- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-19
- Bylos Nr.
- I-919-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02402-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- G. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas), priteisti 8000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. Skunde pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpose, į kurias perkeltas už tai, kad atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, nors aiškiai nurodė pataisos namų administracijai, jog paskirtame būryje turi priešų. Taip pat paaiškino, kad kamerose buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis – nebuvo leidžiama pasivaikščioti 1 valandą per parą, kameroje Nr. 1 trūko gyvenamojo ploto. Tokios gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios, dėl jų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, tačiau atsisakė į jį eiti nenurodydamas jokių konkrečių priežasčių, todėl G. V. 2018 m. kovo 30 d. skirta drausminė nuobauda – papeikimas. Už analogiškus pažeidimus pareiškėjui buvo nuolat skiriamos drausminės nuobaudos – papeikimai. Nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. gegužės 10 d. pareiškėjas buvo laikomas 4 lokalinio sektoriaus 1 kameroje ir kasdien laikinai izoliuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 144 straipsniu. Pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti kasdien nuo 7 val. iki 8 val. ryto. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius duomenis ir įrodant, jog žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų, tačiau to nepadarė. Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 65) atsakovės atstovas nurodė, jog G. V. buvo laikinai izoliuotas nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2019 m. gegužės 1 d.
Teismo posėdyje G. V., iš esmės pakartojęs skunde nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti reikalavimą. Nurodė, jog šiuo metu bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose. Iš eilės gavo berods 35 nuobaudas ir būdavo 24 val. laikinai sulaikomas, nes atsisakydavo eiti į 11 būrį. Pasiteiravus pataisos įstaigos administracijos, kodėl nėra išvedamas pasivaikščioti, gaudavo atsakymą, jog esant 24 val. sulaikymui pasivaikščiojimui skirtas laikas nėra numatytas. Visą parą būdavo uždarytas vienoje patalpoje. Buvo paskirtas bausmę atlikti 11 būryje, nes nakties metu pas jį atliko kratą, dėl to parašė skundą. Kitą dieną sutiko pareigūną, kurio pavardės nežino, kuris pasakė, kad yra perkeliamas tam, kad mažiau rašytų skundus. Laikinai izoliuotų nuteistųjų, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, apskaitos žurnale matyti 10-15 min. neatitikimai, kurie atsiranda todėl, kad turėdavo nueiti iki pareigūno posto parašyti pasiaiškinimą. Per šį laiką tikrai negalėdavo pasivaikščioti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
G. V. pareiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 21 d. iki 2018 m. gegužės 1 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Nagrinėjamu atveju yra aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas G. V. savo teisių pažeidimą sieja su tuo, jog skunde nurodytu ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namų laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas be teisėto pagrindo, t. y. jam nuolat neteisėtai ir nepagrįstai skiriant nuobaudas už tai, kad atsisako būti perkeltas į 11 būrį, taip pat pažeidžiant minimalią teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą ir neišleidžiant pareiškėjo pasivaikščioti.
Bylos duomenimis nustatyta, jog 2018 m. kovo 29 d. Alytaus pataisos namų Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimu nutarta G. V. perkelti iš 15 būrio į 11 būrį. Iš 2018 m. balandžio 4 d. Tyrimo išvados dėl nuteistojo G. V. atsisakymo vykdyti pataisos įstaigos administracijos teisėtus reikalavimus Nr. 16ž221 matyti, kad tokį atsisakymą pareiškėjas motyvavo tuo, kad 11 būryje yra priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusių asmenų, kuriuos nurodyti atsisakė. Atlikus tyrimą nenustatyta aplinkybių, dėl kurių G. V. negalėtų būti paskirtame būryje, nenustatyta, todėl pareiškėjui nurodyta eiti į administracijos paskirtą 11 būrį, tačiau šio reikalavimo G. V. nevykdė, todėl buvo priimtas siūlymas nubausti pareiškėją pataisos namų direktoriaus teisėmis (b. l. 21). Iš bylos duomenų matyti, kad už šį pažeidimą pareiškėjui pakartotinai buvo skiriamos nuobaudos – papeikimai, kurie laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. buvo pareikšti iš viso 21 kartą (b. l. 17-20). Pareiškėjas nebuvo nubaustas nuobauda - perkėlimu į kamerų tipo patalpas ar baudos izoliatorių, tačiau buvo laikinai izoliuojamas nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. (b. l. 65-112). Šioje vietoje bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog nors pareiškėjas skunde teigia, kad buvo perkeltas į laikino sulaikymo kameras nuo 2018 m. kovo 21 d., tačiau jokių šį teiginį pagrindžiančių duomenų byloje nėra, todėl teismas vadovaujasi atsakovės atstovo oficialiai pateikta informacija. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš laikino sulaikymo kameros pareiškėjas būdavo išleidžiamas 10-20 min., tuomet vėl uždaromas, taigi, kamerų tipo patalpose iš esmės kalėjo nepertraukiamai 34 paras (b. l. 68-112). Teismo posėdžio metu G. V. nurodė, jog iš kameros būdavo išleidžiamas tik tam, kad parašytų paaiškinimą pareigūnui, taigi, per šias 10-20 min. neturėdavo jokios galimybės pasivaikščioti ar pakvėpuoti grynu oru. Iš Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriaus pateiktų nutarimų matyti, jog laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. G. V. atžvilgiu, vadovaujantis BVK 144 straipsniu, buvo priimti 33 nutarimai perkelti pareiškėją į kamerų tipo patalpas, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, kadangi G. V. atsisakė eiti gyventi į jam paskirtą būrį, tuo pažeisdamas BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus (b. l. 135-168).
