Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-733-166/2014

Teisėjas R. R. Teisėja Aldona Tumelionytė Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03506-2012

2014 m. lapkričio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. S. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 146 str. 2 d. ir skirtas laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams atidedant bausmės vykdymą 1(vieneriems) metams ir įpareigota jai neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

V. S. priteista iš V. S. 500 ( penki šimtai ) Lt neturtinei žalai atlyginti.

V. S. priteista iš V. S. 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) Lt nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteista už tai, kad veikdama kartu su dviem tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2012-09-06, apie 13.40 val., prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteisėtai atėmė nukentėjusiajam V. S. laisvę, tai yra su tyrimo metu nenustatyta moterimi įstūmė jį į liftą, po ko įsodino jį į automobilį VW Transporter rudos spalvos, kurį vairavo tyrimo metu nenustatytas vyras, ir nuvežė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bei laikė jį ten daugiau nei 48 valandas iki 2012-09-13, tuo padarydama nukentėjusiajam V. S. moralinę žalą.

Šiais savo veiksmais V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovas advokatas, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinis skundas atmetamas dalyje dėl nuteisimo pagal LR BK 146 str. 2 d., bausmės trukmė mažintina.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 326 str. 2 d. 2 p.; 328 str. 2 p.).

Dėl V. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 146 straipsnio 2 dalį

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, visapusiškai juos įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad V. S. padarė LR BK 146 str. 2 d. numatytą nusikaltimą. Apeliantė neigia dalyvavusi jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d. padaryme ir prašo ją išteisinti, tačiau tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegijos vertintina, kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, kadangi tai prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistosios V. S. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nors nuteistoji V. S. neigia kaltę, jog V. S. neteisėtai atėmė laisvę, tačiau jos kaltė įrodyta nukentėjusiojo V. S., liudytojos Z. D., iš dalies liudytojų N. G., S. K., I. D., I. P., parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistosios V. S. kaltę bei leidžia atmesti apeliantės pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją.

BK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą laisvės atėmimą. Šio įstatymo saugoma vertybė – fizinė žmogaus laisvė. Fizinės žmogaus laisvės atėmimas kaip veika gali būti padaroma: žmogų sulaikant jo buvimo vietoje ir suvaržant jo judėjimo laisvę (uždarant patalpoje, kurioje asmuo buvo, neleidžiant išeiti grasinimo būdu ir pan.); fiziškai suvaržant žmogaus judesius (surišant, surakinant, laikant jį rankomis ir pan.); žmogų pagrobiant, t. y. jį perkeliant iš vienos vietos į kitą ir laikant nelaisvėje šioje vietoje. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti padaromas tiek naudojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės būdu. Neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliąja, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia. Nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Motyvai ir tikslai gali būti įvairūs: savanaudiškumas, kerštas, pavyduliavimas, chuliganiškos paskatos, siekis sutrukdyti nukentėjusiajam kur nors būti arba turint tikslą palengvinti kito nusikaltimo padarymą ar pan.

Nuteistoji V. S. neigdama savo kaltę, iš esmės apeliuoja į nukentėjusiojo sveikatos būklę ir jo parodymus, nurodo, jog nukentėjusysis jos atžvilgiu galėjo duoti neteisingus parodymus ir išsigalvoti nebūtus dalykus. Pirmiausiai pažymėtina, jog nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo parodymai yra išgalvoti ar nepatikimi. Priešingai, nukentėjusysis V. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis buvo priverstinai įstumtas į liftą, prieš savo valią išvežtas ir laikomas bute. Tai, kad nukentėjusysis tokių aplinkybių neišsigalvojo, patvirtina liudytojos Z. D. parodymai, iš kurių matyti, kad ji žiūrėjusi pro durų akutę ir mačiusi, kad prie lifto moteris griebusi V. S. už rankos ir stūmusi į liftą, o kita moteris buvusi lifte, jį į liftą įtraukė. Liudytoja parodė, kad V. S. nerėkė, tačiau priešinosi, laikėsi atsirėmęs į durų staktą, į liftą buvo nuvilktas jėga. Taigi tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojos Z. D. parodymai patvirtina, kad V. S. iš buto buvo išvestas ne savo noru, be to panaudojant fizinę jėga. Liudytoja N. G. parodė, kad V. S. atidarius buto duris, ji girdėjo V. S. su kažkuo šnekantis, girdėjo užsidarančias lifto duris, šaukiant kaimynę, kad pagrobė Viktorą, po ko liudytoja N. G. apie įvykį pranešė policijai. 2012-09-06 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2012-09-06, apie 14.35 val., nuvykus pagal gautą pranešimą į (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2012-09-06, apie 13.47 val., iš Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 8 aukšto, bendrojo naudojimo koridoriaus dvi moterys jėga įstūmė V. S. į liftą ir išvyko. Sugyventinė N. G. įtaria, kad V. S. pavogė jo žmona V. S.. Šiuo atveju teisėjų kolegijai nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kurie dėl įvykio aplinkybių nuo pat pradžių buvo pakankamai nuoseklūs, be to jo elgesys ir būsena pilnai atitinka išdėstytas įvykio aplinkybes, sutampa su kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo parodymai yra išgalvoti ar neatitinka tikrovės atmestinas, kaip nepagrįstas.

