Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiojo A. P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d.

Nukentėjusiojo A. P. Š. civilinis ieškinys dėl 670 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. R. buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. gegužės 27 d., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), A. P. Š. priklausančiame name tyčia sužalojo A. P. Š. turtą – išdaužė durų stiklus, sugadino dujinę viryklę, tuo padarydamas A. P. Š. 670 Lt materialinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo A. P. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Būtent pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą privataus kaltinimo tvarka apeliantas kaltino S. R. Iš apeliacinio skundo turinio galima susidaryti įspūdį, kad dėl turto sužalojimo apeliantas kaltina jau ne vien išteisintąjį S. R., bet ir savo brolį E. Š. bei V. R.

Lietuvos Respublikos BPK 412 str. yra numatyti griežti reikalavimai paduodamam skundui ar pareiškimui privataus kaltinimo tvarka. Nukentėjusiojo skundas ar pareiškimas yra svarbus procesinis dokumentas, kuriuo nustatomos ir nagrinėjimo teisme ribos.

Tokiu būdu kolegija pažymi, kad A. P. Š. privataus kaltinimo tvarka kaltinus tik S. R. jam priklausančio turto sužalojimu (išdaužus durų stiklus, sugadinus dujinę viryklę (b. l. 1), pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą tik S. R. atžvilgiu, nesvarstydamas nei E. Š., nei kito asmens (V. R.) kaltės klausimo dėl nukentėjusiajam priklausančio turto sužalojimo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. turto sunaikinimo ar sužalojimo objektas yra nuosavybė. Šio nusikaltimo dalykas yra bet koks svetimas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Taigi, pagal konkretų straipsnį atsako asmuo tik už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą, o tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė nekyla, kai asmuo sunaikina turtą, kuris jam nėra svetimas.

Iš liudytojo E. Š. parodymų yra aišku, kad buvusiame motinos name jam leido gyventi sesuo, kuriai namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, dalis taip pat priklauso (b. l. 58-59). To pirmosios instancijos teisme neneigė ir apeliantas. Pasak minėto liudytojo, tame name jis gyveno iki 2008 m. gruodžio 15 d., apie trejus metus, vadinasi, pradėjo gyventi 2005 metais. Apklausiamas nukentėjusysis nurodė, kad dujinė viryklė buvo sudeginta tuomet, kai name sprogo radiatoriai, todėl jo brolis E. Š., gyvendamas name su sugyventine, šildėsi dujomis ir sudegino dujinę viryklę. Iš esmės, priešingai nei privataus kaltinimo skunde, tokiais parodymais apeliantas patvirtino, kad dujinė viryklė buvo sugadinta dar iki apsigyvenant name S. R. Tą patį nurodė ir liudytojas E. Š. teigdamas, kad dujinės viryklės orkaitės skardos sudegė dar 2006 metais (b. l. 59), o S. R. jis priėmė gyventi 2008 metų pavasarį. Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad apeliantas visiškai nepagrįstai kaltina S. R. sugadinus dujinę viryklę.

Apeliantas savo skunde tvirtina, kad buvo sužalotas jam priklausantis turtas, tačiau, kaip buvo minėta, iš paties nukentėjusiojo parodymų yra aišku, jog namas nuosavybės teise priklauso ne jam vienam. Vien tai, kad nukentėjusysis nepateikė teismui jokių juridinius faktus patvirtinančių dokumentų apie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, priklausomybę nuosavybės teise, būtų pagrindas kvestionuoti A. P. Š. argumentus dėl tik jam priklausančio turto sužalojimo. Tačiau iš nukentėjusiojo ir jo brolio liudytojo E. Š. parodymų galima daryti išvadą, kad minimas namas po motinos mirties, 2005 metais, atiteko A. P. Š. ir judviejų seseriai. A. P. Š. teigimu, buvęs motinos namas priklauso jam, vienas kambarys priklauso jo seseriai, o virtuvė ir koridorius yra bendri (b. l. 58). Tačiau nukentėjusysis nepateikė jokio tokį turto padalijimą patvirtinančio dokumento. Tokiu būdu, jei konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.).

Taigi, apeliantas neneigia, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, yra bendros dalinės nuosavybės objektas. Apeliantas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad buvo išdaužti jam priklausantys vestibiulio ir laukujų durų stiklai. Pagal Lietuvos Respublikos CK 4.82 str., butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Konstrukcinių statinio elementų svarbiausia paskirtis laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrengimų, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.). Namo įėjimas, kaip ir įėjimo į namą durys, vestibiulis, kaip ir vestibiulio stiklas yra esminės pagrindinio daikto (namo) dalys (CK 4.15 str.), kurias ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Tokiu būdu, namo laukųjų durų stiklas ir vestibiulio stiklas nepriklauso išskirtinai tik vienam bendraturčiui – tai jų bendras turtas.

Taigi, E. Š. teisėtai apsigyveno name, (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, kas ir nėra ginčijama. Vienas iš namo bendraturčių leido jam naudotis bendro naudojimosi patalpomis ir kitais esminiais daiktais, kurie jau buvo paminėti. Nukentėjusiojo sesuo nesiskundė dėl bendrąja daline nuosavybe jai priklausančio namo naudojimo, todėl preziumuojama, kad E. Š. teisėtai leido savo gyvenamoje vietoje lankytis ir būti kitiems asmenims.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis teigia, kad name gyveno tik E. Š. ir S. R., ir tik jie galėjo sugadinti jo turtą. Pirmosios instancijos teisme A. P. Š. tvirtino, kad be S. R. pas E. Š. gyveno dar 4 ar 5 asmenys, kurių vardų jis nežino, ir kas išdaužė stiklus, taip pat nežino (b. l. 58). Tokie jo parodymai neprieštarauja liudytojo E. Š. parodymams.

Nukentėjusysis A. P. Š. nurodė, kad turto sugadinimus pastebėjo 2009 m. balandžio mėn. Išteisintasis ir liudytojas tvirtino, kad S. R. gyveno pas E. Š. iki 2008 m. rudens (gali būti iki gruodžio mėn.). Ir priešingai, nei nurodo apeliantas, S. R. neteigė, kad durų stiklą 2008 m. rudenį išdaužė V. R. Išteisintasis tik nurodė, jog V. R. buvo minėjęs, kad stiklą išdaužė skersvėjis (b. l. 58).

Tokiu būdu, įvertinus bylos medžiagą, kolegija sprendžia, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jų nenurodė ir apeliantas, kurie besąlygiškai patvirtintų S. R. kaltę dėl tyčinio svetimo turto sužalojimo. Teismas negali apkaltinamojo nuosprendžio grįsti abejonėmis ir prielaidomis, kurias deklaravo ir pats nukentėjusysis. Visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai, todėl nėra pagrindo daryti neginčijamą išvadą, kad S. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d.

Be to, kas paminėta, kolegija pažymi, kad bendrosios nuosavybės teisinių santykių reguliavimas priskiriamas civilinės teisės reguliavimo sričiai, kurioje teisinių santykių subjektų teisės atitinka jų turimas pareigas. Lietuvos Respublikos CK 4.76 str. numatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nukentėjusiojo A. P. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo ir daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. R. išteisintas kaip nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo A. P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.