- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-29
- Bylos Nr.
- I-222-473/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas (pirm.), Ernestas Spruogis, Violeta Balčytienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- AB „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybės taryba
- Pareiškėjas
- UAB „Kauno termofikacijos elektrinės“
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas), Violetos Balčytienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Mariui Intai, atsakovės atstovei Žanai Mekšraitei, trečiojo suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“ atstovui adv. Andriui Norkūnui, atstovei Audronei Krasnovienei, trečiojo suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovui adv. Albertui Šekštelo, viešame teismo posėdyje, išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kauno termofikacijos elektrinės“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB ,,Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybės taryba, dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama pripažinti neteisėtu Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008-10-24 nutarimą Nr. 03-162 „Dėl šilumos gamybos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei“ ir jį panaikinti.
Pareiškėja UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ skunde teismui (I t. b. l. 5–14) nurodė ir per teismo posėdį jos atstovas paaiškino, kad 2002 m. Rusijos bendrovė OAO „Gazprom“, UAB „Dujotekana“ ir JAV įmonė „Clement Power Venture Inc.“ įsteigė UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“, kuri laimėjo AB „Kauno energija“ rengtą Kauno elektrinės (Taikos pr. 147, Kaunas) pardavimo konkursą. 2003-03-31 pareiškėja iš AB „Kauno energija“ įsigijo Kauno elektrinę ir tuo pačiu su AB „Kauno energija“ sudarė keletą sutarčių, įskaitant Šilumos energijos pirkimo — pardavimo sutartį. Šioms sutartims pritarė Kauno miesto savivaldybė, kuri valdo 85,99 procentus AB „Kauno energija“ akcijų. 2003-03-31 sutarties pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kokia kaina bus tiekiama Šilumos energija Kauno miesto integruoto tinklo šilumos poreikiams. Sutarties 14.3 straipsnis numatė, kad pirmus penkerius sutarties galiojimo metus šilumos energijos kaina iš esmės nekis, o po penkerių metų iki sutarties galiojimo termino pabaigos 2018 m. šilumos energijos kaina bus perskaičiuota pagal 14.4 punkte įtvirtintą formulę. Pareiškėja visą sutarties galiojimo laiką laikėsi sutarties nuostatų ir AB „Kauno energija“ perkamos šilumos energijos kaina visą šį laiką buvo skaičiuojama būtent pagal sutarties nuostatas. Nepaisant to, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir„VKEKK“ arba „Komisija“) 2008-10-24 priėmė nutarimą Nr. 03-162 „Dėl šilumos gamybos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei“, kuriuo patvirtino pareiškėjai bazinę šilumos gamybos kainą 14,76 ct/kWh, kuri yra beveik 8 ct/kWh mažesnė (sutartinė kaina būtų 22,57 ct/kWh) nei būtų apskaičiuojant pagal sutarties 14.4 punkte nurodytą formulę. Mano, kad priimdama skundžiamą nutarimą atsakovė nepagrįstai vadovavosi LR šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d., pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, taip pat pažeidė tarptautinius Lietuvos Respublikos prisiimtus įsipareigojimus, kas nulėmė tiesioginių neigiamų pasekmių atsiradimą pareiškėjui ir žymius pareiškėjos nuostolius (negautas pajamas). 2008-01-01 įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo redakcija, kurio 10 str. 3 d. nustato privalomą gamybos kainodarą nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams, gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje. Atkreiptinas dėmesys, kad šia įstatymo norma nėra nustatoma konkreti privaloma šilumos gamybos kaina, įstatymo naujovė yra ta, kad užduotis apskaičiuoti ir nustatyti šilumos gamybos kainą, anksčiau su pirkėju savarankiškai dėl konkrečios kainos galėjusiems susitarti gamybos subjektam, pavedama atlikti išskirtinai Komisijai pagal jos diskreciją, t.y. pagal pačios Komisijos patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008-03-15 nutarimu Nr. 03-41. Nors pareiškėja formaliai atitinka paminėtus LR šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d. nustatytus kriterijus, Komisijos nutarimas, kuriuo buvo nustatyta privaloma 14,76 ct/kWh šilumos gamybos kaina pareiškėjai nėra teisėtas ir pagrįstas, nes Komisija, priimdama šį nutarimą: 1) nepagrįstai vadovavosi naujomis įstatymo nuostatomis, kurios pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos; 2) net jei naujo įstatymo nuostatos ir galėtų būti, VKEKK nepagrįstai neatsižvelgė į šalims įstatymo galią turinčią 2003-03-31 sutartį tarp pareiškėjo ir AB „Kauno energija“, bei nederino Šilumos kainų nustatymo metodikos su 2003-03-31 sutartyje nustatyta atitinkama šilumos energijos kainos apskaičiavimo tvarka, nepaisydama to, kad tai privalėjo atlikti. Nurodė, kad sutartis tarp pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ buvo sudaryta teisėtai, jos nuostatos dėl šilumos energijos kainos nustatymo tvarkos atitinkamos sutarties sudarymo metu neprieštaravo jokioms imperatyvioms teisės normoms, be to, nei visa sutartis, nei atskiros jos dalys nebuvo ir nėra pripažintomis neteisėtomis arba negaliojančiomis. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis LR civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.198 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, teigtina, kad pareiškėja ir AB „Kauno energija“ turi pareigą vadovautis ne Komisijos nustatyta, tačiau sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuota šilumos energijos kaina. Atsižvelgdama į UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir AB „Kauno energija“ Sutarties privalomumą jos šalims, bei vadovaudamasi, kaip jau minėta aukščiau, LR šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d. Komisijai suteikta diskrecija nustatyti konkrečias šilumos gamybos kainas nepriklausomiems gamintojams, Komisija privalėjo pareiškėjo gaminamos šilumos energijos kainą apskaičiuoti pagal tokią Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuri būtų suderinta su 2003-03-31 sutarties 14.4 punkte numatyta formule ir būtų atsižvelgiama į pareiškėjos ir jos akcininkų teisėtą lūkestį gauti investuoto kapitalo grąžą bei kompensuoti aukščiau nurodytus 102 JAV dolerių praradimus per ateinantį dešimties metų laikotarpį. Nors po Šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d. įsigaliojimo Komisija įnešė tam tikrus pakeitimus į naują Šilumos kainų skaičiavimo metodiką, tačiau šie pakeitimai nebuvo suderinti su 2003-03-31 sutarties 14.4 punkte numatyta formule, ką akivaizdžiai patvirtina atsiradęs net 8 ct/kWh kainų skirtumas tarp Komisijos 2008-10-24 nutarimu Nr. 03-162 nustatytos ir 2003-03-31 sutartimi sulygtos šilumos energijos gamybos kainų. Be to, dėl Komisijos, Kauno miesto savivaldybės tarybos ir AB „Kauno energija“ veiksmų imantis priemonių taikyti privalomą kainodarą pareiškėja iki pat 2008-12-01 priversta gaminti šilumos energiją apie keturis kartus mažesne kaina nei rinkos kaina. Dėl to patiriami didžiuliai nuostoliai. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos institucijoms pateisinus minėtą Komisijos nutarimą, pareiškėja ir/arba jo akcininkai įgytų teisėtą pagrindą ginti savo teisėtus interesus tarptautinėmis teisinėmis priemonėmis, nes esama situacija pažeidžia Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis prisiimtus įsipareigojimus (1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 ir 27 str. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 d., 2004-05-24 Lietuvos Respublikoje įsigaliojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės sutarties dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos 13 str.) Pareiškėjos akcininko Rusijos įmonės OAO „Gazprom“ atliktas Kauno elektrinės įsigijimas atitinka „Investuotojo“ ir „Investicijos“ sąvokas pagal dvišalę valstybių sutartį, kuri garantuoja kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijoms visišką apsaugą ir saugumą, kaip tai nustatyta atitinkamos tarptautinės sutarties 2 straipsnyje. Šis tarptautinis įsipareigojimas numato, kad „nė viena iš Susitariančiųjų Šalių neeksproprijuoja, nenacionalizuoja ar nesiima kitų panašių priemonių prieš kitos Susitariančiosios Šalies investuotojų investicijas savo teritorijoje, išskyrus tuos atvejus, kai tokių priemonių imamasi įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, kad jos nėra diskriminacinės ir yra nedelsiant suteikiama atitinkama ir veiksminga kompensacija. Kompensacija turi atitikti eksproprijuojamų investicijų rinkos vertę, buvusią prieš pat tą momentą, kai oficialiai tapo žinoma apie įvykdytą arba būsimą ekspropriaciją“ (6 straipsnis). Komisija 2008-10-24 nutarimu Nr. 03-162 nustačiusi 14,76 ct/kWh šilumos gamybos kainą, administraciniu aktu atėmė pareiškėjo pajamas, kurias jis turėjo gauti, jeigu būtų tinkamai vykdoma Sutartis, nuo 2008 metų nustačiusi 22,57 ct/kWh šilumos gamybos kainą. Komisija be akivaizdžios būtinybės ir be teisingos kompensacijos apribojo sutartimi pareiškėjo įgytas teises ekonominei veiklai atlikti, o tai yra minėtų tarptautinės sutarties nuostatų pažeidimas. Teismo posėdyje prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų atlikta metodikos teisėtumo patikra, t. y. kad būtų nustatyta, ar metodikos nuostatos atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir LR šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Teigė, kad priimant Metodiką buvo netinkamai įgyvendintos LR šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio nuostatos, kadangi neatsižvelgta į LR civilinio kodekso 6.198 str. 1 