- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-64-491/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-76-1-00256-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Evaldas Vanagas
- Nukentėjusysis
- D. M., L. S.
- Kaltinamasis
- G. K., P. B.
- Advokatai
- Diana Balčiūnienė
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Artūro Ridiko ir Evaldo Vanago,
nukentėjusiajai D. M., jos ir nukentėjusiosios L. S. atstovei advokatei Dianai Balčiūnienei,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. J. ir nukentėjusiųjų D. M. bei L. S. apeliacinius skundus dėl 2015 m. gruodžio 10 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo G. K. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir 133 str., o P. B. – pagal BK 284 str. 1 d., kaip nepadarę šių nusikalstamų veikų (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Nukentėjusiųjų D. M. ir L. S. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
G. K. ir P. B. išteisinti kaltinant juos tuo, kad jie 2013-04-27 apie 22³⁰ val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), veikdami kartu su R. Š. ir R. Š. (mirusiu (duomenys neskelbtini)), žinodami nukentėjusiojo G. M. neprognozuojamą elgesį ir suprasdami jo pažeidžiamumą dėl neadekvataus, akivaizdžiai socialiai nesuvaržyto ir santūrumo stokojančio elgesio, siekdami iš emocijų sutrikimą turinčio nepilnamečio pasijuokti bei pasityčioti, P. B. kartu su R. Š. atvežus guminę lėlę, G. K. įkalbėjo G. M., kuris dėl psichinės būklės ypatumų bei alkoholinio apsvaigimo negalėjo pasipriešinti, viešoje vietoje viešai su ja imituoti lytinį aktą ir visa tai filmavo savo mobilaus ryšio telefonu (duomenys neskelbtini) IMEI (duomenys neskelbtini), tokiu savo įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės tvarką;
Žemesnės instancijos teismas
G. K. išteisintas ir dėl to, kad tęsdamas savo veiksmus, savo klastingu elgesiu – išplatino pašaliniams asmenims filmuotą (duomenys neskelbtini) mobilaus ryšio telefonu IMEI (duomenys neskelbtini) medžiagą apie emocijų sutrikimų turintį nukentėjusįjį, rodydamas bei pasakodamas apie tai E. Š., M. A., E. S., R. A. bei paviešindamas filmuotą vaizdo įrašą internetinėje erdvėje – persiusdamas jį J. L. į mobilaus ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), IMEI (duomenys neskelbtini), dėl ko nukentėjusysis G. M., pagrįstai bijodamas žalingų pasekmių sau – apkalbų, pasityčiojimo, (duomenys neskelbtini) nusižudė – pasikorė, t. y. privedė G. M. prie savižudybės.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras R. J. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį : G. K. pripažinti kaltu pagal BK 133 str. ir nubausti jį areštu 90 parų; pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Šias bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 str. 5, 6 d., iš dalies jas sudedant, skirti jam galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Pagal BK 75 str., šios bausmės vykdymą jam atidėti 2 metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 dienoms be institucijų, prižiūrinčių bausmės vykdymą, leidimo; P. B. pripažinti kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir skirti jam laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams. Pagal BK 75 str., šios bausmės vykdymą jam atidėti 2 metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 dienoms be institucijų prižiūrinčių bausmės vykdymą, leidimo. Taip pat prokuroras prašo visiškai tenkinti byloje pareikštus civilinius ieškinius.
