Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svajūno Knizlerio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albino Bielskio, Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo T. P., kaltinamo nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 12 punkte, 25 straipsnio 4 dalyje, 266 straipsnio 1 dalyje (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija), 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 12 punkte, 260 straipsnio 3 dalyje, 7 straipsnio 12 punkte, 25 straipsnio 4 dalyje, 266 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 12 punkte, 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnio 12 punkte, 25 straipsnio 4 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, padarymu, gynėjo advokato L. B. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties, kuria kaltinamajam T. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2015 m. spalio 22 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. P. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 12 punktą, 260 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 266 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis, nuo 2005 m. dėl savanaudiškų paskatų siekdamas nusikalstamai praturtėti, tapo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis ginkluoto nusikalstamo susivienijimo („agurkinių“) dalyviu, kurio vadovu nuo 2005 m. iki 2014 m. buvo S. V. ir, kuris buvo įkurtas (organizuotas) 2005 m. S. V., N. T., A. P. ir D. P. dėl savanaudiškų paskatų siekiant nusikalstamai praturtėti ir įgyti didelę įtaką prieš Lietuvos ir Kauno nusikalstamo pasaulio atstovus, iš anksto susitarus bendrai neteisėtai disponuoti labai dideliais narkotinių, psichotropinių medžiagų ir jų pirmtakų kiekiais, užsiimti jų kontrabanda, bendrai daryti kitus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, nuo 2005 m. iki 2014 m. kartu su nusikalstamam susivienijimui priklausiusiais, taip pat nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis dalyvavo šio nusikalstamo susivienijimo veikloje; be to, tuo, kad neturėdamas leidimo įgijo, gabeno, nešiojo, laikė didelį kiekį šaunamųjų ginklų, šaudmenų, kuriuos panaudojo ir planavo panaudoti nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose; dar ir tuo, kad nuo 2005 m. iki 2014 m., dalyvaudamas „agurkinių“ ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, kartu su kitais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo dalyviais ir nusikalstamam susivienijimui nepriklausančiais asmenimis organizavo neteisėtą labai didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų pirmtako (BMK), įvairių kitų narkotinių medžiagų įgijimą ir gabenimą kontrabandos būdu iš vienos valstybės į kitą bei jų platinimą.

Kaltinamasis T. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsniu, 2013 m. sausio 22 d. buvo sulaikytas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartimi T. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vėlesnėmis teismų nutartimis kardomosios priemonės – suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Teismas, atsižvelgęs į nusikaltimų sunkumą, pobūdį, padarymo aplinkybes, įstatymo sankcijoje numatytą griežtą laisvės atėmimo bausmę, įvertinęs ankstesnius T. P. teistumus bei kitas aplinkybes, konstatavo, kad neišnyko ankstesnėse teismo nutartyse nustatyti suėmimo taikymo pagrindai ir sąlygos, todėl pratęsė kaltinamajam suėmimo terminą trims mėnesiams BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punktų pagrindu.

Gynėjo teigimu, skundžiamoje nutartyje esanti nuoroda į teismų praktiką dėl gręsiančios bausmės griežtumo priskyrimo „kitų aplinkybių“ sąvokai tik parodo, jog teismas griežčiausios kardomosios priemonės termino pratęsimo klausimą sprendė formaliai, nesigilinant į konkrečias aplinkybes. Iš apygardos teismo nutarties motyvų visiškai nėra aišku, kokios faktinės aplinkybės patvirtina manymą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kadangi nutartyje be inkriminuojamų nusikaltimų sunkumo ir gresiančios bausmės griežtumo jokios kitos aplinkybės nėra nurodomos.

Gynėjo nuomone, teismo nurodytas suėmimo taikymo pagrindas – manymas, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali daryti naujas nusikalstamas veikas, yra deklaratyvus, neparemtas pakankamais faktiniais duomenimis, grindžiamas tik prielaidomis ir spėjimu. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas. Vien kaltinamajam inkriminuojamų veikų skaičius, šių veikų pavojingumas, pobūdis, bendrininkavimo forma negali pagrįsti neabejotino teiginio, kad kaltinamasis ir ateityje darys nusikalstamas veikas.

