- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- 2A-618/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Pauliaus E
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant apeliantams P. E. D. ir A. D.
atsakovo atstovams Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atstovui prokurorui Vyteniui Kasparavičiui ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Ramūnui Valatkai,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų P. E. D. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Pauliaus E. D. ir A. D. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, dėl teisėjų ir prokurorų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė pripažinti, kad prokuratūra ir teismai pažeidė teisės aktų reikalavimus, taip pat priteisti ieškovams kiekvienam po 200 000 Lt neturtinei žalai bei 25 002,37 Lt turtinei žalai dėl gyvenamajam namui ir kiemo įrenginiams padarytos žalos atlyginti.
Ieškovai nurodė, kad 1990 m. lapkričio 21 d. ieškovas P. E. D. automobiliu partrenkė pėsčiąją, kuri nuo sužalojimo mirė. 1994 m. sausio 25 d. Kėdainių rajono apylinkės prokuroras V. B. panaikino nutarimą nutraukti ieškovo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą, atnaujino parengtinį tardymą ir nurodė pateikti ieškovui kaltinimus dėl BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo. Tuo metu galiojusioje nurodytoje normoje buvo įtvirtinta transporto priemonę vairuojančio asmens baudžiamoji atsakomybė už eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, jei tai sukėlė nukentėjusiajam apysunkį ar lengvą kūno sužalojimą arba padarė žymią materialinę žalą, o veika buvo padaryta esant neblaiviam. Ieškovų nuomone, baudžiamasis ieškovo persekiojimas buvo pradėtas nesant įstatymo, numatančio jo baudžiamąją atsakomybę, esant absoliutiems ieškovo blaivumo įrodymams, tyčia ir šiurkščiai pažeidžiant teisės aktus. Kėdainių rajono apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, ir, pritaikius amnestiją, nuteistas ketverių metu laisvės atėmimo bausme su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu ketveriems metams, atidedant nuosprendžio vykdymą trejiems metams. Panevėžio apygardos teismas 1995 m. kovo 2 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1995 m. balandžio 20 d. nutartimi žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus panaikino. Kasacinis teismas nustatė, kad 1993 m. birželio 10 d. BK 246 straipsnio 2 dalis buvo panaikinta, todėl konstatavo, jog ieškovas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal neesantį baudžiamąjį įstatymą, o parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas yra niekiniai ir nesukelia teisinių pasekmių. Ieškovų nuomone, Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja Z. S. , kaltinimą palaikęs prokuroras A. J. , Panevėžio apygardos teismo teisėjai L. T. , E. V. , P. Š. , prokuroras Ž. R. veikė tyčia, neaiškindami sufabrikuoto kaltinimo esmės, esant absoliutiems ieškovo blaivumo įrodymams, žinomai melagingai pritaikę netekusį galios nesamą įstatymą, grubiai pažeidė teisės aktus ir ieškovo teises.
Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla buvo perduota Ukmergės rajono policijos komisariatui, kurio tardymo poskyrio tardytojas O. P. , sąmoningai tyčia pažeisdamas BPK pagrindines nuostatas, žinomai melagingai pritaikydamas netekusią galios BPK 246 straipsnio 3 dalį, neatlikdamas jokių papildomų tardymo veiksmų, nepaaiškėjus jokioms naujoms aplinkybėms, 1995 m. liepos 21 d. surašė naują kaltinamąja išvadą. Ukmergės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras, patvirtindamas tardytojo kaltinamąją išvadą, neatliko savo pareigų, sąmoningai tyčia pažeidė prokuratūros veiklą reglamentuojančius norminius aktus, patvirtino vykdomą nusikalstamą susidorojimą su ieškovu, konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą, nesant ieškovo kaltės taikė baudžiamojo įstatymo normas, bet kokiomis priemonėmis siekė palaužti ieškovo valią, atimti galimybę, leidžiančią suprasti sufabrikuoto kaltinimo esmę, gintis nuo absurdiškų kaltinimų. Kėdainių rajono apylinkės teismas 1996 m. vasario 29 d. nuosprendžiu pripažino ieškovą kaltu dėl BK 246 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo ir, pritaikius amnestiją, nuteisė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu trejiems metams. Bausmės vykdymas buvo atidėtas dviejų metų laikotarpiui, įpareigojant ieškovą be institucijų, vykdančių bausmės vykdymo atidėjimą, žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei iki 1997 m. sausio 1 d. atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą – 6 946,80 Lt. Ieškovų nuomone, nuosprendį priėmęs teisėjas tyčia atsisakė vadovautis tardytojų sukaupta medžiaga, nesilaikė BPK reikalavimų bei priėmė neteisėtą nuosprendį. Nesant ieškovo veikoje nusikaltimo sudėties, teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Panevėžio apygardos teismo teisėjai, 1996 m. balandžio 4 d. nutartimi palikę galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesilaikė BPK 374, 385 straipsnių reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai 1996 m. gegužės 30 d. nutartyje, kuria buvo atsisakyta iškelti kasacinę bylą, nesilaikė aukščiau nurodytų BPK reikalavimų, taip pat BPK 369 straipsnio nuostatų. Ieškovai pažymi, kad neteisėtas nuosprendis davė pagrindą 1997 m. lapkričio 10 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi ieškovą įkalinti Kybartų kolonijoje. Nuosprendis ir nutartis įsiteisėję, įvykdyti. Baudžiamojoje byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovai daugybę kartų prašė atnaujinti bylą, tačiau tai padaryta nebuvo.
