- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-07
- Bylos Nr.
- e2A-299-265/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė smiltis“
- Atsakovas
- Neringos savivaldybės administracijai, Neringos savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Auksinė smiltis“
- Kategorijos
- 2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
- 2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
- 2.4.2.13Kiti su nuosavybės teise susiję klausimai
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės, Alvydo Žerlausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė smiltis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė smiltis“ ieškinį atsakovei Neringos savivaldybės administracijai dėl reikalavimo pripažinimo negaliojančiu ir atsakovės Neringos savivaldybės administracijos priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Auksinė smiltis“ dėl įpareigojimo nugriauti statinį, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, mažoji bendrija „Guslinas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Auksinė smiltis“ ieškiniu prašė panaikinti atsakovės Neringos savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. reikalavimą dėl prekybos kiosko prie (duomenys neskelbtini), pašalinimo.
2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. liepos 12 d. reikalavimu atsakovė įpareigojo ieškovę pašalinti laikiną statinį iš ieškovės teisėtai valdomo ir naudojamo žemės sklypo. Ieškovės teigimu, nors minėtas reikalavimas yra įvardintas kaip pakartotinis, tačiau prieš tai kito reikalavimo dėl statinio pašalinimo ieškovė nebuvo gavusi. Ieškovė nesutikimą su jai pareikštu reikalavimu grindžia tuo, kad jai priklausantis statinys nepagrįstai yra įvardijamas kaip laikinas, nes ieškovė yra įregistravusi savo nuosavybės teises į šį statinį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Taip pat reikalavimas nepagrįstai susiejamas su valstybinės žemės naudojimu, nes ieškovė teisėtai naudojasi žemės sklypu, ant kurio stovi statinys, bei moka su šiuo žemės sklypu susijusius mokesčius. Ieškovės savininkės vardu registre yra įregistruoti ir vandentiekio tinklai (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), skirti aptarnauti ir ieškovės valdomą visuomeninio maitinimo paskirties statinį. Ieškovė nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 7 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 86 buvo leista ieškovės nuosavybę įteisinti atliekant teisinę statinio registraciją registre. 2001 m. gegužės 26 d. savivaldybės sprendimu informavus apie adreso pakeitimą buvo nurodyta registro duomenyse pakeisti adresą į naują, t. y. (duomenys neskelbtini). Ieškovė pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 1997 m. ieškovės savininkei buvo leista tvarkyti aplink jos nuosavybę esančią teritoriją, su ieškove yra sudarytos elektros energijos tiekimo sutartys, pažyma patvirtintas įrengtų tinklų atitikimas teisės aktų reikalavimams, išduotas leidimas – higienos pasas – vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, taip pat gauti visi kiti reikiami suderinimai ir leidimai ieškovės vykdomai ūkinei komercinei veiklai. Statinio įrengimo teisėtumą grindžia 1997 m. birželio 3 d. pažyma Nr. 2, kuria komisija neprieštaravo, jog ieškovė vykdytų veiklą. Pažymi, kad ieškovei priklausantis statinys atitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą apibrėžimą, teigiantį, jog statinys – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Teigia, kad pagal esminius požymius, ieškovei priklausantis visuomeninio maitinimo paskirties statinys yra nekilnojamas daiktas, į kurį nuosavybės teisės yra įregistruotos nekilnojamo turto registre.
3. Atsakovė Neringos savivaldybės administracija pareiškė priešieškinį, juo prašė įpareigoti ieškovę nugriauti (nukelti) laikiną statinį – prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti teritoriją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, neįvykdžius įpareigojimo nugriauti (nukelti) laikiną statinį per teismo sprendime nustatytą terminą – leisti atsakovei Neringos savivaldybės administracijai ieškovės lėšomis nugriauti minėtą laikiną statinį ir sutvarkyti teritoriją, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė nurodė, kad Neringos miesto savivaldybė 1996 m. balandžio 26 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi išnuomojo E. K. žemę 3 metų laikotarpiui, vieninteliam tikslui – naudoti ūkinį–komercinį prekybinį kioską. 1997 m. gegužės 27 d. sprendimu Neringos miesto savivaldybės valdyba leido E. K. pastatyti laikiną kioską, jo stovėjimo terminas galėjo būti ne ilgesnis nei iki 1999 m. balandžio 26 d. (iki žemės nuomos termino pabaigos), kadangi tik turima žemės nuomos sutartis įgalino E. K. individualią įmonę atsivežti ir pasistatyti kioską. Vėliau valstybinės žemės nuomos sutartis su E. K. individualia įmone buvo pratęsta iki 2002 m. gegužės 15 d. Atitinkamą terminą E. K. individuali įmonė valstybinėje žemėje galėjo laikyti ir savo prekybinį kioską. Valstybinės žemės nuomos sutartis su ieškove pratęsta nebuvo, todėl darytina išvada, kad ieškovė keliolika metų neteisėtai naudojosi valstybine žeme, laikydama joje prekybos kioską. Ieškovė po 2002 m. gegužės 15 d. nereiškė prašymo sudaryti naują valstybinės žemės nuomos sutartį, nereiškė prašymo pratęsti laikinojo statinio terminą. Ieškovė taip pat nereagavo į atsakovės 2015 m. rugpjūčio 31 d. reikalavimą pašalinti statinį ir į 2019 m. liepos 12 d. pakartotinį reikalavimą pašalinti statinį, todėl atsakovė reiškia ieškinio reikalavimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimu nusprendė atnaujinti ieškovei ieškinio senaties terminą pateikti teismui ieškinį dėl Neringos savivaldybės administracijos priimto 2019 m. liepos 12 d. pakartotinio reikalavimo „Dėl prekybos kiosko prie (duomenys neskelbtini)“; ieškovės UAB „Auksinė smiltis“ ieškinį atmesti; atsakovės Neringos savivaldybės administracijos priešieškinį tenkinti visiškai ir įpareigoti ieškovę nugriauti (nukelti) laikiną statinį – prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti teritoriją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo; ieškovei neįvykdžius įpareigojimo nugriauti (nukelti) laikiną statinį per teismo sprendime nustatytą terminą – leisti atsakovei Neringos savivaldybės administracijai ieškovės lėšomis nugriauti laikiną statinį – prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti teritoriją. Taip pat nuspręsta priteisti iš ieškovės 2 548,28 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovei, priteisti iš ieškovės valstybei 75 Eur žyminio mokesčio.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas nustatė, kad Neringos miesto savivaldybės valdyba leido E. K. statyti tik laikiną statinį, kuris turėjo būti pašalintas pasibaigus nuomos santykiams, ir padarė išvadą, kad laikinojo statinio naudojimo terminas yra tiesiogiai susijęs su valstybinės žemės nuomos sutarties terminu, todėl pasibaigus valstybinės žemės nuomos santykiams 2002 m. gegužės 15 d., atitinkamai baigėsi ir laikinojo statinio naudojimo terminas. Spręsdamas dėl atsakovės Neringos savivaldybės administracijos reikalavimo pašalinti laikiną statinį (prekybos kioską), esantį (duomenys neskelbtini), teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė suėjus prekybos kiosko, esančio valstybinėje žemėje naudojimo terminui, t. y. pasibaigus valstybinės žemės nuomos santykiams tarp šalių, kreipėsi į atsakovę su prašymais šį terminą pratęsti, ar ėmėsi veiksmų dėl laikino statinio statuso pakeitimo (įteisinimo). Teismas konstatavo, kad ieškovei priklausantis statinys – prekybos namelis, yra laikinas statinys. Pažymėta, kad ieškovės nurodomi argumentai, jog jai priklausantis statinys yra nekilnojamasis daiktas, nes yra su pamatais bei negali būti perkeltas į kitą vietą, nepaneigia ir neprieštarauja byloje padarytai išvadai, kad statinys yra laikinas, kadangi statinio laikinumas yra susijęs ne su statinio pastatymo būdu, o su jo naudojimo terminu.
7. Teismas konstatavo, kad ginčo prekybos kiosko naudojimo terminas ieškovės ginčijamo reikalavimo surašymo metu buvo pasibaigęs, prekybos kioskas nebuvo įteisintas įstatymų nustatyta tvarka bei šio statinio naudojimo terminas nebuvo pratęstas, todėl atsakovė turėjo teisėtą pagrindą dėl šio statinio surašyti privalomąjį reikalavimą. Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir panaikinti Neringos savivaldybės administracijos reikalavimą pašalinti ieškovės laikiną statinį, todėl pripažino, kad ieškinys atmestinas.
8. Pasisakydamas dėl pagrindo taikyti senaties terminą atsakovės priešieškinio reikalavimui teismas pažymėjo, kad įrodymai byloje patvirtina, jog valstybinės žemės nuomos sutartis su ieškove galiojo iki 2002 m. gegužės 15 d., byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad suėjus nurodytam terminui ji buvo pratęsta, todėl galima daryti išvadą, kad ieškovė daugiau nei septyniolika metų (iki ieškinio pateikimo teismui dienos) naudojasi valstybine žeme be teisinio pagrindo, laikydama joje jai priklausantį statinį (prekybinį kioską), nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė po 2002 m. gegužės 15 d. reiškė prašymą sudaryti naują valstybinės žemės nuomos sutartį, ar pratęsti laikinojo statinio naudojimo terminą. Teismas vertino, kad ieškovės veiksmai yra tęstinio pobūdžio, todėl atsakovės reikalavimams senaties terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 5 dalimi, ir atmetė ieškovės argumentus dėl senaties termino taikymo atsakovės reikalavimui.
9. Teismas nustatė, kad ieškovei priklausantis ginčo prekybos kioskas yra laikinas statinys, pastatytas turint statybą leidžiančius dokumentus, kurio naudojimo terminas yra pasibaigęs ir jis nėra įteisintas įstatymų nustatyta tvarka, dėl to, remdamasis Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punktu, teismas konstatavo, kad atsakovė pagrįstai reikalauja nukelti (nugriauti) laikinuosius statinius, kurie nebuvo įteisinti įstatymų nustatyta tvarka, ir sutvarkyti teritoriją. Pripažinta, kad pasibaigus valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo terminui, ieškovei neturint kito dokumento, kuriame būtų nustatytas laikino statinio naudojimo terminas, bei nepateikus kitų, teisės aktuose nurodytų dokumentų, yra pagrindas tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Auksinė smiltis“ prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, o atsakovės priešieškinį atmesti. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
10.1. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad statinio vertinimas kaip laikino yra susijęs ne su statinio pastatymo būdu, o su jo naudojimo terminu.
10.2. Ieškovės vertinimu, teismo sprendime nepagrįstai buvo atmesta specialisto R. M. išvada dėl statinio priskyrimo tam tikrai statinio kategorijai ir techninių statinio charakteristikų išnagrinėjimo. Teismas nepagrįstai iš viso nevertino specialisto išvadoje pateiktų duomenų. Ieškovės teigimu, specialistas pateikė ne išvadą teisiniais klausimais, o klausimais, kurie reikalauja jo, kaip specialisto, turimų techninių žinių.
