Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-243-621/2012

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Data: 2012-12-05
Bylos Nr.: I-243-621/2012
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Žanas Kubeckas (pran.), Laisvutė Kartanaitė, Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas: R. M.
Atsakovas: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui

2012 m. gruodžio 5 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Žano Kubecko,

kolegijos teisėjų Laisvutės Kartanaitės ir Virginijaus Stankevičiaus,sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,dalyvaujant pareiškėjai R. M.,

dalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, atstovei Vilmai Vaitkienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos R. M. patikslintus skundus atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktus skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. M. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintus skundus, kuriais prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2012-03-06 sprendimą Nr. 358-14 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje (Mažeikių r. sav. Daubarių k.) pilietei R. M.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10,59 ha Daubarių tvenkinio, įpareigoti atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos suformuoti likusio neatkurto V. J. priklausiusio 15,70 ha žemės sklypo ribas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos Daubarių kaime, Mažeikių rajone turėtą 15,70 ha žemę bei 11,514 ha vandens telkinį, grąžinant natūra ir Spurganų kaime ekvivalentine natūra atstatyti likusį Daubarių tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės; panaikinti pėsčiųjų taką visoje Daubarių tvenkinio pakrantėje; įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 antrame punkte nustatytą kelio servitutą (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha; priteisti iš atsakovo 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja R. M. skunduose bei teismo posėdžio metu nurodė, kad jos tėvas V. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 142,03 ha žemės plotą Daubarių kaime, Mažeikių rajone. 1991 m. rugsėjo 20 d. kartu su seserimi V. J., kuri mirė 2006 m., padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo V. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę Daubarių kaime, Mažeikių rajone. Kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Taip pat žemėtvarkos skyriui pateikė su V. J. sudarytą susitarimą dėl nelyginio žemės pasidalijimo, pagal kurį V. J. atiteko 29 ha žemės iš buvusios V. J. turėtos žemės. Aplinkybes, kad V. J. nuosavybės teisėmis valdė 142,03 ha žemės sklypą, patvirtina Mažeikių notaro A. P. 1939 m. aktų knygos išrašai – aktai Nr. 223 ir Nr. 224 – bei 1940 m. liepos 25 d. Mažeikių ipotekos įstaigos ipotekos teisėjo raštas Mažeikių notarui A. P.. Esant šiems nuosavybės teisę į žemę patvirtinantiems dokumentams, atsakovas neteisėtai vilkino nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. rugsėjo 15 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. 35S-120 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei R. M.“, kuriuo pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į jai tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 63,94 ha žemės, 22,37 ha miško, grąžinant natūra penkis bendro 86,31 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių naudojimo būdas – žemės ūkio paskirties žemės sklypai, esančius Mažeikių rajono savivaldybės Tirkšlių seniūnijos Daubarių kaime: Nr. 164-1 (43,58 ha), Nr. 164-2 (21,95 ha), 164-3 (18,65 ha), 164-4 (1,55 ha), 164-5 (0,58 ha). Kaip nurodyta sprendimo 4 punkte, nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią žemės valdos dalį – 11,02 ha žemės – bus atkurtos vėliau. Pareiškėja nurodo, kad šis sprendimas pažeidžia teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas bei jos teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsakovas atsisako atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko V. J. turėtą 15,70 ha žemės ploto dalį, nes mano, kad buvęs žemės savininkas V. J. valdė nuosavybės teise 126,03 ha žemės sklypą. Nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kurių turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Jei savininkas miręs, nuosavybės teisės atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymo) 9 straipsnio 1 dalį, Lietuvos respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12 punktą ir Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kažkurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktą, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų arba turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai ir piliečių turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Taigi pagal Atkūrimo įstatymo 9 str. 1 d. ir 1997- 09-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 p. nustatytą teisinį reglamentavimą, išrašai iš hipotekos knygų yra nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Atsakovui pateikti anksčiau nurodyti dokumentai: Mažeikių notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašai (aktų Nr. 223 ir Nr. 224) bei Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos 1940-07-25 raštai, laikytini patikimais nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais į V. J. turėtą 142,03 ha žemę Daubarių kaime, Mažeikių rajone. Pareiškėja nurodė, kad jos prašymas atkurti nuosavybės teises į V. J. turėtą žemę pateiktas laiku, taip pat įstatymų nustatyta tvarka pateikti ir kiti reikalingi dokumentai, todėl atsakovo atsisakymas tenkinti jos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. turėtą 142,03 ha žemę prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir iš jo kylančiam teisėtų lūkesčių principui, kadangi pareiškėja ne tik turi atitinkamą teisę, aiškiai nustatytą įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėliau Atkūrimo įstatyme, bet ir siekia ją įgyvendinti Konstitucijoje ir šiuose įstatymuose nustatyta tvarka. Taip pat R. M. nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 26 d. Žemės ūkio ministerijos įsakymu Nr. 376 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projekto kaimo vietovėje rengimo metodikos 34 p. nustatyta, kad projektuojamos žemėnaudos formuojamos atskirais sklypais, turinčiais nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Žemės masyvus į atskirus sklypus gali suskaidyti valstybiniai keliai, vandens telkiniai, kitos įsiteisėjusios žemėnaudos. Mano, kad atsakovas, suformavęs du žemės sklypus Nr. 164-1 ir 164-2, nesilaikė teisinio reglamentavimo nuostatų dėl projektuojamų žemėnaudų formavimo. Tarp šių dviejų sklypų eina lauko keliukas, kuris nepriskirtinas valstybiniams keliams, nes jis nepriskiriamas vietinės reikšmės keliams ir nėra Mažeikių rajono savivaldybės balanse. Šis lauko keliukas yra buvusio savininko V. J. grąžintiname žemės sklype ir pagal Atkūrimo įstatymą nepriskiriamas valstybės išperkamai žemei. Todėl atsakovas įpareigotinas tarp suformuotų žemės sklypų Nr. 164-1 ir Nr. 164-2 einantį lauko keliuką įjungti į sklypą Nr. 164-2, tai yra atsakovas įpareigotinas pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į šį sklypą lauko keliuką. 