Prokuroras cituoja skundžiamą nuosprendį, BK 284 str. 1 d. dispoziciją, dėsto liudytojų L. B., G. A., E. Š., E. S., M. A. bei išteisintųjų parodymus, ir nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas, pripažinęs, jog toks išteisintųjų elgesys gali būti įvardijamas tik pasijuokimu iš G. M., padarė nepagrįstą išvadą. Teigia, kad išteisintieji suvokė, jog įvykio vietoje yra asmenų, kuriems dėl tokio jų elgesio buvo sudaryti nepatogumai, numatė, jog tokiu savo elgesiu neabejotinai pažeis viešąją tvarką bei žmonių rimtį. Nurodo, kad teismas turėjo įvertinti tai, kokią aplinkinių reakciją sukėlė jų įžūlus, agresyvus, moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, kuriuo jie skatino neadekvataus, akivaizdžiai socialiai nesuvaržyto ir santūrumo elgesio bei emocijų sutrikimą turinčio G. M. veiksmus imituoti lytinius santykius su gumine lėle. Nurodo, jog liudytojai L. B. bei G. A., matydami tokį reginį, jautėsi nejaukiai bei nemaloniai. G. A. patvirtino, kad būtent G. K. primygtinai siūlė G. M. taip elgtis. Todėl išteisintieji, prokuroro nuomone, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras taip pat nurodo, kad dėl G. K. klastingo elgesio – įvykio dieną telefonu filmuotos medžiagos išplatinimo, G. M., pagrįstai bijodamas apkalbų bei pasityčiojimo, nusižudė. Akcentuoja, kad G. K. teisme iš dalies prisipažino parodydamas, kad jis įvykio dieną pasišviesdamas J. L. telefonu padarė kelis vaizdo įrašus po kelias sekundes, kuriuos (duomenys neskelbtini) ryšio programa persiuntė į J. L. telefoną. Cituodamas liudytojo E. S. parodymus, prokuroras nurodo, jog E. Š. ir M. A. matė kaip pamokos metu G. K. telefonu rodė įvykio metu filmuotą medžiagą apie G. M., nors ji ir nebuvo labai kokybiška. Taip pat mini liudytojo E. Š. parodymus, kad būtent E. S. pasakė apie vaizdo įrašą, kuriame nufilmuotas draugų nugirdytas G. M. su gumine lėle, bei jog kitą dieną sklido kalbos apie patyčių vaizdą su juo.
Apibrėždamas filmuoto vaizdo platinimo sampratą, prokuroras cituoja kasacinę nutartį 2K-284/2013, kad vaizdo kokybės klausimas vertinant platinimą, nėra pagrindas pripažinti, jog toks veiksmas nebuvo atliktas. Nurodo, kad G. K. veikė neapibrėžta tyčia, todėl jis turi atsakyti už atsiradusias pasekmes – būti pripažintas kaltu pagal BK 133 straipsnį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios D. M. ir L. S. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį, nuosprendį išteisintiesiems; tenkinti jų pareikštus civilinius ieškinius; iš G. K. ir P. B. priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas šališkai, neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, padarė klaidingas išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių bei prieštaraujančias liudytojų parodymams, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Cituodamos skundžiamą nuosprendį, BK 284 str. 1 d. dispoziciją, tiesioginės ir netiesioginės tyčios sampratą, jos nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog išteisintieji siekė pažeisti viešąją tvarką, parodyti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą ar niekinamą požiūrį į aplinkinius. Nurodo, jog teismas, konstatuodamas, kad liudytojai įvykį suprato tik kaip bendrą pasilinksminimą, pasijuokimą iš G. M. elgesio, bet ne iš jo paties, neįvertino liudytojos L. B. parodymų, kad dėl veiksmų, kuriuos G. M. buvo raginamas atlikti bei dėl vaizdų su gumine lėle, ji jautėsi nejaukiai, dažnai nusisukdavo. Šiuos veiksmus ji kaip ir liudytojas J. L. traktavo kaip tyčiojimąsi iš G. M. Pažymi, jog liudytojas G. A. savo elgesiu, t. y. nueidamas tolėliau nuo įvykio vietos, patvirtino, jog tai, kas vyko su G. M., jam nebuvo juokinga, juo labiau, kai iš paties G. M. elgesio buvo galima suprasti bei matyti, jog jis nenori daryti to, kas jo buvo prašoma, įskaitant ir jo filmavimą. Teigia, jog būtent tokie šių liudytojų parodymai įrodo, kad G. K. ir P. B. sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Nukentėjusiosios apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo išvada, kad byloje nėra patikimų įrodymų, jog G. K. klastingu elgesiu išplatino kitiems įvykio metu mobiliuoju filmuotą medžiagą, rodydamas bei pasakodamas apie tai liudytojams E. Š., M. A., E. S., R. A., dėl ko G. M. pagrįstai bijodamas žalingų pasekmių sau – apkalbų, pasityčiojimo – po 2013-04-27 įvykio nusižudė. Teigia, jog teismas nuosprendyje nepasisakė, kokie būtent įrodymai ir dėl kokių priežasčių jie buvo įvertinti nepatikimais. Cituodamos liudytojų E. S. ir R. A. parodymus, jos pažymi, jog jie būtent iš G. K. sužinojo apie įvykį su G. M.. Liudytojai E. Š. ir M. A. patvirtino, kad per G. K. mobilųjį telefoną žiūrėjo vaizdo įrašą, kuriame atpažino G. M., nors vaizdo įrašo kokybė nebuvo gera. E. Š. patvirtino, kad vaizdo įrašas buvo rodomas pamokos metu, pažymėjo, jog jiems nekilo abejonių, kad šis įrašas galėtų būti darytas kitu metu, kadangi vaizdo įraše buvo matomas šviečiantis prožektorius, siekiant padaryti kokybiškesnį vaizdo įrašą.