d., nustatančia, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, taip pat LR civilinio kodekso 6.157 str. 2 d., nustatančią, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Mano, kad Metodika galėtų būti vertinama kaip teisiškai pagrįsta tik tuo atveju, jeigu joje būtų aptartas pareiškėjos ir kitų analogiškų subjektų teisių apsaugos mechanizmas pereinamuoju laikotarpiu, t. y. tuo laikotarpiu, kai įsigalios LR šilumos ūkio įstatymo nuostatos, numatančios privalomą šilumos gamybos kainodarą, vis dar nėra pasibaigęs galiojimas sutarčių, kurios sudarytos iki privalomos kainodaros nustatymo ir kuriose šilumos gamybos kaina nustatoma sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 4 dalies nuostatas, šilumos tiekėjas pats privalo parengti bazinės šilumos gamybos kainos projektą ir jį pateikti derinti VKEKK bei savivaldybės institucijai. Sisteminė struktūrinė paminėto įstatymo straipsnio analizė leidžia daryti išvadą apie tai, kad tiek VKEKK, tiek ir savivaldybės institucija pastabas, jeigu tokių yra, reiškia tiesiogiai šilumos gamintojui. Tuo tarpu Metodikos 47 punkto 47.1 ir 47.2 papunkčiuose nustatyta, kad savivaldybės institucija šilumos bazinės kainos suderinimo dokumentus arba pagrįstas pastabas dėl tokios kainos teikia tik VKEKK. Taigi ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme, taip ir Metodikoje yra apsiribojama tik paviršutinišku ir netiksliu įvardinimu subjektų, su kuriais turi būti derinama bazinė šilumos gamybos kaina. Ir įstatyme, ir Metodikoje teigiama, jog tokios kainos projektas suderinamas su „savivaldybės institucija“, tačiau nedetalizuojama, kuri konkrečiai institucija turi dalyvauti privalomos kainodaros procese. Mano, kad paminėtas ir gana abstraktus subjekto įvardijimas pateisinamas tik įstatymo kontekste. Tuo tarpu poįstatyminiame akte, kuris skirtas detalizuoti ir įgyvendinti įstatymo nuostatas, abstraktus subjekto funkcijų įvardijimas yra teisiškai ydingas. Be to, toks abstraktumas gali sukelti neigiamas pasekmes.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t. b. l. 150–158) nurodė ir teismo posėdyje jos atstovas paaiškino, kad 2008-04-14 pareiškėja raštu Nr. S-63 kreipėsi į Komisiją, prašydama informuoti, ar jos atžvilgiu bus taikomos 2008-01-01 įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 10 str. 3 d. nuostatos ar 2003-03-31 tarp pareiškėjos ir AB „Kauno energija“ sudarytos Sutarties nuostatos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2008-04-24 raštu Nr. R2-523 pateikė savo nuomonę. Nurodė, kad vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 str. 3 d., pareiškėjai, kaip nepriklausomam šilumos gamintojui, gaminančiam daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, privaloma šilumos gamybos kainodara kaip ir kitoms šilumos tiekimo įmonėms. Mano, kad pareiškėja reikalauja elgtis Komisiją neteisėtai, t.y. nusižengti Šilumos ūkio imperatyvioms nuostatoms, reglamentuojančioms šilumos kainodarą, kurių įgyvendinimas yra patikėtas Komisijai. Be to, byloje minima Sutartis yra šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, o tokios sutartys pagal CK 6.161 str. yra viešos. Tai reiškia, kad Šalys, veikdamos šilumos ūkio rinkoje ir sudarydamos sutartis, palankias verslui plėtoti, negali pagrįstai tikėtis, kad jų veikla bus nekontroliuojama, o imperatyvios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios šią ūkio sritį, niekada nepasikeis. Kaip buvo minėta, šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl Sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra privalomos. Pareiškėja taip pat vadovaujasi CK 6.157 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ji reiškia, kad sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį. Komisija pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo nuostatos dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo atitinkamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, neturėtų būti vertinamos kaip įstatymo galiojimas atgal. Minėtas įstatymas nereikalauja perskaičiuoti kainos už jau sutiektą šilumos energiją, o nustato, kaip turėtų būti reguliuojami santykiai ateityje. Pagal CK 6.157 str., jeigu iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už naujai pateiktą šilumos energiją įsigalioja naujos imperatyvios teisės normos, reguliuojančios tokią prievolę, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Mano, kad perskaičiuodamos parduodamos šilumos energijos kainą, kaip numatyta sutarties 14.3, 14.4 punktuose, šalys neturi pažeisti kainos perskaičiavimo metu galiojančių imperatyvių teisės normų. Sutartimi nustatytos elgesio taisyklės yra privalomos tik pačioms šalims. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešas interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia įstatymai. Nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Komisija privalėjo pareiškėjo gaminamos šilumos energijos kainą apskaičiuoti pagal tokią Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuri būtų suderinta su 2003-03-31 Sutarties 14.4 punkte numatyta formule ir būtų atsižvelgiama į UAB Kauno termofikacijos elektrinės ir jos akcininkų teisėtą lūkestį gauti investuoto kapitalo grąžą. Pagal LR energetikos įstatymo 17 str. 6 d. ir Komisijos nuostatų 5 p., valstybės reguliuojamų kainų metodikų priėmimas yra išimtinė Komisijos kompetencija. Komisija, vykdydama minėtų teisės aktų reikalavimus ir vadovaudamasi Komisijai suteikta kompetencija, 2008-03-15 nutarimu Nr. 03-41 patvirtino Šilumos kainų nustatymo metodiką. Komisijos nuostatų 6.18 p. pateikiamas sąrašas subjektų, su kuriais atsakovė privalo derinti jo parengtų ir tvirtinamų metodikų projektus, todėl mano, kad minėti teisės aktai neįpareigoja Komisijos derinti Metodikos su kiekvienu šilumos ūkio subjektu (taip pat su pareiškėja), o juo labiau su konkrečiomis jų sudarytomis sutartimis. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Komisijos veiksmai pažeidžia teisėtus pareiškėjos lūkesčius. Sutarties Šalys, atsižvelgdamos į tai, kad šilumos ūkio rinka yra pakankamai griežtai reglamentuojama, galėjo sutarties sudarymo metu numatyti galimą įstatymų pasikeitimą ir atitinkamai įvertinti su šiuo pasikeitimu susijusią verslo riziką. Be to, sudarant sutartį nei valstybė, nei trečiasis asmuo AB „Kauno energija“ nesuteikė pareiškėjai kokių nors garantijų ar patvirtinimų, neprisiėmė kokių nors įsipareigojimų, susijusių su šilumos energijos kainos perskaičiavimu ar nustatymu ir pan. Todėl pareiškėja sutartį sudarė savo rizika. Komisija mano, kad klausimų dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų pažeidimo ir investuotojo lūkesčių privatizavimo procese nagrinėjimas nėra šios administracinės bylos dalykas (tą pripažįsta ir pati pareiškėja). Šilumos ūkio įstatymas, saugodamas ir gindamas vartotojų interesus, nustatė kainodarą, vienodai taikomą visų nepriklausomų šilumos energijos gamintojų, atitinkančių įstatyme nustatytus reikalavimus, atžvilgiu, neišskiriant nei vieno gamintojo ir nesuteikiant kokių nors privilegijų konkrečiam gamintojui. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato išimčių dėl tam tikro ūkio subjekto ar tam tikrų sutarčių atžvilgiu. Be to, organizuojant ir/ar vykdant konkursą, Lietuvos Respublikos valstybė ar atitinkamos jos institucijos tiesiogiai (ar netiesiogiai) neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl šilumos ūkio sektorių reguliuojančių teisės aktų pakeitimo. Todėl įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, neturėtų reikšti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pažeidimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo AB ,,Kauno energija“ prašė pareiškėjos skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime į skundą (I t. b. l. 111 – 117) savo nuomonę grindė atsakovės atsiliepime nurodytais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės taryba su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (I t. b. l. 181 – 188) laikėsi atsakovės atsiliepime nurodytos pozicijos.
Bylos faktinės aplinkybės
1997-08-15 reorganizavus SPAB „Lietuvos energija“ ir šilumos ūkį, bei jo valdymą perdavus savivaldybėms, Kauno elektrinė tapo SPAB „Kauno energija“ filialu. UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ buvo įkurta ir įregistruota Lietuvos įmonių rejestre 2002-11-22, vykdant AB „Kauno energija“ turto perdavimo konkurso sąlygas.
2002 m. OAO „Gazprom“ (Rusija), UAB „Dujotekana“ (Lietuva) ir „Clement Povver Venture Inc.“ (JAV) sudarytas konsorciumas (laimėjo Kauno energijos rengtą Kauno elektrinės pardavimo konkursą. Vadovaujantis 2002-05-27 Konkurso sąlygomis (2.5 p.), pasiūlyme turėjo būti nurodytas investuotojo įsipareigojimas 15 metų laikotarpyje tiekti šilumą Kauno energijai ne didesne nei 6,24 et už kWh kaina (pripažįstant, kad kaina gali kisti pasikeitus kuro kainoms Lietuvos rinkoje ir infliacijai).
Konsorciumas 2002-08-06 pateikė pasiūlymą, kuriuo įsipareigojo 15 metų laikotarpyje tiekti šilumos energiją Kauno energijai ne didesne kaip 6,23 et už 1 kWh kaina. Pagal Pasiūlymą kaina galėjo būti perskaičiuota didėjimo linkme, tik pabrangus gamtinėms dujoms ir didėjant infliacijai pagal formulę, aptartą šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartyje. Taip pat Konsorciumas teikiant Pasiūlymą savo iniciatyva įsipareigojo pirmuosius 5 metus nedidinti šilumos energijos pardavimo kainos virš 6,23 et už kWh, nepriklausomai nuo gamtinių dujų pabrangimo Lietuvos vartotojams ir infliacijos, jeigu ji neviršijo 3% per metus dydžio.
Konsorciumas savo iniciatyva Pasiūlyme taip pat įsipareigojo investuoti į elektrinę per 15 metų ne I mažiau kaip 400 mln. litų bei aktyviai ir visokeriopai dalyvauti Kauno m. centralizuoto šilumos teikimo plėtroje.
