Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Laimutės Jokubauskaitės, dalyvaujant teismo posėdžių sekretorei Neringai Keršienei, pareiškėjos J. Ž. atstovui advokatui Vidmantui Žylei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. Ž. dėl 2014-11-07 sprendimo Nr. (1.31)-TPD-103-14 panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-11-07 sprendimo Nr. (1.31)-TPD-103-14 teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 24-27).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad jie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas, redakcija, galiojusi skundžiama sprendimo priėmimo metu 2014-01-01 iki 2015-01-01). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo instituto tikslas yra asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų tinkamos gynybos, taip pat ir teisminės, užtikrinimas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, o ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva, savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti, bei tik tiems asmenims, kuriems tokia pagalba būtiniausia, įstatymų leidėjas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, o 23 straipsnyje – kai privalo antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama. Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galimai pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014, 2014-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-791/2014, 2015-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1115-575/2015, kt.).

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėja J. Ž. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 2013-01-17 padavė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėto elektros energijos atjungimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo (b.l. 37-41). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-01-21 sprendimu Nr. (1.31)-TPA-92-13 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba ir paskirtas advokatas V. M., atleidžiant pareiškėją 100 procentų nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų (b.l. 55-56). Pareiškėjos vardu jos įgaliotas asmuo I. Ž. 2014-01-08 Klaipėdos tarnybai padavė pareiškėjos metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti ir Klaipėdos tarnybos 2014-01-24 sprendimu Nr. (1.31)-TPF-1-14 iki 2015-01-26 pratęstas Tarnybos 2013-01-21 sprendimo Nr. (1.31)-TPA-92-13 galiojimas (b.l. 50-54). Pareiškėjos įgaliotas asmuo I. Ž. taip pat 2013-12-02 sudarė atstovavimo sutartį su advokatu V. Ž. (b.l. 8, 9-10). Iš bylos duomenų matyti, jog advokatas V. Ž. atstovavo pareiškėjai J. Ž. toje pačioje civilinėje byloje, kurioje jai buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba (b.l. 28, 32, 33-36). Dėl šios faktinės aplinkybės byloje nėra ginčo. Advokatas V. M. 2014-10-27 informavo Klaipėdos tarnybą apie tai, jog gavus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-08 paklausimą dėl J. Ž. atstovavimo civilinėje byloje, jis sužinojo, kad pareiškėjai atstovauja advokatas V. Ž. (b.l. 28). Įvertinusi advokato pranešimą, Klaipėdos tarnyba ginčijamu 2014-11-07 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-103-14 nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą J. Ž. pagal Tarnybos 2013-01-21 sprendimą Nr. (1.31)-TPA-92-13 ir įpareigojo sumokėti 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurią sudaro 127,43 Eur (440 Lt) (b.l. 4-7). Ginčijamas sprendimas grindžiamas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t.y. asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu.