10.3. Ieškovė byloje įrodinėjo, kad jai priklausantis pastatas yra nekilnojamas daiktas. Ieškovė teigia, kad ieškovei priklausantis statinys atitinka numatytus požymius: yra nekilnojamas daiktas, turi laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos ar jų dalis yra sumontuotos statybos darbais statybos vietoje. Ieškovės vertinimu, teismas neatsižvelgė į Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nurodytą laikino statinio sąvoką, galiojusią ieškovės statinio statybos metu 1997 m. ir vėliau keičiamą. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į kitus objekto požymius, leidžiančius pripažinti jį nekilnojamuoju daiktu – o būtent galimybę statinį naudoti pagal paskirtį išmontavus, perkėlimo į kitą vietą sąnaudas ir kt. Pažymi, kad pastatytas statinys turi laikančias konstrukcijas, jos sumontuotos statybvietėje ir norint perkelti į kitą vietą jas būtina išardyti. Ieškovei priklausantį pastatą atsakovė jau yra leidusi naudoti ilgesnį kaip trejų metų laikotarpį, todėl atsakovės argumentai dėl statinio laikino pobūdžio turėjo būti įvertinti kritiškai. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl ieškovės argumento, jog projektas pirma buvo suderintas savivaldybėje be įrašo „be pamatų“, o L. M. įrašas „be pamatų“ įrašytas 1997 m. birželio 6 d., t. y. jau po to, kai projektas kompleksiškai buvo suderintas savivaldybėje. Teigia, kad statinys pastatytas su pamatais, kurie laiko visą konstrukciją, teisėtai pagal suderintą savivaldybėje projektą.
10.4. Teismo išvada dėl ieškovei priklausančio daikto nėra pagrįsta byloje nagrinėtinais įrodymais, t. y. įrodymai iš viso buvo netiriami. Ieškovės vertinimu, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad R. M. specialisto išvadoje daromos išvados yra priešingos atsakovės daromoms išvadoms, taip pat vertinti ieškovės paaiškinimus dėl nesutikimo su atsakovės išvadomis. Ieškovės įsitikinimu, teismas padarė išvadą, jog ginčo statinys yra laikinas statinys išimtinai vadovaudamasis klaidingu statinio techninių savybių interpretavimu, pasiremdamas vien tik teoriniais samprotavimais, neatsižvelgdamas į byloje pateiktus kitus įrodymus. Pažymi, kad ginčo objektas – maitinimo kavinė – turi vidaus inžinerinius tinklus, kurie yra prijungti prie sklype esančių inžinerinių tinklų.
10.5. Teigia, kad nėra prieštaravimo tarp ieškovės naudojamos maitinimo kavinės pobūdžio, ir 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtintame Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane numatytos teritorijos paskirties, nes pagal jį paliekama vyraujanti maitinimo funkcija. Ieškovė akcentuoja, kad atsakovė neprieštaravo, sutiko su ieškovės veikla visos veiklos metu išduodant reikiamas licencijas, ieškovė mokėjo žemės nuomos mokestį, atsakovė pateikė deklaracijas žemės nuomai sumokėti.
10.6. Ieškovė teigia, kad atsakovė žymiai praleido ieškinio senaties terminus, nustatytus tiek 1964 m. civiliniame kodekse, tiek 2001 m. civiliniame kodekse, ir prašo taikyti ieškinio senatį atsakovės pareikštam reikalavimui ir priešieškinį atmesti. Ieškovė nesutinka, kad šiuo atveju taikytinas trunkamasis teisės pažeidimas, nes atsakovė tik 2019 m. pareikalavo statinį nukelti ir pareiškė atitinkamus reikalavimus praėjus 23 metams nuo statinio pastatymo.
Atsiliepimas
11. Atsakovė Neringos savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir priteisti atsakovei apeliacinės instancijos metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
11.1. Atsakovės vertinimu, laikinas statinys yra išskirtinai teisinė sąvoka, nereikalaujanti nagrinėti ir nustatinėti statinio techninių charakteristikų. Atsakovė nurodo, kad nėra abejonių, jog ieškovės kioską buvo leista pastatyti ir eksploatuoti kaip laikiną statinį. Teigia, kad ieškovės statinys turėjo būti nukeltas arba nugriautas iškart po to, kai baigėsi 1998 m. sausio 26 d. statinio priėmimo naudoti akte nurodytas statinio stovėjimo terminas.
11.2. Atsakovė sutinka su ieškovės teiginiu, kad ieškovės statinys yra nekilnojamasis daiktas, dėl to byloje apskritai nėra ginčo. Tačiau ieškovė ydingai aiškina, kad nekilnojamasis daiktas negali būti nugriautas – priešingai, laikini statiniai ir 1996 metais, ir šiuo metu yra leidžiami statyti ir naudoti tik ribotą terminą. Ieškovė, gavusi leidimą pasistatyti laikiną kioską, turėjo ir galėjo suvokti savo teisinę pareigą pasirūpinti statinio pašalinimu iš teritorijos. Atsakovės vertinimu, esminės reikšmės neturi tai, kada ieškovė laikytina įgijusia pareigą nugriauti/perkelti ginčo statinį.
