- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-146/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- N. P.
- Atsakovas
- R. M., A. M., K. M.
- Advokatai
- Kristina Česnauskienė, Aušra Veselovaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Nijolės Piškinaitės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. , A. M. ir K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-316-260/2007 pagal ieškovės N. P. ieškinį atsakovams R. M. , A. M. ir K. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. P. ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašė nustatyti, kad jos – N. P. – dalį bendrojoje dalinėje su A. M. , mirusiu 2006 m. kovo 18 d., nuosavybėje sudaro: ½ dalis gyvenamojo namo 1A1m (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), pagalbinio pastato 2J lm (unikalus nr. (duomenys neskelbtini)), pagalbinio pastato 3J lm (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)) , pagalbinio pastato 4J lm (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), pagalbinio pastato 5J lm (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), pagalbinio pastato 6J1Ž (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)), šiltnamio 8J 1g (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); teisinė registracija neatlikta), pirties lI lm (teisinė registracija neatlikta) su priestatu 1i l z., ir ½ dalis A. M. priklausiusios 4,0300 ha žemės sklypo (unikalus numeris: (duomenys neskelbtini)) dalies ( t.y. 100/403 sklypo dalys) , esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ji nuo 1989 metų vasaros kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį su 2006 m. kovo 18 d. mirusiu atsakovų tėvu A. M. , su kuriuo 1999 metais kartu iš bendrų lėšų už 4 000 Lt įsigijo sodybą (duomenys neskelbtini), vėliau už 1 000 Lt žemės sklypą šalia sodybos. Ši nuosavybė buvo įregistruota vieno A. M. vardu. Įgytą sodybą, kuri buvo apleista, ji, gyvendama kartu su A. M. , žymiai pagerino, tai yra rekonstravo buvusius, pastatė naujus pastatus ir sodybos įrenginius. Tam ji panaudojo savo asmenines santaupas, skolintas iš kitų asmenų lėšas, taip pat ir pinigus, gautus už parduotą savo sodo namelį su žemės sklypu bei motinos jai su A. M. padovanotas brangenybes. Atsakovai, kurie yra įstatyminiai mirusio A. M. įpėdiniai, nesutinka, kad jai priklauso ½ dalis paminėto turto, todėl ji kreipėsi į teismą. Visą įgytą turtą ji vertina 280 000 Lt, o jai priklausančios turto dalies vertė – 140 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino ieškovei N. P. nuosavybės teisę į ½ dalį statinių: gyvenamojo namo 1A1m, pagalbinio pastato 2J lm, pagalbinio pastato 3J lm, pagalbinio pastato 4J lm, pagalbinio pastato 5J lm, pagalbinio pastato 6J1Ž, pagalbinio pastato 7J1m, kitų statinių (kiemo statinių – šulinio, dušo), esančių (duomenys neskelbtini), o taip pat į ½ dalį medžiagų bei išlaidų, panaudotų statant šiltnamį 8J 1g (teisinė registracija neatlikta) ir pirtį lI lm (teisinė registracija neatlikta) su priestatu 1i l z., esančių (duomenys neskelbtini); pripažino ieškovei N. P. nuosavybės teisę į ½ dalį A. M. priklausiusios 4,0300 ha žemės sklypo dalies , t.y. į 100/403 sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis; bylą dalyje pagal ieškovės N. P. ieškinio reikalavimus, kurių ji atsisakė, dėl nuosavybės teisių jai pripažinimo į ½ dalį 2,5 ha žemės sklypo, ½ dalį 0,2 ha žemės sklypo, ½ dalį 0,4100 ha žemės sklypo ir ½ dalį 0,2600 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), nutraukė; priteisė ieškovei N. P. iš atsakovų po 960 Lt bylinėjimosi išlaidų ir po 1 100 Lt žyminio mokesčio