Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjus pareiškėjo M. G. (toliau tekste - pareiškėjas) advokato Algirdo Cegelio (toliau tekste – pareiškėjo atstovas) skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2013 m. liepos 3 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti šio skyriaus prokuroro 2013 m. gegužės 28 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštasis skyrius 2013 m. vasario 13 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjo 2012 m. gruodžio 5 d. pareiškimą dėl veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių. Pareiškime nurodyta, kad V. B. piktnaudžiaudamas pareiškėjo pasitikėjimu ir jam būnant apgaulės ir suklydimo įtakoje, 2010 m. sausio 21 d. pasiūlė pasirašyti paprastąjį vekselį 60 000,00 Lt sumai (toliau tekste - vekselis). Realiai pareiškėjas pinigų iš V. B. negavo. Iki vekselio pasirašymo jis iš V. B. pasiskolino 8000,00 Lt buto privatizavimui, taip pat V. B. jam davė 200,00 Lt grynųjų pinigų ir 100 Lt vertės televizorių. V. B., turėdamas vekselį, apgaule areštavo visą pareiškėjo turtą ir užvaldė 30 900,00 Lt, bei 1,85 ha žemės sklypą (tuo metu sklypo kaina buvo apie 200 000,00 Lt). Be to, V. B. 2011 m. sausio 19 d. išprovokavo konfliktą, kurio metu pareiškėjas jį sužalojo, dėl ko pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2013 m. gegužės 28 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas. Minėtame nutarime nurodyta, kad liudytoja K. Š. matė kaip V. B. paskolino pareiškėjui 60 000,00 Lt ir dėl šios skolos jis pasirašė vekselyje. Ikiteisminio tyrimo metu negauti jokie duomenys, patvirtinantys, kad jis negavo iš V. B. 60 000,00 Lt, todėl nėra duomenų, jog buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. Pasirašant vekselį, apgaulė naudojama nebuvo. Prieš pasirašydamas vekselį, pareiškėjas jį perskaitė ir suvokė turinio esmę, kad įsipareigojo grąžinti V. B. 60 000,00 Lt, o ne 8000,00 Lt kuriuos V. B. jam paskolino. Pareiškėjas kaip atlygio tikėjosi iš V. B. pagalbos, todėl V. B. keletą kartų davė jam pinigus, televizorių. Taigi, pareiškėjas nebuvo suklaidintas dėl vekselio turinio ir esmės. Jo nuomonė pasikeitė dėl to, kad V. B. su vekseliu kreipėsi į antstolį. Kaip teigė pareiškėjas, jeigu V. B. to nebūtų padaręs, jis sutiktų grąžinti 60 000,00 Lt. Pareiškėjas, pasirašydamas vekselį, iki galo nesuprato, kokias pasekmes gali sukelti aplinkybė, jei jis neduos V. B. 60 000,00 Lt.

Pareiškėjas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2013 m. gegužės 28 d. nutarimo padavė skundą aukštesniajam prokurorui ir prašė panaikinti minėtą nutarimą bei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingų parodymų liudytojos K. Š. atžvilgiu.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyresnysis prokuroras 2013 m. liepos 3 d. nutarimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu aukštesniojo prokuroro nutarimu, jį apskundė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi minėtą skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tokį savo sprendimą žemesnės instancijos teismas motyvavo tuo, kad vekselis pareiškėjo pasirašytas savo valia, neaptariant sąlygos, kad V. B. ateityje nesikreips į antstolius dėl jo priverstinio vykdymo. V. B. vekselio surašymo metu pareiškėjui nedavė 60 000,00 Lt, todėl vekselis ir jo pagrindu kiti priimti dokumentai gali būti pripažinti negaliojančiais teisme paduodant ieškinį. Be to, pareiškėjas paaiškino, kad iškelta civilinė byla dėl nepagrįsto pinigų išieškojimo iš jo ir tokie veiksmai rodo, kad dėl surašyto vekselio tarp V. B. ir pareiškėjo yra susiklostę civiliniai santykiai. Kitoje dalyje skundas taip pat atmestas, nes ikiteisminio tyrimo teisėjas nekompetentingas išreikalauti duomenis iš VĮ Registrų centras ir Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos bei antrojo vekselio egzemplioriaus iš Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro, o taip pat atnaujinti medžiagoje ikiteisminį tyrimą bei pradėti ikiteisminį tyrimą, įtariant liudytoją K. Š. davus melagingus parodymus.

