Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-286-256/2014

Teisėja Janina Brazauskienė Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00840-2012-5

2014 m. kovo 28 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios M. T. atstovo pagal įstatymą A. T. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. nuteistas:

pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo M. T.) laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

pagal BK 140 str. 2 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo K. S.) laisvės atėmimu 4 mėnesiams.

Bausmes subendrinus BK 63 str. tvarka galutinė nustatyta laisvės atėmimas 8 mėnesiams, pritaikius BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį iki 2014 m. lapkričio 30 d. atsiprašyti nukentėjusiąsias M. T. ir K. S..

Iš A. N. nukentėjusiajai M. T. priteista 500 litų neturtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 24 d., (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose, technologijos pamokos, kurią jis vedė 6 klasėje, metu, klasės mokinių akivaizdoje sugriebė einančią nuo šiukšliadėžės link savo suolo šios klasės mokinę mažametę M. T., gim. (duomenys neskelbtini), paėmė pastarąją už drabužių kaklo – krūtinės srityje ir pakėlė taip, kad nukentėjusioji pasikėlė ant kojų pirštų galiukų, sukeldamas mažametei nukentėjusiajai M. T. fizinį skausmą.

A. N. nuteistas ir už tai, kad 2012 m. rugsėjo 24 d., (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), patalpose, technologijos pamokos, kurią jis vedė 6 klasėje, metu, klasės mokinių akivaizdoje, priėjo prie sėdinčios suole šios klasės mokinės mažametės K. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir apie 4 cm storumo nenustatyta knyga trenkė per nukentėjusiosios dešiniąją ranką, sukeldamas mažametei nukentėjusiajai K. S. fizinį skausmą.

Nukentėjusiosios M. T. atstovas pagal įstatymą prašo nuteisti A. N. realiu laisvės atėmimu ir patenkinti ieškinį. Nurodo, kad veika padaryta mažamečiui, mokytojas nesilaikė Vaiko teisių apsaugos įstatymo, pažeidė mokytojo etikos normas ir mokyklos vidaus tvarką ir turėtų būti atleistas iš darbo. Nuteistasis nusikalto darbo metu, teisme įžeidinėjo ir žemino M. T., ji patyrė stresą, kreipėsi į psichologą. A. N. elgesys užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 155 str. 1 d. Nuosprendyje nurodyta, kad apeliantas vedęs ir dirba (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, nors yra išsituokęs ir ten nebedirba.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pagal BK 140 str. 2 d. atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį.

Fizinio skausmo sukėlimo atveju kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą. Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu fizinį skausmą. Mušimas ar kitoks smurtavimas reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną: smogiant ranka, koja, kietu daiktu, plakant, spaudžiant, stumiant, tempiant ir pan. Šis nusikaltimas apima ir smurtavimą nepaliekantį žymių, o tik sukeliantį fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai nuteisė A. N. pagal BK 140 str. 2d.

Nors nuteistasis kaltu neprisipažino, jo kaltė įrodyta mažamečių nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir bylos medžiaga. Teismas objektyviai ištyrė įrodymus, tinkamai juos įvertino tinkamai ir padarė pagrįstas išvadas.

Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių būtų galima abejoti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, visi vaikai nuosekliai patvirtino, kad nuteistasis A. N. suėmė mažametę M. T. už drabužių ir pakėlė, trenkė knyga per ranką mažametei K. S..

Mažametė nukentėjusioji M. T. parodė, kad per pamoką norėjo išmesti šiukšles, grįžtant į suolą mokytojas sakydamas „ar tu jau baigsi?“ suėmė ją už drabužių krūtinės srityje, suspaudė ir pakėlė, ji net atsistojo ant kojų pirštų galiukų, jai skaudėjo, ji išsigando. Kai M. T. užstojo K. S., mokytojas knyga trenkė jai per ranką (t. 1, b. l. 39, 131-132). Analogiškus parodymus davė mažametė nukentėjusioji K. S., be to, nurodė, kad aptarinėjant įvykį su S. S. priėjo mokytojas ir maždaug 4 cm storumo knyga sudavė jai per dešinę ranką (t. 1, b. l. 42-43, 132-133). Mažametė liudytoja L. L. parodė, kad su M. T. sėdi viename suole. Matė, kaip mokytojas sugriebė ją už drabužių kaklo srityje ir pakėlė liepdamas baigti. Ji nematė, bet girdėjo, kaip mokytojas sudavė Kamilai knyga per ranką, kuri buvo paraudusi (t. 1, b. l. 57, 133-134).

A. T. parodė, kad žmona telefonu pranešė, jog dukra grįžo iš mokyklos verkdama, nes ją per pamoką sumušė mokytojas. Namuose rado susigraudinusią dukrą, kuri papasakojo, kad per pamoką išmetė šiukšles, o grįžtant į vietą mokytojas sugriebė ją už atlapų, šaukė, smaugė ir pakėlė aukštyn. Nuėjo į mokyklą pasikalbėti su mokytoju, A. N. viską neigė, tačiau dukra jam girdint viską patvirtino (t. 1, b. l. 46, 127-130). Nukentėjusiosios K. S. atstovė pagal įstatymą R. S. parodė, kad dukra pasakojo, kad mokytojas A. N. sugriebė M. T. už drabužių ir pakėlė, ji net atsistojo ant pirštų galiukų. K. padarius pastabą dėl tokio elgesio mokytojas supyko ir stora knyga sudavė dukrai per ranką, dukros dešinė ranka buvo paraudusi (t. 1, b. l. 52, 130-131).