bei po 22,67 Lt pašto išlaidų iš atsakovų valstybei. Nurodė, kad remdamasis liudytojų, kurie buvo ieškovės ir A. M. kaimynai, draugai, A. M. buvę bendradarbiai, parodymais nustatė, jog nuo 1989 metų ieškovė ir A. M. iki pastarojo mirties gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Liudytojai parodė, kad iš jų bendro gyvenimo galima buvo suprasti, kad jie buvo vyras ir žmona. Liudytojai L. K. , E. D. , N. K. , V. G. , R. G. , A. P. patvirtino, kad ieškovė kartu su A. M. ieškojo sau sodybos kaime, ketino sodybą įsigyti. Statinius (sodybą) pardavęs P. P. , apklaustas liudytoju, taip pat patvirtino, jog ieškovė kartu su A. M. domėjosi jo parduodama sodyba, sumokėjo jam avansą, 1999 metais įsigijo iš jo sodybą, o 2001 metais dalį gretimo su sodyba žemės sklypo. Liudytojai L. K. , O. V. , E. D. , J. K. , R. G. , A. P. patvirtino, kad ieškovė su A. M. bendru darbu bei abiejų lėšomis sutvarkė sodyboje statinius, aplinką, iškasė tvenkinį, pastatė šiltnamį, pirtį. Tai patvirtino ir sodybą pardavęs liudytojas P. P. . Atliktų darbų kiekio atsakovai neginčijo. Teismas pripažino tikėtinu, kad sodybos sutvarkymui buvo naudojamos ieškovės nurodytos asmeninės santaupos, skolintos, gautos dovanų ir gautos už parduotą jos asmeninį sodo namelį bei sklypą lėšos, ji savo lėšomis prisidėjo prie sodybos sutvarkymo. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ieškovė į sodybą investavo 20 000 Lt, ir nesant ieškovės nurodytą sumą paneigiančių įrodymų, rėmėsi jos nurodyta investuotų lėšų suma. Teismas, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ieškovė ir A. M. nuo 1989 metų kartu gyveno, kartu ieškojo sodybos, ją kartu įgijo, tvarkė bendromis pastangomis ir lėšomis, ir remdamasis 1964 metų CK nuostatomis dėl bendrosios dalinės nuosavybės ir jungtinės veiklos, pripažino, kad 1999 metais tarp ieškovės ir A. M. buvo susitarimas dėl bendrosios jungtinės veiklos sukurti dalinę nuosavybę – įsigyti ir įsirengti sodybą, tenkino ieškinį ir pripažino jai nuosavybės teisę į A. M. vardu registruotą ½ dalį statinių sodyboje (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo dalį. Nors ieškovė aiškiai nenurodė prašymo pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį pagalbinio ūkio pastato, teismas nurodė, kad iš ieškinio matyti, kad ieškovė tokį reikalavimą reiškia ir pripažino nuosavybės teisę ir į šią dalį. Statiniai – šiltnamis ir pirtis nėra įregistruoti, todėl teismas pripažino jai teisę į ½ dalį šiems statiniams panaudotų statybinių medžiagų. Teismas bylos dalį dėl reikalavimo pripažinti nuosavybės teisę į ½ dalį žemės sklypų (2,5 ha, 0,2 ha, 0,4100 ha ir 0,2600 ha (duomenys neskelbtini)) nutraukė, kadangi ieškovė šio reikalavimo atsisakė, nes šios žemės jie kartu neįgijo, į šią žemę A. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį dėl daiktinių teisių į ½ dalį A. M. priklausiusio gyvenamojo namo 1A1m, pagalbinio pastato 2J1m, pagalbinio pastato 3J1m, pagalbinio pastato 4J1m, pagalbinio pastato 5J1m, pagalbinio pastato 6J1ž, šiltnamio 8J1g (teisinė registracija neatlikta), pirties 1I1m (teisinė registracija neatlikta) su priestatu 1I1z, 4,0300 ha žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) nustatymo atmesti, priteisti atsakovams turėtas bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį ir advokato išlaidas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
1. Teismas pažeidė procesines teisės normas, kadangi pripažino ieškovei teisę į turtą, į kurį ieškovė tokio materialinio teisinio reikalavimo nebuvo pareiškusi. CPK 265 straipsnio 2 dalis draudžia priteisti šaliai tai, ko ji neprašo.
2. Teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, šalims buvo sudarytos nevienodos galimybės įgyvendinti ir apginti savo teises – ieškovei pakako įvardinti įrodinėjimo dalyką ir jį pagrįsti savo paaiškinimais, tuo tarpu atsakovo rašytiniais įrodymais pagrįstos aplinkybės buvo įvertintos kritiškai. Nors ieškovė nepašalino prieštaravimų tarp ieškovės paaiškinimų ir byloje surinktų įrodymų, teismas nusprendė, kad tikėtina, jog ginčo sodybos sutvarkymui buvo naudojamos ir ieškovės asmeninės, skolintos bei gautos už parduotą sodo namelį lėšos.
3. Teismas pažeidė bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Ieškinio suma neatitiko tikrosios ginčo turto vertės, todėl galėjo būti pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės ir padidintos bylinėjimosi išlaidos. Teismas rėmėsi ieškovės nuomone dėl ginčo turto kainos ir neatsižvelgė į Nekilnojamojo turto ataskaitoje nurodytą kainą. Be to, ieškovė dalies reikalavimų atsisakė, todėl, atsižvelgiant į tai, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 94 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas taip pat nenurodė, kodėl, nepaisant to, kad ieškinio kaina yra 140 000 Lt, žyminis mokestis buvo paskaičiuotas ir paskirstytas nuo 126 666,70 Lt sumos.
4. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir tuo pažeidė rungimosi principą. Pagal CPK šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Įstatymas draudžia įrodinėjimo naštą perkelti vienai šaliai. Atsakovai aplinkybes, susijusias su ginčo turto įsigijimu A. M. nuosavybėn, grindė oficialiais rašytiniais įrodymais – notaro patvirtintomis pirkimo–pardavimo sutartimis, Nekilnojamojo turto registro išduotais dokumentais, pakvitavimu, iš kurio matyti, kad už įsigytą sodybą P. P. sumokėjo pats A. M. , kurie paneigė ieškovės ir liudytojų paaiškinimus. Teismas savo išvadas grindė neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis – ieškovės ir liudytojų paaiškinimais, neįvertino, kad šiuos įrodymus paneigė kiti byloje esantys įrodymai.
5. Teismas netaikė CPK 187 straipsnio, kuriame numatyta, kad vienos šalies pripažintų faktų neprivalo įrodinėti kita šalis ir šie faktai laikomi nustatytais. Ieškovė pripažino faktus, kad ji su A. M. gyveno atskiruose, kiekvienam iš jų asmeninės nuosavybės teise priklausančiuose, butuose, kad pirtį su priestatu statė A. M. samdytas asmuo. Nepaisydamas šio faktų pripažinimo, teismas priėjo prie išvados, kad nuo 1989 metų iki mirties ieškovė gyveno kartu su A. M. .
6. Teismas šališkai vertino surinktus įrodymus, nenurodė argumentų, kodėl buvo atmesti atsakovų įrodymai, sprendimą grindė prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios neatspindi tikrosios ginčo esmės. Sprendimas grindžiamas tik ieškovės liudytojų parodymais ir fotonuotraukomis. Teismas neturėjo pagrindo remtis vien tik ieškovei palankių liudytojų, kuriuos su ieškove siejo draugystės santykiai, parodymais.
7. Teismas neatsižvelgė į tai, kad A. M. dar gyvam esant ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad jos daiktinės teisės į ginčo turtą būtų nustatytos jų bendru susitarimu, ji taip pat neginčijo A. M. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių. Teismas nevertino ir to, kad po A. M. mirties ieškovė nesirūpino laidotuvėmis, kapo tvarkymu, nepadengė jokių išlaidų.