2011 m. rugsėjo 15 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 35S-120 2 punkte nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir žemės servitutai. Sklypui Nr. 164-2 nustatytas kelio servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) – 0,44 ha; sklypui Nr. 164-3 nustatytas kelio servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) – 0,48 ha. Pareiškėja teigia, kad skundžiamu atsakovo sprendimu jai priklausantys žemės sklypai apriboti kelio servitutu, tai suvaržo jos teises naudotis žemės sklypais. Skunde pareiškėja nurodė, kad pagal LR CK 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Žemės įstatymo 23 straipsniu nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu yra nustatyta, kad servitutai nustatomi dviem būdais, tai yra remiantis CK nuostatomis arba administraciniu aktu. Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktu nustatyta, kad apskrities viršininkas savo sprendimu – administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustato servitutus: valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti. Servitutų nustatymo tvarką administraciniu aktu detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės. Remiantis šių taisyklių 2 punktu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu nustatomi žemės servitutai: valstybinės žemės sklypams, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti (2.1 punktas). Šių Taisyklių 2.1 ir 2.2 punktuose nurodytais atvejais teritorijų planavimo dokumento rengėjai, formuodami žemės sklypą pagal teritorijų planavimo dokumentą, projektuoja kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku (3; 3.2 punktai). Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Tai, jog nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas, nurodoma ir Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 3 dalyje. Atsakovas pareiškėjos neinformavo, kad bus nustatyti kelio servitutai anksčiau nurodytuose žemės sklypuose, be to, ji nebuvo išreiškusi savo valios dėl servitutų nustatymo. Taikyti kelio servitutą – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas), nebuvo būtina, nes tarp grąžintinų žemės sklypų Nr. 164-2 ir Nr. 164-3 yra 11,02 ha vandens telkinys, į kurį bus atkurtos nuosavybės teisės vėliau. Nepanaikinus kelio servitutų, nebus apsaugotas pareiškėjos turtas. Iki šiol iš pareiškėjai priklausančio sklypo Nr. 164-2, kuriame yra sodas, yra vagiami obuoliai, nes esant kelio servitutui ji negali uždrausti naudotis keliu. Nesilaikant Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalies bei Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 3 dalies nuostatų, pareiškėjos valia dėl servituto nustatymo žemės sklypuose Nr. 164-2 ir Nr. 164-3 nebuvo išreikšta. Priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, reglamentuojančios servituto nustatymą administraciniu teisės aktu, todėl atsakovo priimtas sprendimas neatitinka anksčiau minėtų įstatymo nuostatų, jis yra nepagrįstas ir naikintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinė) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nuo 2001 m. liepos 1 d. (įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui) valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 str. Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja 6.250 str., kurio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 str. 1 d. nustato, kad viešojo administravimo institucija privalo atlyginti asmeniui už savo neteisėtomis veikomis (veiksmais neveikimu) padarytą žalą. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad be turtinės žalos šiais atvejais atlyginama ir moralinė žala. CK 6.250 str. 1 d. neturtinę žalą apibūdina kaip fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertinta pinigais. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įpareigojo institucijas išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per tris mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo, bei 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymas nustatė tai padaryti per šešis mėnesius. R. M. teigia, kad atsakovo neteisėti veiksmai vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą į žemę daugiau kaip dvidešimt metų kėlė jai didelius dvasinius išgyvenimus. Todėl mano, kad iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus priteistina jai padaryta 20 000 litų neturtinė žala. Taip pat nurodo, kad iš atsakovo priteistina padaryta turtinė žala. Laiku neatkūrus nuosavybės teisės į buvusio savininko V. J. turėtą žemę, buvo iškirstas miškas – apie 300 kubinių metrų. Kadangi pareiškėja nebuvo šio miško savininkė, nebuvo pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Šiuo metu iškirsto miško vertė yra mažesnė nei buvo iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Taip pat prie materialinės žalos priskiria ir tą aplinkybę, jog negalėjo naudotis žeme, mišku ir sodu, bei gauti iš jų pajamų. Turtinę žalą įvertino 20 000 litų, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Pateiktame teismui atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos R. M. skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog nustatant iki nacionalizacijos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-05-20 nutarimu Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-06-10 nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ bei Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997-10-31 įsakymu Nr. 634 patvirtinta žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarka. Tvarkos 12 punkte yra išvardinti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, tarp jų yra ir išrašai iš notarų aktų knygų, žemės perleidimo aktai bei sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planai, apskričių žemės rūšiavimo komisijų 2 sudarytų sąrašų, kurių reikia žemei apmokestinti pagal rūšis, apskričių žemės ūkio komisijų nutarimų arba suvestinių apie žemės paėmimą 1940 metais į valstybinį žemės fondą, valsčių savivaldybių pateiktų apskričių žemės ūkio komisijoms ūkių sąrašų, turto nacionalizavimo aktų nuorašai bei išrašai. Vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, žemėtvarkos skyrių komisijos, sudaromos žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti (ekspertų komisijos), sprendžia klausimus dėl dokumentų pakankamumo nuosavybės teisėms atkurti. Nuosavybės teises į išlikusią V. J. iki nacionalizacijos Tirkšlių valsčiuje, Daubarių k. valdytą žemę patvirtino šie dokumentai (pagal 1994-12-15 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimą Nr. 353-J): 1) Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde esantis Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Daubarų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1929-01-18 sąrašas, patvirtintas 1929-01-18, kuriame įrašytas savininkas V. J., Daubarų kaime turėjęs 115, 77 ha žemės; 2) Žemės tvarkymo archyvinio fondo Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Daubarų kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje esantis žemės tvarkymo projektas ir jo pareiškimo 1937-10-09 protokolas, kuriame įrašytas savininkas V. J., sklype Nr. 22 turėjęs 126,33 ha