Skunde nurodoma, kad tarp pareiškėjo ir V. B. susiklostė ne civiliniai, o baudžiamosios atsakomybės taikymo santykiai. Šį faktą patvirtina esminis požymis - apgaulės buvimas. Būtent apgaulė, įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės, yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Šią nuostatą taipogi atspindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 13 d. nutartyje (bylos Nr. 2K-8S1/2001) suformuluotas teiginys, kad „esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis patį turto užvaldymą neteisėtu yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant užvaldyti (įgyvendinti nuosavybės teisę) turtą“. V. B., turėdamas tikslą suklaidinti pareiškėją, pateikė melagingus duomenis, jog ateityje jam paskolins 60 000 Lt sumą, ir tik šioje apgaulės ir suklydimo įtakoje, tikėdamas, kad V. B. įvykdys savo duotą pažadą, 2010 m. sausio 21 d. pareiškėjas pasirašė vekselį 60 000,00 Lt sumai. V. B. suvokė, kad jis sąmoningai pateikė objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją ir neketino skolinti piniginių lėšų, nes neturėjo darbo ir tokia pinigų suma netgi realiai nedisponavo. Šį faktą patvirtina apklausos metu apklausti liudytojai P. P. ir J. P. (V. B. sesuo), kurie nurodė, kad V. B. yra nesąžiningas ir nedoras, sukčiauti linkęs žmogus, neturėjęs jokių galimybių paskolinti minėtą pinigų sumą, kadangi jis neturi piniginių lėšų.

Skunde pažymima, kad V. B., piktnaudžiaudamas pareiškėjo pasitikėjimu, įtraukė jį į niekinius sutartinius santykius. Išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas, pačius sutartinius santykius, šiuo atveju vekselio pasirašymą, daro neteisėtus. Dėl to V. B. nusikalstamoje veikoje yra sukčiavimo požymių. Vilniaus rajono apylinkės teismo teiginys, kad pasak pareiškėjo, yra iškelta civilinė byla dėl nepagrįsto pinigų išieškojimo, ir tokiais veiksmais pastarasis rodo, kad dėl surašyto vekselio tarp V. B. ir jo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, yra klaidingas, nes jokių civilinių bylų dėl nepagrįsto praturtėjimo nėra iškelta. Šis faktas yra užfiksuotas ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2013 m. gegužės 28 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas turi visas teises ir, jei yra būtina, pareigą, išreikalauti dokumentus iš reikalingų institucijų ar privačių asmenų. Šią nuostatą patvirtina ir Lietuvos Respublikos BPK 97 str., kuriame įtvirtina nuostata, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas turi teisę reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar nagrinėti. Taigi, teisėjo pasisakymas apie savo kompetencijos ribas išreikalaujant dokumentus, pareiškėjo atstovo įsitikinimu, yra klaidingas ir prieštaraujantis įstatymams. Svarbu yra tai, kad teisėjas kitoje savo pasisakymo dalyje, jau teigia, kad jis turi teisę išreikalauti dokumentus, bet mano, kad tai šiuo atveju tai yra nebūtina. Pareiškėjo atstovo vertinimu, teisėjas taip pat turi visas teises priimti sprendimą atnaujinti medžiagoje ikiteisminį tyrimą bei pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai melagingų liudytojo parodymų byloje, jei mano, kad ikiteisminiame tyrime nebuvo ištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, surinkti būtini įrodymai, tinkamai apklausti liudytojai.