8. Ieškovės ir A. M. santykiams negalėjo būti taikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, nes nesusituokusiems asmenims negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, todėl įrodę bendro gyvenimo ir ūkio vedimo faktą, kiekvienas iš sugyventinių gali įrodinėti turto dalies turėjimą tik bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu. Sugyventinių turtinės teisės į bendrai įgytą turtą reguliuojamos CK ketvirtosios knygos (dėl bendrosios nuosavybės) ir šeštosios knygos (dėl jungtinės veiklos) nuostatų.
9. Jungtinės veiklos tikslas yra ūkinė veikla, kuri nėra saistoma šeimyninių santykių ir bendro gyvenimo kartu, todėl gyvenimas kartu nėra jungtinė veikla. Gyvenimo kartu faktas yra tik prielaida atsirasti vieno iš sugyventinių teisėms į kito sugyventinio vardu registruotą turtą, tačiau tai nėra bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo pagrindas pagal CK 4.47 straipsnį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką susitarimas dėl jungtinės veiklos gali būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymas, be to, 1964 m. CK taip pat yra įtvirtinta, kad sandoriai, kurių suma yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų turi būti rašytinės formos. Šiuo atveju notarinės formos pirkimo–pardavimo sutartis negali būti nuginčyta, o jungtinė veikla įrodyta remiantis liudytojų parodymais.
10. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bendro ūkio tvarkymo faktui įrodyti nepakanka vien tos aplinkybės, kad šalys gyveno kartu, o būtinos ir kitos aplinkybės – bendrų vaikų buvimas, lėšų bendram turtui įgyti ar pagerinti naudojimas. Ieškovė rašytiniais įrodymais nepagrindė, kad ji dideles pinigų sumas investavo į ginčo turtą. Ieškovės pateikti paskolos rašteliai, ar jai priklausančio sodo namo su sklypu pardavimas neįrodo pinigų investavimo į ginčo turtą. Be to, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą pinigų išmokėjimo faktas negali būti įrodinėjamas liudytojų ar šalių paaiškinimais, o turi būti pateikiami rašytiniai įrodymai – kvitai, mokėjimo pavedimai, sutartys, komunalinių mokesčių mokėjimas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji buvo jos nurodomas lėšas paskolinusi A. M. , nes ji nepateikė VMI deklaracijos, iš kurios šios aplinkybės galėtų būti nustatytos. Be to, ieškovė neturėjo tiek lėšų, kad ji galėtų investuoti apie 100 000 Lt į A. M. priklausantį turtą, kadangi jos pajamas sudarė tik minimalus darbo užmokestis.
11. Pagal CK 3.230 straipsnio 3 dalį turtas, kuris sugyventinių yra naudojamas rekreacijai nėra pripažįstamas bendrai naudojamu turtu ir jam netaikomas sugyventinių turto teisinis režimas. Ginčo sodyba buvo naudojama tik vasarojimui, rekreacijai ir poilsiui, ten buvo lankomasi ir gyvenama tik vasaros metu, todėl ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodomos aplinkybės sudaro jai tik prielaidą reikalauti išmokėti jai tik atitinkamo dydžio kompensaciją ir tokiu būdu atlyginti investicijas į bendrą turtą. Teismas netinkamai kvalifikavo byloje nustatytas aplinkybes, šiuo atveju turėjo būti taikomos ne teisės normos dėl daiktinių teisių, o teisės normos dėl kreditoriaus ir skolininko santykių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad teismas sprendime pagrįstai pasisakė dėl visų ginčo namo priklausinių, net dėl tų, dėl kurių tiesiogiai nebuvo pareikštas reikalavimas, kadangi pagal įstatymą priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Apeliantai