Šalies argumentai
Ieškovai nurodė, kad neteisėtas nuosprendis buvo pagrindas atsirasti vėlesniems jų teisių pažeidimams. Vykdydami baudžiamojoje byloje priteistų 6 946,80 Lt išieškojimą, 1998 m. sausio 20 d. antstoliai pardavė ieškovų gyvenamą namą ir kiemo įrengimus. 1999 m. balandžio 9-13 d. buvo įvykdytas priverstinis ieškovų ir jų turto iškeldinimas iš parduotų pastatų. 1999 m. gegužės 13 d. Kėdainių meras išnuomojo prie namų valdos priskirtą 25 arų žemės sklypą, už kurį ieškovai 1992 metais buvo sumokėję visą reikalingą išperkamąjį žemės sklypo mokestį. 1999 m. rugpjūčio 24 d. ieškovai su turimais asmeniniais daiktais nuo žemės sklypo išmesti į gatvę. 2000 m. balandžio 3 d. Kauno apskrities viršininko administracija sudarė sąlygas suinteresuotiems asmenims naudotis kiemo įranga ir žemės sklypu prie parduotos namų valdos. 2003 m. balandžio l d. namų valda realiai grąžinta ieškovams, žemės sklypas įregistruotas jų nuosavybe, tačiau ieškovų teisių pažeidimai į žemės sklypą ir kiemo įrangą nutraukti tik 2007 m. birželio 13 d. (pažeidimai prasidėjo 1993 metais).
Neteisėtas nuosprendis taip pat buvo pagrindas atsirasti trisdešimt trims byloms, kuriose ieškovai dalyvavo tai ieškovo, tai atsakovo teisėmis. Beveik visose bylose ieškovų reikalavimai atmesti. Gyvenamas namas ir kiemo įrenginiai grąžinti su 25 002,37 Lt nuostoliu, kuris neatlygintas. Neteisėtas nuosprendis buvo pagrindas neteisingai išspręsti žalos atlyginimo klausimą: Panevėžio apylinkės teismo sprendimu ieškovams iš valstybės priteisė po 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, tačiau kasacinis teismas, nurodydamas, kad įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatyti nusikalstami ieškovo veiksmai, 2005 m. kovo 16 d. nutartimi sumažino priteistą neturtinės žalos atlyginimą ieškovui iki 3 000 Lt, o ieškovei – iki 6 000 Lt. Tokiu būdu, vadovaujantis neteisėtu nuosprendžiu, buvo pažeista ieškovų teisė į teisingą žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų namo pardavimo veiksmų, atlyginimą.
