- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- eI-2384-629/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00367-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Jolita Rasiukevičienė, Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- D. Š., V. S.
- Atsakovas
- Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Advokatai
- Vidas Vilkas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolitos Rasiukevičienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Ramintai Juzėnienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Š. (D. Š.) ir V. S. skundą atsakovams Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
D. Š. ir V. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–12) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovė, Fondo administracija) 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. V2-10469 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2017 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 3R-13(AG-379/04-2016) ir priteisti pareiškėjai V. S. iš atsakovės 400 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Nurodė, kad Fondo administracijos 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 12143 buvo nuspręsta pareiškėjui D. Š. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas), kol atsiras Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyti pagrindai sustabdyti ar nutraukti išmokos mokėjimą. Skundžiamu sprendimu nuspręsta D. Š. nuo 2010 m. kovo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą, nes jis išvyko gyventi į užsienį, be to, nurodyta, kad 4 358,84 Eur permoka turi būti grąžinta Fondo administracijai.
Pareiškėjų nuomone, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes Įstatymo 2 str. 3 d. ta apimtimi, kuria pareiškėju laiko vieną iš tėvų, nuolat gyvenantį tik Lietuvos Respublikoje, ir Įstatymo 2 str. 5 d. ta apimtimi, kuria vaiku pripažįsta tik nuolatos gyvenantį Lietuvos Respublikoje jaunesnį nei 18 metų asmenį, prieštarauja Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 str. 2 d. a papunkčiui ir 21 str. 1 d., įtvirtinančiai teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Taigi pareiškėja V. S. kartu su savo sūnumi ir sutuoktiniu išvykusi iš Lietuvos Respublikos gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę dėl šio išvykimo negali prarasti teisės į Įstatymo nustatytą išlaikymo mokėjimą, o tuo pačiu įstaiga, išmokėjusi šias išlaikymo išlaidas, neturi teisės reikalauti šias išmokėtas lėšas grąžinti. Pareiškėjų teigimu, šias išvadas patvirtina ir ESTT praktika, aiškinanti SESV nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo.
Be to, pažymėjo, kad Įstatymo 2 str. 3 d. ta apimtimi, kuria pareiškėju laiko vieną iš tėvų nuolat gyvenantį tik Lietuvos Respublikoje, ir Įstatymo 2 str. 5 d. ta apimtimi, kuria vaiku pripažįsta tik nuolatos gyvenantį Lietuvos Respublikoje jaunesnį nei 18 metų asmenį, prieštarauja 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ (toliau – ir Reglamentas Nr. 1408/71) 10 str. įtvirtintam draudimui kaip nors sumažinti, pakeisti, sustabdyti ir nutraukti vaiko išlaikymo išmokų mokėjimą ar išieškojimą vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą. Mano, kad šiuo atveju vaiko išlaikymo mokėjimui nutraukti nėra ir jokių sąlygų, kuriomis būtų siekiama valstybės bendrojo intereso tikslo. Be to, skundžiamas sprendimas prieštarauja ir lex retro non agit principui, nes juo nusprendžiama išmokų mokėjimą nutraukti atgaline data. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.241 str. 1 d. 4 p. negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaida. Nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta jokia sąskaitybos klaida, o lėšų gavėja veikė sąžiningai.
Pareiškėjų nuomone, dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties SESV, teismas turėtų kreiptis į ESTT. Be to, anot pareiškėjų, ginčijamos Įstatymo nuostatos prieštarauja ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).
Pareiškėja V. S. taip pat pažymėjo, jog gavusi skundžiamo sprendimo pagrindu pateiktą reikalavimą grąžinti 4 358,84 Eur sumą, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nerimą, įtampą, bejėgiškumo bei neteisybės jausmą, kurie, be kita ko, buvo sąlygoti ir tų aplinkybių, jog pareiškėja nuo šiol turės pati viena išlaikyti savo nepilnametį sūnų, mažinti nusistovėjusią, įprastą vaiko poreikiams užtikrinti skirtų išlaidų sumą, patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 400 Eurų.
Atsiliepimas
Atsakovė Fondo administracija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 44–48).