11.3. Atsakovės teigimu, byloje esantys Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad ieškovės statinys yra laikinasis statinys. Atsakovės nuomone, teismas pagrįstai nesirėmė ieškovės pateikta R. M. specialisto konsultacija, kadangi specialistui buvo užduoti teisiniai klausimai, o teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis.
11.4. Atsakovė nesutinka su teiginiais, kad neva atsakovė leido ieškovei naudoti ginčo pastatą ilgesnį nei trejų metų laikotarpį, ir teigia, kad nesikreipimas į teismą dėl statinio nugriovimo nėra laikytinas leidimu, nė vienas viešojo administravimo subjektas nepriėmė sprendimo leisti ieškovei teisėtai naudoti ginčo pastatą ir valstybinę žemę, esančią po statiniu.
11.5. Atsakovė pažymi, kad tik nuo 2002 m. liepos mėnesio iki 2010 m. galiojo Statybos įstatymo redakcija, kuri laikiną statinį apibrėžė kaip statinį be pamatų, tačiau šis Statybos įstatyme esančios sąvokos pakeitimas neturi įtakos ieškovės statinio statusui. Viena vertus, ieškovės statinys turėjo būti nukeltas dar 1999 m. balandžio 26 d., pasibaigus laikino statinio naudojimo terminui, arba vėliausiai 2002 m. gegužės 15 d., pasibaigus žemės nuomos sutarčiai. Antra vertus, ir ginčo statinio projekte yra parašyta, kad ieškovei leidžiama statyti namelį be pamatų. Ieškovė savavališkai pažeidė statinio projekto ir statybos leidimo sprendinius ir pastatė ginčo kioską su pamatais.
11.6. Aplinkybė, kad ieškovė patirs išlaidų išmontuodama arba nugriaudama statinį, neturi teisinės reikšmės šioje byloje. Ieškovės teiginys, kad ieškovė pastatą naudoja jau 23 metus, todėl neva statinys nėra laikinas, neturi jokio teisinio pagrindo. Valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimas neįteisina ir nepateisina neteisėtų ieškovės veiksmų. Ieškovės teiginiai, neva savivaldybė buvo suderinusi ir leidusi ieškovei statyti pastatą su pamatais yra neteisingi, o pamatų buvimo ar nebuvimo klausimas byloje neturi jokios lemiamos reikšmės. Tai, kad ieškovė įsirengė inžinerinius tinklus (vandentiekį) ir įregistravo juos Nekilnojamojo turto registre, nereiškia, kad ginčo objektas yra teisėtas.
11.7. Atsakovės teigimu, ieškovė klaidina teismą teigdama, jog pagal Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatas šioje teritorijoje neva paliekama vyraujanti maitinimo funkcija. Atsakovė nurodo, kad Nidos pajūrio rekreacinės zonos detalusis planas patvirtina, jog vietoje neteisėtai stovinčių prekybos kioskų (duomenys neskelbtini), turi būti formuojamas rekreacinės paskirties žemės sklypas. Atsakovė pažymi, kad tėra tik viena atsakovės išduota licencija (išduota 2019 m. gegužės 30 d.), kuria MB „Guslinas“ suteikta teisė prekiauti alkoholiniais gėrimais, vis dėl to, sprendžiant dėl tokios licencijos išdavimo, subjektas neturi teisės vertinti pastato (kuriame bus prekiaujama alkoholiu) legalumo.
11.8. Atsakovės vertinimu, ieškovės pažeidimas (nenukeliant laikino statinio, kuriam leidimas buvo pasibaigęs) buvo tęstinis, dėl to ieškovės reikalavimas taikyti ieškinio senatį atsakovės priešieškinio reikalavimams buvo nepagrįstas. Teigia, kad šiam ginčui taikytinos tik šiuo metu galiojančio CK normos.
12. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Inspekcijos nuomone, byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog laikinas statinys – ginčo prekybos kioskas, šiuo metu stovi neteisėtai, todėl vertina, kad skundžiamo teismo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
14. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
Bylos faktinės aplinkybės
15. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad 1996 m. balandžio 26 d. Neringos miesto savivaldybė, remdamasi konkurso, įvykusio 1996 m. balandžio 15 d. protokolu, ir E. K. įmonė (vėliau pertvarkyta į UAB „Auksinė smiltis“) sudarė Valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. 15. Šia sutartimi E. K. įmonei buvo išnuomotas 0,0022 ha valstybinės žemės plotas, esantis (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartyje buvo numatytas žemės nuomos terminas – treji metai (t. y. iki 1999 m. balandžio 26 d.). Nuomos sutartyje buvo nurodyta, kad žemė išnuomojama tik ūkinei-komercinei veiklai, prekybiniam kioskui eksploatuoti.
16. 1997 m. gegužės 27 d. Neringos miesto savivaldybės valdyba, remdamasi konkursų, įvykusių 1996 m. balandžio 15 d. ir 1997 m. gegužės 27 d., dėl žemės sklypų prekybos kioskams statyti protokolu, priėmė sprendimą Nr. 143, kuriuo leido E. K. atvežti ir pastatyti sumontuotą laikiną, kilnojamą prekybos namelį (duomenys neskelbtini) pagal suderintą projektą. Iš byloje esančio E. K. prekybos kiosko statybos projekto duomenų nustatyta, kad E. K. buvo leista pasistatyti prekybinį kioską be pamatų – projekte 1997 m. birželio 6 d. pasirašant vyresniajai inspektorei L. M. padaryta korekcija nubraukiant pamatus, padarant įrašą „be pamatų!“. 1997 m. birželio 30 d. Neringos miesto savivaldybės valdyba sprendimu Nr. 188 pakeitė 1997 m. gegužės 27 d. Neringos miesto savivaldybės valdybos sprendimą Nr. 143 abiejuose punktuose vietoje žodžių „prekybinis namelis“, įrašant „prekybinė įmonė“.
