- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-2917-823/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-11-3-00227-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- V. J.
- Atsakovas
- UAB „Restrus“, A. T.
- Kategorijos
- 6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. J. (V. J.) apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovams UAB „Restrus“ ir A. T. (A. T.) dėl darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Restrus“ 1 600 Lt negauto darbo užmokesčio, o iš atsakovo A. T. – 1 600 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio mėn. A. T. jam pasiūlius darbą, pradėjo dirbti UAB „Siulveta“, bet darbo sutarties pasirašymas buvo vis atidedamas. 2009 m. spalio 12 d. A. T. ir O. M. pasiūlė pasirašyti darbo sutartį su UAB „Siulveta“, pagal kurią A. T. įsipareigojo mokėti darbo užmokestį po 800 Lt per mėnesį. Darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 12 d. iki 2009 m. gruodžio 8 d. ieškovas nėra gavęs iki šiol. Kadangi UAB „Siulveta“ bankrutavo, jos teisių ir pareigų perėmėja yra UAB „Restrus“. Teismo posėdyje patikslinęs savo reikalavimus, ieškovas reikalavo priteisti 1 363,24 Lt darbo užmokesčio ir 1 600 Lt neturtinės žalos. Pagal susitarimą su A. T. ieškovas turėjo dirbti po 2 valandas kasdien UAB „Siulveta“, o vėliau – UAB „Mimino“, bet faktiškai dirbo daugiau. Šiam darbui jis sugaišo pusmetį, todėl prašė iš A. T. priteisti neturtinę žalą, kurią skaičiavo pagal pažadėto atlyginimo dydį.
Atsakovas UAB „Restrus“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas 2009 m. spalio 12 d. buvo priimtas į darbą UAB „Siulveta“ laikinai eiti direktoriaus pareigas. 2009 m. spalio 27 d. UAB „Siulveta“ kreditorių susirinkimas nutarė paskelbti UAB „Siulveta“ bankrutuojančia, o bankroto bylos procesą vykdyti ne teismo tvarka. Bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Restrus“. 2009 m. gruodžio 8 d. ieškovas buvo atleistas iš pareigų. 2010 m. birželio 17 d. kreditorių susirinkime buvo patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas – 1 363,24 Lt (1 188,35 Lt darbo užmokestis, 88,29 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, 88,60 Lt dėl ligos). Šį įsiskolinimą dengti Garantinio fondo lėšomis buvo atsisakyta. 2011 m. vasario 7 d. kreditorių susirinkimas nusprendė pripažinti UAB „Siulveta“ pabaigą. Šie sprendimai ieškovo nebuvo skundžiami.
Atsakovas A. T. su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog nuo 2009 m. spalio 27 d., t.y. nuo bankroto procedūrų taikymo pradžios, A. T., kaip UAB „Siulveta“ vienintelis akcininkas, o ieškovas – kaip vadovas, neteko savo įgaliojimų, todėl tolimesnį darbo sutarties su ieškovu vykdymą turėjo nustatyti atsakovas UAB „Restrus“, o pareiga atsiskaityti su bankrutuojančios įmonės darbuotojais atiteko bankroto administratoriui (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsnis). Darbo užmokesčio įsiskolinimas už ieškovo darbą UAB „Siulveta“ turėjo būti mokamas iš Garantinio fondo, nes įmonės turimo turto nepakako atsiskaityti su visais darbuotojais. Atsakovu šioje byloje turėtų būti UAB „Siulveta“. Ieškovas nepagrindė, dėl kokių priežasčių ir kokiais būdais A. T. galėjo pažeisti ieškovo teises ir padaryti jam žalos.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Visagino miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo priteisė 7,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai ir 1 500 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui A. T. Nurodė, kad bendrovė, paskirta įmonės bankroto administratoriumi, nėra bankrutuojančios įmonės turto ir prievolių perėmėja. Kadangi ieškovo nesiejo darbo teisiniai santykiai su UAB „Restrus“, nepagrįstas jo reikalavimas dalyje dėl darbo užmokesčio priteisimo. Ieškovo darbdavys UAB „Siulveta“ bankrutavo. Ieškovas buvo informuotas apie tai, jog 2010 m. rugpjūčio 5 d. Garantinio fondo tarybos posėdžio protokoliniu nutarimu jam atsisakyta skirti išmokas iš Garantinio fondo, tačiau jis nebuvo pašalintas iš UAB „Siulveta“ kreditorių sąrašo. Ieškovas dirbo UAB „Mimino“ nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., t.y. po to, kai buvo atleistas iš darbo UAB „Siulveta“. Jokie darbo teisiniai santykiai ieškovo su atsakovu A. T. nesiejo arba jie nebuvo įrodyti. Teismas sprendė, jog ieškovo vykimas į darbą, dėl kurio buvo susitarta, t.y. darbas pagal darbo sutartį, savaime negali sukelti jam dvasinių išgyvenimų, streso ar pažeminimo, nes jis nepateikė įrodymų, kad tai buvo daroma prieš jo valią, kad jo atžvilgiu buvo naudojama prievarta (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 250 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsnis). Todėl ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuris, pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš esmės reiškia ieškovo norą gauti kompensaciją už negautą atlyginimą, atmestas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. J. prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo UAB „Restrus“ 1 600 Lt darbo užmokesčio, o iš atsakovo A. T. – 1 600 Lt kompensaciją už sugaištą darbe laiką ir moralinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje nustatyta, kad darbas turi būti atlygintas, o pagal darbo sutartį su UAB „Siulveta“ tai nebuvo padaryta. Teismas neteisingai įvertino įrodymus byloje. Įrodymai leidžia manyti, kad UAB „Restrus“ veda dvigubą buhalterinę apskaitą. Mano, kad neišmokėtas darbo užmokestis turi būti jam priteistas iš UAB „Restrus“, o ne iš Garantinio fondo lėšų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Restrus“ prašo teismo sprendimą dalyje dėl atsisakymo priteisti 1 600 Lt darbo užmokesčio iš UAB „Restrus“ palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie nurodyti šio atsakovo atsiliepime į ieškinį. Papildomai atsakovas nurodo, kad nei teisės aktų pagrindu, nei iš sutartinių santykių nekyla bankroto administratoriaus pareiga atsakyti už bankrutavusios ir juridinių asmenų registro išregistruotos UAB „Siulveta“ prievoles.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. T. prašo ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jis nėra UAB „Siulveta“ atstovas ar akcininkas. Ši įmonė yra likviduota ir išregistruota iš juridinių asmenų registro. Atsakovai neatsako už pinigų mokėjimą iš Garantinio fondo ir nėra UAB „Siulveta“ teisių perėmėjai. Ieškovas nepagrindžia, kaip atsakovas A. T. pažeidė ieškovo teises ir padarė jam žalą. Darbo sutartis buvo sudaryta su UAB „Siulveta“, o ne su atsakovu A. T. UAB „Siulveta“ bankroto byloje buvo patvirtintas 1 363,24 Lt ieškovo kreditorinis reikalavimas, iš Garantinio fondo lėšų šis reikalavimas nebuvo tenkinamas, tačiau ieškovas neskundė nei bankroto byloje priimtų sprendimų, nei Garantinio fondo tarybos nutarimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovas nuo 2009 m. spalio 12 d. buvo priimtas į darbą UAB „Siulveta“ (b.l. 11-13). Ieškovo teigimu, darbą šioje bendrovėje jam pasiūlė atsakovas A. T., kaip vienintelis UAB „Siulveta“ akcininkas, ir UAB „Restrus“ atstovas O. M. Darbu sutartimi buvo sulygtas 800 Lt mėnesinis darbo užmokestis. 2009 m. spalio 27 d. UAB „Siulveta“ pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. UAB „Siulveta“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Restrus“ (b.l. 53-55). Darbo sutartis su ieškovu nutraukta nuo 2009 m. gruodžio 8 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnį (b.l. 38). Vykdant UAB „Siulveta“ bankroto procesą, buvo patvirtintas ieškovo 1 363,24 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, kylantis iš darbo teisinių santykių. 2010 m. rugpjūčio 16 d. UAB „Siulveta“ buvo skirtos lėšos darbuotojų reikalavimams tenkinti iš Garantinio fondo, tačiau ieškovo reikalavimų tenkinimui lėšų iš Garantinio fondo skirta nebuvo, vadovaujantis Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 12 dalimi (b.l. 20-22). 2011 m. vasario 7 d. BUAB „Siulveta“ kreditorių susirinkimas priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos (b.l. 39-44). BUAB „Siulveta“ likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš juridinių asmenų registro 2011 m. balandžio 4 d. (b.l. 45).