Nurodė, kad išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos tik tam vaikui, kuris atitinka Įstatyme įtvirtintą vaiko sąvoką. Pagal Įstatymo 2 str. 5 d. vaikas yra nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje jaunesnis nei 18 metų asmuo, taip pat vyresnis nei 18 metų nedarbingas asmuo, kuriam iki sukankant 18 metų buvo nustatytas neįgalumas. Atsakovės nuomone, pareiškėjai neteisingai interpretuoja ir aiškina teisės aktų normas. Pabrėžė, jog pareiškėjas D. Š. nuo 2010 m. kovo 1 d. išvyko į užsienio valstybę ir apie tai atsakovė nebuvo informuota. Atsakovės teigimu, vertinant, ar asmuo turi teisę gauti Vaikų išlaikymo fondo išmokas, be kita ko, reikia nustatyti, ar vaikas, kuriam prašoma mokėti išlaikymą, atitinka Įstatyme nustatytą vaiko sąvoką, o prašantis išmokų asmuo – pareiškėjo apibrėžimą. Nors gyvenamosios vietos pakeitimas, kaip tiesioginis Vaikų išlaikymo fondo išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas Įstatyme nėra nurodytas, tačiau Įstatyme, kuris specialiai reglamentuoja išmokų iš Fondo mokėjimą, vaiko sąvoka siejama ne tik su asmens nepilnametyste (išskyrus išimtį dėl neįgalaus asmens), bet ir su nuolatiniu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Taigi išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo gali būti skiriamos tik nuolatiniams Lietuvos Respublikos gyventojams. Atsakovė mano, kad šiuo atveju pareiškėjo D. Š. teisė laisvai judėti nebuvo suvaržyta. Jis nuo 2010 m. gyvena Jungtinėje Karalystėje, tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi jam teikti paramą iš valstybės lėšų, kai asmuo gyvena ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Toks paramos iš Lietuvos valstybės nutraukimas nereiškia, kad yra pažeidžiama D. Š. teisė laisvai judėti. Nutraukus išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą D. Š., jis nepraranda teisės gauti išmoką toje valstybėje narėje, kurioje gyvena (šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje).
Atsakovė taip pat nurodė, jog pareiškėja V. S. skunde nurodo, kad patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nerimą, įtampą, bejėgiškumo bei neteisybės jausmą, tačiau šių aplinkybių nepagrindžia jokiais faktais ir įrodymais, todėl priteisti neturtinę žalą nėra jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas prašė skundą tenkinti, remdamasis skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pasikeitus teismų praktikai, sutinka su pareiškėjų skundu, išskyrus su dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. V2-10469 ir VAGK 2017 m. sausio 10 d. sprendimo Nr. 3R-13(AG-379/04-2016), kuriuo buvo paliktas galioti minėtas Fondo administracijos sprendimas, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.
Nustatyta, kad Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracijos 2009 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Nr. 12143 buvo nuspręsta pareiškėjui D. Š. kiekvieną mėnesį mokėti 195 Lt dydžio išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo, kol atsiras Įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti ar nutraukti išmokos mokėjimą, pervedant išmoką į vaiko motinos V. S. sąskaitą, (b. l. 35).
2016 m. rugsėjo 22 d. Fondo administracija priėmė ginčijamą sprendimą Nr. V2-10469, kuriuo nusprendė nuo 2010 m. kovo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą D. Š., nes jis nuo 2010 m. kovo 1 d. išvyko į Jungtinę Karalystę (b. l. 36). Be to, V. S. informuota, jog turi grąžinti Fondo administracijai 4 358,84 Eur permoką (b. l. 34).
Pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 22 d. Fondo administracijos sprendimą Nr. V2-10469 apskundė VAGK, tačiau pastaroji 2017 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 3R-13(AG-379/04-2016) jų skundo netenkino.
Teismas pažymi, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnį, CK 3.192 str. 1 d. tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Kita vertus, Lietuvos valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 str. 1 d.). Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė (CK 3.204 str. 2 d.). Pagrindines nuostatas ir sąlygas dėl Lietuvos valstybės mokamo išlaikymo nepilnamečiams nustato Įstatymas, kurio tikslas ir paskirtis yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant Įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Taigi vaiko materialinio išlaikymo nepertraukiamumui užtikrinti Lietuvos valstybė prisiėmė subsidiariąją pareigą teikti išlaikymą vaikams, kurie negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymus juos turi išlaikyti.
Pažymėtina, kad ginčijamas atsakovės sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 3 str., 6 str. 1 d. 1 p. Pagal Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p. Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 str. Pagal Įstatymo 3 str. 1 d. Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Įstatymo 6 str. 2 d. nustato, kad į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad D. Š. nuo 2009 m. rugpjūčio 25 d. išmoka paskirta pagrįstai ir tuo metu egzistavo visos sąlygos skirti ir mokėti šią išmoką. Tačiau pareiškėjai ir atsakovė nesutaria dėl to, ar Fondo administracija pagrįstai nusprendė nuo 2010 m. kovo 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą, nes pareiškėjai išvyko į Jungtinę Karalystę ir apie tai neinformavo Fondo administracijos.