Neteisėta apkalta, nuteisimas padarė ieškovui turtinės ir neturtinės žalos. Eilę metų nesant pagrindo baudžiamoji byla buvo tai iškeliama, tai nutraukiama. Visais atvejais buvo teikiami šmeižikiški nukentėjusiosios raštai, kuriuose dėstomi tikrovės neatitinkantys faktai iš esmės nebuvo tiriami. Ieškovas negalėjo apsiginti ir tai jam kėlė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą. Nuosprendį paskelbus spaudoje buvo dezinformuota visuomenė, pablogėjo reputacija, santykiai su giminaičiais, ieškovas buvo kaltinamas bendradarbių ir pažįstamų, dėl ko visą laiką buvo emocinės depresijos būsenoje. Nuosprendyje ir spaudoje ieškovas buvo apkaltintas vengimu atlyginti laidojimo išlaidas, nors to padaryti niekada nevengė. Ieškovai taip pat pažymi, kad tuometinis Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininkas A. J. iš anksto suplanavo ieškovo laisvės atėmimą. Apie teismo posėdį ieškovui iš anksto nebuvo pranešta, o 1997 m. lapkričio 10 d. policijos pareigūnai ieškovą į teismą pristatė iš darbovietės. Teismo salėje ieškovas buvo suimtas uždedant antrankius ir patalpintas į areštinę, o vėliau gabenamas į koloniją. Dėl šių neteisėtų veiksmų ieškovas patyrė emocinį šoką. Patalpintas į areštines, būdamas įkalinimo įstaigoje, ieškovas patyrė pažeminimą, kitų kalinių tyčiojimąsi, buvo ilgalaikės depresijos būsenoje. Iš jo buvo atimti geresni daiktai, rūbai. Teisėjo A. J. paskirta advokatė palaikė kaltinimo pusę, todėl ieškovas jaudinosi, kad negali apsiginti nuo absurdiškų kaltinimų. Ieškovui esant įkalinimo įstaigoje, antstoliai pardavė ieškovų gyvenamą namą. Paleistas iš įkalinimo įstaigos ieškovas neteko darbo. Tyčiniai antstolių ir teisėjų veiksmai nukreipti civilinio ieškinio išieškojimą į išpuoselėtą ieškovų sodybą, geroje vietoje esančius ir gerai įrengtus namus, kai išieškojimą buvo galimybė nukreipti į areštuotą automobilį, turimą motociklą, darbo užmokestį ir kt., kėlė dvasinius išgyvenimus. Neteisėti apkaltos, nuteisimo veiksmai, ilgalaikė depresijos būsena padarė žalą ir ieškovo sveikatai – jam reikalingas intensyvus stacionarinis gydymas, šeimos narių patarnavimai. Neteisėta Kėdainių rajono apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 10 d. nutartis patalpinti ieškovą į koloniją taip pat turėjo įtakos jam paskaičiuotos senatvės pensijos dydžiui. Ieškovai pažymėjo, kad išdėstytos aplinkybės ir pateikti įrodymai liudija, kad prokurorai ir teisėjai neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, dažnai veikė sutartinai tyčia, dėl ko ieškovas nepagrįstai buvo apkaltintas, nuteistas, įkalintas, neteko namų, turto, darbo, prarado sveikatą. Penkiolika metų sutartinai veikiantis prokurorų ir teisėjų klanas, pajungdamas šmeižtui ir dezinformacijai visuomenės informavimo priemones, įtraukdamas į nereikalingą trisdešimt trijų bylų procesą, siekė sužlugdyti ieškovą dvasiškai ir materialiai.
Šalies argumentai
Ieškovė A. D. nurodė, kad dėl neteisėtų prokurorų ir teisėjų veiksmų apkaltinant, nuteisiant, patalpinant į įkalinimo įstaigą ieškovą, taip pat patyrė žalą. Įkalinus sutuoktinį, ji liko be jokio pragyvenimo šaltinio, lėšų prasimaitinti ir pan., kadangi buvo jo išlaikoma. Neteisėti įkalinimo veiksmai sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, nepriteklių. Gindama savo teises ji buvo trisdešimt vienos civilinės bylos proceso dalyvė, jos ieškiniai ydingai buvo atmetami. Teismui nusprendus iškeldinti ieškovus iš parduotų pastatų, ieškovė atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl neteko teisės į prie namų valdos priskirtą žemės sklypą, nors 1992 metais, išsiperkant iš valstybės žemės sklypą, ji yra įmokėjusi dalį savo asmeninių lėšų. Daug metų ieškovė negalėjo gauti darbo, jokio socialinės paramos, yra palikta be lėšų pragyvenimui. Ketverių