Taip pat jos teigia, jog teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad G. M. tik iš sesers ir liudytojos V. V. reakcijos sužinojo, jog įvyko kažkas, kas galėtų sukelti apkalbas, jau pirmadienį nebėjo į mokyklą, su niekuo nebebendravo, todėl negalėjo nieko žinoti apie įrašus, apie kalbas. Pažymi, kad G. M. matė ir suprato, jog įvykio metu buvo filmuojamas, kitu atveju, jis nebūtų prašęs to nedaryti, teigia, jog tai patvirtina ir liudytojo J. L. parodymai. Taip pat atkreipia dėmesį, kad apie įvykį kalbos gyvenvietėje pradėjo sklisti jau sekmadienį, kadangi M. J. patvirtino, jog būdama kartu su V. V. apie elgesį su G. M. sužinojo iš M. G.. Po to V. V., nuėjusi pas G. M. sesę L. S., jai viską papasakojo – tai patvirtino ir L. S. ir J. P.. Atkreipia dėmesį, kad nors liudytojos V. V. parodymai teisme ir ikiteisminio tyrimo metu skiriasi, tačiau vis dėl to, liudytojų M. J., L. S., J. P., ir galiausiai pačios V. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu patvirtina aplinkybę, kad M. G. V. V. pasakė apie įvykį, jo filmavimą bei vaizdo įrašo įdėjimo į (duomenys neskelbtini) internetinę svetainę jau 2015-04-28, todėl G. M. jau tą pačią dieną buvo žinoma, kad gyvenvietėje skinda kalbos apie vaizdo įrašą, kuriame jis buvo užfiksuotas su gumine lėle.
Nukentėjusiosios skunde teigia, kad G. K. negalėjo nesuvokti, jog G. M., po to, kai iš jo buvo išsityčiota raginant bei skatinant atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus su gumine lėle, paskleidžiant apie tai kalbas bei rodant įvykio metu padarytą vaizdo įrašą mokykloje jų bendraklasiams, atsižvelgus į jo psichinę būklę gali nusižudyti. Tai, kad G. M. su juo atliekamus veiksmus laikė jam nepriimtinais bei gėdingais, patvirtina prašymas jo nefilmuoti, teiginiai, jog jam nėra malonu, kad to jis nelaiko pasilinksminimu, nesiekia, kad kas nors sužinotų apie šį įvykį.
Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusioji D. M. ir nukentėjusiųjų atstovė advokatė D. Balčiūnienė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Visi apeliantai, iš esmės tapačiais motyvais, apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmos instancijos teismas, išteisindamas G. K. ir P. B. dėl jiems pareikštų kaltinimų, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylų aplinkybių neatitinkančias išvadas. Kadangi apeliacinių skundų argumentai panašūs, jie nagrinėjami kartu.
Įrodymų pripažinimo jais, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. BPK nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą – tai išimtinė teisėjo ar teismo prerogatyva (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka.
Dėl BK 284 str. 1 d. taikymo
BK 284 str. numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 str. 1 d. dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Patyčios suprantamos kaip demonstratyvus ciniškas žmonių orumo žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais, pvz.: vadinat žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, staigiu judesiu apnuoginant kito žmogaus tam tikras kūno vietas, juokiantis iš ligonio ar neįgalaus žmogaus ir pan. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 str. 1 d. veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (LAT nutartis Nr. 2K-242/2011). Padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (LAT nutartys Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, intensyvumą, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir pan. (LAT nutartys Nr. 2K-160/2013, 2K-171/2015). Kasacinės instancijos praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (LAT nutartis Nr. 2K-563/2009). Įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Remiantis Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, BK 284 str. numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tiek dėl chuliganiškų, tiek dėl asmeninio pobūdžio paskatų ir motyvų. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. (LAT nutartys Nr. 2K-34/2008, 2K-159/2009, 2K-445/2013, 2K-7-489/2015). Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 str. 1 d. privalo būti įrodyta bei pagrįsta bylos duomenimis – veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdžiu, kilusiais padariniais.