Įstatymo 4 straipsnis asmenį, gaunantį valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, imperatyviai įpareigoja bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (4 straipsnio 1 punktas); teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją (4 straipsnio 2 punktas); nedelsiant pranešti institucijoms, priimančioms sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, ar teismui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos jo teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (4 straipsnio 3 punktas). Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 5 punkte bei 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama arba nutraukiama, kai pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba ir pats savarankiškai, be advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Sistemiškai analizuojant Įstatymo nuostatas, matyti, jog pareiškėjo galimybė gauti teisinę pagalbą kitais būdais yra ta reikšminga aplinkybė, įtakojanti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nesuteikimą arba nutraukimą. Pareiškėjo pareiga pranešti apie tokios aplinkybės egzistavimą įtvirtintina minėto 4 straipsnio 2 ir 3 punktuose, o nepranešimas tarnybai apie tokios aplinkybės egzistavimą sudaro pareigos, įtvirtintos Įstatymo 4 straipsnio 1 punkte, pažeidimą. Teismo vertinimu, tai sudaro savarankišką pagrindą Tarnybai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą asmeniui vadovaujantis 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t.y. asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba. Nagrinėjamu atveju, teismui nekyla abejonių, jog nurodytas pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjai egzistavo. Pažymėtina, jog pareiga bendradarbiauti su Tarnyba ir teikti informaciją, galinčią turėti įtakos sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ar jos nutraukimo priėmimui, buvo nurodyta tarnybos 2013-01-21 sprendime Nr. (1.31)-TPA-92-13 ir 2014-01-24 sprendime Nr. (1.31)-TPF-1-14 ir pareiškėjai turėjo būti žinoma. Tuo tarpu nei pareiškėja, nei jos įgaliotas asmuo ne tik nepranešė Tarnybai apie 2013-12-02 sudarytą atstovavimo sutartį su advokatu, bet 2014-01-08 Klaipėdos tarnybai padavė pareiškėjos metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti (teikimo pratęsimui).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skunde išdėstyti argumentai, jog atstovavimo sutartis sudaryta su advokatu, turinčiu teisę teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, jog atstovavimo sutartį sudarė ne pati pareiškėja, o jos įgaliotas asmuo, jog Tarnybos paskirtas advokatas teikė nekokybiškas teisines paslaugas, nagrinėjamu atveju yra nepagrįsti. Minėta, jog pareiškėjos J. Ž. įgaliotas asmuo I. Ž. sudarė atstovavimo sutartį su advokatu V. Ž. (b.l. 8, 9-10). Pripažintinas pagrįstu Tarnybos argumentas, jog nagrinėjamu atveju teisinę pagalbą advokatas V. Ž. pareiškėjai teikia ne Tarnybos sprendimu, o pagal atstovavimo sutartį, todėl teisiškai nereikšminga aplinkybė, jog V. Ž. yra antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų prireikus sąraše. Teisinių paslaugų sutartis sudaryta dėl atstovavimo pareiškėjai toje pačioje civilinėje byloje, kurioje paskirtas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis advokatas V. M. Šią aplinkybę įrodo ir advokato V. Ž. rašyti prašymas ir atskirasis skundas civilinėje byloje (b.l. 33-36) bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo paklausimas advokatui V. M. (b.l. 32). Aplinkybė, jog atstovavimo sutartį su advokatu sudarė ne pati pareiškėja, o pagal įaliojimą veikianti jos motina I. Ž., taip pat nekeičia teisinio vertinimo, jog atstovavimo sutartis sudaryta tarp pareiškėjos ir advokato V. Ž. Vadovaujantis CK 2.133 straipsnio 1 dalimi, atstovo sudarytas sandoris atstovaujamojo vardu tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teisies ir pareigas, todėl pareiškėjos įgaliotinės veiksmai sukūrė pareiškėjai tokias pačias teisines pasekmes, kaip kad tuos veiksmus būtų atlikusi pati pareiškėja. Pareiškėjai argumentuojant, jog nebuvo patenkinta Tarnybos paskirto advokato teikiamų teisinių paslaugų kokybe, pažymėtina, jog minėtais Tarnybos sprendimais 2013-01-21 Nr. (1.31)-TPA-92-13 ir 2014-01-24 Nr. (1.31)-TPF-1-14 ji buvo informuota apie teisę prašyti pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Esant tokiai situacijai, teismas negali vertinti advokato teikiamų paslaugų kokybės. Pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog savaime nėra draudžiama turėti vienoje byloje du atstovus advokatus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju, kai pareiškėja naudojasi valstybės garantuojama teisine pagalba, ji turi galimybę apginti savo teise ir interesus šia pagalba nesinaudodama, yra nesuderinama su pačios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prigimtimi ir paskirtimi bei Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principais, ypač efektyvumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba. Priešingu atveju neįmanoma užtikrinti, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą gautų tie asmenys, kuriems ji būtiniausia. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. administracines bylas Nr. A575-2799/2014, A662-2310/2014, A556-209/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2688/2012, nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1168/2014, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-11-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006, 2014-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2115/2014). Pažymėtina, jog Įstatymo 23 straipsnio 2 dalis įpareigoja antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą nedelsiant pranešti tarnybai <...> apie paaiškėjusias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo. Nagrinėjamoje byloje advokatas V. M., sužinojęs apie tai, jog pareiškėjai civilinėje byloje, kurioje jis paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą, atstovauja ir advokatas V. Ž., pranešė apie tai Tarnybai 2014-10-27 raštu Nr. 130/14, kuris negali būti vertinamas kaip subjektyvus, kaip nepagrįstai nurodo pareiškėja (b.l. 28).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2015-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A1115-575/2015, 2008-08-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1411/2008, 2010-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1157/2010, kt.) laikomasi nuostatos, jog Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti savarankiški valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo pagrindai, t.y. pagalbos teikimo nutraukimas galimas esant bent vienam iš šių pagrindų, ir iš esmės pakanka patikrinti, ar buvo bent vienas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas tarnybos sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, o kitų pagrindų buvimo/nebuvimo patikrinimas tampa teisiškai beprasmis, perteklinis (žr., pvz., LVAT 2014-08-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2183/2014). Įvertinus nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, objektyvus pagrindas pareiškėjai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą įtvirtintas ne tik Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte, bet ir Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nes akivaizdu, jog pareiškėja savarankiškai, be valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tai patvirtina 2013-12-02 sudaryta atstovavimo sutartis su advokatu V. Ž., kuri suponuoja tai, kad pareiškėjai antrinė teisinė pagalba iš esmės buvo nereikalinga (b.l. 8).