Gynėjas nurodo, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių T. P. turi būti laikomas suimtas tokį ilgą laiką. Jis kaltinamas ne smurtinių nusikaltimų padarymu, turi ilgametę sugyventinę, šeimą, mažametį vaiką, iki suėmimo dirbo, per itin ilgą laiką trunkantį procesą neatliko jokių veiksmų, kurie leistų pagrįstai spręsti apie kaltinamojo intenciją kokiu nors būdų išvengti proceso ar kitaip jam trukdyti. Vertinant baudžiamosios bylos apimtį ir sudėtingumą, laikytina, kad procesas truks dar ilgą laiką, suėmimo taikymas visą šį laiką kaltinamajam T. P., kuris suėmime jau praleido 33 mėnesius, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio bei BPK 121, 122 straipsnių nuostatoms.

Gynėjo įsitikinimu, šiuo atveju parinkus tinkamo dydžio užstato sumą, ši kardomoji priemonė būtu pilnai pakankama tam, kad užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, eliminuotų bet kokias kaltinamojo intencijas daryti naujas nusikalstamas veikas, o taikoma kartu su kita už suėmimą švelnesne kardomąja priemone padėtų pasiekti visus BPK 119 straipsnyje numatytus uždavinius.

Gynėjas nurodo, kad griežčiausia kardomoji priemonė kaltinamajam taikoma jau 33 mėnesius, iš šio laikotarpio T. P. ilgiau nei 18 mėnesių buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime antisanitarinėmis, nežmoniškomis ir žiauriomis sąlygomis. Ikiteisminio tyrimo metu į bylą buvo pateikti medicininiai dokumentai, patvirtinantys, jog T. P. turi itin rimtų sveikatos sutrikimų. Suėmimo taikymo laikotarpiu kaltinamajam nebuvo suteiktas reikalingas ir jo sveikatos būklei adekvatus gydymas, jo būklė visą kalinimo laikotarpį nuosekliai blogėjo. Lietuvos įkalinimo įstaigose, įskaitant ir Laisvės atėmimo vietų ligoninę, nėra tinkamų sąlygų tam, kad būtų galima suteikti reikalingą ir adekvačią medicininę pagalbą ir ilgalaikį gydymą asmeniui, sergančiam tokiomis ligomis kaip T. P..

Teismo posėdyje prokuroras prašė kaltinamojo T. P. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo T. P. gynėjo advokato L. B. skundas atmetamas.

Klaipėdos apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam T. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, BPK 119, 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

BPK 121 straipsnio 2 dalis numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl, skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šie klausimai sprendžiami tik teisiamajame posėdyje, kur byloje surinkti įrodymai iš esmės ištiriami, įvertinami bei išsprendžiami asmens kaltumo ir veikos teisinio įvertinimo klausimai.

Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog T. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokie duomenys yra kaltinamųjų A. R., K. L. ir kitų kaltinamųjų parodymai, liudytojų A. P., V. V., M. K., E. R. bei kitų parodymai, specialistų išvados, duomenys, užfiksuoti parodymų patikrinimo vietoje, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, automobilio ir jame esančių daiktų apžiūros, kratų protokoluose, užsienio teisėsaugos institucijų pateiktoje medžiagoje, taip pat kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas, tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Klaipėdos apygardos teismas kaltinamajam T. P. suėmimo terminą pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo bei kad būdamas laisvėje jis gali daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai, jie nėra išnykę.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Pagal formuojamą teismų praktiką nusikaltimo sunkumas ir sankcijoje nustatyta griežta laisvės atėmimo bausmė pripažintina ta aplinkybe, kuria remiantis galima daryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, šios aplinkybės iš esmės pakanka tam, jog asmeniui būtų skirtas suėmimas vadovaujantis BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau ši aplinkybė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę. Šios aplinkybės pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagal formuojamą teismų praktiką pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

