Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 153 str., 150 str. 4 d. ir 22 str. 1 d., 149 str. 4 d. ir nuteistas:

– pagal LR BK 22 str. 1 d, 149 str. 4 d. laisvės atėmimu 10 metų.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d., 6 d. bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu ir R. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. K. nukentėjusiajai V. L. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. birželio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), Kaune, sistemingai atliko veiksmus, tvirkinančius mažametę V. L., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent, naudodamas vulgarius išsireiškimus ir pavadinimus, pasakojo mažametei apie lytinius santykius tarp vyro ir moters, demonstravo jai pornografinio turinio vaizdo įrašus bei, naktimis tame pačiame kambaryje lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiosios motina R. D., žadindavo nukentėjusiąją, kad ši stebėtų ir girdėtų lytinį aktą t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 153 str.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. birželio mėn., tikslesnis laikas nenustatytas, bute, esančiame, (duomenys neskelbtini), Kaune, sistemingai, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, oraliniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios mažametės V. L., gim. (duomenys neskelbtini), valią – liepė laižyti jo lytinius organus, lietė ir laižė jos lytinius organus, lietė savo lytiniu organu mažametės lytinius organus, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 150 str. 4 d.

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. spalio mėn. 17 d. iki 2007 m. spalio 21 d., nusivežęs mažametę V. L., gim. 1999-04-22, į (duomenys neskelbtini) mišką, apie 700 metrų nuo UAB „(duomenys neskelbtini)" degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, žinodamas, kad mažametė V. L. jo bijo dėl ankščiau pavartotos seksualinės prievartos, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, liepęs V. L. nusiauti sportinius batelius, nusimauti kelnes, pėdkelnes, kelnaites ir atsisėsti ant jo kelių, jam pačiam sėdint ant miške buvusios automobilio sėdynės, vieną kartą bandė įvesti savo lytinį organą į mažametės V. L. makštį, tačiau, mažametei pajutus skausmą, savo veiksmus nutraukė, nusikalstamos veikos nebaigdamas dėl mažametės kūno anatominių savybių, tai yra, dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – BPK ) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis LR BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. R. K. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 str. 4 d., 153 str., 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Tačiau nuosprendis turi būti pakeistas dalyje dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, konkrečiai toje dalyje, kurioje R. K. pripažintas kaltu atlikęs mažamečio asmens tvirkinimą, demonstruojant jam pornografinio turinio vaizdo įrašus ( BPK 328 str. 3 p. ).

Remdamasi ištirtais įrodymais, kolegija daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu – nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio – R. K. su trumpomis pertraukomis pastoviai gyveno pas R. D. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune.

Šie apeliacinio skundo argumentai yra tik iš dalies pagrįsti, nes byloje surinktais ir teismo objektyviai įvertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad R. K. tvirkino mažametę nukentėjusiąją, versdamas ją stebėti bei girdėti lytinį aktą ir naudodamas vulgarius išsireiškimus ir pavadinimus, pasakojo jai apie lytinius santykius tarp vyro ir moters. Tačiau iš nuosprendžio turi būti pašalinta kaltinimo dalis dėl R. K. pripažinimo kaltu demonstravus V. L. pornografinio turinio vaizdo įrašus, nes teismas šią išvadą padarė remdamasis tokiais įrodymais, kurių tam nepakanka.

Tačiau byloje neįrodyta, kad R. K. tvirkino V. L., demonstruodamas jai pornografinio turinio vaizdo įrašus. Kaip nustatyta byloje, inkriminuodamas šio pobūdžio tvirkinamuosius veiksmus, teismas rėmėsi liudytojos R. N. parodymais, kuriai V. L. apie tai buvo sakiusi ir teismo psichologinės ekspertizės išvada, kurioje nurodyta, kad padidintas mažametės dėmesys suaugusiųjų lytiniam gyvenimui galėjo atsirasti ir dėl to, kad R. K., demonstruodamas pornografinio turinio vaizdo įrašus, jai pasakodavo „ką vyras daro su moterimi“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokių įrodymų aiškiai nepakanka, kad pripažinti R. K. kaltu atlikus tokio pobūdžio tvirkinamuosius veiksmus. Nukentėjusioji V. L. apie tai neparodė, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo išsamiai apklausta vaiko apklausos kambaryje, dalyvaujant specialistams, bei teisme, apie tokius R. K. veiksmus ji nieko nepasakojo ir savo motinai, tą aplinkybę teisme patvirtino R. D.. Pastaroji taip pat parodė, kad R. K. buvo nusipirkęs DVD vaizdo grotuvą, tačiau pornografinio ar erotinio turinio filmų skaitmeninėse ar kitokiose laikmenose savo bute nepastebėjo ir nežino ar R. K. juos pas save turėjo ir žiūrėdavo. Remiantis tuo, kas išdėstyta, turi būti pašalinta kaltinime R. K. nurodyta aplinkybė, kad tvirkinamieji veiksmai buvo atliekami ir demonstruojant pornografinio turinio vaizdo įrašus.