17. Neringos miesto savivaldybės valdybos 2000 m. liepos 13 d. priimtu sprendimu Nr. 132, be kita ko, buvo nuspręsta pratęsti su E. K. įmone Valstybinės žemės nuomos sutartį dar 3 metų terminui, padidinant nuomojamą žemės plotą iki 0,012 ha. Neringos miesto savivaldybės meras ir E. K. individuali įmonė 2000 m. liepos 15 d. sudarė Sutartį Nr. 2000/04 dėl valstybinės žemės nuomos, kuria E. K. individualiai įmonei buvo išnuomota valstybinė žemė komercinei veiklai iki 2002 m. gegužės 15 d.
18. 2000 m. rugsėjo 7 d. Neringos savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 86 „Dėl pastatų teisinės registracijos“, jame nurodyta, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Klaipėdos filialui yra leidžiama registruoti laikinus prekybos, visuomeninio maitinimo įmonių namelius nuosavybės teise pagal 1 priedą (tarp jų, ir priklausantį E. K.). Iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sudarytos komisijos 2000 m. lapkričio 14 d. posėdžio protokolo duomenų nustatyta, kad komisija svarstė klausimą dėl laikinų pastatų statuso pakeitimo į pastovius – įskaitant ir klausimą dėl E. K. individualios įmonės pasistatyto prekybinio kiosko. Komisija nutarė statinių įteisinimui nepritarti ir, be kita ko, pažymėjo, kad nė vienas laikinas statinys neatitinka galiojančių teritorijų planavimo dokumentų reikalavimų, be to, konkursas buvo skelbtas laikinų namelių statybai ir valstybės priežiūros institucijos derino projektus tik laikinų statinių statybai.
21. Byloje tarp šalių kilusiame ginče iš esmės keliamas klausimas dėl to, ar atsakovė turi pagrindą reikalauti pašalinti (nugriauti (nukelti)) ieškovės statinį – prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini).
Dėl ieškinio reikalavimų
22. Ieškovė UAB „Auksinė smiltis“ ieškiniu prašė panaikinti atsakovės Neringos savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. reikalavimą dėl prekybos kiosko prie (duomenys neskelbtini). Ieškovė byloje laikėsi pozicijos, kad ieškovei priklausantis ginčo statinys nepagrįstai yra įvardijamas kaip laikinas. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu statinio įvertinimu, kaip laikino statinio. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad statinio laikinumas yra susijęs ne su statinio pastatymo būdu, o su jo naudojimo terminu. Apeliantės vertinimu, teismo sprendime nepagrįstai buvo atmesta specialisto R. M. išvada dėl statinio priskyrimo tam tikrai statinio kategorijai, ir techninių statinio charakteristikų išnagrinėjimo. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus toliau nurodytų motyvų pagrindu.
23. Byloje esančioje 2020 m. gegužės 26 d. specialisto (statinio ekspertizės vadovo ir statinio dalies (konstrukcijų) ekspertizės vadovo) R. M. konsultacijoje (kurią ieškovė įvardija kaip specialisto išvadą) pateikta išvada, kad ieškovei priklausantis pastatytas statinys (prekybinis namelis) nėra laikinasis statinys, pastatytas statinys priskirtinas nesudėtingų (I grupės) statinių kategorijai, statinys laikytinas nekilnojamu daiktu. Iš nurodytos konsultacijos turinio matyti, kad nustatydamas aplinkybes specialistas, jei reikalinga, pagrindžia pateiktą dokumentą ar veiksmą Statybos įstatymu ar kitais reglamentuojančiais aktais savo kompetencijų ribose. Iš nurodytos konsultacijos turinio matyti, kad specialistas, darydamas tarpinę išvadą ir galutinę išvadą, vertino statinio technines savybes (t. y. tai, kad statinys tvirtai sujungtas su žeme, turi pamatus, laikančiąsias konstrukcijas, kurios sumontuotas statybos vietoje atliekant statybos darbus).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovės pateikta specialisto R. M. išvada nelaikytina eksperto išvada CPK 212 ir 216 straipsnių prasme, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės pateiktą specialisto konsultaciją vertino kaip rašytinį įrodymą ir jame užfiksuotus faktinius duomenis vertino kartu su kitais įrodymais byloje pagal CPK 185 straipsnyje reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiomis žiniomis; teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais (iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusi Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi specialisto konsultacijos atlikimo metu).
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylos faktinius duomenis apie ginčo statinio projektavimą ir statybą bei Statybos įstatyme įtvirtintą laikino statinio sąvokos reglamentavimą, galiojusį ieškovei priklausančio ginčo statinio statybos metu, bei vėlesnius šio reglamentavimo pokyčius, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Statybos įstatymo nuostatose nurodytą ir vėliau keičiamą laikino statinio sąvoką. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ginčo objekto (statinio) pastatymo metu galiojusio Statybos įstatymo nuostatas dėl laikino statinio sąvokos ir tokio statinio naudojimo pabaigos.