žemės; 3) tame pačiame archyviniame fonde esantis Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Daubarų kaimo išskirstymo vienkiemiais 1937 m. plano nuorašas, patvirtintas 1940-03-09, kuriame įrašytas savininkas V. J., sklype Nr. 22 turėjęs 126,33 ha žemės; 4) Lietuvos TSR žemės ūkio komisariato archyvinio fondo, Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, Mažeikių apskrities nusavintų dvarų sąrašų 1940-1941 m. byloje esantis Mažeikių apskrities dvarų sąrašas, kuriame įrašytas V. J., Tirkšlių valsčiuje Daubarų kaime turėjęs 126,3 ha žemės; 5) Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Krucių seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1943-02-25 sąrašas, patvirtintas 1943-05-07, kuriame įrašytas savininkas V. J., Daubarų kaime sklype Nr. 22 turėjęs 126,33 ha žemės; 6) Respublikinės žemės komisijos prie Lietuvos TSR ministrų tarybos archyviniame fonde, 1945-1948 m. byloje esantis Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus ūkių, likusių be šeimininkų, sąrašas, kuriame įrašytas ūkio valdytojas V. J., Daubarų kaime valdęs 110,94 ha žemės; 7) Mažeikių notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašo aktas Nr. 223, kuriame parašyta, kad V. J. Mažeikių apskrityje, Daubarų vienkiemyje iš viso turėjo 142,032 ha ir 4,5 ha iš to ploto pardavė V. Č.; 8) Mažeikių notaro A. P. 1939 metų aktų knygos išrašo aktas Nr. 224, kuriame parašyta, kad V. J. Mažeikių apskrityje, Daubarių vienkiemyje iš viso turėjo 142,032 ha, iš to ploto pardavęs V. Č. 4,5 ha, o 16 ha žemės – P. N.; 9) Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos 1940-07-25 raštas, kuriame nurodoma, kad pirkimo-pardavimo aktas Nr. 223 negali būti patvirtintas; 10) Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos 1940-07-25 raštas, kuriame nurodoma, kad pirkimo-pardavimo aktas Nr. 224 negali būti patvirtintas. Vadovaujantis Tvarkos 13 punktu, jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Tai yra Lietuvos TSR žemės ūkio komisariato archyviniame fonde Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo byloje Mažeikių apskrities nusavintų dvarų sąrašų 1940-1941 m. byloje esantis Mažeikių apskrities dvarų sąrašas, kuriame įrašytas V. J., Tirkšlių valsčiuje Daubarų kaime turėjęs 126,3 ha žemės. Su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 142,03 ha žemės Daubarių k., Mažeikių r., nustatymo pareiškėja kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą. Išnagrinėjus bylą, 2010-06-09 Mažeikių rajono apylinkės teismas (civ. b. Nr. 2-797-853/2010) nusprendė pareiškimo netenkinti. Pareiškėjai minėtą sprendimą apskundus apeliacine tvarka, 2011-04-12 Šiaulių apygardos teismas nutarė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-06-09 sprendimą palikti nepakeistu. Mažeikių rajono apylinkės teismui nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, jog V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 142,03 ha žemės Daubarių k., Mažeikių r., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturi juridinio pagrindo formuoti pareiškėjos prašomo 15,70 ha žemės sklypo ir negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos Daubarių k., Mažeikių r. turėtą 15,70 ha žemę, grąžinant šį žemės sklypą natūra. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 11,02 ha vandens telkinį, esantį Daubarių k., Mažeikių r., atsakovas atsiliepime pažymėjo, jog nuosavybės teisės dar neatkurtos dėl pačios pareiškėjos kaltės. 2006-06-15 yra paruošta byla nuosavybės teisėms atkurti į vandens telkinį kartu su bendrasavininku L. G., dalyje 10,59 ha, nes būtent toks likęs plotas dar natūra neatkurtas. 0,43 ha žemės – palikta žemės teritorija, reikalinga gyvenamojo namo eksploatacijai, į kurią pareiškėja taip pat siekia atsikurti nuosavybės teises. Paruoštos bylos pareiškėja nederina, ir dėl šios priežasties sprendimo priėmimas negalimas. Pareiškėja prieštarauja pati sau. Teismo prašo įpareigoti atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, o Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos raginant suderinti vandens telkinio bylą, siekiant priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atsisako ją derinti. 2012-01-31 raštu Nr.35SD-(14.35.45.)-220 atsakovas kreipėsi į pareiškėją ir kvietė ją atvykti į posėdį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10,59 ha vandens telkinio sklypą, esantį Daubarių k., Mažeikių r. 2012-02-09 posėdžio metu pareiškėja pateikė raštą ir paprašė atidėti nuosavybės teisių atkūrimo klausimų nagrinėjimą iki 2012-02-13 įvyksiančio teismo posėdžio Šiaulių apygardos administraciniame teisme. Kadangi 2012-02-13 teismo posėdis neįvyko, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vadovaujantis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 str. 2 dalimi, LR Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos 112 punktu, R. M. 2012-02-21 raštu Nr. 35SD-(14.35.45.)-425 pakvietė 2012-03-05 10 val. į posėdį dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10,59 ha vandens telkinio sklypą, esantį Daubarių k., Mažeikių r. Vadovaujantis Tvarkos 113 punktu R. M. neatvykus į posėdį sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus priimtas jai nedalyvaujant. Su pareiškėjos reikalavimu pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2, taip pat nesutinka. Žemės sklypai formuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais nekilnojamojo turto kadastro nuostatais. Šių nuostatų 22 punktas aiškiai nurodo: „Žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai.“ Su pareiškėjos reikalavimu, kuriuo prašoma panaikinti 2011-09-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 35S-120 2 punkte nustatytus kelio servitutus, taip pat nesutinka. Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo 5 straipsnis įvardija vandens telkinio savininko teises ir pareigas. Reglamentuojama, kad vandens telkinio savininkas turi teisę valdyti, naudoti vandens telkinį ir juo disponuoti Žemės įstatymo, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 d. 10 p. įvardija žemės savininkų pareigas. Žemės savininkas privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Tai imperatyvi nuostata, kurios privalo laikytis visi žemės savininkai. Be to, pareiškėja su šiais servitutais sutiko pasirašydama 2010-08-18 žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose. Nustatyti servitutai nepažeidžia pareiškėjos nuosavybės teisių bei interesų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis reglamentuoja, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Lietuvos Respublikos civilinio 4 kodekso 1.137 str. 3 d. draudžia piktnaudžiauti savo teise, t.y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Su pareiškėjos reikalavimu priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 20 000, Lt turtinės ir 20 000, Lt neturinės žalos nesutinka, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra vilkinamas pačios pareiškėjos. Prieštarauja ir pareiškėjos reikalavimui priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos visas bylinėjimosi išlaidas, kadangi teismui pateiktas skundas yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos R. M. patikslinti skundai netenkintini.