Atsižvelgiant į konkurso sąlygas ir pasiūlymą, Konsorciumui laimėjus konkursą buvo įsteigta pareiškėja, kuri su AB „Kauno energija“ 2003-03-31 sudarė Elektrinės pirkimo-pardavimo sutartį, investicijų susitarimą ir šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri įsigaliojo kitą dieną po Turto perdavimo dienos. Nurodytos sutartys sudaro vieningą konkursą ir įpareigojantį pasiūlymą įgyvendinančių sutarčių visumą. Konsorciumas pasiūlymu prisiėmė solidarią atsakomybę už pareiškėjos prievolių pagal turto pirkimo-pardavimo sutartį ir pagal sutartį įvykdymą visą sutarties galiojimo laikotarpį, t.y. 15 metų. Pagal 2003-03-31 sutartį OAO „Gazprom“ valdoma įmonė UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ nupirko AB „Kauno elektrinę“. Šilumos tiekimą reglamentuoja ilgalaikė Šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ privalo tiekti, o AB „Kauno energija“ nupirkti ne mažiau kaip 80 procentų metinio Kauno miesto integruoto tinklo šilumos poreikio. Be to, OAO „Gazprom“ ir AB „Kauno energija“ 2003-03-31 pasirašė Laidavimo sutartį, pagal kurią OAO „Gazprom“ besąlygiškai ir neatšaukiamai laiduoja AB „Kauno energijai“ už tinkamą ir savalaikį visų sutartyse numatytų Pareiškėjo įsipareigojimų, pasižadėjimų ir prievolių įvykdymą. Sutarties 14.1 p. nustatyta, kad pagrindinė šilumos energijos kaina P yra 6,23 et už kWh be PVM“. Sutarties 14.2 p. nustatyta, kad pagrindinė šilumos energijos kaina Sutarties 14.2 numatyta tvarka nekeičiama 5 (penkerius) metus nuo sutarties įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai per nurodytą 5 (penkerių) metų laikotarpį infliacija viršija 3 proc. per metus (šiuo atveju kaina keičiama tik įvertinant infliacijos įtaką) arba kai perskaičiavimus pagal 14.4 punkte nurodytą formulę nauja Pagrindinė šilumos energijos kaina P1 yra mažesnė nei 6,23 ct už kWh. Sutarties 14.2 punkte yra įtvirtinta, kad pagrindinė šilumos energijos kaina P, nurodyta 14.1 punkte, perskaičiuojama tik esant šioms sąlygoms: pasikeitus Kuro kainai ir/ar infliacijos dydžiui Lietuvoje ir jei dėl aplinkybių numatytų pirmame punkte, nauja pagrindinė šilumos energijos kaina P1, perskaičiuota pagal 14.4 punkte nurodytą formulę, pasikeičia daugiau kaip 2 proc. didėjimo ar mažėjimo linkme.
2008-04-14 pareiškėja raštu Nr. S-63 kreipėsi į Komisiją, prašydama informuoti, ar jos atžvilgiu bus taikomos 2008-01-01 įsigaliojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 10 straipsnio 3 dalies nuostatos ar 2003-03-31 tarp UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ ir AB „Kauno energija“ sudarytos sutarties nuostatos. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos 2008-04-14 prašymą, 2008-04-24 raštu Nr. R2-523 pateikė savo nuomonę, nurodydama, kad pagal Civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalimi, Šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis yra privaloma. Pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, pareiškėjai - nepriklausomam šilumos gamintojui - gaminančiam daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, šilumos gamybos kainodara yra privaloma.
Vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis bei Metodikoje nustatytais reikalavimais, Komisija 2008-06-28 raštu Nr. R2-837 kreipėsi į pareiškėją, įpareigodama iki 2008-07-11 pagal Metodikos reikalavimus pateikti duomenis, reikalingus bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams. Dėl minėto įpareigojimo Nr. R2-837 pareiškėja taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama jį panaikinti. Teismas administracinėje byloje Nr. 4050-662/2008 2008-11-04 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėja 2008-08-20 raštu Nr. S-147 pateikė Komisijai šilumos bazinės kainos projektą bei medžiagą bazinės šilumos gamybos kainos skaičiavimams. 2008-08-30 raštu Nr. S-184 buvo pateikti papildomi duomenys, reikalingi šilumos gamybos kainos skaičiavimams pagrįsti. Šilumos kainų skaičiavimo projektas pateiktas ir Kauno miesto savivaldybei.
Įvertinęs Pareiškėjo pateiktus duomenis, Komisijos Šilumos skyrius 2008-10-20 parengtoje pažymoje Nr. 05-256 „Dėl UAB Kauno termofikacijos elektrinės gaminamos šilumos bazinių kainų nustatyto“ Komisijai siūlė nustatyti Pareiškėjui 14,76 ct/kWh bazinę šilumos gamybos kainą (Pareiškėjo pateiktame projekte apskaičiuota 16,31 ct/kWh kaina).
Komisija 2008-10-24 nutarimo Nr. 03-162 „Dėl šilumos gamybos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei“ 1 punktu nustatė Pareiškėjui bazinę vienanarę 14,76 ct/kWh šilumos gamybos kainą be PVM.
Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja LR šilumos ūkio įstatymas (Žin., 2007, Nr. 130-5259), kuriame nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisijos) pareiga patvirtinti šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikas bazinei šilumos kainai skaičiuoti (LR šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ir 30 straipsnio 4 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas yra vienintelis arba jei vienas ar keli nepriklausomi šilumos gamintojai gamina daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, jiems privaloma šilumos gamybos kainodara taikoma kaip ir kitoms šilumos tiekimo įmonėms.
Energetikos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 56-2224) 15 straipsnio 1 dalis numato, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina Komisija. Komisijos nuostatų 5 punktas numato pagrindinius Komisijos tikslus ir uždavinius - prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka, o 6 punktas nustato Komisijos funkcijas: tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas ir kt. Minėti teisės aktai nustato, kad atitinkamų metodikų priėmimas yra išimtinė Komisijos kompetencija. Komisijos nariai sprendimus priima balsuodami ir atsako už juos įstatymų nustatyta tvarka (Energetikos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis, Komisijos nuostatų 10, 11 punktai).
Šilumos kainų nustatymo metodikos (Žin., 2008, Nr. 35-1270; toliau - Metodika) 46 punktas numato, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams, vienoje aprūpinimo šiluma sistemoje gaminantiems daugiau kaip 50 procentų šilumos bei per metus realizuojantiems ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, bazines šilumos kainas nustato Komisija.