26. Bylos duomenimis, ginčo statinys pastatytas 1997 m. Nustatyta, kad ginčo objektu esančio statinio pastatymo metu galiojusi Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (redakcija galiojusi nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. liepos 1 d.) reglamentavo laikino statinio sąvoką ir nustatė, kad laikinas statinys tai yra statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. Apeliantės akcentuojama laikinojo statinio sąvoka Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcijoje (galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2010 m. spalio 1 d.) numatė, kad laikinas statinys – statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys; laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies (redakcija galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) numatė, kad laikinas statinys – statinys, kurį leista pastatyti ir naudoti ribotą terminą. Laikinų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas; laikinų statinių, kurių naudojimo terminas suinteresuotųjų asmenų prašymu pratęsiamas, naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato Aplinkos ministerija; laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojami. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 dalies redakcijoje laikinasis statinys apibrėžiamas kaip statinys, kurį leidžiama statyti numatant naudoti ribotą terminą.
27. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad tiek ginčo objektu esančio laikino statinio pastatymo metu, tiek vėliau įstatymas laikino statinio sąvoką sieja su statinio leidimo naudoti terminu. Atsižvelgiant į tai apeliacinio skundo argumentai, kad vertinimas, ar ginčo statinys yra laikinas, nagrinėjamu atveju sietinas su statinio pastatymo būdu, atmestini kaip nepagrįsti.
28. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo statinį buvo leista pastatyti kaip laikiną statinį. Kaip minėta, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog Neringos miesto savivaldybės valdyba 1997 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 143 leido ieškovei pasistatyti laikiną, kilnojamą prekybos namelį; 1997 m. birželio 6 d. leidimu vykdyti statybos darbus Nr. 20 E. K. leista statyti laikiną prekybinį–kilnojamąjį kioską (3 metams) 21,8 kv. m ploto, nurodant, jog leidimas galioja iki 1999 m. balandžio 26 d. Bylos duomenimis, 1998 m. sausio 22 d. pastatyto laikinos kilnojamosios visuomeninės maitinimo įmonės prie (duomenys neskelbtini) priėmimo naudoti akte nurodyta, kad laikiną statinį leidžiama naudoti iki 1999 m. balandžio 26 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sudaryta komisija 2000 m. lapkričio 14 d. svarstė klausimą dėl laikinų pastatų (įskaitant E. K. individualios įmonės prekybinio kiosko) statuso pakeitimo į pastovius ir nutarė statinių įteisinimui nepritarti. Kaip nurodyta anksčiau, byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad Valstybinės žemės nuomos sutartis su E. K. įmone 2000 m. buvo pratęsta tik iki 2002 m. gegužės 15 d.
29. Apeliantė, argumentuodama, kad ginčo statinys yra nekilnojamasis turtas, iš esmės akcentuoja tai, kad naudojimo vietoje pastatytas statinys yra pastatytas su pamatais – turi laikančias konstrukcijas, jį laikančios konstrukcijos buvo sumontuotos statybvietėje, ir norint perkelti į kitą vietą jas būtina išardyti, tam reikalingos didelės sąnaudos, o išardyto statinio dalių vertė būtų mažesnė nei jau sumontuotų. Apeliantė remiasi specialisto R. M. konsultacijos duomenimis, kad specialistas atliko objekto vietoje apžiūrą, išnagrinėjo technines statinio charakteristikas. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad šie ieškovės argumentai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą – pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.98 straipsnio 2 dalies ir 4.2 straipsnio 2 dalies, Statybos įstatymo 2 straipsnio 24 ir 84 dalies nuostatomis, padarė išvadą, kad ieškovei priklausantis ginčo objektas (prekybos namelis) yra nekilnojamasis daiktas, dėl to laikomas statiniu, tačiau jis yra laikinas statinys. Įvertinusi šiuo aspektu reiškiamus apeliantės argumentus, atsižvelgdama į anksčiau nurodytą teisinį laikinojo statinio reglamentavimą Statybos įstatyme, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės nurodomi duomenys ir argumentai, jog jai priklausantis statinys yra nekilnojamasis daiktas, nes yra su pamatais ir negali būti perkeltas į kitą vietą be didelių sąnaudų ir vertės pokyčio, nepaneigia ir neprieštarauja byloje padarytai išvadai, jog statinys yra laikinas statinys, kadangi statinio laikinumas yra susijęs ne su statinio pastatymo būdu, o su jo naudojimo terminu. Atsižvelgiant į tai atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino specialisto R. M. konsultacijoje pateiktų duomenų, neatsižvelgė į objekto požymius, leidžiančius pripažinti jį nekilnojamuoju daiktu, o būtent – galimybę statinį naudoti pagal paskirtį išmontavus, perkėlimo į kitą vietą sąnaudas. Apeliantės pažymima aplinkybė, kad maitinimo kavinė (ginčo objektas) turi prie sklype esančių inžinerinių tinklų prijungtus vidaus inžinerinius tinklus ir įrengtos kitos maitinimo kavinės eksploatavimui reikalingos infrastruktūros, neturi įtakos nurodytai išvadai dėl statinio vertinimo kaip laikino statinio.