Taip pat nuteistoji V. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiojo nelaikė, prieš jį fizinio ar psichinio smurto nevartojo, jis niekur nebuvo uždarytas ar izoliuotas, jo laisvė nebuvo varžoma. Tačiau tokie nuteistosios teiginiai paneigiami byloje esančiais duomenimis, kurie priešingai nei teigia apeliantė, patvirtina, kad prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas fizinis ir psichologinis smurtas. Tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytoja Z. D. parodė, kad V. S. jėga buvo įstumtas į liftą, kad jis priešinosi, bandė laikytis atsirėmęs į durų staktą. Be to liudytoja Z. D. parodė, kad jai išėjus iš buto ir paklausus kas vyksta, V. S. nieko neatsakė, tačiau buvo išblyškęs, drebėjo, buvo išsigandęs. Pats nukentėjusysis V. S. parodė, jog jam buvo šokas, jis buvo gąsdinamas, jog V. S. turi įtakingu draugų, kad jį pagrobs ir pakas po berželiu, jam buvo grasinama. Vertinant tokius nukentėjusiojo parodymus matyti, kad jis buvo šoke, įbaugintas ir jau vien dėl to nebandė priešintis vedamas į liftą ar išeiti iš buto, kuriame buvo laikomas. Pažymėtina ir tai, jog vertinant įvykio aplinkybes ar nukentėjusysis su V. S. ėjo savo noru ar prieš savo valią, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad V. S. buvo tik su apatiniais rūbais, šlepetėmis, kas kelia pagrįstų abejonių, kad V. S. taip apsirengęs išėjo savo noru, juolab, kad aptariamas įvykis buvo rugsėjo mėnesį. Tai, kad prieš nukentėjusįjį V. S. buvo panaudota fizinė jėga stumiant jį liftą, nukentėjusiojo paėmimas tik su apatiniais rūbais nesuteikiant galimybės tinkamai pasiruošti, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad tokie paėmimo veiksmai buvo panaudoti prieš jo valią ir įrodo, V. S. neteisėtus veiksmus bei neteisėtą nukentėjusiojo laisvės atėmimą.

Kaip jau buvo minėta, nuteistoji V. S. apeliuoja ir į nukentėjusiojo sveikatos būklę, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktą medžiagą, neatsižvelgė į V. S. sveikatos stovį. Sutiktina, kad šioje byloje svarbią reikšmę turi ir V. S. sveikatos būklė. Kad nukentėjusiojo sveikatos būklė buvo prasta, patvirtina ir liudytojas daktaras I. D., kuris parodė, jog atvykęs į butą, kuriame buvo laikomas nukentėjusysis, rado pacientą (V. S.), kuris drebėjo, prakaitavo, buvo išsekęs, sakė, jog gydėsi dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, kad buvo ilgas vartojimas. Liudytoja I. P. parodė, kad V. S. į ligoninę buvo atvežtas sunkios būsenos. Pasak liudytojos S. K., V. S. bute atrodė negerai, negalėjo atsikelti. Pati nuteistoji taipogi nurodo, kad V. S. jautėsi prastai. Neabejotinai šios aplinkybės turėjo reikšmės nukentėjusiajam tinkamai išreikšti savo buvimo per prievartą bute. Kai tuo tarpu iš ligoninės, kurioje jam suteiktas atitinkamas gydymas, V. S. paskambino N. G., po ko atvažiavęs advokatas V. S. iš ligoninės parsivežė.