metų laikotarpiui ieškovė buvo netekusi būsto, visų savo asmeninių daiktų. Buvo priversta gyventi palapinėje, kitose gyventi nepritaikytose vietose. Didelę dalį ieškovės turto valstybė grąžino sugadintą, netinkamą naudoti. Vertingi daiktai buvo pavogti. Už teismo priteistą turtinės žalos atlyginimą ieškovė galėjo įsigyti tik penktadalį išvogto, sugadinto, suniokoto turto. Pirmosios instancijos teismo priteistą ieškovei 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą Lietuvos Aukščiausias teismas sumažino iki 6 000 Lt dėl to, kad ieškovui įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra nustatyti nusikalstami veiksmai. Ieškovė su autoįvykiu, nuosprendžiu ieškovui niekaip nėra susijusi, todėl kasacinio teismo nutartis neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų, pažeidė ne tik ieškovės teisę į teisingą žalos atlyginimą, bet sukėlė sunkius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Padaryta žala ieškovės sveikatai. Ieškovams grąžinus namų valdą, jų teisės toliau pažeidžiamos, nes į žemės sklypą ir kiemo įrangą ankstesnio savivaldybės leidimo tretiesiems asmenims pagrindu išleidžiamos nuotekos. Siekdama pašalinti pažeidimus, ieškovė daugiau kaip ketverius metus kenčia valdininkų tyčiojimąsi, jų moralinį spaudimą taikytis su esama padėtimi. Ieškovė buvo priversta neatlygintinai prižiūrėti, valyti fekalijomis teršiamą teritoriją, remontuoti suirusią kiemo įrangą, šalinti vandenį iš semiamo gyvenamojo namo rūsio. Daug metų kompetentingos institucijos gynė tik pažeidėjų interesus, o ieškovė buvo sistemingai moraliai traumuojama, gyveno neigiamų emocijų būsenoje. Dėl neteisėto nuosprendžio ieškovė patyrė ir turtinę žalą. Teismo nuosprendžiu buvo patenkintas civilinės ieškovės ieškinys ir iš ieškovo priteista 7 026 litų. Kadangi 79,20 litų buvo atlyginta, liko neatlyginta 6 946,80 Lt. Šis ieškinys dėl antstolių padarytų pažeidimų buvo atlygintas iš teismo antstolių kontoros sąskaitos, o vėliau 2004 m. gegužės 21 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu priteistas iš ieškovo valstybei. Ieškovė valstybei šią sumą pervedė iš savo asmeninės sąskaitos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad 1991 m. gegužės 6 d. Kėdainių rajono tardymo poskyryje buvo iškelta baudžiamoji byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 246 straipsnio 3 dalyje. Byla buvo ne kartą nutraukta, po nutarimų nutraukti bylą atnaujintas parengtinis tardymas ir iš naujo atliekami parengtinio tardymo veiksmai, skiriamos ekspertizės, apklausiami liudytojai, daromos akistatos, parodymų patikrinimai vietoje, tardymo eksperimentai, renkami kiti įrodymai. Ta aplinkybė, kad Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras V. B. 1994 m. sausio 25 d. nutarimu panaikino ankstesnį nutarimą nutraukti baudžiamąją bylą ir priėmė nutarimą atnaujinti parengtinį tardymą, duodamas rašytinius nurodymus, kad ieškovui turi būti pateiktas kaltinimas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir perduota byla į rajono apylinkės teismą, nevertintina kaip neteisėti prokuroro veiksmai, nes parengtinio tardymo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurie sudarė pagrindą patraukti asmenį kaltinamuoju. 1994 m. balandžio 14 d. Kėdainių rajono tardymo poskyrio tardytojo nutarimu ieškovas buvo patrauktas kaltinamuoju, 1994 m. balandžio 28 d. jam buvo paskelbta apie parengtinio tardymo pabaigimą, o 1994 m. gegužės 2 d. pateikta kaltinamoji išvada ir byla atiduota teismui. Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų ir ieškovų duotų paaiškinimų nėra pagrindo daryti išvadą, kad prokuroro V. B. veiksmai buvo neteisėti, kad kaltinimas ieškovui buvo pareikštas nesant pakankami surinktų įrodymų ar nesant įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką.
Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog žemesnes instancijos teismas pripažino ieškovą kaltu dėl BK 246 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, o kasacinis teismas konstatavo, kad BK 246 straipsnio 2 dalis buvo panaikinta 1993 m. birželio 10 d. įstatymu, todėl atliekant parengtinį tardymą ir nagrinėjant bylą teismuose įstatymas, kurio pažeidimu buvo kaltinamas ieškovas, negaliojo, vertintina kaip negaliojantį įstatymą taikiusių asmenų klaida – neteisėti veiksmai. Tokie veiksmai vertintini kaip esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kuomet nesant pareikšto kaltinimo pagal teisingai kvalifikuotą nusikalstamą veiką, kuriai tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas laikomi niekiniais ir nesukeliantys teisinių pasekmių. Tačiau tai nagrinėjamu atveju jokiu būdu nereiškia, kad padarytoji ieškovo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal tuo metu galiojančią baudžiamojo įstatymo normą. Instancine tvarka įsteigti teismai tam ir egzistuoja, kad būtų galimybė įvertinti šalių skundus ir net du kartus skirtingos sudėties teismams patikrinti parengtinio tardymo medžiagą ir atitinkamai nuosprendžio teisėtumą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir paskesnės teismų nutartys buvo panaikintos, o byla perduota parengtiniam tardymui atlikti, kad būtų ištaisyta klaida dėl netinkamo įstatymo pritaikymo. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas bei nebuvo įrodinėjamas priežastinis ryšys tarp minėtų prokurorų ir teisėjų neteisėtų veiksmų bei ieškovų nurodomos žalos, todėl, nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimai šiuo pagrindu atmestini.
Teismas taip pat pažymėjo, kad vėlesnis Kėdainių rajono apylinkės teismo 1996 m. vasario 29 d. nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl BK 246 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo, buvo išnagrinėtas apeliacine ir kasacine tvarka pagal ieškovo skundus. Juose ieškovas nurodė nuosprendžio neteisėtumo aplinkybes, kurios yra analogiškos dėstomoms nagrinėjamame ieškinyje, o jų esmė ta, kad ieškovo veikoje nėra nusikaltimo sudėties, todėl teismas turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės ir kasacinės instancijų teismų nutartimis skundai buvo atmesti ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas ieškovą nuteisė pagrįstai, nes jo kaltumas nustatytas byloje surinktais, teismo patikrintais bei įvertintais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta. Baudžiamojo proceso kodeksas 346 straipsnis nustato, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl, išnaudojus visas Kėdainių rajono apylinkės teismo 1996 m. vasario 29 d. nuosprendžio apskundimo galimybes, jį peržiūrėjus apeliacine ir kasacine tvarka bei atitinkamai apkaltinamajam nuosprendžiui įsiteisėjus, nuosprendis privalėjo būti besąlygiškai vykdomas. Todėl negali būti iš naujo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, atitinkamos veikos kvalifikavimu, BK normų taikymu, siekiant nustatyti šių veiksmų teisėtumą išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, nes visi šie veiksmai įstatymu nustatyta tvarka jau yra atlikti, įvertinti ir dėl jų priimtas galutinis teismo nuosprendis, kuris yra teisėtas, t. y. byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Dėl išdėstytų motyvų ir nurodytų pagrindų atmestini kaip akivaizdžiai nepagrįsti ieškovo argumentai, kurie siejami su ieškovo įvardijamu „neteisėtu“ nuosprendžiu ir kaip jo pasekmė atsiradusiais vėlesniais veiksmais: tai teisėjų bei kaltinimą palaikiusių prokurorų tyčinė veika, nesiaiškinant sufabrikuoto kaltinimo esmės, tai įkalinimas kolonijoje, tai vykdymo veiksmai nuosprendžiu patenkinto civilinio ieškinio pagrindu, tai trisdešimt trijų nurodomų civilinių bylų iškėlimas, tai žalos atlyginimas išnagrinėtoje civilinėje byloje, tai atmesti prašymai dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo.
Teismas sprendė, kad jokių savarankiškų įrodymų dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 10 d. nutartį patalpinti ieškovą į koloniją priėmusių ar vykdžiusių asmenų veiksmų neteisėtumo byloje nepateikta. Draudimas riboti laisvę nėra absoliutus, nes įstatymai gali numatyti tokius atvejus, kuomet laisvė gali būti ribojama. Vienu iš tokių atvejų yra kriminalinė bausmė. Už vengimą ar trukdymą vykdyti įsiteisėjusį teismo nuosprendį yra numatyta atsakomybė. 1997 m. lapkričio 10 d. teisme išnagrinėjus teikimą dėl nuteisto ieškovo piktybiško nuosprendžiu paskirto įpareigojimo atlyginti nukentėjusiai padarytą materialinę žalą nevykdymo, buvo nutarta ieškovą 1 metams ir 6 mėnesiams pasiųsti į koloniją asmenims, padariusiems nusikaltimus dėl neatsargumo, kardomąja priemone parinkti suėmimą ir suimti teismo posėdžio salėje. Kėdainių rajono apylinkės teismo 1997 m. lapkričio 10 d. nutartis įkalinti ieškovą buvo apskųsta Panevėžio apygardos teismui, tačiau ji buvo palikta nepakeista. Vadinasi, nutartis yra teisėta ir ieškovas teisėtu pagrindu atliko bausmę kolonijoje. Ieškovo atžvilgiu taikytos priemonės ir atliekami procesiniai veiksmai buvo paremti atitinkamais procesiniais sprendimais bei atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo numatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas.