30. Apeliantė, kaip vienu iš argumentų, remiasi nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies redakcijoje, kuri galiojo iki 2010 m. spalio 1 d., pakeista laikinojo statinio sąvoka, kurios apibrėžtyje buvo numatytas vienas iš laikinojo statinio požymių, kad statinys neturi pamatų. Įvertinusi šį apeliantės argumentą, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad šis Statybos įstatyme esančios laikinojo sąvokos pakeitimas neturi įtakos ieškovės statinio statusui ir vertinimui. Visų pirma, pažymėtina, kad ginčo statinys projektuotas ir pastatytas anksčiau, t. y. 1997 m., kai galiojo Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 2002 m. liepos 1 d., kurioje apeliantės akcentuojamo požymio nebuvo. Antra, bylos duomenimis, E. K. prekybos kiosko statybos projekte padaryta korekcija, pažymint, kad statinys „be pamatų“. Pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis įvertino, taip pat įvertino, kad tiek leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 20, tiek vyresniosios inspektorės L. M. atlikti pataisymai brėžinyje nubraukiant pamatus ir padarant įrašą „be pamatų“ padaryti tą pačią dieną – 1997 m. birželio 6 d., tad reikalavimai turėjo būti žinomi statybos darbus vykdančiam asmeniui. Nors apeliantė teigia, kad projektas dar 1997 m. gegužės 27 d. buvo kompleksiškai suderintas savivaldybėje, tačiau šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Neringos miesto savivaldybės valdybos 1997 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 143 ieškovei duotas leidimas pasistatyti laikiną, kilnojamą prekybos namelį. Apeliantės argumentai taip pat nepaneigia išvadų, kad apie 1997 m. birželio 6 d. korekciją statybos darbus vykdančiam asmeniui turėjo būti žinoma. Trečia, kaip minėta anksčiau, šios nutarties 28 punkte, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo statinį buvo leista pastatyti kaip laikiną statinį, jį leista naudoti iki 1999 m. balandžio 26 d., kai pasibaigė laikino statinio naudojimo terminas (vėliausiai iki 2002 m. gegužės 15 d., kai pasibaigė pratęstas tikslinės Valstybinės žemės nuomos sutarties terminas). Taigi, ieškovei buvo žinoma aplinkybė, kad jai suteiktas leidimas pastatyti laikinąjį statinį ir laikinas tokio objekto pobūdis.
31. Vertinant apeliantės argumentus, kad ieškovė ginčo statinį faktiškai eksploatuoja 23 metus, pažymėtina, kad tai nepatvirtina, jog ieškovė yra įgijusi teisę ginčo statinį, esantį valstybinėje žemėje, naudoti ir suėjus jo naudojimo terminui bei pasibaigus valstybinės žemės nuomos sutartyje numatytam jos galiojimo terminui. Bylos duomenys patvirtina, jog laikino ginčo statinio naudojimo teisinis pagrindas yra pasibaigęs. Atsakovė 2015 m. rugpjūčio 31 d. reikalavimu ieškovei pareiškė pretenzijas dėl statinio nepašalinimo, informavo ieškovę, kad nuo 2002 metų ieškovei priklausantis prekybos kioskas, esantis (duomenys neskelbtini) valstybinėje žemėje, stovi neteisėtai ir pareikalavo pašalinti statinį ir sutvarkyti teritoriją, suteikiant tam nurodytą terminą, tačiau ieškovė nurodytų veiksmų neatliko. Atsakovės 2019 m. liepos 12 d. pakartotiniu reikalavimu buvo pareikalauta ieškovės pašalinti statinį ir sutvarkyti teritoriją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog suėjus prekybos kiosko, esančio valstybinėje žemėje, naudojimo terminui, t. y. pasibaigus valstybinės žemės nuomos santykiams tarp šalių, ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymais šį terminą pratęsti, ar ėmėsi veiksmų dėl laikino statinio statuso pakeitimo (įteisinimo).
32. Ištyrus bylos duomenis atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ginčo statinys yra laikinas statinys, išimtinai vadovaudamasis klaidingu statinio techninių savybių interpretavimu, neatsižvelgdamas į byloje pateiktus kitus įrodymus. CPK 185 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų (CPK 176, 185 straipsniai). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė ginčui išspręsti reikšmingas bylos faktines aplinkybes, įvertino ne tik atskirų įrodymų įrodomąją reikšmę, bet ir vertino visų byloje esančių įrodymų visumą, įvertino materialinės teisės normų nustatytą teisinį reglamentavimą, ginčui išspręsti taikė aktualias Statybos įstatymo ir CK teisės normas.
33. Pažymėtina, kad viena vertus, ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja, jog moka žemės nuomos mokestį, kita vertus, apeliantė taip pat nurodo argumentus, kad atsakovės priešieškinio argumentai, be kita ko, susiję su valstybinės žemės nuoma, nėra susiję su byloje pareikštais reikalavimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovės dar kartą pabrėžiamos aplinkybės, jog ieškovės veiklai visos veiklos metu išduotos licencijos, aplinkybė, kad ieškovė mokėjo žemės nuomos mokestį, buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant skundžiamą spendimą – buvo įvertinta, jog žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas remiantis 2012 m. rugpjūčio 27 d. administracijos direktoriaus įsakymu, taikomu tiems asmenims, kurie neturi galiojančios nuomos sutarties su savivaldybe, o licencijos prekybai alkoholiniais gėrimais išduodamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18¹ straipsnyje numatytais reikalavimais. Akcentuodama paminėtas aplinkybes apeliantė nenurodo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes neteisingai įvertino, nenurodo konkrečių motyvų, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu ir padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog vien žemės nuomos mokesčio mokėjimas už valstybinės žemės naudojimą, nesant sudarytos rašytinės sutarties, bei su ieškovės veikla susijusių licencijų ar leidimų išdavimas nesukuria ieškovei teisėtų lūkesčių, jog ieškovės laikinas prekybos ginčo statinys ant valstybinės žemės stovi teisėtai ir nuomos teisiniai santykiai su valstybe tęsis neapibrėžtą laiką.