yra neteisūs dėl pirties pastato, kuris buvo pastatytas iš bendrų lėšų ir bendromis jėgomis buitiniams poreikiams tenkinti. Atsakovai taip pat nepagrįstai nurodė, kad teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nenurodė, kokie apribojimai jiems buvo taikyti ar kokia teisė pažeista. Teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo bylą ir padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė su A. M. buvo susitarusi įsigyti sodybą bendroms reikmėms, ją įsirengti bei pertvarkyti. Atsakovai nepagrįstai nurodė, kad teismas rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais, kadangi buvo remiamasi ir kitomis aplinkybėmis, kurias patvirtino liudytojai. Atsakovai fakto dėl naujo turto sukūrimo, įgyto turto pagerinimo ir darbų masto neginčijo, o šiuos argumentus nurodė tik apeliaciniame skunde, kas rodo jų nenuoseklumą ir nesąžiningumą. Negalima pripažinti, kad sodybos vertė pasikeitė vien tik dėl nekilnojamojo turto vertės rinkos pasikeitimo. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad ji ketino kreiptis į specialistus, kad jie sudarytų atliktų darbų sąmatas ir nustatytų darbų vertę, tačiau atsakovai nesutiko, neleido specialistams įeiti į ginčo patalpas. Be to, ieškovės pateikta „In real“ įmonės nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita patvirtina, kad ieškovės nurodomi darbai buvo atlikti. Teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais įrodymais dėl turėtų lėšų, atsakovai šių įrodymų nenuginčijo, o jų pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, kad vien tik A. M. lėšų pakako tokio masto darbams atlikti. Nors pastatų ir žemės įgijimo sandoriai buvo sudaryti A. M. vardu, tai neatima iš ieškovės teisės įrodyti, kad šis turtas yra bendroji dalinė sugyventinių nuosavybė. Be to, sandorių sudarymo metu atsakovai patys nedalyvavo, turto neapžiūrėjo, nesiderėjo dėl sutarties sąlygų, todėl teismas pagrįstai vadovavosi ieškovės ir pardavėjo P. P. parodymais. Atsakovai nepagrįstai nurodė, kad ieškovė kartu su A. M. negyveno, nevedė bendro ūkio, neįsigijo ir nekūrė bendro turto ir šias aplinkybes pati ieškovė patvirtino. Ieškovė tik nurodė, kad kiekvienas iš sugyventinių turėjo po atskirą butą, A. M. kartais vienas nuvykdavo prižiūrėti jam priklausantį butą, mokėjo už suteiktas paslaugas, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad jie gyveno atskirai. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką bendrai sukurtoje nuosavybėje svarbus ne tik finansinis prisidėjimas, bet ir dalyvavimas darbu. Teismas ieškinį tenkino remdamasis ne vien tik ieškovės paaiškinimais, bet įrodymų visuma. A. M. norą išspręsti turtinius klausimus ieškovės naudai patvirtino liudytojas D.. Ieškovė taip pat nesutiko su atsakovų argumentais, kad sodyba buvo naudojama gyventi vasarą, todėl ji laikytina vasarnamiu ir negali būti pripažinta bendrąja daline nuosavybe, nes vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad ji pritaikyta ir naudojama pagal esamą gyvenamą paskirtį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė N. P. ir A. M. nuo 1989 metų iki A. M. mirties 2006 m. kovo 18 d. neįregistravę santuokos gyveno kartu. 1999 metais A. M. vardu buvo įgytas turtas, sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais) ir žemės sklypas, į kurio ½ dalį nuosavybės teisę prašo pripažinti ieškovė.