Teismo išvados
Kaip minėta, pareiškėja skundžia atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008-10-24 nutarimą Nr. 03-162 „Dėl šilumos gamybos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei“, kuriuo VKEKK patvirtino UAB „Kauno termofikacijos elektrinė“ bazinę šilumos gamybos kainą 14,76 ct/kWh, kuri yra beveik 8 ct/kWh mažesnė nei būtų apskaičiuojant pagal tarp pareiškėjos ir AB „Kauno energija“ 2003-03-31 sudarytos sutarties 14.4 punkte nurodytą formulę ir prašo jį panaikinti.
Pareiškėja nurodo, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi atsakovė nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, pažeidė lex retro non agit (vėliau įsigaliojusio įstatymo) principą, pareiškėjo teisėtus lūkesčius, LR civilinio kodekso 6.157 str. 1, 2 d. nuostatas, taip pat pažeidė tarptautinius Lietuvos Respublikos prisiimtus įsipareigojimus, kas nulėmė tiesioginių neigiamų pasekmių atsiradimą pareiškėjui ir žymius pareiškėjos nuostolius (negautas pajamas). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovė neturėjo teisės skundžiamu nutarimu nustatyti šilumos gamybos kainos, neatsižvelgiant į sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir trečio suinteresuoto asmens AB „Kauno energija“ nuostatas.
Teisės normos, reglamentuojančios šilumos ūkį ir jo kainodarą, iš esmės atspindi valstybės politiką šilumos ūkio srityje (Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis). Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje išvardinti šio įstatymo tikslai – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir interesus ir kt. Taigi, vienas iš jų – ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus. Sutarties, kurios nuostatos neatitiktų jos vykdymo metu galiojančių Šilumos ūkio įstatymo imperatyviųjų teisės normų, vykdymas galėtų pažeisti viešąjį interesą. Įstatymo normos suteikia vartotojams tam tikras garantijas dėl šilumos kainų nustatymo ir atitinkamai jų dydžio.
Energetikos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje taip pat numatyta, kad energijos tiekimo, perdavimo ir skirstymo sutartys yra viešos. Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis yra reglamentuoti šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Taigi Šilumos ūkio rinka yra reguliuojama valstybės, o šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl laikytina, kad šilumos ūkis yra specifinė sritis, kuri priklauso viešėjai teisei.
Dėl Komisijos uždavinių ir funkcijų pasakytina, kad Komisijos pagrindinis uždavinys yra prižiūrėti šilumos ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka (LR Energetikos įstatymo 17 str. 1 d., Komisijos nuostatų 5 p.). Vykdydama šį pavestą uždavinį, komisija atlieka šias funkcijas: tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybinės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir tarifų taikymą (LR Energetikos įstatymo 17 str. 8 d. 2-3 p., Komisijos nuostatų 6.1.-6.2. p., Šilumos kainų nustatymo metodikos nuostatai).
Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis numato, kad energetikos sektoriuje yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos kainos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugos ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų nomenklatūra ir reguliavimo principai nustatomi energetikos sektorių įstatymuose. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas tvirtina Komisija. Komisijos nuostatų 5 punktas numato pagrindinius Komisijos tikslus ir uždavinius - prižiūrėti elektros energijos, gamtinių dujų, šilumos ir vandens ūkio rinkas įstatymų nustatyta tvarka, o 6 punktas nustato Komisijos funkcijas: tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas; nustatyti valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas ir kt. Minėti teisės aktai nustato, kad atitinkamų metodikų priėmimas yra išimtinė Komisijos kompetencija. Komisijos nariai sprendimus priima balsuodami ir atsako už juos įstatymų nustatyta tvarka (Energetikos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis, Komisijos nuostatų 10, 11 punktai). Komisija, vykdydama minėtų teisės aktų reikalavimus ir vadovaudamasi Komisijai suteikta kompetencija, 2008-03-15 nutarimu Nr. 03-41 patvirtino Šilumos kainų nustatymo metodiką (Žin., 2008, Nr. 35-1270). Minėta Metodika priimta vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir pagal Komisijos kompetenciją. Komisijos nuostatų 6.18 punkte pateikiamas sąrašas subjektų, su kuriais atsakovė privalo derinti jo parengtų ir tvirtinamų metodikų projektus - tai valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, Lietuvos savivaldybių asociacija, vartotojų teises ginančios ir verslo asociacijos, su kurių valdymo sritimi ar kompetencija yra susiję derinti teikiami dokumentų projektai. Vyriausybė, nutarimu patvirtinusi Komisijos nuostatus, jų 6.18 punkto kontekste suponavo, jog Komisijos leidžiamų norminių aktų (šiuo atveju Šilumos kainų nustatymo metodikos) derinimas su nurodytais subjektais yra pakankamas užtikrinti tokių aktų teisėtumą, teisinį aiškumą ir suderinamumą su galiojančia teisine sistema. Be to, minėti teisės aktai neįpareigoja Komisijos derinti Metodikos su kiekvienu šilumos ūkio subjektu (taip pat su pareiškėja), o juo labiau su konkrečiomis jų sudarytomis sutartimis, kaip kad skunde nurodo pareiškėja.
Šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis yra privaloma. Todėl teismas daro išvadą, kad Komisija skundžiamą nutarimą priėmė remdamasi Šilumos kainų nustatymo metodika, veikė savo kompetencijos ribose ir neviršijo suteiktų jai įgalinimų, o skundžiamas nutarimas neprieštarauja Komisijos tikslams bei uždaviniams.
Pareiškėja savo skunde taip pat nurodė, kad skundžiamas nutarimas taip pat pažeidžia Civilinio kodekso 6.198 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią bei 6.157 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Minėta Civilinio kodekso norma teisės doktrinoje aiškinama ir taikytina atsižvelgiant į tęstinį sutartinių santykių pobūdį, todėl sutarties pakeitimas ar vykdymas turi atitikti imperatyvias teisės normas, galiojančias keičiant ar vykdant sutartį (Lietuvos Aukščiausiasis teismo 2005-11-23 sprendimas byloje Nr. 3K-3-605). Teismas nesutinka su pareiškėjos nuomone ir mano, kad taip pareiškėjai aiškinant LR CK teisės normas, būtų paneigta įstatymų leidėjui suteikta kompetencija ir su tuo susiję konstituciniai principai, kadangi privatūs ūkio subjektai galėtų nesilaikyti įstatymų remdamiesi vien aplinkybe, kad iki įstatymo įsigaliojimo buvo sudarę tęstinio vykdymo sutartį. Teismas daro išvadą, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant sutartį, tuo patvirtinant, kad po sutarties sudarymo, pasikeitus teisės aktų reikalavimams, sutartis turi būti vykdoma laikantis imperatyvių teisės aktų nuostatų. Todėl Šilumos ūkio įstatymo nuostatos dėl privalomos šilumos gamybos kainodaros taikymo atitinkamiems nepriklausomiems šilumos gamintojams, neturėtų būti vertinamos kaip įstatymo galiojimas atgal. Minėtas įstatymas nereikalauja perskaičiuoti kainos už jau sutiektą šilumos energiją, o nustato, kaip turėtų būti reguliuojami santykiai ateityje. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.157 straipsniu, jeigu iki atsirandant AB „Kauno energija“ prievolei apmokėti už naujai pateiktą šilumos energiją įsigalioja naujos imperatyvios teisės normos, reguliuojančios tokią prievolę, tokių normų reikalavimai šalims tampa privalomi. Perskaičiuodamos parduodamos šilumos energijos kainą, kaip numatyta Sutarties 14.3, 14.4 punktuose, šalys neturi pažeisti kainos perskaičiavimo metu galiojančių imperatyvių teisės normų. Sutarties nuostatos turi atitikti jos vykdymo metu galiojančias Šilumos ūkio įstatymo imperatyviąsias teisės normas, kurių vykdymas daro įtaką viešėjam interesui. Įstatymo normos suteikia vartotojams tam tikras garantijas dėl šilumos kainų nustatymo ir atitinkamai jų dydžio. Šių garantijų šilumos gamintojas ir šilumos tiekėjas negali panaikinti tarpusavio susitarimu, kadangi šalys sutartyje negali nustatyti trečiųjų asmenų teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Sutartimi nustatytos elgesio taisyklės yra privalomos tik pačioms šalims. Šilumos tiekimas vartotojams yra viešas interesas, todėl vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia įstatymai. Nagrinėjamoje situacijoje privačios šalys neturi teisės susitarti, jog jų tęstiniams tarpusavio santykiams bus taikomos tik sutarties sudarymo matu galiojusios imperatyvios teisės normos arba susitarti, kad jų tęstiniams tarpusavio santykiams nebus taikomos santykių metu įsigaliosiančios imperatyvios įstatymų nuostatos.
Be to, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.189 str. 1 d., sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šilumos kainų nustatymas priklauso valstybės reguliuojamų kainų sričiai, todėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalims Šilumos ūkio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir jų laikytis yra privaloma. Pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 3 dalį, pareiškėjai – nepriklausomam šilumos gamintojui - gaminančiam daugiau kaip 50 procentų šilumos vienoje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje, šilumos gamybos kainodara yra privaloma. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 4 d., kuris reglamentuoja šilumos bazinių kainų nustatymo tvarką, šilumos tiekėjas parengia ir teikia Komisijai bei savivaldybės institucijai šilumos bazinės kainos projektą. Tuo tarpu Civilinis kodeksas reguliuoja sutartinius šalių santykius, kurių dalyviai teisiniu požiūriu yra lygiateisiai. Šiuo konkrečiu atveju teisiniai sutartiniai santykiai yra susiklostę tarp pareiškėjos ir trečiojo asmens AB „Kauno energija“. Komisija nėra minėtų sutartinių santykių dalyvė. Atsakovė yra valstybinio administravimo subjektas, turintis atitinkamus įgaliojimus viešojo administravimo srityje, o ginčas šioje byloje kilo būtent dėl atsakovės - viešojo administravimo subjekto - priimto individualaus teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl laikytina, kad tarp atsakovės ir pareiškėjos susiklostė administraciniai teisiniai santykiai, kuriems būdinga imperatyvumas (privalomumas), todėl pareiškėja neturi teisės reikalauti, kad Komisija laikytųsi sutarties sąlygų, nes, kaip buvo minėta, Komisija šiuo konkrečiu atveju nėra sutartinių santykių dalyvė. Administraciniai santykiai grindžiami vienašališku administravimo subjekto priimtu valdymo aktu, o ne abiem pusėms priimtinu susitarimu. Todėl, veikdamas pagal savo kompetenciją, valstybinio administravimo subjektas turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais, t. y. įstatymo viršenybės, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kt., o ne civiliniais. Šalys sutartyje negali nustatyti trečiųjų asmenų teisių ir pareigų (išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos), tuo labiau nustatyti Komisijos pareigą užtikrinti pareiškėjos teisę gaminti ir parduoti šilumos energiją už sutartyje nustatyta tvarką apskaičiuotą kainą bei netaikyti po sutarties įsigaliojimo nustatytų imperatyvių įstatymų normų. Kaip minėta, šilumos tiekimas vartotojams yra viešasis interesas ir vartotojų teisės ir interesai negali būti suvaržomi labiau, negu tai leidžia įstatymai. Tokiu būdu teismas daro išvadą, kad priimdama skundžiamą nutarimą, atsakovė LR civilinio kodekso 6.157 str. 1 ir 2 d. nuostatų nepažeidė.