Liudytoja L. J.-P. parodė, kad per klasės valandėlę vaikai pasakojo apie incidentą, M. verkė, negalėjo kalbėti. Liudytoja paprašė auklėtinių viską užrašyti ant lapelių. Vieni vaikai parašė, kad M. stojosi išmesti šiukšles, o mokytojas A. N. ją paėmė už megztinio ir pakėlęs pasodino į kėdę, kiti - kad kažkuriam vaikui trenkė knyga per ranką. M. T. yra nuoširdi, draugiška, nelinkusi fantazuoti ar meluoti. K. S. yra santūri, tyli, prieš sakydama pagalvoja, mokytojo apkalbėti negalėtų (t. 1, b. l. 134-135).

Liudytojas M. V. parodė, kad apie konfliktą sužinojo iš mokyklos administracijos, kitą dieną paprašė vaikų parašyti apie įvykį (t. 1, b. l. 54, 135-136). Iš mažamečių K. S., M. T., I. S., L. L., S. S., L. T. ir S. S. paaiškinimų matyti, kad mokiniai matė kaip mokytojas A. N. M. T. paėmė už drabužių kaklo srityje, o K. S. trenkė knyga per ranką (t. 1, b. l. 31-37).

Skundo argumentas, kad mažamečiai A. V. ir A. J. nurodė nematę smurto panaudojimo aplinkybių, byloje surinkta pakankamai nuteistojo kaltės įrodymų. Tai, kad liudytojos L. J.-P. teisme duoti parodymai dalinai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių, neeliminuoja fakto, kad A. N. mažametėms nukentėjusiosioms sukėlė fizinį skausmą, juolab, kad liudytoja pati įvykio nematė.

Byloje nenustatyta, kad nukentėjusiosios M. T. parodymai būtų įtakoti vėliau kilusio A. T. konflikto su mokytoju, nėra duomenų, kad mažametės tėvas būtų siekęs įtakoti proceso dalyvius. Teismas pagrįstai rėmėsi betarpiškai įvykį mačiusių mažamečių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, o tai, kad kai kurie vaikai nematė smurto panaudojimo momento, jokiu būdu nešalina nuteistojo kaltės.

Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra medicininių dokumentų ir specialistų išvadų, yra nepagrįstas, kadangi konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją, nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nebūtinos pasekmės – sužalojimas ar susargdinimas. Žmogaus kaklas ir rankos yra vieni iš kūno organų, kurie jautriai reaguoja ir nerviniais receptoriais perduoda visam organizmui neigiamą reakciją į mechaninius poveikius. Nuteistasis tyčia suėmė M. T. už drabužių kaklo – krūtinės srityje ir pakėlė, ji net pasikėlė ant pirštų galiukų, o K. S. knyga sudavė per dešiniąją ranką, tai parodo, jog nukentėjusiosioms buvo sukeltas fizinis skausmas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai ištyrė įrodymus, įvertino jų visumą, ir priėmė teisingą nuosprendį, kurį naikinti skundo argumentais nėra pagrindo.

Dėl A. T. apeliacinio skundo argumentų.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistajam A. N. turi būti paskirtas realus laisvės atėmimas, yra nepagrįstas.

Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metu tuo atveju, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas privalo vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 str. 1 d., bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 str. 2 d., t.y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo teismas turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, ir prieiti pagrįstos išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo.

A. N. padarė dvi nesunkias nusikalstamas veikas, praeityje neteistas galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 1, b. l. 79-91), charakterizuojamas gerai, nėra duomenų, kad būtų padaręs naujus teisės pažeidimus, dėl to teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai A. N. atžvilgiu bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinio skundo argumentas, kad A. N. atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė mažamečiui, yra nepagrįstas, nes BK 140 str. 2 d. yra numatytas veikos padarymas mažamečiui, už kurį straipsnio sankcijoje numatyta griežtesnė bausmė nei BK 140 str. 1 dalyje. Skunde minima nuteistojo šeiminė padėtis bei darbo vieta esminės įtakos bausmės skyrimui neturi.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250str.), kuri atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatant neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi. Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik santykinai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Teisinga kompensacija už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus reiškia tokios piniginės satisfakcijos, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus, parinkimą (kasacinė nutartis Nr. 3K-103/2009).

A. N. sukėlė M. T. fizinį skausmą, dėl ko pastaroji patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, jai suteikta psichologo pagalba, šis įvykis buvo aktyviai aptarinėjamas mokykloje. Kita vertus, nenustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiajai sukėlė kokius nors ypatingus, ilgalaikius ar neatstatomus sveikatos sutrikimus, dėl kurių jos būklė būtų ypatingai bloga, būtų pablogėję jos mokslo ar socialiniai santykiai. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismų praktiką priteista neturtinės žalos suma yra adekvati padarytai žalai.

Teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nėra pagrindo.

Sutinkamai su suformuota teisine praktika, padarius išvadą, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento (dėl atleidimo iš darbo, BK 155 str. taikymo ir pan.), neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (kasacinė nutartis Nr. 2K-398/2009).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. N. ir nukentėjusiosios M. T. atstovo pagal įstatymą A. T. apeliacinius skundus atmesti.