Teismas nurodė, kad yra niekuo nepagrįsti ieškovo motyvai dėl neteisėtų prokuratūros veiksmų jai atsisakius atnaujinti procesą išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, o nurodomi motyvai – buvo ar nebuvo naujai paaiškėjusių aplinkybių bei ieškovo įvardijamų ankstesnio proceso klaidų – negali būti iš naujo nagrinėjami šioje byloje dėl žalos atlyginimo.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nors ieškovai nurodė, jog dėl neteisėto apkaltinimo, neteisėto nuteisimo ir neteisėto patalpinimo į įkalinimo įstaigą jie patyrė žalą, tačiau įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje pagrindžia priešingą aplinkybę – ieškovas buvo apkaltintas ir nuteistas teisėtai. Nenustačius prokurorų, teismo, teisėjų neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, kurie būtų priežastiniame ryšyje su ieškovų nurodoma žala, reikalavimai atmestini.
Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo atstovai prašė taikyti ieškinio senatį pareikštiems reikalavimams. Tiek galiojęs 1964 m. CK 84 straipsnis, tiek galiojančio CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad apie nurodomus teisės pažeidimus ieškovai sužinojo jų įvardijamų neteisėtais procesinių veiksmų atlikimo metu, todėl visiems reikalavimams dėl įvardijamais ir iki 2003 m. lapkričio 12 dienos atliktais veiksmais galimai padarytos turtinės žalos yra suėję senaties terminai, kas sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovų nurodomi civiliniai teisiniai santykiai dėl civiliniu ieškiniu priteistos sumos išieškojimo ir su tuo susijusiais vykdymo veiksmais bei jų sukeltomis pasekmėmis nėra šios bylos, iškeltos dėl žalos atlyginimo CK 6.272 straipsniu pagrindu, nagrinėjimo dalykas, todėl teismas jų nenagrinėja.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantai P. E. D. ir A. D. prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde dėstomos ginčo aplinkybės bei pateikiami šie argumentai:
1. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Ieškovų teisių pažeidimai buvo tęstiniai – prasidėję 1994 metais pasibaigė tik 2007 m. birželio 13 d., kai pašaliniai asmenys nutraukė naudojimąsi ieškovų žemės sklypu ir kiemo įranga, todėl senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo pažeidimų nutraukimo dienos.
2. Teismas netyrė byloje esančių įrodymų. Nors byloje aprašyti 16 metų įvykiai, byla išnagrinėta per du teismo posėdžius, trukusius apie 5 valandas. Tai per trumpas laikas pasisakymams, įrodymų tyrimams ir kt. Atsakovo atstovai jokių įrodymų, paneigiančių ieškovų įrodymus, nepateikė.
3. Nėra aišku, kodėl teismas nepasisakė dėl žalos atlyginimo A. D. – ji nebuvo pripažinta padariusi nusikaltimą.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas buvo šališkas. Teisėja nenusišalino ir nebuvo nušalinta. Byloje buvo vadovaujamasi tik nuosprendžiu ieškovui ir atsakovo atstovų reikalavimais.
5. Buvo pažeistos ieškovų teisės į kvalifikuotą teisinę pagalbą. Per visą bylos nagrinėjimo laiką nė vienas iš valstybės ieškovei skirtų advokatų nesuteikė nė menkiausios teisinės pagalbos, nepasisakė teismo posėdžiuose ir nepadėjo surašyti jokio dokumento. Savo ruožtu ieškovas dėl pinigų stygiaus atstovo nusisamdyti negalėjo.
6. Atsakovą atstovaujantis Teisingumo ministerijos atstovas sulaužė teismui duotą priesaiką, nes išsakė tikrovės neatitinkančius faktus, siekė suklaidinti teismą, nebuvo susipažinęs su bylos medžiaga. Teismas tokį pareigūno elgesį toleravo. Prokuratūros atstovas taip pat elgėsi negarbingai, nesiekė, kad būtų nustatyta tiesa, užkirstas kelias piktybiškiems kitų pareigūnų pažeidimams.