Apeliaciniu skundu R. K. nors ir neprašo jo išteisinti ir priimti naują nuosprendį, tačiau iš skundo turinio galima suprasti, kad jis nesutinka su nuosprendžiu ir toje dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas už mažametės V. L. seksualinį prievartavimą ir pasikėsinimą išžaginti.

BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje dėl V. L. seksualinio prievartavimo ir pasikėsinimo išžaginti nuteistojo R. K. kaltė grindžiama nukentėjusiosios V. L. parodymais, kuriuos ji patvirtino jų patikrinimo vietoje metu, liudytojų V. L., R. D., R. N., N. N., M. V., V. B., A. P., R. A. P., J. M. K. parodymais, teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvadomis, iš dalies specialisto išvada. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas šiuos įrodymus, laikėsi BPK 20 str. 5 d. nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, vertino juos ir atskirai, ir lygindamas tarpusavyje, tyrė tiek R. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama R. K. kaltė, taip pat ir motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, kad R. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 str. 4 d., 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d.

BK 150 straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą su mažamečiu asmeniu prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą, grasinant jį tuoj pat panaudoti ar kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo šiuos seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėties požymius, o būtent: kad apeliantas su V. L. tenkino lytinę aistrą, ji buvo tenkinama prieš nukentėjusiosios valią, lytinė aistra buvo tenkinama pasinaudojant bejėgiška V. L. būkle dėl jos mažametystės.

Nukentėjusioji V. L. ikiteisminio bylos tyrimo metu parodė, šiuos savo parodymus ji patvirtino teismo posėdyje, kad praėjus pusei metų, kai R. K. apsigyveno pas R. D. bute, ėmė prie jos kabinėtis, ją nurengė, laižė jos lytinius organus ir liepė laižyti savo lytinį organą, juo lietė jos lytinius organus. V. L. parodymai kolegijos vertinami patikimais, nes pagal nurodytas faktines įvykio aplinkybes atitinka kitus įrodymus dėl nusikalstamos veikos pradžios ir pabaigos. Ikiteisminio tyrimo metu V. L. buvo apklausta 2008 m. rugpjūčio 28 d. ir ji parodė, kad R. K. pirmą kartą ją prievartavo „seniau, praeitą vasarą, dėdė tai darė daug kartų, aš nieko negalėjau padaryti, jo ir bijojau“ ( t. I, b.l. 41 ). Taip pat V. L. parodė, kad paskutinį kartą ji buvo prievartaujama prieš du mėnesius, taigi, tai galėjo būti 2008 m. birželio mėnesį, kaip ir nurodyta skundžiamame nuosprendyje. Liudytoja R. D. pastebėjo dukters elgesio pokyčius apsigyvenus R. K., taip pat ji parodė, kad pastarasis dažnai užsirakindavo su V. L. kambaryje, kai ji išeidavo į bendrą virtuvę. Tai atitinka V. L. parodymus, kad „ kai tai vykdavo, namuose be jos ir Richardo daugiau nieko nebūdavo, mama išeidavo iš namų su reikalais, į darbą, į parduotuvę, į polikliniką“ ( t.I, b.l. 41 ). Analogiškai apie tai, ką su ja darė R. K., nukentėjusioji V. L. papasakojo R. ir N. N., M. V., savo tėvui V. L., šie liudytojai teisme nurodė tokias pačias įvykio aplinkybes. Tai, kad mažametė V. L. su ja buvusių įvykių pati nesugalvojo ir, kaip teigiama apelianto R. K., kitas pašalinis asmuo jos nekurstė meluoti, patvirtina teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės išvados. Ekspertizės akte konstatuojama, kad V. L. nenustatyta jokių pažintinių gebėjimų sutrikimų, ji galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines įvykio aplinkybes, kaip įvykio vieta, jo dalyviai ir jų veiksmai, įvykio seka, be to nukentėjusiajai nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti ir nenustatyta padidinto įtaigumo požymių ( t. I, b.l. 57-60 ).

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, byloje esančių faktinių duomenų pagrindu nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis R. K. padarė BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 4 d. numatytą nusikaltimą, t.y. pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle, pasikėsino lytiškai su ja santykiauti, t.y. išžaginti.

