- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-06
- Bylos Nr.
- eA-1843-552/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03137-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- F. B. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. B. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. B. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas F. B. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S33175 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1824 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti F. B. K. prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Skundžiami sprendimai neteisėti ir nepagrįsti. Teigė, jog jis privalėjo išvykti iš savo šalies ir prašyti prieglobsčio Lietuvoje, nes yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą ir diskriminaciją, ypač iš visuomenės pusės. Tvirtino, jog skundžiamuose sprendimuose buvo nurodyta, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, tačiau pareiškėjas su tuo nesutinka. Tam, kad religinei mažumai priklausantis asmuo jaustųsi persekiojamas ir jam grėstų persekiojimo rizika, nėra privalu, kad jis konkrečiai įvardytų persekiotoją.
3. Tvirtino, jog Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, nors jis teikė prašymą, kad būtų užtikrintas tiesioginis jo išklausymas, neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti, neištaisė atsakovo priimto sprendimo trūkumų.
4. Teigė, jog nurodė konkrečias individualias aplinkybes, jog yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to patiria galimą pavojų gyvybei. Todėl nesutiko su skundžiamuose sprendimuose nurodytais argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir 87 straipsnio 1 dalį.
5. Pažymėjo, jog pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, jo 2022 m. vasario 10 d. papildomi paaiškinimai apie kilmės valstybėje vykdomus (duomenys neskelbtini) persekiojimus, kurie įrodo, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl priklausymo tautinėms ar religinėms mažumoms ir kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Teigė, kad atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus. Prašė skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
6. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu nurodė, jog skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
7. Nurodė, jog Departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar pareiškėjo asmeninėmis savybėmis. Tvirtino, jog tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl buvo padaryta išvada, jog jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.
8. Tvirtino, jog nors pareiškėjas teigė, kad išvykimą iš kilmės valstybės ir atvykimą į Lietuvą nulėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, baimė, kad negrįš iš darbo dėl to, tačiau neįvardijo priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga, nenurodė jokio konkretaus įvykio, kuris būtų sukėlęs jo gyvybei grėsmę, ir pats nurodė, kad tokių įvykių nebuvo.
9. Pažymėjo, jog pareiškėjo pasakojimas nenuoseklus, su trūkumais, nepateikti įrodymai dėl realios jo grėsmės, pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. jis dėl (duomenys neskelbtini) buvo pabėgęs į (duomenys neskelbtini), tačiau iš ten deportuotas atgal. Vėliau su draugais dirbo (duomenys neskelbtini), darbas buvo susijęs su alkoholiu, todėl jiems grasindavo (duomenys neskelbtini). Kažkuriuo gyvenimo momentu gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, apie 40 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini), ten gyvenant vietiniai, atsitikus nelaimei, apkaltindavo (duomenys neskelbtini).
10. Tvirtino, jog remiantis Departamento surinkta informacija šiuo metu (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nesusiduria su realia persekiojimo grėsme. Departamento surinktą informaciją paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė.
11. Nurodė, jog Departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo juos panaikinti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip – „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. Komisijos Sprendimo dalį ir ją išdėstyti taip – „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. Komisijos Sprendimo, priimto pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.
14. Remiantis rašytiniais administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2021 m. liepos 28 d. buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų kaip neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Bylos duomenimis, pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Prieglobsčio prašyme pirminės apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad išvyko iš kilmės šalies, nes jis yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą, diskriminaciją, ypač iš visuomenės pusės. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2014 m. jis dėl (duomenys neskelbtini) išpuolių buvo pabėgęs į (duomenys neskelbtini), tačiau iš ten buvo deportuotas atgal. Vėliau su draugais dirbo (duomenys neskelbtini), pardavinėdavo alkoholį, todėl jiems grasindavo (duomenys neskelbtini). Gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini) gubernijoje, apie 40 kilometrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini), o ten gyvenant vietiniai, atsitikus nelaimei, apkaltindavo (duomenys neskelbtini). Pasakojo, kad gyvenant (duomenys neskelbtini) patyrė diskriminaciją, pvz., buvo sunku rasti darbą, todėl ir dirbdavo pusiau nelegalų darbą su alkoholiu.