Apeliantai taip pat pažymėjo, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra įrodyti, tarp jų ir atsiradusios žalos yra neginčytinas priežastinis ryšys.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovai prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantai nepagrindžia savo skundo, atkartoja ieškinio turinį. Pažymi, kad ginčijamo nuosprendžio neteisėtumas negali būti revizuojamas civilinio proceso tvarka. Teismas tinkamai taikė ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas (revisio prioris instantiae). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Sprendžiamas ginčas kildinamas iš valstybės civilinės deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 straipsnis). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju valstybės atsakomybei atsirasti pakanka trijų būtinų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Pareiga įrodyti šias sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis). Šioje byloje apeliantai prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su prokurorų ir teisėjų veiksmais vykdant P. E. D. baudžiamąjį persekiojimą, nagrinėjant jo baudžiamąją bylą ir nuteisiant, taip pat skiriant atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Apeliantų nuomone, neteisėti veiksmai susiję priežastiniu ryšiu ne tik su jų patirta neturtine žala, bet ir žalos jų turtui – visų pirma gyvenamajam namui – padarymu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė iš esmės remdamasis dviem pagrindais. Pirma, teismas konstatavo, kad skundžiami veiksmai nebuvo neteisėti, ir, antra, kad praleista ieškinio senatis reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų argumentai dėl esą netinkamai taikytos ieškinio senaties yra nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad teismo nuosprendis, kuriuo apeliantas buvo nuteistas, įsiteisėjo 1996 m. balandžio 4 d., o nutartis pasiųsti į koloniją – 1997 m. gruodžio 4 d. Minėta, apeliantai neturtinę žalą iš esmės sieja su baudžiamojo proceso metu priimtais procesiniais sprendimais. Byloje nėra duomenų, kad aptariami sprendimai apeliantams būtų tapę žinomi vėliau nei buvo priimti, o ir pats procesinių sprendimų pobūdis – nuteisti, patalpinti į koloniją – liudija, kad apie juos buvo žinoma iš karto po priėmimo. Taip pat tiek iš apelianto P. E. D. baudžiamosios bylos, tiek iš pačių apeliantų paaiškinimų matyti, kad jie nuo pat baudžiamosios bylos iškėlimo aktyviai gynė savo teises. Dėl šių priežasčių yra akivaizdu, kad reikalavimui dėl nurodytais procesiniais sprendimais esą padarytos žalos atlyginimo yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas, o jo atnaujinti apeliantai neprašė (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos nuomone, net nesprendžiant, ar tarp minėtų teisėsaugos institucijų veiksmų ir apeliantų įvardijamų vienų iš jų pasekmių – gyvenamojo namo priverstinio realizavimo ir žalos jam padarymo – egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, aplinkybė, kad, kaip nurodo patys apeliantai, gyvenamasis namas jiems buvo grąžintas 2003 m. balandžio 1 d. (T. 2, b. l. 189), o ieškinys pareikštas tik 2006 m. lapkričio 13 d., nekeičia išvados dėl praleistos ieškinio senaties. Taip pat negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo 2007 m. birželio 13 d., kai buvo nutrauktas nuotekų išleidimas į apeliantų žemės sklypą. Minėta, neteisėtumas siejamas su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir įvykdymu, todėl net nevertinant pačių trečiųjų asmenų veiksmų, susijusių su nuotekų šalinimu ir leidimu tai daryti, pagrįstumo, yra akivaizdu, kad tarp baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų ir šių veiksmų nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio ir atitinkamai su minėtais veiksmais negali būti siejama ieškinio senaties eiga.
Apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo tiriami byloje esantys įrodymai, o ir proceso trukmė tam padaryti buvo per trumpa, atmestini kaip nepagrįsti. Teismo proceso metu apeliantai tikslino ir pildė savo procesinius dokumentus, šalys ne kartą jais keitėsi tarpusavyje (T. 1, b. l. 94-101, 114-122, 135-139, 159-160, 177-180, 184-185, 203-206; T. 2, b. l. 13-21, 91-99, 164-171), todėl ginčo aplinkybės buvo išsamiai atskleistos ir žinomos. Bylos nagrinėjimas teismo posėdžiuose truko apie 5 valandas (T. 2, b. l. 154-162, 174-177), kas laikytina pakankamu laiko tarpu ginčui išnagrinėti. Šiuose teismo posėdžiuose pasisakė visos šalys, jų kalbų trukmės nebuvo ribojamos. Prie bylos taip pat buvo prijungta baudžiamoji byla ir ginčui aktualios civilinės bylos, tokiu būdu užtikrinant įrodymų pakankamumą. Byloje nustatytos aplinkybės ir pateikti įrodymai aptarti ir įvertinti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, kurio priėmimas CPK 269 straipsnio pagrindu taip pat buvo atidėtas 14 dienų. Vien tai, kad teismas nevertino byloje surinktų įrodymų palankiai apeliantams, nereiškia, kad įrodymai buvo ištirti ir įvertinti netinkamai.
Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad abiejų apeliantų reikalavimai atlyginti žalą buvo sieti su P. E. D. nuteisimu ir įkalinimu bei šių veiksmų sąlygotais kitų asmenų veiksmais, pavyzdžiui, gyvenamojo namo realizavimu, nuotekų šalinimu į apeliantų žemės sklypą ir pan. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad skųsti teisėsaugos institucijų veiksmai buvo teisėti, be to, yra praleista ieškinio senatis, ieškinys buvo pagrįstai atmestas abiejų apeliantų atžvilgiu.
Apeliantų argumentai dėl teisėjos šališkumo laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad apeliantai teisėją prašė nušalinti dar iki pradedant jai nagrinėti bylą po ankstesnės teisėjos nušalinimo, tačiau apeliantų prašymas buvo atmestas (T. 2, b. l. 118-121). Teiginiai apie sprendimą nagrinėjusios teisėjos piktavališkumą, susitarimą veikti išvien prieš apeliantus visiškai nepagrįsti įrodymais ir todėl nei jie, nei teisėjos elgesys proceso metu nesudaro pagrindo abejoti nešališkumu.
Apeliantai taip pat yra neteisūs, teigdami, kad jiems nebuvo suteikta kvalifikuota teisinė pagalba. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iš pradžių abu apeliantus, o po to apeliantę atstovavo valstybės skirti advokatai (T. 1, b. l. 87, 102-105). Advokatė, kuri nesutiko su apeliantų užimta teisine pozicija, buvo pakeista kitu advokatu, kuris dalyvavo teismo posėdžiuose ir juose pasisakydavo (T. 2, b. l. 16, 113-114, 154-163, 174-177). Spręsti, kad teisinė pagalba buvo nekvalifikuota, nėra pagrindo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovo atstovai sakė netiesą, klaidino teismą, tačiau šie teiginiai visiškai nekonkretizuoti, nepateikta jokių juos patvirtinančių įrodymų, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl ginčo esmės
Ieškinio senaties praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo aplinkybes, taip pat pažymi, kad apeliantai šioje byloje neteisėtais įvardijamus prokurorų ir teisėjų veiksmus bei procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje skundė aukštesniems pareigūnams ar teismas, tačiau jų skundai buvo atmesti, taip pat netenkinti prašymai atnaujinti baudžiamąją bylą. Nagrinėjamoje byloje iš esmės vėl kartojami analogiški teiginiai ir argumentai, nenurodant jokių naujų aplinkybių ir nepateikiant įrodymų, leisiančių aptariamus veiksmus civilinės teisės požiūriu įvertinti skirtingai nei tai padaryta anksčiau. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pirmas apelianto nuteisimas pagal nesantį baudžiamąjį įstatymą laikytinas neteisėtu ir civilinės atsakomybės prasme, tačiau pagrįstai nurodė, kad žala dėl šių veiksmų ir priežastinis ryšys nebuvo įrodinėjami.
Būtina pažymėti, kad apeliantai dėl jų gyvenamojo namo priverstinio pardavimo ir žalos padarymo jau buvo kreipęsi į teimą. Šis ieškinys įsiteisėjusia kasacinio teismo nutartimi buvo patenkintas iš dalies, priteisiant dalį prašytos atlyginti turtinės ir neturtinės žalos (T. 2, b. l. 48-51). Pastebėtina, kad ankstesnėje byloje nagrinėjamu aspektu buvo pateikiami analogiški argumentai. Kadangi nurodyti klausimai jau yra išspręsti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nenagrinėjo.
Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.