Skunde taip pat nurodoma, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, iš esmės nebuvo vadovaujamasi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi, kuria buvo panaikintas Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro 2012 m. sausio 8 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus rajono apylinkės teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra būtina nustatyti, ar V. B. veikoje nėra apgaulės, ar jis savo veiksmais nesiekė suklaidinti pareiškėjo, ar jis neturėjo tikslo tokiu būdu pasisavinti svetimo turto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pareiškime nurodyti galimai padarytos nusikalstamos veikos faktai turi būti ištirti, patikrinti ir įvertinti. Nebuvo nustatyta ar pareiškėjas faktiškai gavo 60 000,00 Lt sumą iš V. B., jei gavo, kur juos panaudojo, ar V. B. vekselio pasirašymo dieną, t. y. 2010 m. sausio 21 d., galėjo disponuoti tokia pinigų suma ir kokie buvo tikrieji jo ketinimai. Faktą, apie tokių piniginių lėšų disponavimą patvirtino tik V. B. dukra K. Š., kurios duoti parodymai yra galimai melagingi ir dėl esamų šeiminių santykių šališki.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiama nutartimi ir ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti pareiškėjo atstovo skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos BPK 2 str.). Ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindai yra numatyti Lietuvos Respublikos BPK 212 str., kurio 1 p. nustatyta, jog ikiteisminis tyrimas nutraukiamas kai paaiškėja Lietuvos Respublikos BPK 3 ar 3² str. numatytų aplinkybių. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Įvertinus aukštesnės instancijos teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą, konstatuotina, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai, tinkamai ir visapusiškai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Esminis šio nusikaltimo požymis, atribojantis jį nuo kitų nusikalstamų veikų ar civilinio pobūdžio teisinių santykių, yra apgaulės panaudojimas. Nusikalstama veika padaroma tyčia – asmuo turi suvokti savo veiksmų pavojingumą ir nori taip elgtis.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad vienas apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Tai nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-329/2011).

Piktnaudžiavimas pasitikėjimu gali pasireikšti ir tuo, kad, šalims žodžiu susitarus dėl vienokių sutarties vykdymo sąlygų, viena iš jų, vykdydama sutartį, šio žodinio susitarimo nesilaiko. Tačiau tai savaime nereiškia, kad tokie vienos iš šalių veiksmai, jeigu jie nepažeidžia sutartyje (šiuo atveju vekselyje) numatytų sąlygų, laikytini sukčiavimu Lietuvos Respublikos BK 182 str. prasme. Net ir pažeidus sutartyje numatytas sąlygas, tokie veiksmai paprastai gali būti pripažinti sukčiavimu, jeigu apgaulė įtraukiant kitą šalį į tokį sandorį buvo esminė ir šalies pažeistų teisių atkūrimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis buvo esmingai pasunkintas ar apskritai tapo neįmanomas. Pažymėtina ir tai, kad apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.).

