- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-07
- Bylos Nr.
- I-4893-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- I. F.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. (15/5-7)11U-1184(01266) panaikino (duomenys neskelbtini) pilietei I. F. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. gegužės 5 d. (b. l. 6–8).
Šalies argumentai
2. Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4) ir prašo panaikinti Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-1)11U-1184(01266).
3. Paaiškino, kad 2016 m. kovo 8 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog yra UAB „Ontara“ (toliau – ir Bendrovė), kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, dalyvė.
4. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2016 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą pakeisti jai leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Tačiau 2017 m. liepos 21 d. Migracijos departamente buvo gauta informacija apie Migracijos valdybos atliktą Bendrovės patikrinimą. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją, konstatavo, kad asmenys Bendrovėje yra įdarbinti tik formaliai, darbuotojai vieni kitų nepažįsta, smulkiai papasakoti darbo funkcijų negali, įmonės direktorius faktiškai bendrovėje nedirba, akcininkai Bendrovėje nesilanko, o pareiškėja Lietuvoje negyvena, kur yra jos faktinė gyvenamoji vieta nėra aišku, teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ji pateikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja su ginčijamu sprendimu nesutinka, teigdama, kad Bendrovė yra įregistruota juridinių asmenų registre 2014 m. spalio 6 d. Ji vykdo tarptautinę krovinių gabenimo veiklą Europos Sąjungos šalyse bei už jos ribų, taip pat teikia logistikos paslaugas. 2015 m. vasario 25 d. buvo gauta licencija tarptautiniam krovinių pervežimui keliais už atlygį. Bendrovė yra įsigijusi kelis krovininius automobilius, vilkikus, lengvąsias transporto priemones bei ketina įsigyti dar. 2017 m. rugpjūčio 3 d. Bendrovėje pagal darbo sutartį dirbo 8 darbuotojai. Pagrindiniai bendrovės darbuotojai yra vairuotojai, kurių darbo vieta yra transporto priemonėje. Biure, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pastoviai dirba 2 Bendrovės darbuotojai: direktoriaus pavaduotoja ir pardavimų vadybininkė. Migracijos departamentas išvadą, jog Bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti tik formaliai, padarė apklausęs tik Bendrovės vairuotoją, kurio darbo vieta, kaip minėta, yra transporto priemonė. Migracijos departamentas, nežinodamas Bendrovės darbo specifikos, politikos, darbo jėgos ir vidinių reikalavimų, priėmė savarankišką, nepagristą, savavališką sprendimą, net neįspėdamas apie ketinimą panaikinti leidimą. Visiems įmonės akcininkams buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje nes jie atitiko visus nustatytus reikalavimus. Šiai dienai, nei vienas iš reikalavimų, pagal kuriuos buvo pratęstas leidimas gyventi, nėra pažeistas. Pareiškėjos teigimu, jokio kvietimo atvykti į Migracijos departamentą ji negavo, telefonu ir (arba) elektroniniu paštu apie atvykimą nepranešė, o prielaidą, kad pareiškėja negyvena jos nurodytu adresu padarė iš kaimynų žodžių.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 20–23) paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus ne vien tik bendrovės vairuotojo paaiškinimus, bet surinktų duomenų visumą. Buvo apklausta ir pardavimų vadybininkė, kuri, kaip ir vairuotojas, nežinojo kitų bendrovės darbuotojų, jų funkcijų, nematė direktoriaus ir akcininkų ir taip pat nežinojo jų funkcijų. Dar daugiau, pardavimų vadybininkė nežinojo tokių, manytina, su jos tiesioginėmis funkcijomis susijusių aplinkybių, kaip klientų paieška ar Bendrovės reklama, o vairuotojas be aukščiau nurodytų aplinkybių, taip pat negalėjo pasakyti jokios konkrečios informacijos apie jo atliekamą darbą (tik nurodė, kad atliko tris užsakymus). Migracijos departamento vertinimu, šios ir kitos ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Bendrovėje darbuotojų įdarbinimas buvo tik formalus, užsieniečiams siekiant atitikti reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, o skundo deklaratyvūs teiginiai šių ginčijamo sprendimo išvadų nepaneigia. Ginčijamą sprendimą priėmė, vadovaudamasis oficialiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų bazės ir Migracijos valdybos atlikto patikrinimo duomenimis ir neturėjo pagrindo jais abejoti, taip pat neturėjo pareigos kviesti pareiškėją ar prašyti paaiškinti aplinkybes, susijusias sujos įmonės veikla
7. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatos neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Nors pareiškėja skunde ir nurodo, kad ji nebuvo gavusi šaukimo atvykti į Migracijos valdybą, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia, tuo tarpu byloje esantys dokumentai patvirtina, kad toks šaukimas pareiškėjai buvo išsiųstas. Atsakydamas į pareiškėjos teiginius, kad ji daug keliauja verslo reikalais, atsakovas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi yra išduodamas užsieniečiui, ketinančiam gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsieniečiui, kuris tik periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką. Užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius. Pareiškėja neginčija, kad ji Lietuvos Respublikoje praleidžia mažai laiko, todėl atsakovo manymu, ginčijamas sprendimas neužkerta jai kelio vykdyti Bendrovės akcininkės pareigų.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. gegužės 5 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
10. Nustatyta, kad 2016 m. kovo 8 d. pareiškėja, ketindami ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 24–34). Kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė galiojančius kelionės dokumentus, UAB „Ontara“ įstatus, įmonės registravimo pažymėjimą, akcininkų sąrašą, balansą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančios užsieniečių darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas ir gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje, ir kitus dokumentus (b. l. 34–67, 69–74).