Visų pirma kolegija pažymi, kad šioje byloje G. K. ir P. B. pagal BK 284 str. 1 d. buvo kaltinami atlikę skirtingus neteisėtus veiksmus (nors kaltinime G. K. nurodyta, kad jie veikė kartu, o kaltinime P. B. – net kad jie veikė bendrininkų grupėje). O būtent, G. K. išteisintas dėl to, kad veikdamas kartu su P. B. ir broliais R. Š. (kurio neteisėti jo veiksmai kaltinime iš viso nėra nurodyti, jis net nebuvo kaltinamasis) ir R. Š. (pastarasis (duomenys neskelbtini) mirė, tačiau jo veiksmai kaltinime G. K. taip pat neatskleisti), žinodamas nukentėjusiojo G. M. neprognozuojamą elgesį ir suprasdamas jo pažeidžiamumą dėl neadekvataus, akivaizdžiai socialiai nesuvaržyto ir santūrumo stokojančio elgesio, siekdamas iš emocijų sutrikimą turinčio nepilnamečio pasijuokti bei pasityčioti, įkalbėjo jį viešoje vietoje imituoti lytinį aktą su gumine lėle, visa tai filmavo savo mobilaus ryšio telefonu, taip savo įžūliu elgesiu, patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės tvarką. Tai reiškia, kad G. K. įžūlus elgesys ir patyčios pasireiškė tuo, kad jis įkalbėjo nukentėjusįjį viešai imituoti lytinį aktą su gumine lėle ir tai filmavo savo mobilaus ryšio telefonu. P. B. neteisėti veiksmai BK 284 str. 1 d. prasme valstybinio kaltintojo vertinimu pasireiškė tuo, kad jis toje pačioje vietoje ir tuo pat metu, veikdamas bendrininkų grupe su mirusiu asmeniu (galima suprasti – R. Š.) ir G. K. (kaltinime P. B. R. Š. į šią bendrininkų grupę neįtrauktas), patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent : atsitiktinai susitikęs nepilnametį nukentėjusįjį G. M. pradėjo iš jo tyčiotis (kaip konkrečiai P. B. tyčiojosi iš nukentėjusiojo kaltinime taip pat nenurodyta); žinodamas nepilnamečio neprognozuojamą elgesį ir suprasdamas jo pažeidžiamumą dėl neadekvataus, akivaizdžiai socialiai nesuvaržyto ir santūrumo stokojančio jo elgesio, siekiant pritraukti kitų žmonių dėmesį, nepaisydamas dorovės sukūrė situaciją, kuri paskatino G. M. elgtis netinkamai ir gėdingai, t. y. jis kartu su R. Š. (pastarasis miręs), turėdamas tikslą pasijuokti iš emocijų sutrikimų turinčio nepilnamečio, į įvykio vietą atvežė guminę sekso lėlę ir pasinaudodamas G. M. pažeidžiamumu, kartu su mirusiu asmeniu ir G. K. siūlydami ir įkalbinėdami skatino G. M. elgtis visuomenėje netoleruotinai, akivaizdžiai begėdiškai viešai imituoti lytinį aktą; nukentėjusiajam dėl jo psichinės būklės ypatumų bei apsvaigimo nuo alkoholio negalint pasipriešinti ir imituojant lytinį aktą su gumine lėle, iš jo juokėsi ir taip pažeidė viešąją tvarką. Kaip galima suprasti iš kaltinimo, jam inkriminuoti neteisėti jo veiksmai yra šie : guminės lėlės atvežimas į įvykio vietą, siūlymas nukentėjusiajam ir jo įkalbinėjimas viešai imituoti su ja lytinį aktą ir juokimasis iš nukentėjusiojo. Kiek tai susieta su pačiu kaltinimu išteisintiesiems, kolegija taip pat pažymi, kad nors BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji (reikalauja pasekmių, kurios turi būti net tik inkriminuotos, bet ir įrodytos), šioje byloje nei kaltinime G. K., nei kaltinime P. B. nusikalstamos pasekmės nebuvo detalizuotos ir inkriminuotos, t. y. nebuvo nurodyta, kaip konkrečiai ir realiai pasireiškė jų veiksmais padarytas visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tokiu būdu, apibendrinus aukščiau išdėstytą matyti, kad jau kaltinimai išteisintiesiems pagal BK 284 str. 1 d., nors abu jie dalyvavo įvykyje ir netgi veikė kartu arba bendrininkų grupėje, yra deklaratyvūs, iš esmės skirtingi, supainioti, ir dėl to labai neaiškūs ir nekonkretūs.