Kaip matyti iš aukštesnės instancijos teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini), joje nustatyta, kad pareiškėjas, pasirašydamas V. B. pateiktame vekselyje 60 000,00 Lt sumai, suprato savo veiksmų esmę ir pasekmes. Tai patvirtina jo kaip liudytojo apklausos metu išsakyti teiginiai, kad pasirašydamas vekselyje, jį perskaitė ir nors žinojo, kad V. B. nėra skolingas vekselyje nurodytos pinigų sumos, sutiko jam grąžinti 60 000,00 Lt, ir tokios susitarimo sąlygos jį tenkino (t. 1, b. l. 16-17, 32-34). Taigi, ši aplinkybė rodo, kad V. B. veiksmuose nėra esminės apgaulės požymio, kuris leistų daryti išvadą, jog buvo padaryta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika. Net ir gavus įrodymus, kad V. B. vekselio pasirašymo metu nedisponavo jame nurodytomis lėšomis, minėta aplinkybė leistų spręsti tik apie pareiškėjui paskolintos sumos dydį, o ne siekį jį apgauti. Akcentuotina, kad svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu, teismų praktikoje ne visada pripažintinas sukčiavimu. Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo. Pažymėtina ir tai, kad surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl to, ar pareiškėjas pagal pasirašytą vekselį gavo 60 000 Lt, ar, kaip jis teigia, tik 8 000 Lt. Nepaisant to, aukštesnės instancijos vertinimu, minėta aplinkybė nėra esminė, nes veikos kvalifikacijai esminę reikšmę turi pasisavinto turto vertė. Be to, tiksli pagal 2010 m. sausio 21 d. vekselį perduotų pinigų suma gali būti nustatyta, sprendžiant ginčą teisme civilinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau tekste - CK) numato keletą galimų pagrindų, kuriais remiantis sandoriai, tame tarpe ir vekseliai, kaip vienašaliai sandoriai, gali būti ginčijami dėl asmens valios sudaryti sandorį ydingumo, t. y. neveiksnaus asmens sudarytą sandorį (Lietuvos Respublikos CK 1.84 str. 4 d.); asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, sudarytą sandorį (Lietuvos Respublikos CK 1.85 str. 2 d.); tariamą sandorį (Lietuvos Respublikos CK 1.86 str. 2 d.); nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos sudarytą sandorį (Lietuvos Respublikos CK 1.88 str. 2 d.); savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytą sandorį (Lietuvos Respublikos CK 1.89 str. 2 d.); dėl suklydimo sudarytą sandorį (Lietuvos Respublikos CK 1.90 str. 3 d.), taip pat ir sandoris, sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis (Lietuvos Respublikos CK 1.91 str.).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pritartina žemesnės instancijos teismo išvadai, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamoji teisė yra paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Baudžiamoji atsakomybė įtvirtinama tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeidinėjami. Akcentuotina, kad baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta nusikalstama veika ir ją padariusiam asmeniui bus pritaikyta baudžiamajame įstatyme numatyta sankcija. Pareiškėjo atstovo skunde nurodyti V. B. veiksmai gali būti vertinami kaip įsipareigojimų pagal žodinį susitarimą nevykdymas ar netinkamas vykdymas, nepagrįstas praturtėjimas civilinio proceso prasme, bet ne kaip veika, atitinkanti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d., požymius. Nors skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodyta, kad V. B. ir pareiškėjo ginčas jau yra sprendžiamas civiline tvarka, ši aplinkybė nedaro Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarties negaliojančia bei neužkerta kelio pareiškėjui savo galimai pažeistus turtinius interesus apginti, pareiškiant civilinį ieškinį.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 164 str. nuostatomis, ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Ikiteisminį tyrimą organizuoja prokuroras. Lietuvos Respublikos BPK 173 str. yra aiškiai apibrėžta, kokius įgaliojimus turi ikiteisminio tyrimo teisėjas, ir ši teisės norma yra specialioji Lietuvos Respublikos BPK 97 str. atžvilgiu. Dėl to pareiškėjo atstovo skunde suformuluotas prašymas dėl dokumentų išreikalavimo žemesnės instancijos teismo nutartyje netenkintas pagrįstai. Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovo skunde nurodyti dokumentai galės būti išreikalauti civilinio proceso metu, nes, kaip jau buvo minėta, juose esanti informacija, sprendžiant ar buvo padaryta Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika, esminės reikšmės neturi.

Pažymėtina, kad dalyje dėl ikiteisminio tyrimo K. Š. atžvilgiu pradėjimo skundas paliekamas nenagrinėtu, nes bet koks ikiteisminis tyrimas pradedamas Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatyta tvarka, o ne paduodant skundą aukštesniajam prokurorui dėl žemesniojo prokuroro nutarimo panaikinimo Lietuvos Respublikos BPK 214 str. 4 d. numatyta tvarka.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Aukštesnės instancijos teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo padaryta išvada, kad tarp M. G. ir V. B. yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, todėl ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) laikytinas nutrauktu pagrįstai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo atstovo skundas atmestinas ir paliktina galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo M. G. atstovo advokato Algirdo Cegelio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.