Nors apeliantas ir neigia bandęs lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja mažamete V. L. prie jos valią, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus ir esminėse detalėse sutampančius parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Sutinkamai su nukentėjusiosios parodymais, kartą ji 120 maršruto mikroautobusu su R. K. nuvažiavo kažkur į Jonavos pusę, ėjo pas jį į darbą, po to nuėjo į miškelį, kur tą patį „vėl su ja darė, kaip ir su mama lovoje“ ( t. I, b.l. 41-42 ). V. L. parodė, kad ji bijojo R. K., tačiau jam liepus ji nusiėmė sportbačius, kelnes, pėdkelnes ir kelnaites, po to jis liepė jai atsisėsti ant mašinos kėdės, kišo savo lytinį organą į jos lytinius organus, bet jai skaudėjo ir tada jie apsirengė. Apie patirtą prievartą V. L. 2008 m. rugpjūčio mėnesį papasakojo savo tėvui V. L. ir jam parodė vietas, kuriose buvo su R. K.. Atlikus Tiek V. L., tiek V. L. parodymų patikrinimą vietoje, nustatyta, kad abu parodė tą pačią vietą, kurioje nukentėjusioji su R. K. išlipo iš mikroautobuso, taip pat kelią, kuriuo toliau ėjo ( t.I, b.l. 17-19, 62-66 ). Šie byloje nustatyti faktai patvirtina, kad V. L. davė teisingus parodymus ir pati įvykio išgalvoti negalėjo. Papildomai R. K. kaltę pasikėsinus išžaginti mažametę V. L. patvirtina ir kiti byloje esantys bei teismo patikrinti duomenys. Liudytoja J. K., kuri yra gydytoja – vaikų ginekologė – paaiškino, kad pas V. L. mergystės plėvės žiede specialisto nustatytos iškarpėlės yra būdingos lytiniam išnaudojimui, tačiau ar tai dirbtinis sužalojimas, tiksliai galima nustatyti tik per 2-4 dienas po sužalojimų. Gydytoja atmetė galimybę, kad su V. L. buvo atliktas pilnas lytinis aktas, nes tokio amžiaus vaikui lytiniai organai būtų labiau sužaloti. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pateiktą R. K. chrakateristiką nustatyta, kad šioje bendrovėje jis dirbo nuo 2007-10-03 iki 2007-10-24, o nuo 2007-10-17 buvo perkeltas darbui į objektą, esantį (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ degalinės rekonstravimo. V. L. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė vietą prie Ramučių ir „(duomenys neskelbtini)“ degalinę, kurioje R. K. dirbo, pati buvo pas jį darbe, o netoliese esančiame miškelyje pasikėsino ją išžaginti. V. L. parodymai sutampa ir su liudytojų V. B., R. A. P. ir A. P. parodymais, kurie matė į darbą su R. K. atvykusią nukentėjusiąją 2007 m. spalio mėnesį. Be to, liudytojas V. B. patvirtino, kad matė, kaip R. K. su mergaite pietų metu išeidavo iš rekonstruojamo objekto teritorijos ir tai paneigia apelianto teiginius, kad iš rekonstruojamos degalinės teritorijos jis nebuvo išėjęs. Teismui nebuvo objektyvaus pagrindo netikėti minėtų liudytojų parodymais, kurie sutampa su kitais bylos faktiniais duomenimis, todėl nėra būtinumo tirti papildomus įrodymus, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

R. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neapklausė jo vaikų iš ankstesnės santuokos, kurie paneigtų galimybę, jog jis galėjo jas seksualiai išnaudoti, nesurinko pakankamai jo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus. R. K. buvo kaltinamas ir yra teismo pripažintas kaltu bei nuteistas už konkrečias nusikalstamas veikas, padarytas prieš konkretų asmenį – mažametę nukentėjusiąją V. L.. Įrodymais gali būti laikomi tik tokie duomenys, kuriais įrodinėjama bent viena bylai reikšminga aplinkybė, kaip jos padarymo, kaltę įrodančios ar paneigiančios aplinkybės, o taip pat tos, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę. Teismui pakako R. K. kaltinančių įrodymų, o jo vaikų apklausa neturi tiesioginės sąsajos su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, be to, atlikinėti tokias apklausas būtų neetiška. Byloje yra surinkta pakankamai R. K., kaip asmenį, charakterizuojančios medžiagos, yra apklausti su juo dirbę asmenys, iš jo buvusių darbo vietų, gyvenamosios vietos yra gautos charakteristikos, todėl nėra reikalinga atlikti papildomą įrodymų tyrimą kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nepasirašė apklausos protokolų, nes jie neteisingai surašyti. Šie teiginiai neatitinka tiesos, kadangi po 2008-12-19, 2009-07-07, 2009-07-09, 2009-07-16 įtariamojo papildomos apklausos protokolais ( t. 3, b.l. 12-22 ) R. K. nepasirašė nurodydamas kitą priežastį, kad neturi akinių ir negali skaityti, o kitais asmenimis, kurie jam perskaitė protokolą, nepasitiki.

Kolegijos nuomone, teismas, skirdamas bausmę už padarytą nusikaltimą, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, o taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų ( BK 63 str. ). R. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, nes užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

nutarė:

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, kad R. K. mažametei V. L. demonstravo pornografinio turinio vaizdo įrašus.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.