- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-10-25
- Bylos Nr.
- A-525-1287-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- E. V.
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities viršininko administracijai, J. Ž., V. J. Ž., L.
- Advokatai
- Benediktas Paulauskas
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Utenos apskrities viršininko administracijai, J. Ž., V. J. Ž. , L. B., A. Š. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. V. pareiškimu (b.l. 2–3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti Utenos apskrities viršininko administracijai (toliau – ir Utenos AVA) K. Ž. nuosavybės teises ir giminystės ryšius su juo patvirtinantiems dokumentams.
Nurodė, kad 1991 metais pateikė pareiškimą atkurti nuosavybės teises į jos tėvo K. Ž. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Prie pareiškimo pateikti jos pilietybę patvirtinantys dokumentai, vėliau pateiktas dokumentas apie jos tėvo žūtį. Tuo tarpu dokumentus apie K. Ž. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą turėjo pateikti vėliau, nes tokių dokumentų neturėjo. Siekdama gauti tokius dokumentus, kreipėsi į įvairias institucijas, todėl praleido Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Gavusi reikiamus dokumentus, kreipėsi į Utenos AVA, kur jai nurodyta, kad praleisti terminai ir rekomenduota kreiptis į teismą. Pažymėjo, jog nustatytus terminus praleido dėl svarbių ir nuo jos nepriklausiusių priežasčių, kadangi neturėjo dokumentų, patvirtinančių K. Ž. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVA atsiliepimu į pareiškimą (b.l. 22–24) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, jog praleisti terminai gali būti atnaujinti tik esant itin svarbioms ir objektyvioms, t. y. nuo piliečio valios nepriklausančioms, priežastims. Pareiškėja teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgijo nuo 1991 m. liepos 31 d., todėl teismas turėtų vertinti aplinkybes, kurios susiklostė laikotarpiu nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pabrėžė, jog pareiškėja nustatytus dokumentus ėmė rinkti tik nuo 2004 metų, t. y. jau po Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto termino. Tuo tarpu nepateikti jokie įrodymai, kad jai nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. būtų buvę kokių nors kliūčių gauti reikiamus dokumentus apie K. Ž. valdytą žemę ir pareiškėjos giminystės ryšius su buvusiu savininku.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 9 d. sprendimu (b.l. 50–53) pareiškimą atmetė.
Šalies argumentai
Nustatė, kad E. V. Ignalinos rajono Kazitiškės apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. rugpjūčio 6 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D., savo įtėvio, nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini). Be to, į Kazitiškės apylinkės agrarinės reformos tarnybą 1991 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi B. Ž., prašydamas atkurti nuosavybės teises į savo tėvo K. Ž. Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini) valdytą žemę ir pretendentais nurodydamas save bei savo seseris, tarp jų ir E. V. Utenos AVA Ignalinos žemėtvarkos skyrius 1999 m. balandžio 7 d. parengė pažymą Nr. 433, patvirtinančią, kad pagal pateiktus dokumentus nustatyta, jog buvę savininkai K. ir A. Ž. Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 61,50 ha žemės ir 16,00 ha miško ir kad E. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,15 ha žemės ir 1,60 miško. Remiantis šia bei 1999 m. balandžio 7 d. pažymomis Nr. 426, Nr. 427 ir Nr. 431, Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimus atkurti nuosavybės teises į aukščiau paminėtų savininkų nuosavybės teise valdytą žemę ir mišką ne tik J. Ž., V. J. Ž., A. Š., J. Ž., bet ir E. V. Konkrečiai Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49387-45-5491 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į jos biologinio tėvo K. Ž. valdytą nekilnojamąjį turtą, suteikiant jai 6,15 ha žemės ir 1,60 ha miško dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su J. Ž., V. J. Ž., A. Š., J. Ž. valdomuose 26,70 ha ploto žemės ir 22,43 miško sklypuose. Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 41-272 pareiškėjai buvo pranešta, kad jai 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49387-45-5491 jau yra atkurtos nuosavybės teisės į K. Ž. 7,75 ha žemės, esančios Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), todėl nėra aišku, į kokią žemę E. V. siekia atkurti nuosavybės teises. Be to, nurodyta, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nebuvo nagrinėjami, nes jie pateikti praleidus Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, bei išaiškinta teisminė jų atnaujinimo tvarka. Analogiško turinio išaiškinimas pareiškėjai buvo pateiktas ir 2008 m. gegužės 19 d. raštu Nr.41-72. Pažymėjo, jog pareiškėja teigė, kad ji disponuoja dokumentais, patvirtinančiais, kad K. Ž. nuosavybės teise valdė 170, 93 ha žemės, t. y. žymiai daugiau nei buvo nustatyta, priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo jai bei kitiems pretendentams. Pabrėžė, jog teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą ar pateikti atitinkamus dokumentus arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo neteisingai suvokti tokią teisinę situaciją. Pažymėjo, jog byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos dukra V. V., vykdanti savo motinos pavedimą, dėl papildomų dokumentų, patvirtinančių K. Ž. nuosavybės teises į žemę, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą kreipėsi 2004 metų rugsėjo mėnesį, 2005 metų kovo mėnesį, 2007 metų liepos ir rugpjūčio mėnesiais, t. y. jau po Atkūrimo įstatymo nustatyto termino (2003-12-31). Bylos medžiaga patvirtina, jog iki nurodyto termino pareiškėja asmeniškai ar per savo įgaliotus asmenis rūpinosi reikalais, susijusiais su nuosavybės teisės atkūrimu į K. D., savo įtėvio, žemę. Padarė išvadą, kad nėra pagrindo aplinkybių, susijusių su dokumentų, reikalingų pateikti valstybės įgaliotoms institucijoms sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. D. valdytą žemę, paieška ir rengimu, pripažinti objektyviomis ir todėl sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą. Tuo tarpu kitokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti aplinkybes, vertintinas kaip objektyvias ir nepriklausiusias nuo E. V. valios, teismui nebuvo pateikta. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnio 2 dalimi, aplinkybe, jog pagal bendrą taisyklę laikoma, kad įvaikinimas sukuria teisines pasekmes tuo atveju, jei jis įformintas pagal įvaikinimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, ir tokio įvaikinimo atveju įtėviams ir įvaikiams, kaip giminaičiams pagal kilmę, atsiranda tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos, t. y. pripažįstamas juridinis, bet ne faktinis įvaikinimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 1 d. nutarimu, aplinkybe, jog Zarasų apylinkės teismas 1943 m. balandžio 17 d. nutarimu patenkino K. D. prašymą ir pareiškėja E. Ž., biologinė K. ir V. Ž. dukra, buvo K. D. įvaikinta, suteikiant jai D. pavardę, padarė išvadą, kad, Zarasų apylinkės teismui priėmus nutarimą dėl įvaikinimo, tarp E. V. ir jos biologinių tėvų nutrūko teisiniai santykiai, dėl ko ji, K. D. įdukra, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises tik į išlikusį savo įtėvio nekilnojamąjį turtą.
III.
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b.l. 56–58), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos pareiškimą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Nurodo, kad buvo klaidinama Utenos AVA, kadangi net po sprendimo, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės į tėvui priklausiusį nekilnojamąjį turtą, jai nurodyta pateikti dokumentus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu į K. D. (įtėvio) turėtą nekilnojamąjį turtą. Tokie veiksmai turėjo įtakos jos elgesiui. Be to, kadangi nuosavybės teisės į tėvo pagal kilmę nekilnojamąjį turtą jau atkurtos, ji nebegali pretenduoti į įtėvio nekilnojamąjį turtą.
2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie tai, ar pagal įvaikinimo metu galiojusius teisės aktus įvaikinimas panaikino tėvo pagal kilmę ir vaiko turtines teises ir pareigas. Be to, institucija, įpareigota nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, pripažino jos teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą.