Pareiškėja prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2012-03-06 sprendimą Nr. 358-14 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje (Mažeikių r. sav. Daubarių k.) pilietei R. M.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10,59 ha Daubarių tvenkinio, įpareigoti atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos suformuoti likusio neatkurto V. J. priklausiusio 15,70 ha žemės sklypo ribas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos Daubarių kaime, Mažeikių rajone turėtą 15,70 ha žemę bei 11,514 ha vandens telkinį, grąžinant natūra ir Spurganų kaime ekvivalentine natūra atstatyti likusį Daubarių tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės, panaikinti pėsčiųjų taką visoje Daubarių tvenkinio pakrantėje; įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 antrame punkte nustatytą kelio servitutą (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha; priteisti iš atsakovo 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko V. J. (pareiškėjos tėvo) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį (15,70 ha) – žemės plotą Daubarių kaime, Mažeikių rajone. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, kad žemės savininkas V. J. mirė 1943 m. (nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 228). 1991 m. rugsėjo 20 d. kartu su seserimi V. J., kuri mirė 2006 m., padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo V. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę Daubarių kaime, Mažeikių rajone. Kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pateikė ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Taip pat žemėtvarkos skyriui pateikė su V. J. sudarytą susitarimą dėl nelyginio žemės pasidalijimo, pagal kurį V. J. atiteko 29 ha žemės iš buvusios V. J. turėtos žemės. Pareiškėja nurodo, kad jos tėvas V. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 142,03 ha žemės plotą Daubarių kaime, Mažeikių rajone.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pretendentės teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kai išlikusiuose nuosavybės teises patvirtinančiuose skirtingų laikotarpių dokumentuose nurodomi skirtingi duomenys apie savininko valdytą turtą. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (Valstybės žinios, 1997, Nr. VIII-359) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Valstybės žinios, 1997, Nr. 90-2256).