BVK 144 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu kitomis priemonėmis negalima užkirsti kelio šiurkščiam teisėtvarkos pažeidimui ir būtina pažeidimą padariusį nuteistąjį laikinai, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno, izoliuoti, jis gali būti laikinai perkeltas į kamerų tipo patalpas. Toks nuteistojo laikinas izoliavimas galimas tik iki pataisos įstaigos direktoriaus ar jį pavaduojančio pareigūno atvykimo į pataisos įstaigą, bet ne ilgiau kaip dvidešimt keturioms valandoms, ir nelaikomas nuobauda.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kamerų tipo patalpoje nepertraukiamai buvo laikomas 34 paras, taigi, ženkliai ilgiau nei 24 valandas. Byloje nėra duomenų, kad G. V. būtų paskirta nuobauda – uždarymas į kamerų tipo patalpas, ar kad kitokiu motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus sprendimu būtų nutarta jį perkelti į tokio tipo patalpas. Kaip jau minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo baudžiamas papeikimais. Be to, ištyrus pareiškėjo padarytą pažeidimą, tyrimo išvadoje Kriminalinės žvalgybos skyriaus specialistas priėmė siūlymą netaikyti pareiškėjui perkėlimo į kamerų tipo patalpas, kaip laikino izoliavimo priemonės (b. l. 21). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas buvo nepagrįstai laikomas izoliuotas kamerų tipo patalpoje ilgiau nei 24 valandas (iš viso 34 paras nepertraukiamai). Tokiais veiksmais atsakovės atstovas pažeidė BVK 144 straipsnio imperatyvią nuostatą, kad nuteistasis gali būti laikinai izoliuojamas tik kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus ar jo pavaduotojo, ir ne ilgiau, kaip 24 valandas. Tokiu būdu pareiškėjui G. V. buvo nepagrįstai sugriežtintos bausmės atlikimo sąlygos, kadangi iki perkėlimo į kamerą pareiškėjas atlikinėjo bausmę bendrabučio tipo patalpose, kur turėjo teisę laisvai judėti pataisos namų teritorijoje dienotvarkėje nustatytu laiku (b. l. 23-25).
Pareiškėjas teigia, kad kameroje Nr. 1 jam trūko gyvenamojo ploto. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. ir nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. Likusiu laikotarpiu pareiškėjas G. V. kalėjo kameroje Nr. 3 (b. l. 67-112). Kalinimo sąlygų kameroje Nr. 3 pareiškėjas neginčija, todėl sprendime dėl minėtos kameros nepasisakoma.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.2 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustato, kad kamerų tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, jog kameros Nr. 1 plotas yra 29,53 m², joje įrengtos 8 miegamos vietos, todėl esant visoms užimtoms miegamoms vietoms vienam asmeniui tenkantis plotas yra 3,69 m². Ginčo laikotarpiu šioje kameroje su pareiškėju kalėjo ne daugiau kaip 8 asmenys (b. l. 133, 134). Bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl proceso dalyvių paaiškinimų apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, plotą, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas objektyvių įrodymų savo argumentams dėl gyvenamojo ploto trūkumo patalpose pagrįsti nepateikė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus, jose įrengtų miegamųjų vietų bei apgyvendintų asmenų skaičių. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybės ir atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą, bylą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Taisyklių 11¹.2 punkte (2015 m. rugpjūčio 20, įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą kamerų tipo patalpose nebuvo pažeista.
Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog nebuvo išleidžiamas pasivaikščioti vieną valandą per parą. Nors atsakovės atstovas teigia, jog pareiškėjui buvo leidžiama pasivaikščioti kasdien nuo 7 val. iki 8 val. ryto, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra. Pareiškėjas G. V. taip pat nepateikė jokių savo teiginį pagrindžiančių įrodymų. Vis dėlto, net ir pripažįstant, kad pareiškėjui galimai nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti, šis pažeidimas laikytinas neatsiejamai susijusiu su byloje nustatytu nepagrįstu pareiškėjo kalinimu kamerų tipo patalpoje, taip suvaržant jo judėjimo laisvę, todėl atskirai nevertintinas.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs išdėstytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namai laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. gegužės 1 d. neteisėtai ir nepagrįstai sugriežtino bausmės atlikimo sąlygas G. V., nes laikė pareiškėją izoliuotą kamerų tipo patalpoje ilgiau nei 24 val. (iš viso 34 paras nepertraukiamai).
Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės atstovas pareiškėją kamerų tipo patalpoje laikė per ilgai be teisinio pagrindo, teismui yra pagrindas pripažinti viešosios atsakomybės sąlygą – valdžios institucijos neteisėtus veiksmus.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau- EŽTT) praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, mastą ir intensyvumą, nenustačius, jog atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvos Respublikoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo G. V. patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 700 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti G. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.