Nagrinėjamu atveju T. P. kaltinamas labai sunkių ir sunkių nusikaltimų, kurie patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą, padarymu. Baudžiamasis įstatymas už T. P. inkriminuojamų nusikaltimų padarymą numato griežtas laisvės atėmimo bausmes, o už nusikaltimą, numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje, ir laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Kaltinamasis jam inkriminuotus nusikaltimus galimai padarė veikdamas pačia sudėtingiausia bei pavojingiausia bendrininkavimo forma – nusikalstamo susivienijimo, ginkluoto šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis, sudėtyje, todėl kaltinamojo galimai padaryti nusikaltimai buvo ne atsitiktinio pobūdžio, o iš anksto gerai suplanuoti ir organizuoti, vykdyti kelių valstybių teritorijoje, kelerius metus, siekiant neteisėtai gauti pajamų. Kaltinamasis T. P. yra nevedęs, iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, o pagal jam inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį ir jų kiekį lėšų pragyvenimui jis galimai gaudavo nusikalstamu būdu. Iš bylos duomenų matyti, kad T. P. anksčiau yra ne kartą teistas ir ši aplinkybė jį apibūdina kaip asmenybę, linkusią nusikalsti. Bylos aplinkybių visuma rodo, kad T. P. nėra susaistytas itin tvirtais socialiniais ryšiais su gyvenamąja aplinka Lietuvoje, turi ryšių užsienyje. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pagrindas daryti išvadą, jog kaltinamasis, siekdamas išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje, todėl šiuo konkrečiu atveju sąlygos pratęsti kaltinamajam T. P. suėmimo terminą byloje yra.

Nors skunde teigiama, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam suėmimo taikymo pagrindui konstatuoti užtenka pagrįsto manymo, kad kaltinamasis darys naujus nusikaltimus, nėra būtina nustatyti, kad asmuo planuoja daryti naujus nusikaltimus.

Teisėjų kolegijos nuomone, skunde nurodytos aplinkybės, kad kaltinamasis turi ilgametę sugyventinę, šeimą, mažametį vaiką, neatliko jokių veiksmų, kurie leistų pagrįstai spręsti apie kaltinamojo intenciją kokiu nors būdu išvengti proceso ar kitaip jam trukdyti, yra svarbios, tačiau jos savaime nepaneigia nustatytų kardomosios priemonės – suėmimo taikymo bei jo termino pratęsimo pagrindų buvimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 127 straipsnio 11 dalį viso baudžiamojo proceso metu suėmimas negali trukti ilgiau kaip du trečdalius didžiausios laisvės atėmimo bausmės, baudžiamajame įstatyme nustatytos už sunkiausią nusikaltimą, dėl kurio tiriama ir nagrinėjama byla. Nors skunde teigiama, kad kaltinamojo atžvilgiu suėmimas taikomas 33 mėnesius, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į baudžiamojo įstatymo numatytą bausmę už T. P. inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 2 dalyje, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju suėmimo taikymo terminas atitinka BPK 127 straipsnio 11 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatose, nurodančiose, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK 119 straipsnyje įtvirtintų tikslų – užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose ne kartą yra nurodęs, jog besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas tada, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas T. P. pobūdį ir sunkumą, šiuo metu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė yra adekvati jo galimai padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, jo teisės suvaržytos nepažeidžiant BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo bei kitų BPK reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad skundo argumentai dėl kaltinamojo T. P. sveikatos būklės ir jo gydymo savaime nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą apygardos teismo nutartį. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, jog suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims, o medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis T. P. dėl sveikatos būklės negali būti laikomas suimtas ar būti gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, ar, iškilus būtinybei, medicinos pagalba nebus (nebuvo) suteikta Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir (ar) valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Gynėjo teiginiai, susiję su kaltinamojo T. P. laikymo suėmime sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi pratęsdamas kaltinamajam T. P. suėmimo terminą trims mėnesiams, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė, toks teismo sprendimas neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų suformuotai praktikai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, todėl nėra teisinių pagrindų panaikinti skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

nutaria:

Kaltinamojo T. P. gynėjo advokato L. B. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.