Nutarimo 13 punkte yra numatyta: jeigu piliečiai yra pateikę tik dokumentus, nurodytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407, juos nagrinėja žemėtvarkos skyriai Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka ir siūlo institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkurti piliečiams nuosavybės teises pagal šiuos dokumentus arba pripažįsta, kad pateiktų dokumentų nepakanka, ir siūlo piliečiui kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto įrodymo. Minėtos tvarkos 13 punkte nurodyta – jeigu yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą.

Šioje byloje yra pateiktas 1994 m. gruodžio 15 d. archyvų pažymėjimas Nr. 353-J (1 t. b.l., 49) apie pareiškėjos tėvo V. J. nuosavybės teise valdytų žemės sklypų dydį. Vėlesni dokumentai patvirtina tik 126,33 ha dydžio valdytą žemės sklypą, t. y.: Mažeikių apskrities dvarų sąrašas, kuriame įrašytas V. J., Tirkšlių valsčiuje Daubarių kaime turėjęs 126,3 ha žemės; yra nurodomas Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde; Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo byloje; Mažeikių apskrities nusavintų dvarų sąrašų 1940-1941 m. byloje.

Su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 142,03 ha žemės Daubarių k., Mažeikių r., nustatymo pareiškėja kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą. Išnagrinėjus bylą, 2010-06-09 Mažeikių rajono apylinkės teismas (civ.b. Nr. 2-797-853/2010) nusprendė pareiškimo netenkinti. Pareiškėjai minėtą sprendimą apskundus apeliacine tvarka, 2011-04-12 Šiaulių apygardos teismas nutarė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-06-09 sprendimą palikti nepakeistu (I t., b.l. 173).

Atsakovo atsiliepime nurodyta, jog V. J. iki visuotinės žemės nacionalizacijos priklausė 126,33 ha žemės Daubarių k., Mažeikių r. Pagal pretendenčių 1993-02-03 ir 1997-10-20 susitarimus V. J. priklausė 29 ha žemės, už kuriuos ji pasirinko kompensaciją pinigais ir su kuria yra pilnai atsiskaityta, o R. M. – 97,33 ha žemės, į kuriuos pareiškėja pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra. Vykdant pareiškėjos pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, 2011-09-15 priimtas sprendimas Nr. 35S-120, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į 86,31 ha ploto žemės, 2012-03-06 sprendimu Nr. 358-14 nuosavybės teisės atkurtos į 10,59 ha Daubarių tvenkinio, ir yra likęs neatkurtas 0,43 ha žemės plotas, kuris yra rezervuotas kaip namų valda, reikalinga gyvenamojo namo eksploatacijai, į kurį pareiškėja taip pat siekia atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjai pateikus gyvenamojo namo teisinės registracijos dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba galės įteisinti ir rezervuotą 0,43 ha namų valdą. Taigi išanalizavus žemės plotus, į kuriuos natūra atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėja didesnio ploto reikalauti neturi juridinio pagrindo.