Nuosprendyje pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad pasijuokimą iš nukentėjusiojo G. M. inicijavo ne išteisintieji, o jau miręs R. Š., kurį P. B. nuvežė iki namų paimti guminę lėlę ir su ja atvežė į įvykio vietą. Teismas taip pat nustatė, kad G. M. veiksmai su lėle truko neilgai, išteisintieji kaip ir daugelis kitų įvykio vietoje buvusių asmenų, byloje apklaustų tik liudytojais, nors ir viešoje vietoje, juokėsi iš G. M. elgesio. Šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos. Čia labai svarbu pažymėti, kad G. M. į įvykio vietą atėjo pats, galima spręsti, kad jis jau buvo išgėręs, buvo geros nuotaikos, bandė įsiteikti mažai pažįstamiems asmenims, pats reikalavo dėmesio, nes niekieno neverčiamas vienas pats šoko ir išsimurzino savo drabužius. Kolegijos vertinimu svarbu ir tai, kad prieš G. M. viso įvykio metu nebuvo naudojama jokia fizinė prievarta ar psichologinė prievarta (grasinimai), t. y. viskas vyko juoko forma, kurią jis ir pats neabejotinai suprato, nes suvokė, kad jam duota lėlė yra guminė, pats ją paėmė, nusinešė nuošaliau, o po įvykio pats paprašė ją pasilikti. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad jokia žmonių įprasta veikla šiuo įvykiu nebuvo nutraukta, kad pagal bylos įrodymus paties G. M. veiksmai imituojant lytinį aktą viešoje vietoje kitų akivaizdoje galėtų būti įvertinti kaip viešosios tvarkos trikdymas.
Kolegija sutinka ir pirmos instancijos teismo motyvu, kad pagal nustatytas aplinkybes visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas nebuvo realus, išteisintųjų veiksmai iš esmės niekuo neišsiskyrė iš kitų įvykio dalyvių elgesio, išskyrus galbūt G. K. filmavimą mobilaus ryšio telefonu, nes tai darė jis vienintelis. Tačiau, pats filmavimo veiksmas įvykio aplinkybėmis negali būti vertinamas jo įžūliu elgesiu ar patyčiomis, ir sukelti BK 284 str. 1 d. numatytas pasekmes – sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Visi kiti įvykio liudytojai taip pat juokėsi iš G. M. elgesio dar gerokai iki atvežant į įvykio vietą guminę lėlę. Kolegijos nuomone, jei ne po to šio įvykio įvykusi tragedija (G. M. savižudybė), šis 2013-04-27 įvykis nebūtų buvęs tiek sureikšmintas ir vertinamas kaip nusikalstama veika. Pažymėtina ir tai, kad pats G. M. kitą dieną po įvykio jo net detaliai neprisiminė, jautėsi gerai, buvo linksmas ir guvus. Byloje taip pat nustatyta, kad P. B. anksčiau iš viso nepažinojo G. M., todėl jis negalėjo nieko žinoti apie jo neprognozuojamą elgesį, pažeidžiamumą ir kitas jo asmenybei būdingas aplinkybes, kurios dirbtinai sukeltos į kaltinimą tik tam, kad jis atrodytų labiau įtikinamas. Kaip teigė byloje apklaustos teismo ekspertės, G. M. buvo neadekvatus, elgėsi socialiai nesuvaržytai ir kiek nesantūriai siekdamas pritraukti kitų žmonių dėmesį, pats pasilinksminti ir palinksminti susirinkusius jaunuoliams. Nė vienas liudytojas neparodė, kad G. M. įvykio metu būtų buvęs kaip nors sutrikęs, išsigandęs ar kaip nors kitaip būtų išreiškęs bet kokią neigiamą reakciją (išskyrus tai, kad jis prašė jo nefilmuoti) į tai, kas vyksta.