3. Teigia, jog negali būti remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 1 d. nutarimu, kadangi jame nepasisakyta byloje aktualiais klausimais, o jame nagrinėtos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVA atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 62–65) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nurodo, kad tokia aplinkybė kaip senyvas amžius pati savaime negali būti laikoma svarbia priežastimi praleisto termino atnaujinimui. Be to, pareiškėjos amžius nesutrukdė jai 2009 metais kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo.
2. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.227 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A63-911/2008), sutinka su teismo išvada, jog pareiškėja neturi subjektinės teisės paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ji negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau - ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.).
Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs (pavyzdžiui, bylos Nr. A146-772/2009, A63-529/2009), kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą pateikti Utenos AVA K. Ž. nuosavybės teises ir giminystės ryšius su juo patvirtinantiems dokumentams, nurodė, kad dokumentų apie K. Ž. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą neturėjo, ėmėsi priemonių tokiems dokumentams gauti, todėl praleido įstatyme nustatytus terminus.
Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Utenos AVA 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 49387-45-5491 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į jos biologinio tėvo K. Ž. valdytą nekilnojamąjį turtą, suteikiant jai 6,15 ha žemės ir 1,60 ha miško dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su J. Ž., V. J. Ž., A. Š., J. Ž. valdomuose 26,70 ha ploto žemės ir 22,43 miško sklypuose. Pareiškėja teigė, jog ji turi dokumentus, patvirtinančius, kad K. Ž. turėjo daugiau žemės. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja pati arba per įgaliotus atstovus kreipėsi į atitinkamas valstybes institucijas, siekdama gauti papildomos informacijos apie K. Ž. nuosavybės teise turėtą žemę 2003, 2004, 2005, 2007 metais, t. y. iš esmės jau pasibaigus įstatyme nustatytam nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininkų patvirtinančių dokumentų pateikimo terminui. Pastebėtina, jog pareiškėja nenurodė svarbiomis pripažintinų aplinkybių, dėl kurių ji įstatyme nustatytu terminu nesiėmė analogiškų veiksmų ir nepateikė atitinkamų dokumentų Utenos AVA. Be to, pareiškimas pirmosios instancijos teismui pateiktas tik 2009 m. liepos 27 d. (b.l. 2), kitaip tariant, ženkliai praleidus nustatytus terminus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškime nurodytos terminų praleidimo priežastys nevertintinos kaip svarbios ir negali būti priežastimi atnaujinti praleistus terminus.
Pareiškėjos pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, susijusios su klaidinančiais įgaliotų institucijų veiksmais, nėra patvirtintos bylos medžiaga ir negali būti pagrindu atnaujinti praleistus terminus. Atitinkamai įstatyme nustatyto termino atnaujinimo prasme nereikšmingomis pripažintinos ir aplinkybės, jog pareiškėja aktyviai siekė surinkti reikiamus duomenis ir įrodymus, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į jos įtėviui K. D. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Jokios kitos priežastys, kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams atnaujinti, nurodytos nebuvo, nepateikti papildomi įrodymai, kurie sudarytų pagrindą tenkinti pareiškimą. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir atnaujinti praleistus terminus.
Sprendžiant kilusį ginčą, taip pat svarbu pažymėti, jog ginčo dalyku yra būtent Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo klausimas, todėl argumentai, susiję su pareiškėjos teise pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvui K. Ž. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, šios bylos kontekste nevertintini. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad jis priimtas 2009 m. spalio 9 d. (b.l. 50), tačiau teismo posėdžio protokolas (b.l. 49) bei sprendimo siuntimo lydraštis (b.l. 54) patvirtina, jog sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2009 m. spalio 8 d. Teisėjų kolegija tokias aplinkybes vertina kaip rašymo apsirikimus, nesudarančius pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl kurių turėtų būti imamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalyje numatytų veiksmų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjos E. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-226-283-2009 palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.