Įvertinus vėlesnius nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei tai, kad visuose dokumentuose yra minima toje pačioje vietovėje – Tirkšlių valsčiuje Daubarių kaime V. J. turėta žemė, galima daryti išvadą, kad V. J. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos Tirkšlių seniūnijoje Daubarių kaime valdė tik 126,3 ha žemės. Nuosavybės teisės į šią žemę pareiškėjai jau yra atkurtos. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neturi juridinio pagrindo formuoti pareiškėjos prašomo 15,70 ha žemės sklypo ir negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos Daubarių k., Mažeikių r., turėtą 15,70 ha žemę grąžinant šį žemės sklypą natūra.

Pirmasis pareiškėjos reikalavimas – ekvivalentine natūra atstatyti likusį Daubarių tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 d. 9 p. nurodyta – už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams gali perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam vandens telkinį – už išperkamą arba neišlikusį vandens telkinį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja R. M. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos yra pateikusi tokią teisę patvirtinančius dokumentus, t. y. parengtos išvados ar kitų rašytinių įrodymų, kad pareiškėja R. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.

Patikslinto skundo antruoju reikalavimu prašoma panaikinti pėsčiųjų taką visoje Daubarių tvenkinio pakrantėje. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 2 punkte nustatytas kelio servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 28-868) 21 str. 1 d. 10 p. įvardija žemės savininkų pareigas. Žemės savininkas privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Tai imperatyvi nuostata, kurios privalo laikytis visi žemės savininkai. Žemės sklypuose, kurie ribojasi su tvenkiniu, taip pat yra nustatyta paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta, t. y. prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla.

Be to, pareiškėja teismo prašė įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2. Žemės sklypai formuojami Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintais Nekilnojamojo turto kadastro nuostatais (toliau – nuostatai). Šių nuostatų 22 punktas aiškiai nurodo: „Žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės, geležinkeliai ir neprivatizuojami hidrografiniai objektai, taip pat keliais užimti plotai, neįskaityti į privatizuojamo žemės sklypo bendrą plotą, formuojami kaip atskiri žemės sklypai. Mažeikių rajono tarybos 2009 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T1-96 (II t., b.l. 89) yra patvirtintas Telšių apskrities Mažeikių rajono Tirkšlių seniūnijos Tirkšlių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pareiškėja R. M. su sklypų ribomis sutiko ir pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo abrisus ir žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktus.

Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalį, servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas. Atkreiptinas dėmesys, jog viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1999-06-17 įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 301/2008).

Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo (Valstybės žinios, 2003, Nr. 36-1544) 5 straipsnis įvardija vandens telkinio savininko teises ir pareigas. Straipsnis reglamentuoja, kad vandens telkinio savininkas turi teisę valdyti, naudoti vandens telkinį ir juo disponuoti Žemės įstatymo, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Valstybės žinios, 2004, Nr. 28-868) 21 str. 1 d. 10 p. įvardija žemės savininkų pareigas. Žemės savininkas privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas). Tai imperatyvi nuostata, kurios privalo laikytis visi žemės savininkai.

Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo 2010 m. rugpjūčio 18 d. akte (I t., b.l. 169) žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. 0014, 164-2 bendro ploto 21,95 ha žemės sklypui nustatytas servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas). Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte 2010 m. rugpjūčio 18 d. (I t., b.l. 169) žemės ūkio sklypui Nr. 0014, 164-3 bendro ploto 18,65 ha nustatytas servitutas (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas). Pareiškėja su šiais servitutais sutiko pasirašydama minėtuose 2010-08-18 žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktuose (I t. b.l. 169-172).

Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Tai, jog nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas, nurodoma ir Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 3 dalyje.

