- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-13
- Bylos Nr.
- N-575-246-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-63-3-00451-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 42.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutarties R. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – ir Institucija) 2010 m. spalio 11 d. nutarimu R. L. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91 straipsnyje numatytą pažeidimą ir jam skirta 1000 litų bauda. Nuobauda skirta už tai, kad R. L. 2010 m. rugsėjo mėnesio pirmoje pusėje pastate – valstybės saugomoje kultūros vertybėje, adresu (duomenys neskelbtini), Šilutėje (vertybės kodas, duomenys neskelbtini) pakeitė 7 langus į plastikinius, 1 duris į metalines su plastikine apdaila ir vienerius vartus į metalinius su plastikine apdaila. Tokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 4 dalį, 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir Paveldo tvarkybos reglamento 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai“ (toliau – ir Reglamentas) 9 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
R. L. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino, Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu R. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirkdamas privatizuojamą objektą R. L. žinojo, jog statinys įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Mano, jog teismas privalėjo į procesą įtraukti trečiuoju asmeniu ir Šilutės rajono savivaldybės administraciją. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pakeistų fasado elementų išmatavimai nesikeitė – pasikeitė tik tipas, t. y. vietoj sugriuvusių medinių fasado elementų panaudotas plastikas ir metalas. Remdamasis statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.7 ir 14.10.3 punktais, teigia, jog buvo atlikti tik paprastojo remonto darbai. Tokiems darbams, sutinkamai su Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, statybos leidimas nėra reikalingas. Apelianto nuomone, teismas nesiaiškino, ką reiškia Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 8.1 punkte nurodytas įrašas „Patalpa yra pastate, kuris įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“, teismui nebuvo pateiktas Kultūros vertybių apsaugos departamento 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139, todėl jo turinys pareiškėjui nežinomas. Atkreipia dėmesį, kad jis neatliko darbų, numatytų Įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje, o tik pakeitė sutrešusias duris ir supuvusius su išdaužytais stiklais langus, kurie neturėjo jokios išliekamosios vertės. Kaimynai tokius darbus jau buvo seniai atlikę, netgi užmūriję ne vieną autentišką angą, tačiau jie nebuvo baudžiami. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į Įstatymo 19 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad jam nebuvo pateiktas nekilnojamos kultūros vertybės pasas, jis nebuvo pateiktas ir teismui. Tuo tarpu Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Reglamento 9 punkto nuostatos yra blanketinės, todėl jam suformuluotas kaltinimas yra neaiškus. Teismas netyrė, kokie apribojimai taikomi ginčo pastatui, ar pagrįstai jis paskelbtas kultūros vertybe. Remdamasis Įstatymo 9 straipsnio 5 ir 6 dalimis bei minėto Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2005 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. Į-139, apeliantas mano, jog pastatui taikytina apsauga maksimaliai 8 mėnesius ribojo bet kokius darbus, galėjusius pažeisti vertingąsias savybes, todėl būtent per šį laiką turėjo būti atlikti trūkstami tyrimai, parengtas ir suderintas teritorijos ir apsaugos zonos ribų projektas, reikalui esant, statinys užkonservuotas ir atlikti kiti kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu procedūros veiksmai. Tai neatlikta iki šiol, todėl pradinė apsauga neteko galios, o Nekilnojamojo turto registro žyma „8.1“ turi būti panaikinta. Dėl šių priežasčių jo veikoje nėra kaltės, o Institucijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai yra neproporcingi. Taip pat apeliantas nurodo, jog panašioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimą, kuriuo Kultūros paveldo departamentas įpareigotas išregistruoti statinius iš Kultūros vertybių registro (byla Nr. I-420-602/2011).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
R. L. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 91 straipsnio pažeidimą. Šioje teisės normoje numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ar Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimas – užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 500 iki 3000 litų ir baudą pareigūnams – nuo 3000 iki 5000 litų. R. L. skirta 1000 litų bauda už tai, kad jis pastate – valstybės saugomoje kultūros vertybėje pakeitė 7 langus į plastikinius, 1 duris į metalines su plastikine apdaila ir vienerius vartus į metalinius su plastikine apdaila. Apeliantas neigia savo kaltę, teigdamas, jog nei aukcione pirkdamas pastatą, nei vėliau (iki pat protokolo surašymo momento) nežinojo, jog pastatas yra saugoma vertybė.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais su tokia apelianto dėstoma pozicija nesutinka. Iš Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. R3-(5.11)-4199 matyti, jog R. L., pirkdamas ginčo patalpas, žinojo, kad jos yra pastate, įrašytame į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (b. l. 23). Be to, ši informacija ne kartą buvo paskelbta valstybės įmonės Valstybės turto fondo leidžiamame valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo informaciniame biuletenyje, savivaldybės internetiniame tinklalapyje bei Šilutės rajono spaudoje (b. l. 24-26). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 8.2 punkte užfiksuota, jog patalpa yra pastate, kuris įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šis įrašas galioja nuo 2005 m. birželio 7 d. (b. l. 44-48). Be to, Kultūros vertybių apsaugos departamento 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“, kuriuo Šilutės geležinkelio stoties pastatų kompleksas įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, yra viešai oficialiame leidinyje „Valstybės Žinios“ paskelbtas (2005 m. Nr. 62-2222), teisės aktas. Šių aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, kad bet kuris bent vidutiniškai rūpestingas asmuo, ketindamas įsigyti nekilnojamąjį turtą ir investuoti nemažą pinigų sumą, šią aplinkybę tikrai išsiaiškintų, todėl priešingi apelianto argumentai, kuriais jis nurodo nežinojęs apie statinio statusą, atmestini kaip nepagrįsti ir laikytini pasirinkta gynybos strategija, siekiant išvengti atsakomybės. Tuo pačiu pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, kad pastatas nebuvo pažymėtas specialia lentele, nesudaro pagrindo abejoti dėl R. L. galėjimo žinoti apie pastato įtraukimą į vertybių registrą. Tuo tarpu apelianto teiginiai dėl Šilutės rajono savivaldybės administracijos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, atmestini kaip nepagrįsti – šioje byloje nagrinėjamas tik R. L. administracinės atsakomybės už padarytą veiką klausimas, todėl šios institucijos įtraukimas į bylą netikslingas.
Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esančios nuorodos „patalpa yra pastate, kuris įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ prasmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis įrašas yra aiškus ir nesudarantis būtinybės jį papildomai aiškinti. Be to, kaip minėta anksčiau, Kultūros vertybių apsaugos departamento 2005 m. balandžio 18 d. įsakymas Nr. Į-139 paskelbtas viešai, todėl atmestini apelianto teiginiai, jog jo turinys nebuvo pateiktas teismui, be to jis pats su šiuo įsakymu nebuvo supažindintas.
Apeliantas, neigdamas savo kaltę, remiasi Statybos įstatymo nuostatomis, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju apelianto nurodomos Statybos įstatymo nuostatos netaikytinos (apelianto atliktiems darbams statybos leidimas nereikalingas, tačiau būtinas leidimas vykdyti paveldo tvarkybos darbus). Atkreiptinas dėmesys, kad Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu) nurodyta, jog atliekant statinio statybinius tyrinėjimus, rengiant statinio projektą, statant ir pripažįstant statinį tinkamu naudoti bei statinį naudojant ir prižiūrint, be šio Įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą. Ginčo pastatas pripažintas kultūros vertybe, todėl tokių pastatų remontui ir pan. yra taikomos specialios teisės normos, šiuo atveju – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Kultūros ministro patvirtinti Paveldo tvarkybos reglamentai. Formuluojant kaltinimą R. L., nurodyta, jog jis pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 4 dalį (viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai: kultūros paveldo objektą pritaikyti kitiems, negu nurodyta nekilnojamosios kultūros vertybės pase, naudojimo būdams; padidinti saugomų statinių naudojimo intensyvumą – pristatyti priestatus, papildomus aukštus, įrengti naujas mansardas, formuoti naują planinę struktūrą ir kitaip naikinti autentiškumo požymius), 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą (Kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams) ir Reglamento 9 punkto reikalavimus (medžio apdailos ir stalių gaminių tvarkybos darbai atliekami gavus leidimą, išduotą pagal reikalavimus, nustatytus PTR sąrašo trečioje normavimo srityje nurodytu paveldo tvarkybos reglamentu bei kitais normatyviniais dokumentais). Pažymėtina, kad nors Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra blanketinė, tačiau protokole ir skundžiamame nutarime yra aiški nuoroda į Reglamento 9 punktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, R. L. kaltinimas yra suformuluotas aiškiai, suprantamai, todėl priešingi apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
R. L. apeliaciniame skunde nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas turėjo išsiaiškinti, ar pagrįstai pastatas pripažintas kultūros vertybe, ar buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų procedūrų ir pan. Tačiau pažymėtina, kad šioje byloje nagrinėjamas R. L. administracinės atsakomybės klausimas, todėl sprendimo pripažinti statinį kultūros vertybe teisėtumo klausimas peržengia nagrinėjamos bylos ribas. Apeliantas remiasi Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta byla, tačiau apelianto minimas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimu (adm. b. Nr. A822-2791/2011). Be to, apelianto nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir sprendžiami klausimai skiriasi. Todėl R. L. nurodomu teismo sprendimu vadovautis pagrindo nėra. Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, susiję su ginčo pastato kitų savininkų atliktais remonto darbais – visų pirma, byloje nustatyta, jog minėti darbai atlikti iki pastato pripažinimo kultūros vertybe, be to, šioje byloje tiriama tik R. L. veika, neanalizuojami trečiųjų asmenų veiksmai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. L. kaltė dėl ATPK 91 straipsnyje nustatyto pažeidimo padarymo įrodyta neabejotinai, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai paliko Institucijos nutarimą nepakeistą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
R. L. apeliacinio skundo netenkinti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį R. L. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.