Ekspertė R. D. teisme paaiškino, jog G. M. nuo mažens buvo konstatuoti santūrumo, dėmesio bei emocijų sutrikimai, ką iš esmės parodė ir liudytojai, jog G. M. elgesys buvo ne visai įprastas, jis būdavo hiperaktyvus, pasakodavo įvairias istorijas, darydavo visokias nesąmones, nebuvo galima suprasti jis blaivus ar ne, ir pan. Atskirai vertinant išteisintojo P. B. veiksmus įvykio metu matyti, kad iš tiesų G. M. jis iki įvykio nepažinojo, todėl aukščiau paminėtų jo elgesio bei tam tikrų psichinės sveikatos sutrikimų jis negalėjo žinoti. Tai patvirtino ir pats išteisintasis. Nustatyti P. B. veiksmai apsiribojo tik R. Š. nuvežimu į pastarojo namus, kur pastarasis paėmė minimą guminę lėlę, bei jo parvežimu iki apleisto pastato, kur buvo susirinkusi grupelė jaunuolių – taigi, P. B. tebuvo vairuotojas, į įvykio vietą atvežęs R. Š. su gumine lėle. Apie tai, kad po to P. B. būtų kažkaip ypatingai ir išskirtinai aktyviai skatinęs G. M. atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus su lėle nėra jokių įrodymų. P. B. elgesys, pagal visų apklaustų įvykio liudytojų parodymus, niekuo neišsiskyrė iš kitų asmenų elgesio. Akivaizdu, kad minėtas P. B. veiksmas – lėlės atvežimas, niekaip nesutrikdė ir negalėjo sutrikdyti visuomenės rimties ir tvarkos. Todėl, kolegijos vertinimu, pagal BK 284 str. 1 d. jam pateikto kaltinimo ribose jis išteisintas visiškai pagrįstai kaip nepadaręs šios veikos.
Iš liudytojų L. B. ir G. A. parodymų matyti, kad G. M. su lėle atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus skatino G. K., kuris jį filmuodamas vartojo ir necenzūrinius žodžius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino, kad tokie G. K. veiksmai nesukėlė būtinų šiai veikai pripažinti neigiamų padarinių – nebuvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, pasireiškianti nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Su tuo kolegija taip pat sutinka. Kaip minėta, visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai dėl kaltininko veiksmų pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Tačiau, iš įvykio liudytojų parodymų matyti, kad jaunuoliai paties įvykio nesureikšmino, G. M. elgesį su lėle traktavo kaip bendrą pasilinksminimą, juokingą situaciją, nepaisant to, kad L. B. ir G. A. tai nežavėjo. Liudytojai taip pat parodė, kad G. M. pats sugalvojo, kokius veiksmus su lėle jis nori atlikti, tai darė noriai, neverčiamas, pats iš pradžių pasitraukė į nuošalesnę vietą. Svarbu ir tai, kad anot ekspertų, G. M. po įvykio kitą dieną buvo linksmas, jo elgesys dėl vakarykščio įvykio nebuvo pasikeitęs, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju G. K. savo veiksmais prisidėjo prie visuomenėje dorovės, etikos prasme netoleruotino elgesio – viešo pobūdžio seksualinių veiksmų, tačiau jie nesukėlė jokių neigiamų padarinių nei įvykio metu buvusiems jaunuoliams, nei kitiems asmenims, dėl ko būtų galima vertinti, kad viešoji tvarka ir rimtis G. K. veiksmais iš tiesų buvo sutrikdyta. Todėl, kolegijos nuomone, ir G. K. pagal BK 284 str. 1 d. pirmos instancijos teismo buvo išteisintas pagrįstai ir teisingai.
Apeliantai savo skunduose akcentuoja, kad pirmos instancijos teismas ir nepakankamai, ir netinkamai įvertino liudytojų L. B. ir G. A. parodymus, kuriems G. M. veiksmai nebuvo priimtini. Be abejonės, šių liudytojų parodymai yra reikšmingi, nes jie buvo įvykio dalyviai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tiek prokuroras, tiek nukentėjusiosios, savo skunduose cituodami šių liudytojų parodymus, išskiria pavienius juose esančius teiginius ar sakinius, kurie, pasak jų, įrodo, kad L. B. ir G. A. dėl įvykio jautėsi nemaloniai, nejaukiai, buvo šokiruoti. Kaip antai, liudytoja L. B. teismo posėdžio metu patvirtindama savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog vaizdai, susiję su G. M. ir lėle jai išties sukėlė tam tikras emocijas. Ji nenorėjo žiūrėti, kaip įvardino – nesąmonių, ir dažnai nusisukdavo, kadangi seksualiniai vaizdai su lėle jai nebuvo malonūs, ji jautėsi nejaukiai (4 t., 84 – 94 b. l.). Tačiau, pagal įvykio aplinkybes L. B. buvo vienintelė mergina, tiesiogiai mačiusi įvykį, todėl visiškai natūralu, kad jau vien dėl to jai nebuvo malonūs matomi seksualinio pobūdžio veiksmai su gumine lėle vaikinų kompanijoje. Kita vertus, kiekvienas žmogus turi savitą požiūrį į gyvenimą, skirtingas vertybines nuostatas, dėl ko atitinkamai reaguoja į skirtingas situacijas. Šiuo atveju galima darytina išvada, jog L. B. labiau trikdė patys seksualinio pobūdžio vaizdai su lėle, o ne tai, kad juos atliko ir kaip juos atliko būtent G. M.. Kita vertus, ta pati liudytoja parodė, kad niekas G. M. neliepė prievarta ar grasinimais elgtis taip, kaip jis elgėsi įvykio vietoje. Ji suprato, kad vaikinai tiesiog linksminosi iš šiek tiek keisto vaikino, o pats G. M. to galbūt iš vis nesuprato, kadangi buvo linksmas, vartėsi žolėje su lėle (2 t., 182 – 184 b. l.). Ji taip pat parodė, kad G. M. veiksmų su lėle ji nesureikšmino. Liudytojas G. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad G. M. veiksmus su lėle jis matė vos kelias sekundes, jam nebuvo malonu ir jis nuėjo toliau. Girdėjo vaikinų juoką, nors jam tai neatrodė juokinga. Jo vertinimu, G. M. iš pradžių nenorėjo ką nors daryti su lėle, tačiau įkalbėtas galiausiai sutiko. Liudytojas parodė, kad jokia prievarta prieš jį nebuvo naudojama, viskas vyko juoko forma, G. M. pats pasirinko kaip jam elgtis. Anot liudytojo, G. M. buvo nusiteikęs linksmai, aktyviai bendravo, reiškė aiškų susidomėjimą lėle, sutiko ją paimti po įvykio. Kita vertus, šis liudytojas akcentavo, kad būtent broliai Š. labiausiai skatino ir įkalbinėjo G. M. imituoti seksualinio pobūdžio veiksmus su lėle, o ne G. K., kuris iš esmės tik filmavo G. M. jau atliekantį tokius veiksmus. Apibendrinus šiuos parodymus kolegija daro išvadą, kad minėti liudytojai jautėsi nejaukiai labiau dėl G. M. veiksmų su lėle, imituojant lytinį aktą, o ne dėl to, kad išteisintieji būtų kokia nors fizine ar psichologine prievarta vertę G. M. atlikti šiuos veiksmus. Anot jų, jiems vaizdas nepatiko, tačiau jie nebuvo šio vaizdo itin šokiruoti ar sukrėsti. Todėl pagal jų parodymus vertinti, kad išteisintųjų veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis, nėra pakankamo pagrindo.
Dėl BK 133 str. taikymo
Apeliantai įsitikinę, kad G. K. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 133 str. ir prašo jį dėl šios nusikalstamos veikos pripažinti kaltu. Kolegija su tuo taip pat nesutinka.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 133 str. dėl privedimo prie savižudybės būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. įrodyti, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad žiauriai ar klastingai elgiasi su nukentėjusiuoju ir to siekia – siekia, kad jis nusižudytų. Klastingas elgesys išoriškai gali ir nebūti žiaurus, tačiau jis turėtų būti apgaulingas, skaudinantis, dvasiškai žlugdantis kitą žmogų, dėl ko jis realizuoja sumanymą nusižudyti. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, norint veiką kvalifikuoti pagal minimą straipsnį, būtina nustatyti elgesio (poelgių) sistemą, dėl kurių nukentėjusysis atsiduria bent subjektyviai beviltiškoje padėtyje. Kai kaltininko vienkartinis poelgis pasižymi ypatingu žiaurumu ar klastinga išdavyste ir tai yra tiesioginė savižudybės priežastis, yra inkriminuojamas BK 133 straipsnis. Tuo atveju, jei elgdamasis klastingai ar žiauriai kaltininkas nenumato, kad jo skriaudžiamas žmogus gali nusižudyti, jam atsakomybė pagal šį straipsnį nekyla, nes nėra kaltės.
Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog byloje nėra ne tik jokių įrodymų, kad G. K. veiksmais, kurie jam inkriminuoti, jis siekė, jog G. M. nusižudytų, bet ir nėra jokių įrodymų, kad jis atliko kaltinime jam nurodytus veiksmus – savo klastingu elgesiu išplatino pašaliniams asmenims filmuotą 2013 m. balandžio 27 d. mobilaus ryšio telefonu medžiagą apie emocijų sutrikimų turintį G. M., rodė bei pasakojo apie tai E. Š., M. A., E. S., R. A. bei paviešino filmuotą vaizdo įrašą internetinėje erdvėje – persiųsdamas J. L. į mobilaus ryšio telefoną. Nors G. K. ir papasakojo klasės draugams apie įvykį, bandė veiksmą filmuoti telefonu, tačiau iš liudytojų E. S., E. Š. parodymų matyti, jog parodytas įrašas buvo labai nekokybiškas, jame nieko aiškaus nesimatė. Pats išteisintasis parodė į internetinę erdvę įrašo nekėlęs, o ir iš apklaustų liudytojų niekas nepatvirtino matę šį įrašą kažkur viešoje erdvėje. Kita vertus, jei toks įrašas realiai yra, jis turėjo būti pateiktas šioje baudžiamojoje byloje. Nukentėjusioji D. M. teismo posėdžio metu patvirtino ieškojusi šio įrašo, tačiau ji jo taip ir nerado. Įrašo persiuntimas iš vieno mobilaus telefono į kitą mobilųjį telefoną apskritai negali būti vertinamas kaip jo paviešinimas internetinėje erdvėje.
Išteisintasis G. K. parodė, kad jis neplanavo, nesitikėjo ir tikrai nesiekė, kad G. M. nusižudytų. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo tiesioginę tyčią klastingu elgesiu privedus jauną vaikiną prie savižudybės, taip pat nėra. Iš bylos matyti, kad G. M. tik iš sesers bei liudytojos V. V. sužinojo, kad įvyko kažkas tokio, kas galėtų sukelti apkalbas ir jau pirmadienį nėjo į mokyklą, su niekuo daugiau nebebendravo. Kolegijos nuomone, ne pats 2013-04-27 įvykis, kuomet jis buvo nufilmuotas jaunimo susibūrime atliekantis seksualinius veiksmus su gumine lėle, tiesiogiai išprovokavo tragediją, o nepamatuotai neatsakingas artimųjų aplinkos (sesers, motinos) elgesys tuo metu, kai jam 2013-04-28 namuose priminus vakarykštį įvykį reikėjo supratimo ir palaikymo, o galbūt ir pagalbos. Jau minėta, kad teisme apklaustos ekspertės patvirtino, kad G. M. po įvykio kitą dieną buvo linksmas, namuose elgėsi įprastai, žiūrėjo televizorių – taigi, byloje nebuvo nenustatyta jokių faktų, kad 2013-04-27 įvykio vakaras būtų turėjęs kažkokios įtakos G. M. elgesiui. Pasak ekspertų, šiuo atveju G. M. pasiryžti savižudybei galėjo būtent dėl artimųjų reakcijos dėl šio įvykio, jų savotiško tyčiojimosi iš jo ir kandžių replikų. Su tuo nėra pagrindo nesutikti. Byloje nenustatyta, kad kitą dieną po įvykio G. M. kokiu nors būdu bendravo su G. K. ir šis pats padarė jam kažkokią neigiamą įtaką, tiesiogiai sąlygojusią G. M. išėjimą iš namų ir vėliau sekusią jo savižudybę. Iš tiesų, G. M. kitą dieną po įvykio negalėjo nieko žinoti ar realiai buvo kokie nors įvykio įrašai, ar tie įrašai yra kažkur patalpinti, ar dėl to jis bus smerkiamas ir iš jo bus tyčiojamasi. Pasak ekspertų, kitą dieną po įvykio namuose buvęs linksmas ir gerai nusiteikęs, G. M. tik po pokalbio namų aplinkoje ir priekaištų iš savo artimųjų jis užsisklendė savyje, atsisakė bendrauti. Tokiu būdu, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, kolegija pripažįsta, kad tiesioginį priežastinį ryšį tarp G. K. veiksmų 2013-04-27 įvykio metu ir vėliau sekusios G. M. savižudybės, jo tiesioginę tyčią paskatinti G. M. taip pasielgti, patvirtinančių neabejotinų duomenų byloje nesurinkta. Galima daryti tik prielaidas apie galimą 2013-04-27 įvykio įtaką G. M. apsisprendimui, tačiau prielaidomis grįsti kaltinimą G. K. nėra jokio pagrindo. Apibendrinus aukščiau išdėstytą, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad G. K. nepadarė ir šios nusikalstamos veikos ir buvo visiškai pagrįstai išteisintas.
Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis kolegijos pripažįstamas teisingu ir pagrįstu, keisti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais kolegija neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
NUTARĖ:
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro R. J. ir nukentėjusiųjų D. M. bei L. S. apeliacinius skundus atmesti.