Apelianto manymu, už jam realiai neišmokėtą darbo užmokestį atsako atsakovas A. T., kuris jam pasiūlė darbą UAB „Siulveta“ (ieškovo iš šio atsakovo prašomos priteisti neturtinės žalos suma, kurią ieškovas įvardija kompensacija už sugaištą laiką dirbant be darbo užmokesčio atitinka ieškovui neišmokėto atlyginimo dydį), ir atsakovas UAB „Restrus“, kurį ieškovas mano esant UAB „Siulveta“ teisių ir pareigų perėmėju.
Ieškovo ieškinio reikalavimai gali būti teismo tenkinami tik tuo atveju, jei jie pareikšti tam asmeniui, kuriam pagal įstatymą tenka pareiga atsakyti pagal pareikštą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad, atsižvelgiant į tai, kad darbo teisiniai santykiai ieškovą siejo su UAB „Siulveta“, būtent ši bendrovė kaip juridinis asmuo yra atsakinga už atitinkamo dydžio išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, išmokėjimą ieškovui. Nors, ieškovo teigimu, darbą UAB „Siulveta“ jam pasiūlė atsakovas A. T., vien dėl šios priežasties jis negali būti pripažintas ieškovo darbdaviu, ir jam negali būti priskiriamos darbdavio pareigos, susijusios su darbo užmokesčio ieškovui mokėjimu.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad UAB „Restrus“, teikusi BUAB „Siulveta“ bankroto administravimo paslaugas, nėra UAB „Siulveta“ teisių ir pareigų perėmėja. Bankroto administratorių ir bankrutuojančią bendrovę sieja bankroto administravimo paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Bankroto administratorius organizuoja ir vykdo įmonės bankroto procedūras, įskaitant ir atsiskaitymą su bendrovės kreditoriais, ir, esant įstatyme numatytoms sąlygoms, gali būti pripažintas atsakingu už bankrutuojančiai įmonei ar jos kreditoriams padarytą žalą, tačiau jis negali būti pripažintas perėmusiu bankrutavusios bendrovės prievoles dėl atsiskaitymo su kreditoriais ar atsakingu už kreditorinių reikalavimų tenkinimą savo nuosavu turtu. Pradėjus įmonės bankroto procedūras, įmonės kreditorių reikalavimai (taip pat ir susiję su darbo užmokesčio mokėjimu) tenkinami iš bankrutuojančios įmonės turto ĮBĮ nustatyta tvarka. Ta aplinkybė, kad kažkuris iš įmonės kreditorių, nesant pakankamai bankrutuojančios bendrovės turto, realiai negavo savo reikalavimo patenkinimo, nesudaro prielaidų teigti, kad pareigą tenkinti tokį reikalavimą iš savo turto įgyja įmonės bankroto administratorius. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Restrus“ pagal įstatymą neturi pareigos išmokėti ieškovui jo reikalaujamą darbo užmokestį, kurio jis negavo iš bankrutavusios UAB „Siulveta“, ir pagrįstai ieškovo reikalavimą šioje dalyje atmetė. Tai, kad dėl ieškovo reikalavimų tenkinimo specialia ĮBĮ nustatyta tvarka ieškovas realiai negavo jam priklausančių pinigų sumų, negali būti pripažinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio nuostatų, numatančių teisę į teisingą apmokėjimą už darbą, pažeidimu.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui A. T. ieškovas grindžia tuo, kad pastarasis neva vertė jį dirbti be darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatyti neteisėti atsakovo A. T. veiksmai, dėl kurių ieškovui galėjo kilti neturtinė žala. Kaip jau minėta, atsakovas A. T. pagal įstatymą nėra atsakingas už darbo užmokesčio neišmokėjimą ieškovui, kadangi jis nebuvo ieškovo darbdaviu, be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, darbo užmokesčio ieškovas realiai negavo dėl darbdavio bankroto, o jo reikalavimas buvo tvirtinamas įstatymų nustatyta tvarka įmonės bankroto procese. Siūlymas sudaryti darbo sutartį negali būti pripažintas neteisėtu veiksmu, sukėlusiu ieškovui turtinę žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir šį ieškovo reikalavimą.
Apelianto argumentai, susiję su neteisėtais UAB „Restrus“ veiksmais vedant buhalterinę apskaitą, nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismo neanalizuojami.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Visagino miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.