Ginčijamo sprendimo 2 punktu pareiškėja įpareigota per 30 dienų nuo sprendimo gavimo dienos sumokėti 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų –127,43 Eur (440 Lt). Įpareigojimas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas grindžiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostata, numatančia, kad nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, antrinės teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ši pagalba buvo teikiama. Antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai nutrauktas vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, todėl Klaipėdos tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai įpareigojo pareiškėją sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Klaipėdos tarnyba, nurodydama pareiškėjai apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tokį reikalavimą motyvavo, nurodytą mokėtiną išlaidų sumą detalizavo ir jos apskaičiavimą pagrindė teisės aktų normomis ir atitinkamais įrodymais. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad pagal advokato V. M. pateiktus duomenis apie sugaištą laiką teikiant antrinę teisinę pagalbą J. Ž. ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 4 punktu, apskaičiuota 440 Lt (127,43 Eur) išlaidų, t.y. išlaidos už laiką, skirtą bendravimui su pareiškėja, procesinių dokumentų ruošimui (11 val. x 40 Lt x 100 proc.). Apskaičiuojant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ar išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, advokato, kuris nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, vienos profesinio darbo valandos užmokesčio dydis prilyginamas 40 Lt. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2011-07-11 įsakymu Nr. 1R-176 patvirtintos Antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos) nustato rekomenduojamą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio skaičiavimo tvarką, kai teisės aktų nustatyta tvarka šios išlaidos turi būti grąžinamos ar išieškomos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš asmenų, kuriems buvo teikiama antrinė teisinė pagalba. Rekomendacijų 2 punktas numato, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydį pagal advokato pateiktą informaciją apie suteiktą antrinę teisinę pagalbą apskaičiuoja valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnyba. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu reikalavimas sumokėti 440 Lt už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina, jog pareiškėja neginčija antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų dydžio, kurį yra įpareigota sumokėti, ir argumentų dėl jo pagrįstumo nenurodo.

Minėta, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-01-21 sprendimu Nr. (1.31)-TPA-92-13 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba, o 2014-01-24 sprendimu Nr. (1.31)-TPF-1-14 iki 2015-01-26 pratęstas Tarnybos 2013-01-21 sprendimo Nr. (1.31)-TPA-92-13 galiojimas (b.l. 50-54). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai yra pasibaigęs. Klaipėdos tarnybos 2013-01-21 sprendimas Nr. (1.31)-TPA-92-13 ir 2014-01-24 sprendimas Nr. (1.31)-TPF-1-14 laikytini įvykdytais, todėl nepagrįstas pareiškėjos teiginys, jog ginčijamu 2014-11-07 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-103-14 nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal 2013-01-21 sprendimą Nr. (1.31)-TPA-92-13 lieka galiojantis 2014-01-24 sprendimas Nr. (1.31)-TPF-1-14. Iš esmės ginčas dėl 2014-11-07 sprendimo Nr. (1.31)-TPD-103-14 panaikinimo neteko prasmės. Ši situacija lemia, kad byloje keliamo reikalavimo išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio – nutrūkusio antrinės teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių. Konstatuotina, jog ginčijamo sprendimo panaikinimas reikštų tam tikrų faktų pripažinimą ir nebūtų suderinamas su realios ir veiksmingos teisminės gynybos užtikrinimu. Ginčo dėl teisės nebeliko, todėl išnyko ir galimi pagrindai dėl reikalavimo patenkinimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (pvz., 2008-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008, 2012-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3039/2012, 2013-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-610/2013, 2014-04-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-844/2014, 2014-04-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-376/2014).

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-11-07 sprendimas Nr. (1.31)-TPD-103-14 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jame nurodyti priimto sprendimo motyvai, teisinis pagrindas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Klaipėdos tarnyba, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, turėjo pagrindą nutraukti pareiškėjai J. Ž. antrinės teisinės pagalbos teikimą bei priimdama ginčijamą sprendimą nesiekė riboti pareiškėjos teisių, o atvirkščiai, siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises gauti kokybišką, efektyvią ir ekonomišką teisinę pagalbą, ribotą advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, skaičių, taip pat į aplinkybę, kad antrinė teisinė pagalba būtų teikiama taupiai ir racionaliai naudojant valstybės biudžeto lėšas, tokiu būdu užtikrinant galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems iš tikro ji būtina. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-11-07 sprendimas Nr. (1.31)-TPD-103-14 yra teisėtas ir pagrįstas ir panaikinti jį skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos J. Ž. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014-11-07 sprendimo Nr. (1.31)-TPD-103-14 panaikinimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.