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas, ar ieškovei priklauso dalis A. M. vardu įgyto turto (sodybos) – pastatų ir žemės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė su A. M. nuo 1989 metų gyveno kartu, kartu įsigijo ginčo sodybą ir ją tvarkė, todėl pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ½ šios sodybos ir žemės sklypo dalį. Atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo pagrindu, kad buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, nesirėmė ieškovės pripažintu faktu, kad ji su A. M. gyveno atskiruose butuose, šališkai vertino surinktus įrodymus, nevertino aplinkybės, kad, gyvendama su A. M. , ieškovė nesiėmė veiksmų, kad būtų nustatytos jos daiktinės teisės į ginčo sodyba. Kolegija su šiais atsakovų argumentais nesutinka ir pažymi, kad byloje esantys dokumentai, liudytojų parodymai, ieškovės ir A. M. veiksmai rodo, kad, nors pirkimo–pardavimo sandoris buvo įformintas A. M. vardu, šis turtas buvo įgytas jų abiejų reikmėms. Tai patvirtina bendros turto paieškos, abiejų pinigai ir darbas renovuojant, įrengiant buvusius ir statant naujus pastatus. Nors byloje neįmanoma konkrečiai ir tiksliai nustatyti, kiek kiekvienas iš sugyventinių investavo pinigų į ginčo sodybą ir kiek atliko darbų, tačiau jų bendras siekis ir tikslai suteikia pagrindo išvadai, kad visas kartu pirktas, renovuotas ir naujai įrengtas (pastatytas) turtas priklausė abiem po ½ dalį. Teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė su A. M. vedė bendrą ūkį, šią aplinkybę patvirtino byloje apklausti liudytojai G. Ž. , V. B. , E. D. ir kt. (t. 1, b. l. 32-33, 36). Liudytojai taip pat patvirtino, kad, nors ieškovė ir A. M. turėjo po atskirą butą, A. M. gyveno su ieškove jos bute, sode, vėliau ir sodyboje. Buvęs sodybos savininkas P. P. patvirtino, kad dėl sodybos pirkimo buvo atvykę A. M. ir ieškovė, abu ją apžiūrėjo, tarėsi, avansą už sodybą sumokėjo ieškovė (t. 1, b. l. 70). Nepagrįstas atsakovų teiginys, kad ieškovė negalėjo turėti tiek pinigų, kiek teismas pripažino įdėjus, kadangi įrodymai dėl asmeninio turto pardavimo, motinos dovana, deklaruotos pajamos (t. 1, b. l. 15, 31, 178) ir nedeklaruotos pajamos iš koncertų, tautodailės darbų (liudytojų L. K. , N. K. , R. G. parodymai (t. 1, b. l. 34, 38, 72)) patvirtina, kad ieškovė turėjo pinigų ir pagal liudytojų J. K. , V. G. ir kt. parodymus juos investavo į sodybą (t. 1, b. l. 37, 40). Kolegija pastebi, kad pagal byloje surinktus įrodymus tiek A. M. , tiek ieškovė neturėjo pakankamai pinigų sodybos renovavimui, todėl abu skolinosi iš kitų asmenų, tame tarpe atsakovų, atliekamiems darbams (t. 1, b. l. 147, 177, 180 ir kt.). Kaip minėta, byloje surinkti įrodymai rodo, kad ieškovė ir A. M. vedė bendrą gyvenimą, abu įgijo žemės sklypą ir sodybą, kurią įrengė, tai yra sukūrė bendrą dalinę nuosavybę ir atsakovų pateikti dokumentai bei jų liudytojų parodymai šių aplinkybių nepaneigė, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė minėtas bylos aplinkybes, atsakovų apeliacinio skundo argumentai, susiję su procesinių normų pažeidimais ir faktinių aplinkybių nustatymu yra nepagrįsti.
Atsakovų argumentai, kad A. M. dar esant gyvam ieškovė turėjo pasirūpinti savo daiktinėmis teisėmis į ginčo sodybą ir jas įforminti oficialiai (nuosavybės teisę į dalį turto įregistruoti savo vardu) yra nepagrįsti. Iš liudytojų parodymų, ieškovės ir A. M. veiksmų matyti, kad jie vienas kitu pasitikėjo, nutraukti tarpusavio santykių nesiruošė ir nesitikėjo bendro gyvenimo baigties, todėl nemanė, kad turto registracija vieno vardu pažeidžia kito interesus.
Atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija ir tuo pagrindu, kad netinkamai buvo pritaikytos materialinės teisės normos. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnį 2000 m. CK šeštosios knygos normos dėl atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl ieškovės ir A. M. santykiams, atsiradusiems iki šio kodekso įsigaliojimo, taikytinos 1964 m. CK normos. Kolegija sutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamam ginčui netaikytinos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, o santykiams kvalifikuoti taikytinos CK normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą ir bendrąją dalinę nuosavybę. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis ir bendru darbu, rūpinimasis bendra buitimi bei poilsiu, vienas kito sveikata, turto įsigijimas yra pagrindas pripažinti buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472 straipsnis, 474 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001, 2006 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Būtent šiomis teisės normomis pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK normos nustatė, kad keli asmenys galėjo įsipareigoti bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti, o piliečiai galėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį asmeniniams buitiniams savo poreikiams tenkinti (CK 472 strisnio 1 ir 2 dalys). Susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatinėtas ir įrodinėtas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla, tarpusavio santykių pobūdis, fotonuotraukos, liudytojų parodymai, todėl rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia (1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalis). Nuo 1989 metų kartų gyvenusių ieškovės ir A. M. poreikius atitiko siekis įsigyti bendrą sodybą, ją renovuoti ir joje kartu gyventi. Pagal galiojusį teisinį reguliavimą bendram tikslui pasiekti sutarties dalyviai galėjo įnešti pinigus, kitą turtą, dalyvauti savo darbu, kad sukurtas rezultatas būtų bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 474 straipsnis). Toks reguliavimas reiškia, kad bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant darbu. Pinigai, įnešti bendram turtui sukurti, galėjo būti tiek kiekvieno iš dalyvių asmeninės lėšos, tiek bendros jų pajamos. Dalyvavimas savo darbu ne visada turi būti suprantamas kaip betarpiškas dalyvavimas daikto, kaip nuosavybės objekto, kūrime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais turi būti atsižvelgiama į sutarties dalyvių tarpusavio santykių pobūdį (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001). Byloje nustatyta, kad ieškovė kartu su A. M. rūpinosi sodybos įsigijimu ir remonto darbais, liudytojai taip pat patvirtino, kad ginčo sodyboje ieškovė elgėsi kaip šeimininkė, prižiūrėjo sodą ir namus, todėl atsakovų nurodoma aplinkybė, kad darbininką namo remontui samdė A. M. , nepaneigia to fakto, kad ūkyje tvarkėsi ir ieškovė. Ta aplinkybė, kad atliekant tam tikrus darbus A. M. ėmėsi daugiau iniciatyvos, nepaneigia ieškovės prisidėjimo prie sodybos įsigijimo ir įrengimo fakto. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad A. M. tuo metu buvo pensininkas, turėjo daugiau laiko, todėl suprantama, kad tam tikriems labiau vyriškiems darbams atlikti A. M. galėjo skirti daugiau laiko ir žinių, kaip jie turi būti padaryti.
Atsakovai teismo sprendimą ginčija ir dėl to, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji turėjo apie 100 000 Lt, kad galėtų juos investuoti į ginčo sodybą. Atsakovai iš esmės nurodo apie pusę ar mažiau tos sumos, kiek šiuo metu minėta sodyba galėtų kainuoti. Kolegija pastebi, kad realiai įdėtų pinigų suma gali neatitikti dabartinės ginčo daikto kainos. Be to, nuosavybės dalis bendrai sukurtoje nuosavybėje yra nustatoma pagal dalyvavimo darbu ir lėšomis laipsnį. Kadangi byloje nustatyta, kad ieškovė ir A. M. gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, todėl yra nepaneigta 1964 m. CK 474 m. įtvirtinta dalyvių įnašų lygių dalių prezumpcija. Ieškovės ir A. M. bendrosios nuosavybės sukūrimo sutartis sudaryta realiais veiksmais ją įgyvendinant, ji įrodinėjama liudytojų paaiškinimais, šalių veiksmais, todėl nesant šias aplinkybės paneigiančių įrodymų, laikytina, kad dalys yra lygios.