15. Nustatyta, kad Departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas nustatė, kad Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
17. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde savo išvykimą iš kilmės valstybės ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvoje grindžia priklausymu (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Tvirtino, jog yra (duomenys neskelbtini) ir dėl to (duomenys neskelbtini) patiria persekiojimą ir diskriminaciją.
18. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus kriterijus priskiriama prie padidėjusios rizikos asmenų, galinčių patirti smurtą, tačiau vertinant pareiškėjo individualią situaciją byloje tokių duomenų nesurinkta.
19. Pareiškėjas nei Departamente 2021 m. spalio 18 d. apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė konkretaus įvykio, konkrečios situacijos, dėl kurių būtų kilęs pavojus, reali grėsmė dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Tai patvirtina 2021 m. spalio 18 d. pareiškėjo apklausos protokolas ir garso įrašas. Jo pasakojimas dėl grėsmės grindžiamas abstraktaus, bendro pobūdžio aplinkybėmis ir bendro pobūdžio informacija, kurios nepagrindžia realios grėsmės pareiškėjui.
Žemesnės instancijos teismas
20. Teismas pastebėjo, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo į bylą buvo gauti pareiškėjo 2022 m. vasario 10 d. papildomi paaiškinimai dėl prieglobsčio suteikimo, kurie teisme buvo registruoti 2022 m. vasario 17 d., tačiau minėti duomenys nepagrindžia pareiškėjo pasakojime išdėstytų aplinkybių pagrįstumo dėl grėsmės, nes juose dėstomi argumentai susiję su bendra šalies situacija dėl (duomenys neskelbtini) valdžios institucijų veiksmų, dėl (duomenys neskelbtini) persekiojimo priežasčių, juose nurodytos EPPB 2021 m. gairės, kuriomis vadovaujamasi sprendžiant prieglobsčio prašymus, fotonuotraukos, bet nėra pateikta pareiškėjo situaciją pagrindžiančių konkrečių duomenų.
21. Teismas pažymėjo, jog Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra išsamus ir pasižymi pakankamu detalumu; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs ir neprieštaringi; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas ir patikimumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu visi ar tam tikri prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys paneigiami arba pripažįstami nepatikimais, jie yra atmetami ir toliau nenagrinėjami. Prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra patvirtinti kitais įrodymais arba pripažįstami patikimais, laikomi nustatytais faktais. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir patikimas, prieglobsčio prašytojui taikomas abejonės privilegijos principas, t. y. tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo pateiktų duomenų, kurie nebuvo atmesti, vertinamos jo naudai ir netrukdo laikyti tokius duomenis nustatytais faktais.
22. Teismas įvertino, kad Departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai. Atsakovas apklausos metu siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį.
23. Pareiškėjas, konstatavo teismas, pasakojime neišdėstė konkrečių aplinkybių dėl grėsmės ir pavojaus, pripažino, jog su jokiomis problemomis dėl jo išpažįstamos religijos asmeniškai nesusidūrė.
24. Nustatyta, kad pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad 2014 m. jis dėl (duomenys neskelbtini) veiksmų buvo pabėgęs į (duomenys neskelbtini). Atsakovo surinkti oficialūs duomenys patvirtina, jog 2014 m. (duomenys neskelbtini) kėlė grėsmę (duomenys neskelbtini) bendruomenei, tačiau situacija nuo 2014 m. (duomenys neskelbtini) pasikeitusi.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas įvertino, kad 2021 m. EPPB gairės, kuriomis vadovavosi Departamentas dėl aktualios situacijos išnagrinėjimo pareiškėjo kilmės šalyje, yra patikimas ir aktualus šaltinis, priimant 2021 m. sprendimus, juolab kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Vadovaujantis EPPB 2021 m. gairėmis, įvairiuose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.