Pareiškėja teigia, kad ji nebuvo informuota apie vyksiantį posėdį, tačiau susipažinus su nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais rašytiniais įrodymais matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugpjūčio 4 d. susirinkime svarstyta dėl natūra grąžinamos žemės pretendentei R. M. ribų planinėje medžiagoje aptarimo (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 122), pareiškėja R. M. susirinkime dalyvavo. Taip pat pareiškėjai R. M. buvo išsiųstas 2010 m. rugpjūčio 4 d. raštas Nr. K35.1-32, kuriame pateikta informacija dėl žemės matavimų (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 95). 2012 m. rugsėjo 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius išnagrinėjo 2010 m. spalio 1 d. AB „Šiaulių hidroprojektas“ parengtą R. M. nuosavybės teisių atkūrimo bylą (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 2) į 5 bendro 86,31 ha ploto žemės sklypus, esančius Mažeikių rajono savivaldybės Daubarių kaime, sklypo Nr. 164-1, Nr. 164-2, Nr. 164-3, Nr. 164-4, Nr. 164-5. Iš nuosavybės teisių atkūrimo klausimams nagrinėti Mažeikių rajono savivaldybės kaimo teritorijoje komisijos posėdžio protokolo 2011 m. rugsėjo 8 d. Nr. 35PRT-133 matyti, jog pareiškėja R. M. su sklypų ribomis sutiko ir pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo abrisus ir žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktus. Vadinasi, pareiškėjos argumentai, jog jos valia dėl servituto nustatymo žemės sklypuose Nr. 164-2 ir Nr. 164-3 nebuvo išreikšta, yra nepagrįsti. Išdėstyti argumentai įrodo, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. 35S-120 priimtas teisėtai ir nėra pagrindo jo panaikinti.

Taip pat pareiškėja teismo prašo iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus priteisti 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą.

Žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimo teisinis pagrindas yra nustatytas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 4(14), 2008 metų sausis – balandis, P. 90–109). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatinėjamas pirmiausia. Nagrinėjamu atveju žalos atsiradimo faktas turi būti konstatuojamas nustačius pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos (šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus) neteisėtus veiksmus, pareiškėjos patirtus nuostolius ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir patirtų nuostolių. Todėl pirmiausia siekiant nustatyti, ar pareiškėja turi teisę į turtinės žalos atlyginimą, turi būti nustatyti valdžios institucijos (šiuo atveju Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus) neteisėti veiksmai.

Pareiškėja 20000 Lt neturtinę žalą sieja su tuo, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog jis nevykdė numatytos pareigos, t. y. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per tris mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo; 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymas nustatė tai padaryti per šešis mėnesius. Pareiškėja taip pat teigė, jog atsakovo neteisėti veiksmai vilkinant nuosavybės teisių atkūrimą į žemę daugiau kaip dvidešimt metų sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus.

Taip pat pareiškėja prašo priteisti 20 000 turtinę žalą. Pareiškėja patikslintame skunde (I t., b.l. 129) nurodė, jog laiku neatkūrus nuosavybės teisės į buvusio savininko V. J. turėtą žemę, buvo iškirstas miškas – apie 300 kubinių metrų. Kadangi pareiškėja nebuvo miško savininkė, nebuvo pripažinta civiline ieškove baudžiamojoje byloje. Šiuo metu iškirsto miško vertė yra mažesnė nei buvo iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso. Taip pat prie turtinės žalos priskiria ir tą aplinkybę, jog negalėjo naudotis žeme, mišku ir sodu bei gauti iš jų pajamų. Turtinę žalą įvertina 20000 litų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog pati pareiškėja yra pateikusi 2006 m. birželio 9 d. prašymą nerengti Daubarių tvenkinio nuosavybės teisių dokumentų, nes Mažeikių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 209). Pareiškėja R. M. 1999 m. kovo 20 d. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl žemės dalių sklypų valdymo faktų nustatymo (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b.l. 208). Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius 2006 m. spalio 13 d. raštu Nr. R2-1163 pareiškėją R. M. informavo, kad yra parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla į 10,59 ha vandens telkinį ir pretendentė buvo informuota apie būtinybę atvykti į Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrių suderinti parengtus dokumentus (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 205). 2006 m. akte pažymima, jog R. M. ženklinant tvenkinį nedalyvavo, nors jai apie ženklinimo datą įstatymų nustatyta tvarka buvo pranešta registruotu laišku (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 194). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius pareiškėją R. M. 2010 m. balandžio 16 d. raštu Nr. KM.-75 informavo, kad bus ženklinamas žemės sklypas 86,74 ha ploto Daubarių kaime (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 141). Iš 2010 m. kovo 30 d. rašto Nr. PM-6 matyti (Nuosavybės teisių atkūrimo byla, b.l. 140), jog pareiškėja atsisako, kad būtų žemė ženklinama, todėl atsakovas matavimų negalėjo atlikti, nes nebuvo paženklinti visi besiribojantys žemės sklypai. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, jog Mažeikių rajono žemėtvarkos skyrius jau 6 kartus teisės aktų nustatyta tvarka yra skelbęs pareiškėjai natūroje grąžintinos žemės ženklinimo datą, tačiau visais atvejais pareiškėja nesutikdavo, kad būtų pamatuota ir įteisinta nuosavybėn. Įvertinus byloje esančius įrodymus bei pačios pareiškėjos veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese darytina išvada, jog pareiškėjos pasirinktas elgesio modelis turėjo įtakos nuosavybės teisių atkūrimo trukmei. Konstatuotina, kad atsakovas veikė aktyviai ir siekė atkurti nuosavybės teises pareiškėjai R. M..

Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnį konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.). Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rusėjo 15 d. sprendimu Nr. 35S-120 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko V. J. nuosavybės teisėmis valdytą Telšių apskrities Mažeikių rajono savivaldybės Daubarių kaime nekilnojamąjį turtą 63,94 ha žemės, 22,37 ha miško, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 35S-14 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 10,59 ha vandens telkinio dalį.

Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo konstatuota, kad skundžiami aktai nagrinėjamoje byloje buvo priimti pagrįstai ir teisėtai, pareiškėjos argumentai, susiję su tuo, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkuriamos kitokiu būdu ir dėl to ji patyrė žalą, vertintini kaip teisiškai nepagrįsti. Tuo remiantis konstatuotina, jog byloje nėra pagrindo išvadai, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus veiksmai, kuriais pareiškėjai buvo atkuriamos nuosavybės teisės į V. J. priklausiusią žemę, kiek tai susiję su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu sklypų 164-1 (43,58 ha), Nr. 164-2 (21,95 ha), 164-3 (18,65 ha), 164-4 (1,55 ha), 164-5 (0,58 ha) Mažeikių rajone ribose, yra neteisėti. Atitinkamai šiuo požiūriu nenustatyta privaloma civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, todėl nėra pagrindo išvadai, jog dėl nurodytų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus veiksmų pareiškėjai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, o atsakovui šiuo atveju nekyla pareiga tokią žalą atlyginti. Nagrinėjamu atveju byloje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus veiksmuose nenustatytas ir vilkinimas pareiškėjai atkurti nuosavybės teises į V. J. turėtą nekilnojamąjį turtą, šiuo požiūriu nenustatytas neteisėtas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus neveikimas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjos sveikatos būklės pablogėjimą, jos dvasinius išgyvenimus ir patvirtinančių tiesioginį priežastinį ryšį su konkrečių pareigūnų (institucijų) veiksmais (neveikimu). Visi piniginiai (vertės) paskaičiavimai (negalėjimas naudotis žeme, mišku ir sodu, bei gauti iš jų pajamų), negautos pajamos – tai tik pareiškėjos prielaidos, ketinimai, teoriniai samprotavimai, kurie nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis (sutartimis, kainomis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje esantys įrodymai ir pareiškėjos pateikti argumentai nepatvirtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių pareiškėjai atkūrimą į V. J. iki nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kitaip tariant, byloje nenustatytas vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus ar neveikimą sąlygų – neteisėtų veiksmų – egzistavimas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai iš atsakovo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nepasisakytina dėl kitų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo šiuo atveju. Pareiškėjos patikslintų skundų reikalavimai yra netenkintini, todėl negali būti patenkintas ir pareiškėjos pareikštas prašymas dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (1 t., b.l. 130). Dėl sprendime išdėstytų aplinkybių visumos pareiškėjos patikslinti skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. M. patikslintus skundus dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių žemėtvarkos skyriaus 2012-03-06 sprendimo Nr. 358-14 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje (Mažeikių r. sav. Daubarių k.) pilietei R. M.“ dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 10,59 ha Daubarių tvenkinio, įpareigoti atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos suformuoti likusio neatkurto V. J. priklausiusio 15,70 ha žemės sklypo ribas ir priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. J. iki nacionalizacijos Daubarių kaime, Mažeikių rajone turėtą 15,70 ha žemę bei 11,514 ha vandens telkinį, grąžinant natūra ir Spurganų kaime ekvivalentine natūra atstatyti likusį Daubarių tvenkinio galą 3,486 ha su jo pakrantėmis 0,92 ha žemės; panaikinti pėsčiųjų taką visoje Daubarių tvenkinio pakrantėje; įpareigoti atsakovą pakeisti žemės sklypo Nr. 164-2 ribas ir plotą, įjungiant į sklypą Nr. 164-2 lauko keliuką, einantį tarp žemės sklypų Nr. 164-1 ir 164-2; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 35S-120 antrame punkte nustatytą kelio servitutą (kodas 202) – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) žemės sklypams Nr. 164-2 0,44 ha ir Nr. 164-3 0,48 ha; 20 000 litų turtinę ir 20 000 litų neturtinę žalą priteisimo atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Žanas KubeckasLaisvutė KartanaitėVirginijus Stankevičius