Pareiškėjos argumentai dėl to, kad Komisijos veiksmai pažeidžia teisėtą sąžiningo asmens lūkestį, atmestini, kadangi įstatymai saugo tik atsargaus ir supratingo individo teisėtus lūkesčius. Sudarant sutartį nei valstybė, nei trečiasis asmuo AB „Kauno energija“ nesuteikė pareiškėjai kokių nors garantijų ar patvirtinimų, neprisiėmė kokių nors įsipareigojimų, susijusių su šilumos energijos kainos perskaičiavimu ar nustatymu ir pan. Kadangi, kaip minėta, valstybėje galiojantys įstatymai yra veikiantys, o ūkio subjektai, privalantys jų laikytis, yra stebimi ir kontroliuojami, todėl laikytina, kad pareiškėja sutartį sudarė savo rizika. Be to, nustatant šilumos energijos kainą, turi būti atsižvelgta ne tik į pareiškėjos ir trečiojo asmens AB „Kauno energija“ verslo interesus, bet ir į vartotojų teises bei teisėtus interesus. Todėl teismas daro išvadą, kad Komisija pareiškėjos teisėtų lūkesčių nepažeidė, nes šiuo atveju už privatų interesą svarbesnis yra viešasis interesas, t. y. vartotojų teisių apsauga ir teisėti vartotojų lūkesčiai.
Teismas mano, kad pareiškėjos argumentas, kad atsakovė, priimdama skundžiamą nutarimą, pažeidė Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir investuotojo lūkesčių privatizavimo procese, yra nepagrįstas. Šilumos ūkio įstatymas, saugodamas ir gindamas vartotojų interesus, nustatė kainodarą, vienodai taikomą visų nepriklausomų šilumos energijos gamintojų, atitinkančių įstatyme nustatytus reikalavimus, atžvilgiu, neišskiriant nei vieno gamintojo ir nesuteikiant kokių nors privilegijų konkrečiam gamintojui. Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato išimčių dėl tam tikro ūkio subjekto ar tam tikrų sutarčių atžvilgiu. Be to, organizuojant ir/ar vykdant konkursą, Lietuvos Respublikos valstybė ar atitinkamos jos institucijos tiesiogiai (ar netiesiogiai) neprisiėmė jokių įsipareigojimų dėl šilumos ūkio sektorių reguliuojančių teisės aktų pakeitimo. Įstatymų pakeitimas, dėl kurio investuotojas galėtų negauti tam tikrų pajamų, negali reikšti Lietuvos Respublikos įsipareigojimų pažeidimo, todėl darytina išvada, kad atsakovė Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų ir investuotojo teisėtų lūkesčių nepažeidė.
Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str., valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė gina vartotojo interesus. Aiškindamas šias Konstitucijos normas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas valstybės teisę riboti ūkinės veiklos laisvę sieja su būtinybe ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Be to, vienas iš Šilumos ūkio įstatymo tikslų yra patikimos ir kokybiškos Šilumos tiekimo vartotojams mažiausiomis sąnaudomis užtikrinimas bei šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynimas (1 str. 2 d. 1 ir 3 p.). Teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamą nutarimą neteisėtu pareiškėjos nurodytais pagrindais.
Išdėstyti argumentai patvirtina, kad Komisija, nustatydama pareiškėjai bazinę šilumos gamybos kainą, nepažeidė įstatymų ar kitų teisės aktų, neviršijo savo kompetencijos, taip pat skundžiamas nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad būtų atlikta metodikos teisėtumo patikra dėl to, ar Valstybinė kainų ir energetikos kainų komisija turi teisę tvirtinti šilumos kainų nustatymo metodiką, pagal kurią nustatoma šilumos gamybos kaina, yra atmetamas, kadangi pareiškėja kvestionuoja ne kainų perskaičiavimo teisingumą, o pačios Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos teisę rengti metodiką, kuri yra įtvirtinta aukštesnės galios aktuose – LR šilumos ūkio įstatyme ir LR energetikos įstatyme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,
nusprendė:
pareiškėjos UAB „Kauno termofikacinė elektrinės“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.