34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovės ginčijamo atsakovės reikalavimo surašymo metu ginčo objektu esančio laikino prekybos kiosko naudojimo terminas buvo pasibaigęs bei nepratęstas, prekybos kioskas nebuvo įteisintas įstatymų nustatyta tvarka, dėl to pagrįstai pripažino, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinį ir panaikinti Neringos savivaldybės administracijos 2019 m. liepos 12 d. reikalavimą pašalinti ieškovės laikinąjį statinį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo padaryti priešingas išvadas.
Dėl priešieškinio reikalavimų
35. Atsakovė Neringos savivaldybės administracija byloje pareikštu priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę nugriauti (nukelti) laikiną statinį – prekybos kioską, esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti teritoriją per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o neįvykdžius šio įpareigojimo per teismo sprendime nustatytą terminą – leisti tai atlikti atsakovei ieškovės lėšomis. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad atsakovės reikalavimui turėjo būti taikytas ieškinio senaties terminas ir tuo pagrindu priešieškinis atmestas nepaisant jo reikalavimų pagrįstumo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo taikytinas tęstinio teisės pažeidimo ieškinio senaties termino pradžios momento reglamentavimas. Apeliantė nurodo, kad atsakovei buvo žinoma, jog statinys pastatytas 1997 m., o atsakovė tik 2019 m. pareikalavo ieškovės statinį nukeldinti ir pareiškė atitinkamus reikalavimus.
36. Įvertinus tai, kad tik 2002 m. gegužės 15 d. pasibaigė pratęstas Valstybinės žemės nuomos sutarties terminas, vertintina, kad nagrinėjamu atveju taikytinos nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatos. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalies bendrąja taisykle, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
37. Bylos duomenimis, tiek laikinojo statinio teisėtas naudojimo terminas, tiek su ieškove sudarytos Valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo terminas yra pasibaigę, bet ieškovė ginčo statinio nepašalino, nors teisinis pagrindas jį laikyti valstybinėje žemėje pasibaigęs. Be to, bylos duomenimis, atsakovė 2015 m. rugpjūčio 31 d. pareikalavo ieškovės pašalinti statinį ir 2019 m. liepos 12 d. pateikė pakartotinį reikalavimą pašalinti statinį, tačiau ieškovė ir toliau šiuo valstybinėje žemėje esančiu statiniu naudojasi, jo nenukelia. Atsižvelgiant į tai yra pagrindas vertinti, kad ieškovės veiksmai nenukeliant laikino statinio nuo valstybinės žemės yra tęstinio pobūdžio. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatą ir pagrįstai atmetė ieškovės argumentus dėl senaties termino taikymo atsakovės reikalavimui pareikšti.
38. Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punkte numatyta, kad pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, nebaigtas statinys išardomas, kai tai numatyta teritorijų planavimo dokumentuose (po to, kai žemės sklypas ar jo dalis arba statinys paimamas visuomenės poreikiams) – per savivaldybės tarybos sprendime nurodytą terminą arba per savivaldybės administracijos ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą. Be to, Statybos įstatymo 40 straipsnio 3 punkte numatyta, kad pastatytas statinys (išskyrus kultūros paveldo statinius) nugriaunamas, nebaigtas statinys išardomas, kai baigiasi laikinojo statinio naudojimo terminas – per viešojo administravimo subjekto, išdavusio statybą leidžiantį dokumentą, reikalavime nurodytą terminą arba per šio subjekto ieškinio pagrindu priimtame teismo sprendime nurodytą terminą.
39. Nors apeliantė teigia, kad 2012 m. birželio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.4.2.2 punkte (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje numatyta palikti vyraujančią maitinimo funkciją, o tai neprieštarauja ieškovės naudojamos maitinimo kavinės pobūdžiui, tačiau apeliantė neginčija atsakovės kitos nurodytos aplinkybės, jog laikini statiniai turi būti pašalinti ir įgyvendinant 2013 m. vasario 21 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T1‑47 „Dėl Nidos pajūrio rekreacinės zonos detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo numatyta suformuoti naują rekreacinės paskirties žemės sklypą.
40. Be to, byloje pripažinta įrodyta aplinkybė, kad ieškovei priklausantis ginčo statinys – prekybos kioskas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra laikinas statinys, kurio naudojimo terminas yra pasibaigęs ir jis nėra įteisintas įstatymų nustatyta tvarka. Ištyrusi faktinius duomenis apie kilusio ginčo aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pasibaigus valstybinės žemės nuomos sutarties galiojimo terminui, ieškovei neturint kito dokumento, kuriame būtų nustatytas laikino statinio naudojimo terminas, atsakovės priešieškinio reikalavimas nukelti (nugriauti) ginčo laikinąjį statinį ir sutvarkyti teritoriją yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgiant į tai priešieškinio reikalavimas pagrįstai pripažintas įrodytu ir tenkintinas.
Dėl bylos procesinės baigties
41. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį motyvus ir pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms teisingai taikė ginčui išspręsti aktualias materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Apeliacinis procesas reiškia ne naują ar pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta, kiti argumentai vertintini kaip neturintys esminės teisinės reikšmės ginčo išsprendimui.
43. Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies, 88 straipsnio 1 dalies, 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė Neringos savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas ir pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 775,91 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Įvertinus nurodytų bylinėjimosi išlaidų dydį jos pripažintinos pagrįstomis ir priteisintos atsakovei iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auksinė smiltis“ atsakovei Neringos savivaldybės administracijai 775,91 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt penkis eurus, 91 ct) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.