Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė bei pranešėja) ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Nikolajaus Kozliako apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. A., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 172 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant ją J. A. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje prokuroro ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti A. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teisėtas ir pagrįstas, visos sąlygos, būtinos šio instituto taikymui, skundžiamame nuosprendyje nustatytos ir įvertintos teisingai. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia pagrindo abejoti laiduotojos J. A. tinkamumu.

5. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. A. veiksmai atitinka tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 172 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Šis nusikaltimas yra priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Byloje buvo pateiktas J. A. prašymas perduoti A. A. jos atsakomybei pagal laidavimą. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu arba be jo, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismas, vadovaudamasis BK 40 straipsniu, gali atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visų šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytų sąlygų visumai.

6. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas A. A. nepagrįstai nustatė vieną iš būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Asmens gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-693/2019).

7. Apeliaciniame skunde prokuroras akcentuoja, kad A. A. ikiteisminio tyrimo metu sutiko, kad procesas būtų užbaigtas teismo baudžiamuoju įsakymu, sutiko dėl siūlomos bausmės rūšies ir dydžio, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė, tai yra pareiškė norą, jog byla būtų nagrinėjama teisme ir pateikė prašymą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro pozicija, kad kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką aplinkybę paneigia A. A. vėliau procese išreikštas siekis būti atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Baudžiamoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. A. visos proceso metu pripažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir detaliai nupasakojo jos padarymo aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. apklausta parodė, kad 2020 m. spalio 11 d. V. A., V. K., V. D. ir P. S. už atlygį – degtinės butelį – pasiūlė Seimo rinkimuose balsuoti už ,, (duomenys neskelbtini) ” politinę partiją ir jos kandidatą Č. O.. Gailisi, jog parodė šiems asmenims, kaip ir už ką reikia prabalsuoti, kad tuo tikslu nuvežė juos prie balsavimo vietos (duomenys neskelbtini) ir, po to, kai visi jie prabalsavo, tai yra 2020 m. spalio 11 d. apie 16-17 val., liepė savo vyrui M. Š. perduoti V. A. vieną butelį degtinės ir vieną butelį alaus, kaip atlygį, už jo ir kitų trijų vyrų balsavimą rinkimuose (t. 3, b. l. 30-31; 35-38; 58-59). Analogiškus parodymus A. A. davė ir apklausta teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 163-169). Šių parodymų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tiek kaltę, tiek ir esmines veikos padarymo aplinkybes A. A. pripažino bei gailėjosi savo elgesio nuo pat proceso pradžios, tai yra dar iki pateikto prašymo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Šią išvadą pagrindžia ir pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu esanti grafa ,,įtariamojo pozicija“, kurioje pažymėta, kad A. A. savo kaltę pripažino pilnai, ką pats prokuroras vertino, kaip aplinkybe lengvinančia jos atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl vien pasikeitusi A. A. pozicija dėl baudžiamojo proceso užbaigimo, negali būti vertinama, kaip paneigianti kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos aplinkybę, tai yra sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui.

8. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su prokuroro skunde išdėstyta pozicija, kad A. A. 2021 m. sausio 8 d. apklausos metu išsakyti teiginiai dėl gailėjimosi yra deklaratyvaus pobūdžio. Nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2021 m. sausio 8 d. vykusio teisiamojo posėdžio A. A., teismo prašydama atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodė, kad iki motinystės atostogų ji dirbo (duomenys neskelbtini), o jeigu bus nuteista, ten dirbti negalės, kaip negalėsi dirbti ir valstybės tarnyboje (t. 3, b. l. 165-166), vis dėlto šie teiginiai, priešingai nei teigia prokuroras, savaime nepatvirtina, kad A. A. atgaila yra nenuoširdi. Pažymėtina, kad atleista nuo baudžiamosios atsakomybės A. A. viso proceso metu davė išsamius ir teisingus parodymus, savo elgesiu nekėlė jokių kliūčių procesui, nemenkino savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo, daug kartų pabrėžė, kad apgailestauja dėl tokio savo elgesio, patikino, kad nusikaltimas nebuvo planuotas, įvyko spontaniškai, davė pažadą, kad ji gyvenime daugiau tokių dalykų niekada nedarys (t. 3, b. l. 163-169). Visos šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad A. A. nuoširdžiai išgyvena dėl savo neteisėtų veiksmų, kuriais rinkėjams, tai yra V. K., V. A., V. D., P. S., sutrukdė realizuoti jiems savo teisę rinkti, šiuos savo veiksmus ji vertina kritiškai, todėl jos prisipažinimas ir išreikštas gailestis pirmosios instancijos teismo pagrįstai ir teisingai įvertinti, kaip atitinkantys BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą.

9. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvadą, jog A. A. poelgis nebuvo planuotas bei įvyko spontaniškai, paneigia liudytojo V. D. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas V. D. nurodė, kad A. A. pasakė, jog jam reikia balsuoti už (duomenys neskelbtini) per šiuos rinkimus, nes, jeigu rinkimus laimės lietuviai, tai visur uždarys lenkų mokyklas. Jis neplanavo balsuoti rinkimuose, bet sutiko, nes nenorėjo, kad uždarytų lenkų mokyklas. A. A. jam pasakė, kad ji savo automobiliu jį nuveš prie balsavimo vietos ir po balsavimo parveš atgal į namus, jis dar paklaustų savo pažįstamų, ar jie važiuos balsuoti. 2020 m. spalio 11 d., apie 12.00 val., atvažiavo A.. Ji priėjo prie P. namo, kur buvo dar keturi asmenys, ir per atidarytą langą lenkiškai pasakė – ,,važiuokime balsuoti“. Važiuojant balsuoti A. automobilyje jiems parodė už ką reikia balsuoti (t. 1, b. l. 124-125). Iš šių parodymų matyti, kad važiavimo balsuoti aplinkybės buvo suplanuotos, be to, nuo pokalbio su minėtu liudytoju iki rinkimų dienos praėjo kelios dienos, per jas A. A. savo neteisėtų ketinimų neapmąstė ir jų neatsisakė, nors tam turėjo pakankamai laiko, todėl iš tiesų negalima teigti, kad veika buvo padaryta spontaniškai. Kita vertus, bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ši nusikalstama veika A. A. gyvenime yra atsitiktinė. Ji praeityje neteista ir nebausta už administracinių nusižengimų padarymą (t. 3, b. l. 153-154), ankstesnėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) A. A. charakterizuojama itin teigiamai, kaip kruopšti, pareiginga, besidominti įvairiomis gyvenimo sritimis, pasižyminti drausmingumu ir metodiškumu. Be to, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės rodo, kad rinkėjai buvo papirkti itin nedidelės vertės turtu – 0,5 litro dengtinės buteliu ,,N.“ ir 1 litro buteliu alaus ,,T. T.“, kurių bendra vertė tik 7,71 Eur. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai tikėti, kad A. A. ateityje laikysis įstatymų ir nebenusikals.

10. Apeliaciniame skunde prokuroras kelia ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laiduotojos tinkamumo klausimą. Pagal BK 40 straipsnio 3 dalį laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą dėl laidavimo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018).

11. Pažymėtina, jog prokuroras pateiktame skunde neginčija laiduotojos teigiamų asmeninių savybių, jos charakteristikos, iš kurios matyti, kad J. A. yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, neteista (t. 3, b. l. 153), nebausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 154), daugiau nei 30 metų dirbo (duomenys neskelbtini). Gyvenamosios vietos seniūnijos J. A. yra charakterizuojama itin teigiamai, kaip turinti didelį autoritetą tarp vietinių gyventojų, darbšti, atsakinga, sąžininga ir pareiginga gyventoja (t. 3, b. l. 157). Prokuroro abejonės dėl J. A. tinkamumo būti laiduotoja iš esmės yra grindžiamos argumentu, kad byloje nėra atskleistas J. A. vertybinis požiūris į A. A. padarytą nusikalstamą veiką ir nėra nurodytas būsimos teigiamos įtakos pobūdis, kas duoda pagrindo prielaidai, kad ji nevisiškai suvokia dukters padaryto nusikaltimo pavojingumą bei savo, kaip laiduotojos, pareigas. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka. Apklausiama pirmosios instancijos teisme J. A. paaiškino, kad apie nusikalstamą veiką iki dukros pasakojimo ji nieko nežinojo, apie tai jai papasakojo pati dukra. Dukra gyvena (duomenys neskelbtini), aštuonių kilometrų atstumu nuo jos. Ji dažnai pas ją atvažiuoja, apiperka ją maisto produktais, be to, ji dukrai padeda auginti vaikus. Laiduoti už dukrą sutinka, nes nori, kad ji neturėtų teistumo. Kalbėsis su dukra apie tai, kad ji daugiau nebenusikalstų (t 3, b. l. 67). Teisiamajame posėdyje apklausta A. A. nurodė, kad ji yra vienintelis vaikas šeimoje, turi labai gerus santykius su mama, labai ja pasitiki. Jai tėvai yra autoritetas, į mamos nuomonę visada atsižvelgia, kai atsitiko šis įvykis, ji pirmiausiai paskambino mamai (t. 3, b. l. 165-166). Kreipdamasi į teismą paskutiniu žodžiu apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. A. papildomai pridūrė, kad ji neteko tėčio, todėl mama planuoja keltis gyventi pas ją, taip jos įtaka jai bus dar didesnė. Dėl visų šių išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija mano, kad J. A. tiek pagal savo asmenines savybes, tiek pagal daromą įtaką yra tinkama būti savo dukters A. A. laiduotoja. Pirmiau aptarti parodymai patvirtina, kad J. A. ir A. A. tarpusavio ryšys yra itin artimas, dukrai ji yra autoritetas. J. A. turi puikią reputaciją, be to, apklausta pabrėžė, kad ji kalbėsis su dukra, kad pastaroji daugiau nebenusikalstų, patikino, kad apie dukters ketinimą nusikalsti ji nieko nežino, iki kol dukra pati apie tai nepapasakojo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas neįžvelgia pagrindo abejoti J. A. teigiamos įtakos A. A. veiksmingu, todėl sprendžia, kad ji yra tinkama būti laiduotoja.

12. Teismų praktikoje pažymima, kad už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas humanizmo, atsakomybės diferencijavimo, teisinio poveikio priemonių proporcingumo konstitucinius principus, pagrįstai įžvelgė pagrindą pripažinti, jog A. A. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn šiuo atveju nėra būtinas. Įvertinęs tiek jos padarytą nusikalstamą veiką, tiek jos asmenybę, teismas teisingai sprendė, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslai bus užtikrinti taikant A. A. BK 40 straipsnio nuostatas, tai yra atleidžiant ją nuo atsakomybės pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, be užstato. Visos sąlygos, būtinos laidavimo instituto taikymui, teismo buvo įvertintos ir konstatuotos pagrįstai, nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. vasario 2 d. nuosprendžio atmesti.