Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

2006-01-24 · Baudžiamoji byla Nr. 2K-88/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-01-24
Bylos Nr.
2K-88/2006
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Vytautas Masiokas (pirm.), Antanas Klimavičius, Vytautas Piesliakas (pran.)
Nuteistasis
A. D.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 2K- 88/2006Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.3; 1.1.8.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Vytauto Piesliako

sekretoriaujant L. Baužienei,dalyvaujant prokurorui S. Bekišui,gynėjui I. Brazlauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 22 d. nutarties.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2004 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams ir trims mėnesiams.

Priteista iš A. D. 100 Lt E. Č. ir 204,75 Lt proceso išlaidų valstybei.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 22 d. nutartimi nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmetė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 3 d., apie 5 val. 30 min., viešoje vietoje – Šiaulių geležinkelio stoties perone, esančiame Dubijos g. 44, iš nukentėjusiojo E. Č. drabužių – švarko išorinės kišenės – pagrobė svetimą turtą – E. Č. priklausančius 100 litų.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo teismą jį išteisinti dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Kasatorius teigia, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kaip netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pagrindą kasatorius nurodo tai, kad teismas nesilaikė BK 61 straipsnio ir paskyrė griežtesnę bausmę negu straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Be to, nepagrįstai bausmės skyrimo motyvuose nurodė, kad skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgia į ankstesnius kasatoriaus teistumus. Dėl šių priežasčių kasatorius mano, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra neteisinga.

Taip pat kasatorius pažymi, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes. Kasatorius mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. Č. neišsamiais parodymais. Be to, liudytojai S. J., E. Č., S. A., A. D., kurių parodymais rėmėsi teismas, tiesiogiai nusikaltimo įvykio nematė. Jų parodymai nėra pirminiai, todėl teismas negalėjo jais remtis kaip faktiniais duomenimis, patvirtinančiais nusikalstamos veikos padarymo faktą. Todėl teismas, remdamasis minėtų liudytojų parodymais, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir A. D. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl įvykdytos kišenvagystės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bausmės skyrimo

Nuteistasis A. D. teigia, kad teismas pažeidė BK 61 straipsnį, nes bausmės skyrimo motyvuose atsižvelgė į jo neišnykusį teistumą ir paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, didesnę negu BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Šis kasatoriaus teiginys dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo yra nepagrįstas. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kuria nuteistojo A. D. apeliacinis skundas atmestas, nurodyti laisvės atėmimo bausmės skyrimo motyvai.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK bendrojoje ir specialiojoje dalyse numatytomis nuostatomis. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką, sankcija, bet kartu atsižvelgia į BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatas. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šis BK Bendrosios dalies straipsnis numato teismo pareigą skiriamos bausmės dydį pradėti skaičiuoti nuo jos vidurkio ir individualizuojant bausmę atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas A. D. pripažino kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir paskyrė dvejų metų ir aštuonerių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu nežymiai viršijo straipsnio sankcijoje numatytą laivės atėmimo bausmės vidurkį.

Nors BK 178 straipsnio 2 dalies sankcija be laisvės atėmimo bausmės numato ir kitas alternatyvias bausmių rūšis, bet pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nuteistasis A. D., anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują apysunkį tyčinį nusikaltimą, taigi jis yra recidyvistas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d, nutarimą „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40, 3.1.13 punktą, teismas privalo motyvuoti ne laisvės atėmimo bausmės paskyrimą recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laivės atėmimo bausmė skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas, A. D. paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nes pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kaip vieną tokio dydžio bausmės skyrimo motyvų teismas pagrįstai nurodė neišnykusį ir nepanaikintą kasatoriaus teistumą.

Be to, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį, vadovavosi BK 61 straipsnio 2 dalimi, ir bausmės dydį nustatė atsižvelgdamas į lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimą, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Motyvuodamas paskirtą konkrečią bausmę, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje aprašė byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertino kiekvienos jų reikšmę ir nurodė, kurios iš jų ir kaip lėmė bausmės rūšį ir dydį. Motyvuodamas paskirtos bausmės dydį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. D. naują nusikaltimą padarė nepraėjus metams po bausmės atlikimo turėdamas nepanaikintą teistumą, be to, yra baustas administracine tvarka, o tai rodo nuteistojo polinkį nusikalsti. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas girtas. Todėl vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas A. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nežymiai viršijančią sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Kolegija laiko, kad paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

Dėl teismo įrodymų vertinimo

Kasatorius nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų vertinimu. Šie kasacinio skundo motyvai susiję su teismo atliktu įrodymų vertinimu. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai BPK pažeidimai. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, liudytojų nekviečia ir neapklausinėja, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Klausimo, ar teismai tinkamai įvertino įrodymus, teisėjų kolegija nesprendžia, o tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ar nutartis tik teisės taikymo aspektu ( BPK 376 straipsnio 1 dalis ), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Įrodymų vertinimo klausimai buvo nagrinėjami apeliacinio proceso metu, ir tai matyti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Todėl nuteistojo A. D. kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės ir nesutinkama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nenagrinėjami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. D. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas MasiokasAntanas KlimavičiusVytautas Piesliakas