26. Ir apklausos Departamente metu, ir teismo posėdyje pareiškėjas nenurodė jokio konkretaus įvykio, dėl kurio būtų kilusi reali grėsmė. Jo paaiškinimai buvo bendro pobūdžio, nenuoseklūs, prieštaringi, iš esmės neaišku, kur jautėsi nesaugus, ar (duomenys neskelbtini), ar (duomenys neskelbtini), kur teigė pardavinėjęs su draugais alkoholį. Departamente apklausos metu nurodė, jog buvo nužudytas jo dėdė, tačiau neaišku, kada ir kokiomis aplinkybėmis. Teismo posėdžio metu tvirtino, jog (duomenys neskelbtini) nužudė jo draugą, tačiau aplinkybių, o taip pat dėl to ir jam pačiam kilusios grėsmės ir pavojaus nekonkretizavo. Pareiškėjas nurodė turįs 8 brolius ir 4 seseris, kai kurie iš jų gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) liko 4 broliai, 2 seserys ir motina, tačiau, Departamentui pasiūlius pateikti papildomų duomenų apie artimuosius, jų nepateikė.
27. Be to, pareiškėjas nebuvo priskiriamas prie pažeidžiamų asmenų, yra darbingo amžiaus vyras, gimęs ir daug laiko praleidęs (duomenys neskelbtini), todėl yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, turi asmens dokumentus. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, nėra duomenų pagrįstai grėsmei dėl jo persekiojimo ar nesaugumo konstatuoti jo kilmės šalyje.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas įvertino, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, priėmė teisėtą Sprendimą, pagrįstai nurodydamas, jog pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo išpažįstamos religijos yra hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina pagrįstu pagrindu suteikti prieglobstį.
29. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę buvo grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų nepateikta.
30. Teismas sutiko, kad Departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti veiksmai – kalėjimas arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovas taip pat pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte
31. Teismas įvertino, kad pareiškėjo atveju atsakovas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją jo kilmės valstybėje, o pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais ar įrodymais priešingai neįrodė.
32. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog jo skundas Komisijos turėjo būti nagrinėjamas žodine tvarka, kadangi Aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas vyksta ikiteismine rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus.
33. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Teismas pabrėžė, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.
34. Teismas nustatė, kad Sprendimo dalimi nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus.
35. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju negali sutikti su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui.
36. Teismas pasisakė, kad Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjo nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teismas įvertino, kad toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.
37. Teismas pažymėjo, kad Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl, atsižvelgiant į tai, Sprendimo dalis keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
38. Kita pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nenustatyti pagrindai panaikinti Sprendimą ir Komisijos Sprendimą.
III.
39. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi.
40. Skundo dėl Migracijos departamento sprendimo nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pateikus skundus dėl Migracijos departamento spendimo, pareiškėjas prašė, kad jam būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta pareiškėjo skundo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Atsakovas nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Atkreiptinas Teismo dėmesys į tai, kad žodinis skundo nagrinėjimas galėjo vykti ir nuotoliniu būdu. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti neįvertinus jo paaiškinimų, neišklausius pareiškėjo, nedalyvaujant pareiškėjui nagrinėjimo procese: buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Skundų nagrinėjimo metu pareiškėjas nebuvo pakviestas dalyvauti, nebuvo išklausytas, taigi buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Taigi, pareiškėjo fundamentali teisė buvo akivaizdžiai pažeista, pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas priimant Migracijos departamento spendimus, Atsakovo sprendimai suklaidino Teismą, o siekiant teisingo sprendimo byloje skirtina bylą nagrinėti nepažeidžiant skaidraus ir teisingo proceso garantijos.
41. Nesutinka su teismo įsitikinimu, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė, o teismui tokių įrodymų nepateikta.
42. Teigia, kad teismo išvada, kad pareiškėjas taip pat neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, vertintina kritiškai. Pareiškėjo pateiktos faktinės bylos aplinkybės buvo neteisingai įvertintos.
43. Teigia, kad nesurinkta aktualios, naujausios informacijos apie pareiškėjo kilmės valstybę, apie įstatymus ir jų taikymo būdą, nesurinkta svarbios medžiagos apie (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenų tiesioginės diskriminacijos problematiką. (duomenys neskelbtini), kaip genocidą patyrusios socialinės grupės asmenų, integracijos į darbo rinką bei visuomenę problemos vis dar ypač aktualios (duomenys neskelbtini), bet atsakovas nesurinko naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) teisinę padėtį reglamentuojančių įstatymų taikymą praktiką, neįvertino (duomenys neskelbtini) atskirtį mažinančių priemonių stokos aspekto (duomenys neskelbtini). Atsakovas neištyrė ir nenustatė, koks yra (duomenys neskelbtini) tiesioginės diskriminacijos laipsnis ir intensyvumas pareiškėjo kilmės šalyje. Atsakovas apsiribojo prielaida, kad pareiškėjas vien dėl sunkių ekonominių priežasčių buvo priverstas palikti kilmės šalį. Pareiškėjas nurodė, kad didesnėje (duomenys neskelbtini) šalies teritorijoje vis dar yra taikoma tiesioginė (duomenys neskelbtini) diskriminacija: vien dėl (duomenys neskelbtini) tikėjimo ypatumų vietiniai (duomenys neskelbtini) engia ir diskriminuoja (duomenys neskelbtini), visais įmanomais būdais ir priemonėmis stengiasi išstumti (duomenys neskelbtini) iš darbo rinkos bei socialinės erdvės. (duomenys neskelbtini) praktiškai neįmanoma susirasti darbo, (duomenys neskelbtini) yra priešiški (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenų atžvilgiu, o pareiškėjo teigimu, tiesioginės diskriminacijos intensyvumas yra toks aukštas, kad vietiniai (duomenys neskelbtini) yra nebaudžiami net prievartos taikymo prieš (duomenys neskelbtini) atvejais. Pažymėtina, kad Departamentas yra konstatavęs, jog 2014 metais (duomenys neskelbtini) buvo užpulti (duomenys neskelbtini), remiantis žmogaus teisių apsaugos organizacijų duomenimis šis užpuolimas yra vertinamas kaip (duomenys neskelbtini) genocidas, kurio metu buvo nužudyta tūkstančiai (duomenys neskelbtini) tikėjimą propaguojančių asmenų. Po (duomenys neskelbtini) genocido praėjo bemaž 8 metai, o (duomenys neskelbtini) priešiškumas transformavosi į tiesioginę diskriminaciją (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.
44. Pareiškėjo teigimu, Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas net nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas yra privalu. Kita vertus, atkreipia dėmesį, kad atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Todėl vienareikšmiškai darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) valdžios režimą, neatspindi tikrosios pareiškėjo kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę.
45. Pažymi ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, sutiko, jog Departamentui imperatyvo visais atvejais rengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje nėra. Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos aprašo 168 punkto nuostatas sprendžiant, ar tokia pažyma būtina, turi būti atsižvelgiama į specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Nagrinėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog pateiktos straipsnių ištraukos bei visuotinai žinoma situacija pareiškėjo kilmės valstybėje leido teigti, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti parengta ir informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Tačiau nagrinėjamu atveju minėti veiksmai Departamento atlikti nebuvo, nors ir turėjo būti atlikti, siekiant tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.
46. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
47. Atsakovas nesutinka, kad Departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti neįvertinus pareiškėjo paaiškinimų, jo neišklausius, nedalyvaujant pareiškėjui procese. Buvo atliktos pareiškėjo apklausos, kurių metu pareiškėjas turėjo galimybę išsamiai papasakoti, dėl kokių priežasčių paliko kilmės valstybę, su kokiomis grėsmėmis joje susidūrė ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir pateiktus įrodymus, Departamentas priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo nustatytų reikalavimų. Remiantis Tvarkos aprašo 222 punktu, pareiškėjo skundas, pateiktas Komisijai, nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pažymėtina, jog vien tai, kad pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Jokių naujų aplinkybių pareiškėjas nepateikė ir teisme, kur jo skundas buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka dalyvaujant pareiškėjui, todėl tokie skundo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinkantys tikrovės, kadangi, kaip matyti iš Departamento sprendimo turinio, buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
48. Pareiškėjas skunde nurodo, kad nesutinka su teismo įsitikinimu, kad jo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, kad neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Su šiais skundo argumentais atsakovas nesutinka, kadangi jie ne tik neatitinka tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių, bet ir nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo būtinybės. Tvarkos aprašo 22 punkte nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Pažymėtina, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją.