Atsakovai pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija dar ir dėl to, kad jungtinės veiklos faktas turi būti įrodinėjamas remiantis rašytiniais įrodymais, o tokia sutartis, kurios vertė viršija penkis tūkstančius litų, turi būti rašytinės formos. Taip pat nurodė, kad, remiantis liudytojų parodymais, negali būti paneigta notarinės formos sodybos pirkimo-pardavimo sutartis. Kaip minėta, pagal galiojusio 1964 m. CK 58 straipsnio 1 dalį sutarties dėl jungtinės veiklos rašytinio teksto nebuvimas nedaro šios sutarties negaliojančia. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad sodybos pirkimo-pardavimo sutarties rašytinis tekstas neatitinka faktinės situacijos, kad, nepaisant oficialiai nurodyto savininko A. M. , šia sodyba rūpinosi ir ieškovė, ji prisidėjo prie jos tiek pinigais, tiek darbu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ½ dalį šios sodybos.
Kolegija nesutinka su atsakovų argumentais, kad pagal šiuo metu galiojančio CK 3.230 straipsnio 3 dalį ginčo sodybai netaikytinas sugyventinių turto teisinis režimas, nes rekreacijai ir poilsiui skirta sodyba negali būti pripažinta bendrai naudojamu turtu, o ieškovei gali būti tik pripažinta teisė į atitinkamo dydžio kompensaciją. Pažymėtina, kad atsakovų nurodoma teisės norma skirta reguliuoti sugyventinių (partnerių) turtinius teisinius santykius, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir A. M. buvo įregistravę partnerystę. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, gyvenamasis namas buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį, liudytojai patvirtino, kad sugyventiniai jame gyveno. Ta aplinkybė, kad sodyboje buvo gyvenama ne visus metus, o tik šiltojo sezono metu nepaneigia tos išvados, kad ieškovė ir A. M. buvo sudarę (nors raštu neįformino, bet realiai vykdė) jungtinės veiklos sutartį bendram tikslui pasiekti, tai yra bendrai sodybai įsigyti ir įrengti.
Atsakovai, ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad teismas peržengė ieškinio ribas, kadangi padalino turtą, į kurį nebuvo pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Šie atsakovų argumentai yra nepagrįsti, kadangi iš ieškinio matyti, kad ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį viso bendrai pirkto ir sukurto turto, bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nurodoma ½ sodybos dalis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padalino visą bendrai įgytą ar sukurtą turtą, nes priešingu atveju liktų neišspręstas ginčas dėl pagrindinio daikto priklausinių, o tai būtų pagrindas tolesniam bylinėjimuisi ir būtų pažeistas proceso koncentracijos principas.
Atsakovai apeliaciniame teisme taip pat nurodo, kad teismas neteisingai paskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi neįvertino aplinkybės, jog ieškovė atsisakė dalies reikalavimų. Kolegija su šiais atsakovų argumentais nesutinka ir pažymi, kad ieškovė, nepaisant dalies reikalavimų atsisakymo, laiko, kad jos prašoma sodybos dalis kainuoja ne mažiau nei 140 000 Lt, tą aplinkybę ji patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 48), todėl darytina išvada, kad teismas teisingai nustatė ieškinio sumą ir tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, kolegija priėjo prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas.
Atmetant atsakovų apeliacinį skundą iš jų priteistinos ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos advokato atstovavimo išlaidos (CPK 98 straipsnis) ir valstybės apeliacinės instancijos teisme patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovų A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) K. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 267 Lt (du šimtus šešiasdešimt septynis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovei N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir po 4,30 Lt (keturis litus 30 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei.