Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-07-26 · Civilinė byla Nr. 2A-889-467/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-26
Bylos Nr.
2A-889-467/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pran.), Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
„Swedbank lizingas“
Atsakovas
E. K.
Kategorijos
  • 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-889-467/2012Teisminio proceso Nr.2-01-3-01398-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos 44.2.4., 121.15., 121.18., 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. liepos 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

kolegijos teisėjų Nataljos Cikoto, Dainiaus Rinkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui E. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Statybos ABC“.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB 2011 m. sausio 31 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo E. K. 75,45 Lt skolą, 11960,14 Lt nuostolių, 2904 Lt papildomų išlaidų, 10288,67 Lt palūkanas po sutarties nutraukimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal ieškovo ir trečiojo asmens BUAB „Statybos ABC“ 2008 m. rugsėjo 11 d. sudarytą lizingo sutartį trečiajam asmeniui buvo perduota naudotis ir valdyti automobilis PORSCHE CAYENNE, už kurį trečiasis asmuo įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir grafiku mokėti sutartines įmokas. Ieškovas ir atsakovas 2008 m. rugsėjo 11 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo įvykdyti trečiojo asmens neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal minėtą lizingo sutartį. Trečiajam asmeniui tinkamai nevykdžius prievolių, ieškovas 2009 m. gegužės 5 d. išsiuntė jam pretenziją, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą per 14 dienų, ir įspėjo, kad šio reikalavimo neįvykdžius, lizingo sutartis bus vienašališkai nutraukta. Ieškovas 2009 m. birželio 8 d. pranešimu informavo trečiąjį asmenį apie sutarties vienašalį nutraukimą ir pareikalavo grąžinti lizingo objektą. Ieškovui realizavus lizingo objektą, atsakovas, kaip laiduotojas, liko skolingas ieškovui 75,45 Lt nesumokėtų mokėjimų, 11960,14 Lt nuostolių iš turto pardavimo (turto likutinės vertės ir turto pardavimo kainų skirtumą), 2904 Lt papildomų išlaidų, 10288,67 Lt palūkanų po sutarties nutraukimo.

Atsiliepimas

Atsakovas E. K. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog aplinkybė, kad trečiasis asmuo buvo nesumokėjęs ieškovui tik 75,45 Lt įsiskolinimo pagal lizingo sutartį, negalima laikyti esminiu sutarties pažeidimu ir tuo pagrindu vienašališkai nutraukti sutartį. Gavęs ieškovo 2009 m. rugsėjo 21 d. pranešimą, atsakovas kreipėsi į ieškovo atstovus ir žodžiu siūlė įsigyti automobilį PORSCHE CAYENNE už jo likutinę vertę – 59960,22 Lt, kaip tai numatyta laidavimo sutarties 11 punkte. Ieškovas, su tuo visiškai nepagrįstai ir pažeisdamas kooperavimosi principą, nesutiko ir automobilį pardavė kitiems asmenims už mažesnę kainą nei jo likutinė vertė, t.y. už 48000 Lt ir tuo pažeidė atsakovo teisėtus ir pagrįstus interesus bei prisidėjo prie didesnių nuostolių atsiradimo. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių automobilio pardavimo kainą, todėl nėra aiškūs ieškovo tariamai patirti nuostoliai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo E. K. ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai 75,45 Lt skolą, 2904 Lt papildomų išlaidų, 10288,67 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (13268,12 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. vasario 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 398,10 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, jog ieškovas pagrįstai nutraukė su trečiuoju asmeniu sudarytą lizingo sutartį. Trečiajam asmeniui ar atsakovui tinkamai įvykdžius lizingo sutartį ieškovas būtų gavęs 75,45 Lt įmokų bei 10288,67 Lt palūkanų, todėl lizingo sutarties pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti nesumokėtų įmokų ir palūkanų. Ieškovas pateikė pažymą, kad lizingo objektas parduotas už 48000 Lt sumą. Turto perdavimo-priėmimo akte lizingo objekto pardavimo kaina nėra nurodyta. Teismas sutiko su atsakovo atsikirtimu, kad byloje nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurių turinys leistų objektyviai nustatyti lizingo objekto pardavimo kainą. Kadangi ieškovas neįvykdė pareigos pateikti įrodymus, kad lizingo objektas buvo parduotas už 48000 Lt kainą, teismas laikė, kad jis ir turi savo rizika prisiimti su tokiu savo neveikimu susijusias pasekmes – teismo konstatuotą aplinkybę dėl lizingo pardavimo kainos įrodymų nebuvimo. Nesant įrodymų, kad lizingo objektas realizuotas už minėtą ar kitą sumą, teismui nebuvo galimybės patikrinti ieškovo nurodytų nuostolių pagrįstumo. Teismas, remdamasis vien tik ieškovo parengta pažyma bei preliminariomis išvadomis dėl transporto priemonės vertės, ir nesutinkant atsakovui, negalėjo konstatuoti patirtų nuostolių fakto. Byloje esančiais duomenimis teismas nustatė, jog ieškovas už lizingo objekto pardavimo paslaugas sumokėjo UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2400 Lt sumą be PVM. Teismas pripažino, kad šios išlaidos sąlygotos trečiojo asmens ir atsakovo netinkamo sutartinės prievolės vykdymo, todėl ieškovas turi teisę į papildomų išlaidų atlyginimą. Teismas pripažino ieškovo reikalavimo teisę lizingo sutarties pagrindu į 75,45 Lt skolą, 2904 Lt papildomas išlaidas ir 10288,67 Lt palūkanas po sutarties nutraukimo. Kadangi skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari, ieškovui pareikalavus, atsakovui kyla prievolė vykdyti lizingo gavėjo pareigas pagal lizingo sutartį (LR CK 6.567-6.574 str.).

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB prašo panaikinti sprendimą dalyje dėl nuostolių iš turto pardavimo ir minėtoje dalyje visiškai patenkinti ieškovo reikalavimą - priteisti iš atsakovo E. K. 11960,14 Lt dydžio nuostolius, patirtus iš turto pardavimo, ištaisyti rašymo apsirikimą toje sprendimo dalyje, kurioje nurodyta priteistų bylinėjimosi išlaidų suma, nurodant konkrečią priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą, ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas iš esmės nekvestionavo ieškovo reikalavimo, kad atsakovas atlygintų nuostolius iš turto pardavimo, tačiau reikalavimą atmetė dėl to, kad, pasak teismo, šioje civilinėje byloje nėra duomenų apie turto pardavimo kainą ir dėl to nėra galimybės nustatyti nuostolio dydžio ir fakto. Tačiau nustatydamas turto perleidimo faktą, turto pardavimo kainą trečiajam asmeniui UAB „Bigas“, o kartu ir patirtą nuostolį iš turto pardavimo, teismas nevertino ieškovo pateiktų įrodymų. Ieškovas pateikė rašytinį įrodymą, leidžiantį objektyviai nustatyti lizingo objekto pardavimo kainą, t.y. 2010 m. sausio 27 d. lizingo sutarties patvirtintą kopiją. Būtent ši lizingo sutartis yra ginčo automobilio PORSCHE CAYENNE perleidimo tretiesiems asmenims faktą bei turto kainą įrodantis juridinis pagrindas. Jis įrodo, kad turtas parduotas už 13901,76 eurų, t.y. 48 000 Lt. Tokiu būdu ieškovas įvykdė pareigą, pateikdamas tinkamą dokumentą, leidžiantį nustatyti turto perleidimo veiksmus (faktą) lizingo sutarties pagrindu bei turto pardavimo kainą trečiajam asmeniui UAB „Bigas“, leidžiantį nustatyti patirto nuostolio iš turto pardavimo dydį. UAB „Bigas“ 2010 m. rugpjūčio 3 d. pilnai sumokėjo visas turto išpirkimo įmokas lizingo bendrovei „Swedbank lizingas“, UAB ir yra turto teisėtas savininkas. Todėl teismo argumentas, kad ieškovas turi savo rizika prisiimti pasekmes dėl lizingo pardavimo kainos įrodymų nebuvimo, turi būti atmestas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Aplinkybe, patvirtinančia turto kainą, yra dar ir tai, kad teismas ieškovo naudai priteisė papildomas išlaidas už turto pardavimą, nes būtent papildomų išlaidų atsiradimo aplinkybė bei jų dydis siejami su turto perleidimu. Nuostolio iš turto pardavimo suma apskaičiuota iš lizingo sutarties pagrindu valdyto turto likutinės (neišpirktos) vertės, kuri pagal lizingo sutarties įmokų grafiką lygi 59960,14 Lt, atimant 48000 Lt dydžio pinigų sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamos dalies pabaigoje, įvardindamas bylinėjimosi išlaidų sumos dydį, nurodė, kad iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 398,11 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė priteisti iš atsakovo E. K. 398,10 Lt bylinėjimosi išlaidas. Todėl ieškovui neaiškus priteistų iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų dydis. Dėl šios priežasties apeliantas prašo ištaisyti akivaizdų rašymo apsirikimą, nurodant tikslią priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė 2009 m. birželio 26 d. bendradarbiavimo sutartį ir 2010 m. rugpjūčio 3 d. pabaigos aktą, kuriuos prašė prijungti prie bylos CPK 314 straipsnio pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. K. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismui pateikta 2010 m. sausio 27 d. lizingo sutartis nepatvirtina teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ginčo automobilis buvo parduotas UAB „Bigas“ už 48000 Lt, t.y. nebuvo pateikta jokių finansinių dokumentų ir/ar susitarimo, patvirtinančių, kad ieškovas gavo iš UAB „Bigas“ už ginčo automobilį 48000 Lt. Negautų pajamų faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Pateiktos 2009 m. birželio 26 d. bendradarbiavimo sutarties ir 2010 m. rugpjūčio 3 d. pabaigos akto prašo nepriimti, nes jie galėjo būti pateikti anksčiau. Nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus, ieškovo atstovė nenurodė, kas sudaro ir kaip suformuojama 2904 Lt suma, todėl teismas, priimdamas sprendimą, jų nežinojo ir negalėjo žinoti bei apskaičiuoti ginčo automobilio pardavimo kainos pagal ieškovo apeliaciniame skunde nurodomą formulę.

CPK 314 straipsnio pagrindu apeliacinės instancijos teismas priėmė ir ištyrė naujus ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB pateiktus įrodymus – 2009 m. birželio 26 d. bendradarbiavimo sutartį ir 2010 m. rugpjūčio 3 d. pabaigos aktą (b.l. 110-111).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB ir trečiasis asmuo UAB „Statybos ABC“ 2008 m. rugsėjo 11 d. sudarė lizingo sutartį Nr.LT078775, kurios pagrindu ieškovas perdavė trečiajam asmeniui naudotis ir valdyti 2006 m. gamybos automobilį PORSCHE CAYENNE, variklio darbinis tūris - 3.2 L, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – lizingo objektas), su sąlyga, kad pastarajam sumokėjus jo kainą, lizingo objektas pereis trečiojo asmens nuosavybėn, o trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovui dalimis sumokėti lizingo objekto kainą ir palūkanas (b.l. 6-11). Atsakovas E. K. 2008 m. rugsėjo 11 d. laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti ieškovui už trečiąjį asmenį, jei pastarasis neįvykdytų savo prievolių pagal lizingo sutartį (b.l. 12-14). Trečiajam asmeniui ir atsakovui 70 dienų vėluojant atlikti 4033,22 Lt įmokų pagal lizingo sutartį, ieškovas 2009 m. birželio 8 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartį (b.l. 16). Atsakovas, kaip laiduotojas, 2009 m. rugsėjo 21 d. buvo informuotas apie trečiojo asmens prievolių pagal lizingo sutartį nevykdymą, minėtos sutarties nutraukimą ir jam nustatytas terminas įvykdyti prievoles pagal laidavimo sutartį (b.l. 17). Atsakovui šios prievolės neįvykdžius, ieškovas prašė apylinkės teismo priteisti jam iš atsakovo 75,45 Lt nesumokėtų įmokų, 11 960,14 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 2 904 Lt papildomų išlaidų, 10 288,67 Lt palūkanas po sutarties nutraukimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, netenkindamas ieškovo reikalavimo dėl 11 960,14 Lt nuostolių iš turto pardavimo priteisimo. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, jog ieškovas neįrodė lizingo objekto pardavimo kainos, dėl ko nėra galimybės nustatyti nei ieškovo patirtų nuostolių fakto, nei jų dydžio. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog teismas nevertino ieškovo pateiktų faktinių įrodymų, kurie tvirtina, kad ieškovas įvykdė savo pareigą ir lizingo objekto turto pardavimo kainą byloje įrodė. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.

Ieškovas pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog turtas, buvęs 2008 m. rugsėjo 11 d. lizingo sutarties Nr.LT078775 dalyku, buvo parduotas UAB „Bigas“ už 48 000 Lt. Nuostolio iš turto pardavimo dydį (11 960,14 Lt) ieškovas apskaičiavo iš lizingo sutarties pagrindu valdyto turto likutinės (neišpirktos) vertės, kuri pagal lizingo sutarties Nr.LT078775 įmokų grafiką buvo 59 960,14 Lt, atimdamas 48 000 Lt sumą. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad lizingo sutarties dalykas (automobilis PORSCHE CAYENNE) buvo parduotas už 48 000 Lt ar kitokią sumą. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, jog nuostolį iš turto pardavimo pagrindžia ieškovo kartu su ieškiniu pateikta tarp ieškovo ir UAB „Bigas“ sudaryta lizingo sutartis Nr. LT086008 (b.l. 20), taip pat PVM sąskaita faktūra BRC Nr.100081 (b.l. 22), kurioje nurodyta, jog ieškovui priteistinų papildomų išlaidų suma yra 2 400 Lt (be PVM), kuri (suma) yra 5 procentų nuo patirto nuostolio iš turto pardavimo komisinio mokesčio piniginė išraiška. Ieškovas pardavimo kainą įrodinėja ir prie apeliacinio skundo pateiktais 2009 m. birželio 26 d. bendradarbiavimo sutartimi ir 2010 m. rugpjūčio 3 d. pabaigos aktu (b.l. 110-111). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad minėti įrodymai patvirtina, jog automobilis PORSCHE CAYENNE buvo parduotas už 48 000 Lt ir kad ieškovas iš to tikrai patyrė ieškinyje nurodyto dydžio nuostolį.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t.y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-147/2005; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo priteisti 11 960,14 Lt dydžio nuostolius iš turto pardavimo, todėl jam tenka pareiga įrodyti tiek patirtų nuostolių faktą, tiek jų dydį. Ieškovui savo patirtais nuostoliais įvardijant skirtumą tarp automobilio PORSCHE CAYENNE likutinės (neišpirktos) vertės, kuri pagal lizingo sutarties Nr.LT078775 įmokų grafiką buvo 59 960,14 Lt, ir sumos, kurią ieškovas gavo, pardavęs šį automobilį uždarajai akcinei bendrovei „Bigas“ (48 000 Lt), ieškovas turėjo įrodyti, kad jis automobilį PORSCHE CAYENNE pardavė už rinkos kainą arba kad už 48 000 Lt, kuri atitinka rinkos kainą. Ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kokiu būdu lizinguotas automobilis PORSCHE CAYENNE per neilgą laiko tarpą nuvertėjo beveik per pusę, t.y. nuo 95 000 Lt įsigijimo kainos 2008-09-11 iki 48 000 Lt pardavimo kainos 2010-01-27. Ieškovo kartu su ieškiniu pateikta tarp ieškovo ir UAB „Bigas“ sudaryta lizingo sutartis Nr. LT086008, nors ir įrodo automobilio PORSCHE CAYENNE perleidimo kitam asmeniui faktą, tačiau nepatvirtina fakto, jog ieškovas lizingo objektą pardavė už rinkos kainą, dėl to patyrė nuostolių ir būtent nurodyto dydžio nuotolių. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgusi į tai, kad lizingo sutartis Nr. LT086008 patvirtina tik tarp sutarties šalių – ieškovo ir UAB „Bigas“ susiklosčius lizingo santykius ir šalių susitarimą nustatyti šia sutartimi lizinguojamo automobilio PORSCHE CAYENNE vertę 13 901,76 Eur (arba 48 000 Lt). Tačiau toks susitarimas, kurio šalimi nėra atsakovas, bei kuris nepagrįstas objektyviu ir nešališku minimo automobilio rinkos kainos įvertinimu, negali būti tinkamu įrodymu, jog ieškovas patyrė realų nuostolį iš turto pardavimo. Be to, kaip matyti iš lizingo sutarties Nr. LT086008 turinio, šalys susitarė ir dėl palūkanų, vadinasi galutinė ieškovui sumokėtų įmokų už automobilį suma nebūtinai yra 13 901,76 Eur (arba 48 000 Lt). Apeliacinės instancijos teismui pateiktas įrodymas – 2010 m. rugpjūčio 3 d. pabaigos aktas, taip pat neįrodo konkrečios pinigų sumos, gautos už minėtą automobilį, kadangi šiame akte tik nurodyta, jog UAB „Bigas“ ieškovui sumokėjo visas lizingo sutartyje Nr.LT086008 numatytas įmokas, tačiau, kokia bendra jų suma, akte nėra nurodyta. Taigi tiek lizingo sutartis Nr. LT086008, tiek ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2010 m. rugpjūčio 3 d. pabaigos aktas, priešingai nei teigia apeliantas, nepatvirtina, kad ieškovas automobilį PORSCHE CAYENNE pardavė už realią rinkos kainą, t.y. 48 000 Lt sumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad ieškovas, pardavęs automobilį PORSCHE CAYENNE, už jį gavo 48 000 Lt, taip pat nepatvirtina ir PVM sąskaita faktūra BRC Nr.100081 (b.l. 22). Šioje sąskaitoje nurodyta, jog ieškovui priteistinų papildomų išlaidų suma yra 2 400 Lt (be PVM) ir ši papildomų išlaidų suma, apelianto nurodymu, yra 5 procentų nuo patirto nuostolio iš turto pardavimo komisinio mokesčio piniginė išraiška. Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė tik šią PVM sąskaitą faktūrą, tačiau nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kas sudaro ir kaip apskaičiuota papildomų išlaidų suma. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybės iš šios sąskaitos spręsti apie automobilio pardavimo kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, PVM sąskaita faktūra BRC Nr.100081 nėra pakankamas įrodymas išvadai, jog ieškovas, pardavęs automobilį PORSCHE CAYENNE, už jį gavo 48 000 Lt, kadangi ši sąskaita išrašyta 2010 m. sausio 31 d., o galutinis atsiskaitymas tarp ieškovo ir UAB „Bigas“ įvyko tik 2010 m. rugpjūčio 3 d., todėl galutinė už automobilį gauta suma, šalims susitarus ir dėl palūkanų, kaip jau minėta, nebūtinai buvo 48 000 Lt.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinėje instancijoje neįrodė aplinkybės, kad, pardavęs automobilį PORSCHE CAYENNE uždarajai akcinei bendrovei „Bigas“ už realią rinkos kainą, už jį gavo 48 000 Lt ar kitą mažesnę už šio automobilio likutinę vertę sumą. Ieškovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, teismui nėra galimybės spręsti, ar ieškovas patyrė nuostolį dėl turto pardavimo, o jei patyrė – tai kokio dydžio, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Teisingos išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 11 960,14 Lt nuostolį iš turto pardavimo, todėl skundžiamoje dalyje teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad apeliantas pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, kokią bylinėjimosi išlaidų sumą priteisė ieškovui iš atsakovo, todėl šioje dalyje sprendimas tikslintinas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas patenkino 52,59 procentus ieškinio reikalavimų, o ieškovas už ieškinį sumokėjo 757 Lt, ieškovui iš atsakovo priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 398,10 Lt, kaip skaičiais ir nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas skundžiamoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad „ieškovui „Swedbank lizingas“, UAB iš atsakovo E. K. priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra 398,10 Lt (trys šimtai devyniasdešimt aštuoni litai 10 centų).

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėKolegijos teisėjai Natalja CikotoDainius Rinkevičius