49. Pirmiausia, atsakovas pažymi, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (pilna apimtimi), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė bendra (duomenys neskelbtini) situacija kilmės valstybėje. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (toliau – ir JTPA) parengtame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove (toliau – ir JTPA vadovas) nurodoma, kad pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, nustatant visiškai pagrįstą baimę vertinamas tik objektyvusis jos elementas, reikalavimo, kad subjektyvusis elementas būtų išpildytas, nėra. JTPA vadove aiškinama, jog apie visiškai pagrįstos baimės pagrįstumą sprendžiama atsižvelgus į objektyvią situaciją, t. y. baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai ir pan., t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą. Byloje Y ir Z ESTT patvirtino minėtą išaiškinimą ir nurodė, kad vertinant objektyviąją baimės pusę turi būti atsižvelgiama į individualias savybes bei aplinkybes, kurios sąlygotų pagrįstą riziką („genuine risk“). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2021 m. spalio 13 d. nutartyje (bylos Nr. eA-3776-415/2021) konstatavęs, kad nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą, Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nagrinėjamu atveju Departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojus ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Tyrimo metu nenustatyta, kad jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Atsižvelgus i? tai, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktiniu? aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, tode?l jo deklaruojama baime? nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.
50. Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Papildomai pažymėtina, kad priešingai, nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėjas nors ir nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti EPPB – už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą atsakinga agentūra.
51. Atsakovas teigia, kad nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, kad Departamentas turėjo parengti informacinę pažymą apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, o neparengęs šios pažymos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakydamas į šiuos teiginius, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kuriose būtų nurodyta Departamento pareiga nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje rengti pažymas apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę. Pats pareiškėjas skunde pripažįsta, kad tokios pareigos Departamentas neturi ir nepateikia jokių argumentų, kodėl tokia pažyma turėjo būti parengta.
52. Migracijos departamento vertinimu, skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė.
53. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymim, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.
54. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
IV.
55. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. Sprendimo ir Komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. Komisijos Sprendimo, priimto pareiškėjui pasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
56. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, Šengeno erdvę ir Europos Sąjungą trukmę, konstatavęs, jog Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.
57. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojos kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo, tai darė paviršutiniškai, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių.
58. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Šalies argumentai
59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.
60. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
61. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.
62. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
63. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 86 ir 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.
64. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).
65. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
66. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).
67. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Motyvuojamoji dalis
68. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.
69. Byloje nustatyta, kad užsienietis, kuris, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia tuo, jog yra (duomenys neskelbtini) religijos atstovas ir todėl bėga nuo persekiojimo ir diskriminacijos.
70. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.
71. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas iš tiesų labai daug akcentavo diskriminaciją prieš (duomenys neskelbtini), kaip priežastį, dėl kurios jis bėga iš kilmės šalies. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apklausos protokole taip pat matyti, kad pareiškėjas turi daug giminių, kaip jis pats sakė, gyvenančių Europos Sąjungos šalyse tokiose, kaip (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausos metu pareiškėjas teigia, kad jo visa likusi šeima ruošiasi bėgti iš (duomenys neskelbtini). Apklausoje taip pat teigė, kad siekdamas išgyventi nelegaliai prekiavo alkoholiu ir dėl to neva buvo puolamas (duomenys neskelbtini), bet tai pagrindžiančių įrodymų nei apklausos metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje metu nepateikė. Labai tikėtina, kad pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką priežastys buvo ekonominio pobūdžio.
72. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas pilnai surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir rėmėsi aktualiais šaltiniais. Departamentas vadovavosi aktualiais duomenimis pateiktais tokių autoritetingų organizacijų, kaip Europos Tarybos, JAV Valstybės departamento, vokiečių dienraščio „Deutsche Welle“ duomenimis. Visu tuo remdamasis, Departamentas teisingai pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu (duomenys neskelbtini) nebevaldo jokių teritorijų, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam gresia persekiojimas, nepatvirtintas.
73. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo F. B. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.