11. Pareiškėjos prašymas su visa medžiaga persiųstas į Departamentą, kurio Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. kovo 23 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, ir išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus, o Migracijos valdyba 2016 m. gegužės 5 d. išdavė leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2018 m. gegužės 5 d. (b. l. 68).
12. Kilus įtarimams, Departamentas, patikrinęs bendrovę „Ontara“ pareiškėjos nurodytu adresu nustatė, kad jokių bendrovės iškabų ar kitokios reklamos nėra, pastato ketvirtame aukšte yra įrengtos dvi bendrovės darbo vietos, kuriose dirba Z. S. ir J. C., patikrinimo metu J. C. atostogavo. Z. S. atsakovo atstovams paaiškino, kad dirba pardavimų vadybininke, tvarko sąskaitas-faktūras, pildo darbo apskaitos žiniaraštį, tačiau jo nepateikė, įmonė teikia logistikos paslaugas, užsiima krovimų pervežimais iš Europos Sąjungos į Kazachstano Respubliką, klientų nurodyti negalėjo, įmonėje dirba pilną darbo dieną, o atlyginimas jai yra mokamas grynais pinigais, negalėjo paaiškinti kaip įmonėje viešinamos paslaugas, kaip yra randami klientai. Įmonėje dirba 9 asmenys, įmonės biuras yra adresu (duomenys neskelbtini), minėtame biure yra įrengtos 2 darbo vietos, kitų darbuotojų pareigų, kaip jie vykdo savo funkcijas nežino, kiti darbuotojai biure veiklos nevykdo. Įdarbintas A. S. jokios veiklos įmonėje nevykdo, kodėl jis iki šiol nėra atleistas, ji nežino. Jos žiniomis bendrovės akcininkai yra I. F. ir I. B., kokias funkcijas Įmonės valdyme jie vykdo, paaiškinti negalėjo, teigė, kad Bendrovės „Ontara“ direktorius yra J. M.. Atsakovui patikrinus duomenis Juridinių asmenų registre nustatyta, kad minėtos bendrovės direktorius yra Y. M., o pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos (toliau – ir Sodros informacijos sistema) duomenis, toks asmuo bendrovėje „Ontara“ niekada įdarbintas nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 4 dalies nuostatas, su akcinės bendrovės vadovu turi būti sudaroma darbo sutartis. Be to, atsakovas patikrinęs Užsieniečių registro duomenis nustatė, kad Y. M. 2017 m. sausio 23 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas). Pagal Sodros informacijos sistemos duomenis Z. S. šiuo metu yra įdarbinta dvejose bendrovėse, viena iš jų taip pat yra registruota adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas, siekdamas objektyviai išnagrinėti kilusius įtarimus, šaukimu (b. l. 82) kvietė į apklausą kitą bendrovės darbuotoją J. V. atvykti į apklausą, tačiau minėtas asmuo nurodytu laiku į apklausą neatvyko. Todėl atsakovo darbuotojas nuvyko minėto darbuotojo gyvenamosios vietos adresu, apklausė minėtą asmenį, kuris paaiškino, jog bendrovėje dirba apie 3 mėnesius, jo pareigos – vairuotojas, kiek jam yra žinoma, minėtos bendrovės biuras yra įsikūręs adresu (duomenys neskelbtini), jame jis lankėsi du kartus, tačiau biure matė tik buhalterę, kitų darbuotojų nebuvo. Per darbo laiką jis atliko 3 užsakymus, kokie tai užsakymai paaiškinti negalėjo, tik teigė, kad buvo Europoje ir vežiojo krovinius, kitų bendrovės darbuotojų nepažįsta, jų nematė, kokias funkcijas atlieka kiti darbuotojai nežino, įmonės direktoriaus niekada nematė, kokias funkcijas vykdo akcininkai nežino. Atsakovas į apklausą šaukimu (b. l. 80) kvietė pareiškėją, tačiau į apklausą neatvyko, todėl Migracijos valdybos pareigūnai nuvyko pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau durų niekas neatidarė, kaimynai paaiškino, kad minėtame bute niekas negyvena. Be to, bendrovės darbuotojai O. J. B. nuo 2017 m. gegužės 1 d. nėra mokamas darbo užmokestis. Atkreipė dėmesį, kad atsakovui bendrovės „Ontara“ adresas (duomenys neskelbtini), yra žinomas, kaip adresas, kuriame yra registruojamos įmonės, kurių pagrindų užsieniečiai vėliau kreipiasi dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo (b. l. 75–98).
13. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, Departamentas padarė išvadą, kad bendrovėje „Ontara“ įdarbinti asmenys yra tik formaliai, darbuotojai vieni kitų nepažįsta, nurodyti darbo funkcijų negali, įmonės direktorius faktiškai bendrovėje nedirba, akcininkai bendrovėje nesilanko, jų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, pareiškėja Lietuvoje negyvena, kur yra jos faktinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra aišku, o teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ji pateikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Todėl Departamentas konstatavo, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitas, negu oficialiai deklaruotas, t. y. pareiškėja kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „Ontara“ veiklą, jos darbuotojų darbą ir pagrindinį jų buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, pareiškėja tik siekė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus gauti leidimą laikina gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla UAB „Ontara“.
14. Migracijos departamentas nustatęs, kad pareiškėja neturi ekonominių, socialinių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, bei įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir surinktą medžiagą, kuri patvirtina, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų reikalavimų (duomenys, kuriuos pateikė užsienietis neatitinka tikrovės). Bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, pareiškėja Lietuvoje negyvena, kur yra jos faktinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra aišku, o teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, ji pateikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitas, negu oficialiai deklaruotas, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjos atžvilgiu priėmė skundžiamą sprendimą (b. l. 99–105), kuriuo panaikino jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
15. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas (redakcija, galiojanti iki 2017 m. sausio 1 d.), kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje yra nustatyta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad paaiškėja, jog yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi; 14 punktas – jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas nuoseklią teismų praktiką bylose dėl užsieniečių teisinės padėties, yra išaiškinęs, kad formalus Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, ir kt.). Aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normos turinį, LVAT yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.). Atitinkamai, LVAT yra pažymėjęs, kad ginčijamas sprendimas neužkerta pareiškėjai kelio vykdyti bendrovės akcininko pareigų pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu, t. y. užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
17. Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016).
18. Kaip nustatyta, pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas paaiškėjus, kad ji neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitas negu oficialiai deklaruotas, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas, pareiškėja Lietuvoje negyvena, kur yra jos faktinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje nėra aišku, o teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ji pateikė klaidingus duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Teismas sutinka su Departamento nustatytomis aplinkybėmis, kad bendrovėje „Ontara“ įdarbinti asmenys yra tik formaliai, darbuotojai vieni kitų nepažįsta, nurodyti darbo funkcijų negali, įmonės direktorius faktiškai bendrovėje nedirba, akcininkai bendrovėje nesilanko, jų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas.
19. Pareiškėjos teigimu, atsakovo išvada, jog bendrovėje „Ontara“ darbuotojai buvo įdarbinti tik formaliai, neatitinka tikrovės, nes ši išvada buvo padaryta apklausius tik įmonės vairuotoją, kuris neprivalo žinoti visų darbuotojų.
20. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus ne vien tik įmonėje įdarbinto vairuotojo paaiškinimus, bet surinktų duomenų visumą. Bylos duomenys patvirtina, kad buvo apklaustas ne tik įmonėje įdarbintas vairuotojas, bet ir įmonės pardavimų vadybininkė, kuri, kaip ir vairuotojas, nežinojo kitų įmonės darbuotojų, jų funkcijų, nematė įmonės direktoriaus, akcininkų, nežinojo jų funkcijų, o įmonės vairuotojas be aukščiau nurodytų aplinkybių, negalėjo paaiškinti jokios konkrečios informacijos apie jo įmonėje atliekamą darbą, tik teigė, kad atliko tris užsakymus. Bylos įrodymai patvirtina, kad bendrovės direktorius bendrovėje nedirba, akcininkai bendrovėje nesilanko, Lietuvos Respublikoje negyvena. Todėl teismo vertinimu, šios nurodytos aplinkybės, taip pat tai, kad bendrovė registruota adresu, kuriuo yra nuolat registruojamos užsieniečiams priklausančios įmonės, darbuotojai nepažįsta ne tik vienas kito, bet ir įmonės direktoriaus, akcininkų, darbuotojai yra įdarbinti kitose tuo pačiu adresu registruotose įmonėse, negauna nustatyto darbo užmokesčio, leidžia daryti išvadą, kad bendrovės „Ontara“ darbuotojų įdarbinimas buvo formalus, pareiškėjai siekiant atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, o skundo abstraktūs teiginiai ginčijamo sprendimo išvados nepaneigia. Departamentas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.
21. Pareiškėjos teigimu, atsakovas nebuvo jai pranešęs apie ketinimus panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nebuvo kviečiama teikti paaiškinimus ar įrodymus, skundžiamą sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus tyrimo, todėl jis yra nepagrįstas ir neteisėtas.
22. Teismas su tokia pareiškėjos pozicija negali sutikti, palaiko Departamento argumentus, nes skundžiamas sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitas, negu oficialiai deklaruotas, pareiškėja tik siekė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus gauti leidimą laikina gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla UAB „Ontara“. Todėl pareiškėjos argumentai, susiję su UAB „Ontara“ veiklos vykdymu yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. O byloje nustačius, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis oficialiais Sodros informacinės sistemos duomenimis ir nenustačius pagrindų, leidžiančių abejoti tokių duomenų patikimumu, teismas vertina, kad Departamento valstybės tarnautojui, nagrinėjančiam užsieniečio bylą, nekilo besąlyginė pareiga kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų pateikimo (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329, XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT administracinė byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė, vadovaudamasis oficialiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos oficialiais duomenimis, surinkęs kitus įrodymus (darbuotojų paaiškinimus, tarnybinius pranešimus apie atliktą patikrinimą bendrovės nurodytu adresu, pareiškėjos pateiktus duomenis), todėl teismas neturi pagrindo jais abejoti. Atsakovas neturėjo pareigos kviesti pareiškėją ir prašyti paaiškinti aplinkybes, susijusias su bendrovės veikla, be to, atsakovo darbuotojams apsilankius pareiškėjos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepavyko rasti nei pareiškėjos, nei kitų bendrovės akcininkų, pareiškėja apie adreso pasikeitimą atsakovui nepranešė, nors privalėjo tai padaryti. Taigi Migracijos departamentas tinkamai įvertino su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes, nustatęs, kad pareiškėja atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje bei siekius vykdyti teisėtą veiklą UAB „Ontara“, ir pagrįstai panaikino jai išduotą leidimą laikinai gyventi, remdamasis oficialiais sprendimo priėmimo metu surinktais duomenimis.
23. Teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad pareiškėja daug keliauja verslo reikalais, dėl to jos dažnai nebūna namuose. Pažymėtina, kad leidimas laikinai gyventi yra išduodamas užsieniečiui, ketinančiam gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsieniečiui, kuris tik periodiškai atvyksta į Lietuvos Respubliką. Todėl pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu ji išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pareiškėja neginčija, kad Lietuvos Respublikoje praleidžia mažai laiko, todėl ginčo sprendimas neužkerta pareiškėjai kelio vykdyti bendrovės „Ontara“ akcininko pareigų pasitelkiant įgaliotus atstovus ar nuotoliniu būdu.
24. Teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes Departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė viešojo administravimo principų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą VAĮ 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes jį apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį bei atsižvelgęs į tai, kad skundžiami sprendimai priimti nustačius reikšmingas faktines aplinkybes ir vadovaujantis surinktų duomenų visuma, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
25. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, tokio pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. (15/5-7)11U-1184(01266) paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos I. F. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.