Tuo tarpu nuteistoji V. S. nurodo, jog tuo metu V. S. buvo jos sutuoktinis ir jos tikslas buvo jam padėti išbristi iš alkoholio liūno. Iš tiesų, byloje yra 2012-05-17 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, iš kurio matyti, kad V. S. tuo metu buvo psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas su asmenybės degradacijos požymiais. Tačiau nepaisant to, kad nuteistoji suvaržydama nukentėjusiajam pasirinkti savo buvimo vietą, turėjo tikslą, kaip teigia ji pati, užkirsti kelią jam vartoti alkoholį, nepašalina jos veiksmų neteisėtumo, kadangi įstatymas privačiam asmeniui nesuteikia teisės fiziškai apriboti kito asmens, tarp jų ir šeimos nario, laisvės, todėl neteisėtas laisvės atėmimas prieš asmens valią, kad ir dėl gerų paskatų, teisiškai nepriimtinas ir uždraustas baudžiamojo įstatymo. Kaip jau buvo minėta, nusikaltimas, numatytas BK 146 str. 2 d. padaromas tiesiogine tyčia, t.y. šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo – neteisėtai ir to siekia. Nagrinėjamu atveju nuteistoji V. S. nurodo, kad buvo vedama gerų paskatų – išgydyti tuometinį sutuoktinį nuo alkoholizmo, tačiau nuteistosios nurodytos paskatos nešalina baudžiamosios atsakomybės, nes tą ji padarė prieš V. S. valią, apeliuodama į jo sveikatos būklę, panaudojant fizinius veiksmus bei psichologinį smurtą, tyčia suvaržė jo laisvę ir tokia veika atitinka LR BK 146 str. 2 d. sudėtį. Apeliaciniame skunde nurodytų tam tikrų įvykio detalių nesutapimai, tame tarpe ir apeliantės nurodyti argumentai dėl liudytojos O. K. parodymų, nepaneigia nuteistosios kaltės.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantės teiginius, jog ji nėra kalta dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, paneigia nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Teismo nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 str. ir nenustatyta, kad būtų pažeistas įrodymų leistinumo bei liečiamumo principas. Nagrinėjamu atveju veikos kvalifikacija teisinga, civilinio ieškinio klausimas išspręstas tinkamai, todėl šioje dalyje nuteistosios V. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu V. S. pripažino kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 146 str. 2 d. ir skyrė laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams atidedant bausmės vykdymą vieneriems metams ir įpareigojo jos neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

BK 146 straipsnio 2 dalies sankcija numato areštą arba laisvės atėmimą iki ketverių metų.

Nors šio straipsnio sankcija numato ir alternatyvią bausmę – areštą, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad parinkta laisvės atėmimo bausmės rūšis, ją atidedant yra teisinga. Įstatymas už šį nusikaltimą numato arešto bausmę, tačiau tokia bausmė nuteistajai iš esmės būtų nepalankesnė, būtų apsunkinta jos padėtis, kadangi nuteistajai realiai reikėtų atlikti, kad ir trumpalaikį, tačiau laisvės atėmimą. Todėl šiuo atveju V. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė, ją atidedant, apeliacinės instancijos teismo vertinimu yra tinkamos rūšies ir teisinga.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl paskirtos bausmės, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendis keistinas, dėl netinkamai paskirtos bausmės ( BPK 326 str. 2 d. 2 p.; 328 str. 2 p.).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo parinktas laisvės atėmimo terminas, kolegijos vertinimu aiškiai per griežtas, prieštarauja teisingumo principui ir BK 41 str. 2 d. numatytai bausmės paskirčiai. Teisėjų kolegija mažindama bausmės dydį dar kartą atsižvelgia į jau aptartas aplinkybes, į tai, kad sunkesnių pasekmių nusikaltimo padarymu nukentėjusiajam nėra, į nuteistąją ir nukentėjusįjį siejusius santykius, apeliantę charakterizuojančias aplinkybes, į nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laipsnį, teisingumo, proporcingumo principus ir atitinkamai mažina pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės trukmę. Mažesnė nuteistajai V. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė, kolegijos nuomone, bus proporcinga baudžiamojo įstatymo pažeidimui, nuteistosios asmenybei ir užtikrins teisingumo įgyvendinimą.

Dėl nukentėjusiojo atstovo advokato prašymo priteisti proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme

Nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas prašo priteisti advokato išlaidas už atstovavimą baudžiamojoje byloje nagrinėjant nuteistosios V. S. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teisme. Nukentėjusiojo atstovas advokatas pateikė teismui 2014-10-07 pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 592742), patvirtinantį 423,50 Lt sumokėjimą advokatui už atstovavimą, patarimą apeliacinės instancijos teisme.

Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-410/2008).

Nagrinėjamojoje byloje apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistosios V. S. ir tenkintinas iš dalies. Nors apeliacinės instancijos teismas netenkino nuteistosios skundo dėl kaltės ir nepriėmė išteisinamojo nuosprendžio, tačiau buvo sumažinta nuteistajai V. S. paskirta bausmė. Teisėjų kolegijos nuomone nėra pagrindo priteisti nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokatui iš nuteistosios. Vertintina ta aplinkybė, kad nukentėjusiojo tas pats advokatas dalyvavo baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kur jam už atstovavimą buvo priteista 1500 Lt, įvykio aplinkybės jam buvo žinomos, į apeliacinį skundą atsikirtimų pateikta nebuvo, nebuvo surašyta papildomų procesinių dokumentų, o tai, be jokios abejonės, nulėmė mažesnes darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas nukentėjusiajam. Dėl šių priežasčių bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiojo V. S. atstovo advokato prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo iš nuteistosios – netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistosios V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 15 d. nuosprendį pakeisti.

V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 146 str. 2 d. paskirtą 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 mėnesių laisvės atėmimo, paliekant taikytą LR BK 75 str. numatytą bausmės vykdymo atidėjimą vieneriems metams ir įpareigojant ją neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.