Visų pirma pažymėtina, kad atsakovės nurodomas Įstatymo 6 str. 1 d. 1 p., jį atitinkantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija galiojusi nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 14 d.) 10.1 p., yra blanketinės teisės normos, nukreipiančios į Įstatymo 3 str. Pažymėtina, kad Įstatymo 3 str. 1, 2 d. iš esmės įtvirtina, kad Fondo išmokos mokamos, kai: 1) išlaikymas yra priteistas teismo sprendimu ar nustatytas teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir 2) šių išmokų nemoka teismo įpareigotas asmuo. Taigi iš nurodytų nuostatų akivaizdu, kad išmokų, skiriamų iš Vaikų išlaikymo fondo, mokėjimas, atitinkamai ir nutraukimas, nesiejamas su išmokas gaunančio asmens gyvenamosios vietos iš Lietuvos valstybės į užsienio valstybę pakeitimu, todėl teismo vertinimu, atsakovė neturėjo teisinio pagrindo nurodytų nuostatų šioje situacijoje aiškinti plečiamai. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad D. Š. tėvas nuo 2010 m. kovo 1 d. būtų mokėjęs savo sūnui teismo priteistą išlaikymą. Taigi išmokų mokėjimas negalėjo būti nutrauktas skundžiamame sprendime nurodytu teisiniu pagrindu, o tai daro skundžiamą sprendimą neteisėtą iš esmės, kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams, todėl pastarasis kaip ir jį patvirtinantis skundžiamas VAGK sprendimas turi būti panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).
Dėl atsakovės teiginių, kad D. Š. nebeatitinka Įstatyme įtvirtintos „vaiko“ sąvokos, nes išvyko gyventi į užsienį, teismas pažymi, kad Fondo administracija taip aiškindama teisinį reguliavimą neatsižvelgia į tai, kad Įstatymo tikslas yra užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką, kuriam ši parama skiriama. Todėl, jei nėra Įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo nustatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl lėšų vaikui išlaikyti gavimo asmens ar vaiko gyvenamoji vieta. Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs tokio išlaikymo nutraukimo pagrindo, kaip vaiko ar pareiškėjo išvykimas gyventi į užsienį. Nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, o šiuo atveju išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo yra skiriamos būtent jam ir negali būti nutraukiamos nesant tam konkrečiame teisės akte nurodyto teisinio ir faktinio pagrindo. Taip būtų paneigta vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą. Pažymėtina, kad toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-274-552/2017).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjų teisės gali būti apginamos sistemiškai aiškinat nacionalinių teisės aktų nuostatas, taigi Europos Sąjungos teisės aktų normos byloje netaikomos, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nors nagrinėjamu atveju Fondo administracijos neteisėti veiksmai yra nustatyti, tačiau veikų, su kuriomis siejamas prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimas, neteisėtumo konstatavimas, savaime nereiškia, kad asmuo neišvengiamai turėjo patirti neturtinę žalą CK 6.250 str. prasme. Teismo vertinimu, pareiškėjai šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos kilimo fakto. Suprantama, kad pareiškėja V. S., gavusi atsakovės 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. V2-10469 bei pranešimą apie privalomas grąžinti lėšas, galėjo susijaudinti, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-508/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-681/2013). Teismo vertinimo, pareiškėjos patirti išgyvenimai dėl sprendimo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą ir grąžinti susidariusią permoką nesukėlė jai tokio laipsnio ir intensyvumo neigiamus jausmus, išgyvenimus, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala CK 6.250 str. prasme. Taigi, nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjai taip pat prašo atlyginti jiems bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas patikslino, jog prašo atlyginti išlaidas, patirtas vertimams atlikti ir žyminiam mokesčiui sumokėti.
Pagal ABTĮ 40 str. 1 d. proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų skundas tenkintas iš dalies, todėl patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į skundo reikalavimų pobūdį, teismo vertinimu, pareiškėjų skundas šiuo atveju tenkintas 80 proc. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjai patyrė 22,50 Eur išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti ir 28,80 Eur išlaidų dokumentų vertimui iš anglų kalbos atlikti (b. l. 81, 82). Taigi pareiškėjai iš viso patyrė 51,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl, atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų dalį, atlygintina 41,04 Eur (51,30 Eur x 80 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pareiškėjas D. Š. kreipdamasis į teismą buvo nepilnametis, bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės Fondo administracijos priteistinos pareiškėjai V. S., kuri buvo ir pareiškėjo D. Š. įstatyminė globėja.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 str. 2 d., 84 str., 86–87 str., 88 str. 1, 2 p., 132 str. 1 d. ir 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų D. Š. (D. Š.) ir V. S. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. V2-10469 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo“ ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 3R-13(AG-379/04-2016).
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti pareiškėjai V. S. iš atsakovės Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 41,04 Eur (keturiasdešimt vieną eurą ir keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.