Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjui A. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. B. skunde prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 21 000 Lt neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2012-05-25 iki 2013 m. lapkričio mėn. Nurodo, kad nuo 2012-05-25 iki 2013 m. lapkričio mėn. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime įvairiose kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų. Kamerose, kuriose buvo laikomas, baldai išdėstyti nepatogiai, yra masyvūs, o tai trukdo laisvai judėti. Sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo kriauklės, taip pat užima daug vietos ir riboja judėjimą, be to, sanitarinis mazgas yra toje pačioje patalpoje. Pareiškėjo gultas buvo antrame aukšte, todėl jis turėjo nepatogumų norint nulipti, nes asmenys, kurių gultai pirmame aukšte, pykdavo dėl sujauktos patalynės, kildavo konfliktai. Kadangi kameroje sanitarinis mazgas nuo likusios patalpos neatskirtas, kameroje buvo blogas kvapas. Pasivaikščiojimas 1 val. kiemelyje nekompensuoja patirtų nepatogumų. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nepatogumų, buvo žeminamas ir kankinamas, suvaržytas jo judėjimas kameroje, jis patyrė psichologinę įtampą, diskomfortą. Patirtą neturtinę žalą vertina 21 000 Lt (b. l. 1).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime atsakovė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir KD prie TM) direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Atkreipė dėmesį, kad tam tikrais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954. Tačiau šis skaičius nuolat viršijamas. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas taip pat kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir priemonės yra išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka minėtus darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją ir pan. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka nustatytus reikalavimus.

Taip pat nurodo, kad sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo argumentai dėl judėjimo laisvės apribojimo ir dėl to patirti neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu jo patekimą į įkalinimo įstaigą (b. l. 12-18).

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas A. B. į Lukiškių TI-K atvyko 2012-05-28 ir buvo laikomas iki 2013-11-06, o 2013-11-07 išvyko į Marijampolės pataisos namus (b. l. 12-15). Per visą pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, išskyrus laikotarpius nuo 2013-05-08 iki 2013-05-16, 2013-07-04, nuo 2013-07-23 iki 2013-07-25, nuo 2013-08-06 iki 2013-08-09, 2013-09-03 ir 2013-09-06, jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kamerose.

Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindžia netinkamomis jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, t. y., kad per laikotarpį nuo 2012-05-25 iki 2013 m. lapkričio mėn. jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus plotas kamerose, kuriose nebuvo galimybės laisvai judėti, baldai išdėstyti nepatogiai, sanitarinė patalpa yra kameroje ir atskirta masyvia sienele, todėl užima papildomai kameros ploto.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurios 19 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 p.).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojančio nuo 2010-05-14, 1.3.1 p. nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3.6 m² (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Atsižvelgiant į tai, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, išskyrus laikotarpius nuo 2013-05-08 iki 2013-05-16, 2013-07-04, nuo 2013-07-23 iki 2013-07-25, nuo 2013-08-06 iki 2013-08-09, 2013-09-03 ir 2013-09-06, kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, taip pat 2013-11-07, kai pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3.6 m²), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d., yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 12–18), matyti, kad bendrai apskaičiavus laikotarpį (nuo 2012-05-28 iki 2013-11-07 įskaitytinai) bei išskaičiavus dienas, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus (19 dienų), kai pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus (1 d.), likusią laikotarpio dalį – 509 dienas vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės ir teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, yra įrodytas.

Pažymėtina, kad KD prie TM 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), nustatančių tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, 14 p. nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tačiau įvertinus nedidelį Lukiškių TI-K kamerų plotą, nėra galimybės perkelti sanitarinio mazgo vietos ar jį izoliuoti.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (nuo 2012-05-28 – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kuri, kaip matyti iš sutarties sąlygų, įsipareigojusios atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus 1 kartą per mėnesį (b. l. 47-56). Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, abejoti atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais teismas neturi pagrindo.

Kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jos vertinamos kaip nepakankamos pažeidimui konstatuoti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lukiškių TI-K yra nuolat tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro (b. l. 21–44), siekiama gerinti laikymo Lukiškių TI-K sąlygas.

CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 str. 2 d., tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A525–2542/2012 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti 21 000 Lt (6 082 Eur) neturtinę žalą, kai jam nebuvo tinkamai užtikrinta teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3.6 m²). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja neturtinės žalos nuo 2012-05-25, kadangi į Lukiškių TI-K atvyko 2012-05-28.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas ne kartą yra nurodęs, kad minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” EŽTK 3 straipsnio požiūriu (2005 m. balandžio 7 d. sprendimas Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju nors byloje ir nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, tačiau faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, yra pagrindas teigti, kad byloje nustatytos aplinkybės, trunkamasis pažeidimo pobūdis, jo trukmė (509 dienos), tai, kad didesnę laiko dalį pareiškėjui teko 1,6 m², 1,90 m², 1,98 m², 2,52 m², 2,64 m² minimalaus gyvenamojo ploto (b. l. 12-18), sudaro pagrindą konstatuoti, kad toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015 ir kt.) taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus, Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, iš viso 509 dienos, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 3 000 Eur neturtinės žalos dydis laikotarpiu nuo 2012-05-28 iki 2013-11-06, išskyrus laikotarpius nuo 2013-05-08 iki 2013-05-16, 2013-07-04, nuo 2013-07-23 iki 2013-07-25, nuo 2013-08-06 iki 2013-08-09, 2013-09-03 ir 2013-09-06, kai kameros plotas atitiko nustatytus teisės aktų reikalavimus, taip pat 2013-11-07, kai pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus, t. y. už 509 kalinimo dienas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nustatytos normos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus savo procesiniuose sprendimuose ne kartą pažymėjo, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-122/2010, Nr. A756-116/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur (trijų tūkstančių eurų) neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.