Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėja Bronė Vidzėnienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-60-134/2009

Teisėja Rita Bilevičienė Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.2

NUTARTIS

2009 m.birželio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas :

- pagal BK 214 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 215 str. 1 d. – laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 182 str. 1 d – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

- pagal BK 178 str. 2 d – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., subendrinus apėmimo būdu, paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 178 str. 2 d., D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 3 mėnesiams.

Priteista iš DB B. S. R 833,93 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. 22 d., apie 21.30 val., būdamas VšĮ „Panevėžio apskrities ligoninė“ Vidaus ligų skyriaus fojė, adresu Panevėžyje, Smėlynės g. 25, atvirai pagrobė svetimą J. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1110“ 110 litų vertės.

D. B. nuteistas ir už kitus nusikaltimus, tačiau jų apeliacine tvarka neskundžia.

Teismo posėdyje nuteistojo nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

D. B. skunde neginčija nuosprendžio dalies dėl jo nuteisimo pagal BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., todėl kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą tik dalyje, dėl kurios paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliantas skunde nesutinka su jo įvykdytos mobiliojo ryšio telefono vagystės kvalifikavimu pagal BK 178 str. 2 d. ir mano, kad jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuota kaip paprastoji vagystė pagal BK 178 str. 1 d. Savo teiginį apeliantas grindžia versija, kuri yra analogiška jo pirmosios instancijos teismo posėdyje išdėstytajai ir kurios esmė ta, jog telefoną jam perdavė pats jo savininkas J. K., prašydamas jį pataisyti, o apeliantas šį telefoną parsinešė namo, ketindamas išpildyti J. K. prašymą. Šią nuteistojo versiją apie telefono savininko esą gera valia jam atiduotą telefoną ir jo telefono paėmimo tikslą paneigia byloje esantys įrodymai. J. K. iš karto po vagystės rašytame prašyme policijos pareigūnui nurodė, kad ligoninėje prie jo priėjęs vyras iš jo rankų paėmė telefoną ir skubiai išėjo, todėl jam nepavyko šio vyro pasivyti, o kitą dieną ligoninėje jis vėl sutikęs telefoną paėmusį vyrą, apie tai pranešė policijos pareigūnams (1 t., 8 b.l.). J. K. ikiteisminio nagrinėjimo metu mirė (1 t., 18 b.l.), todėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., jo parodymams patikrinti paskelbti jį ikiteisminio tyrimo metu apklaususio policijos pareigūno N. J. parodymai (1 t., 19-20 b.l.). Iš šių parodymų matyti, kad R. K. iš karto po vagystės policijos pareigūnui nurodė tas pačias jam priklausiusio telefono vagystės aplinkybes, kurios išdėstytos jo paaiškinime. Netikėti J. K. parodymais apie telefono pagrobimo aplinkybes nėra jokio pagrindo. Savo skunde apeliantas taip pat iš esmės neginčija pavogęs telefoną, tačiau mano, jog tai padarė, nesant jo veiką kvalifikuojančios aplinkybės – pagrobimo atviruoju būdu. Atvirosios vagystės esminis požymis, skiriantis ją nuo slaptosios, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Todėl vagystė laikoma atvirąja tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ar kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą, ir kaltininkui žinant, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruojant šią aplinkybę. Iš R. K. parodymų matyti, kad jis suprato, jog D. B. iš jo rankų telefoną paėmė neteisėtai, o ne jo paprašytas pataisyti, nes informavo apie vagystę policijos pareigūnus, o apeliantas pagal įvykio aplinkybes – jis iš senyvo amžiaus ligoninėje gydomo žmogaus, nieko jam nepaaiškinęs, paėmė telefoną ir jį skubiai išsinešė namo - neabejotinai suprato, kad telefono savininkas jo paties veiksmus vertino kaip neteisėtą jo turto užvaldymą. Tokie D. B. veiksmai atitinka atvirosios vagystės sudėtį ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 2 d. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, turto paėmimas, turint tikslą tik laikinai juo pasinaudoti, taip pat kvalifikuojamas kaip neteisėtas turto pagrobimas. Todėl netgi laikant teisingais apelianto teiginius, kad jis rengėsi telefoną grąžinti jo savininkui, tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės ir nekeičia veikos kvalifikacijos.

Teismas, skirdamas D. B. bausmę už vagystės padarymą, t.y. nustatydamas jos rūšį ir dydį, teisingai įvertino BK 54 str. 2 d., 56 str. 1 d. išdėstytas bausmės skyrimo nuostatas, todėl jam paskirta bausmė, mažesnė už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą šios bausmės rūšies vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir nekeistina.

Tenkinti apelianto skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.