Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-407-337/2009

Teisėja Vitalija Ragauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2009 m. birželio 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-04-21 nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal BK 170 str. 1 d. ir jam paskirta 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 5 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. M. civilinis ieškinys ir priteista iš V. V. M. M. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad jis, 2006 m. iki 2006 m. rugsėjo 8 d., tikslios datos ir laikas nenustatyti, Anykščių miesto teritorijoje, nenustatytą kiekį kartų, važiuodamas automobiliu pro Anykščių miesto teritorijoje buvusį M. M., pro atidarytą automobilio langą, viešai pareikšdamas žodžiu, girdint aplinkiniams žmonėms, tyčiojosi iš M. M., apšaukdamas jį „čiurka“ ir tokiu būdu niekino jį kaip asmenį, priklausantį kitai – azerbaidžaniečių tautybei;

tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2006 m. rugsėjo 8 d., tikslus laikas nenustatytas, V. V. ant laiptų, esančių šalia parduotuvės „Norfa“ A. V. g., Anykščių m., viešai pareikšdamas žodžiu, aplinkinių žmonių akivaizdoje, tyčiojosi iš M. M., vadindamas jį „čiurka“, nurodydamas, kad „kitataučiai čia nereikalingi“ bei vadindamas necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu jį paniekino kaip asmenį, priklausantį kitai – azerbaidžaniečių tautybei.

Be to, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2006 m. rugsėjo 19 d., apie 11 val. 30 min., V. V. parduotuvėje „Bikuva“, esančioje A. Vienuolio g. 32, Anykščių m., o po to aikštelėje šalia šios parduotuvės, aplinkinių žmonių akivaizdoje, viešai pareikšdamas žodžiu, tyčiojosi iš M. M., vadindamas jį „čiurka“, nurodydamas, kad „tokius kaip jis, reikia tremti iš Lietuvos“ bei vadindamas necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu jį paniekino kaip asmenį, priklausantį kitai – azerbaidžaniečių tautybei.

Skunde teigiama, kad pirmos instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, ko pasėkoje nepagrįstai ir neteisėtai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir tuo padarė esminius BPK 20 str. 5 d., 242 str. 1 d. numatytus pažeidimus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, o būtent LAT senato nutarimo 2003-06-20 Nr. 40. Nuosprendis dalyje dėl jam paskirtos per griežtos bausmės yra priimtas netinkamai aiškinant ir to pasėkoje neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą – BK 170 str. 1 d., be to, neteisingai aiškinant ir taikant civilinės materialinės teisės normas, reguliuojančias civilinės atsakomybės dalyje dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo taikymą. Apeliantas teigia, kad jo veikoje nėra BK 170 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektyviosios bei subjektyviosios pusės elementų, nuosprendyje teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei teismas byloje esančias ir bylos nagrinėjimo teisme metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertino jo nenaudai, tuo buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas. Nurodo, kad su nukentėjusiuoju turėjo konfliktų dėl sūnaus A. V. sužalojimo policijoje (sūnus sakė, kad tai nukentėjusysis jį neteisėtai sulaikė Anykščių mieste ir pristatė į policiją, kur jam buvo pareigūnų sulaužyta ranka), kurių metu yra išsakęs piktesnius žodžius nukentėjusiajam dėl, jo ir jo sūnaus vertinimu, nukentėjusiojo netinkamų ir neteisėtų veiksmų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nukentėjusysis ir prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto V. V. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 170 str. 1 d. ir paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Diskriminacijos draudimas, kaip viena pamatinių žmogaus teisių, yra įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje. Lietuvos pagrindiniame įstatyme numatyta, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“. Taigi, kaip matyti, vienas nediskriminacijos pagrindų yra tautybė. Lietuvių tautos gyvensena nuo seno buvo grindžiama lietuvių tautos ir kitų Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių bendruomenių taikiu sugyvenimu, įvairių tautų žmonių pakantumu ir tolerancija vienų kitiems atžvilgiu. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarimas). Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės. Nesilaikantiems diskriminacijos draudimo, yra numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.

BK 170 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Ši teisės norma įtvirtina alternatyvius veiksmus, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti pakanka vieno veiksmo, atlikto tam tikru pasirinktu būdu ir vieno diskriminacijos pagrindo aspektu. Nagrinėjamu atveju apeliantas V. V. diskriminavo nukentėjusįjį M. M. dėl jo tautybės.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis turėjo pyktį nukentėjusiojo atžvilgiu, tai patvirtina byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymai. Tokio pykčio M. M. atžvilgiu priežastį apeliantas nurodo tariamai neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus prieš jo sūnų, tačiau byloje nėra jokių apelianto teiginius patvirtinančių duomenų, jų nepateikė ir pats nuteistasis. Be to, asmeniniai motyvai nepateisina antivisuomeninio, nusikalstamo apelianto elgesio. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad M. M. išvaizda aplinkiniams neginčytinai leido suprasti apie jo kitatautybę. Nuteistasis taip pat patvirtino žinojęs, kad M. M. yra kitos tautybės žmogus. Tai žinodamas ir turėdamas pyktį ant M. M., nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu nustatytose viešose vietose nukentėjusiojo atžvilgiu vartojo „čiurkos“ terminą. Byloje nustatyta, to neginčija ir nuteistasis, kad skundžiamame nuosprendyje minimi V. V. susidūrimai su nukentėjusiuoju buvo Anykščių mieste – miesto teritorijoje, šalia parduotuvės „Norfa“ ir parduotuvėje „Bikuva“. Visos šios vietos laikytinos viešomis, nes viešoji vieta – tai vieta, kurioje įprasta lankytis žmonėms (gatvės, keliai, parkai, stadionai, įmonių ir įstaigų patalpos ir kt.), taip pat ir ta, kurioje paprastai žmonės nesilanko, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių susirinko keli ar daugiau žmonių (miškelyje, prie ežero ir pan.). Remiantis išdėstytu, kaip nepagrįstas atmestinas apelianto teiginys, kad žodis „čiurka“ bei priekaištai nukentėjusiajam (tame tarpe ir raginimas išvykti iš Lietuvos) buvo išsakyti ne viešai.

Nuteistasis neginčija vartojęs M. M. atvilgiu „čiurkos“ terminą, tačiau pateikia savaip suvokiamą pastarojo termino interpretaciją. Būtent su pastarojo termino aiškinimu yra susiję pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai. Nors apeliantas skunde nurodo, kad žodžiu „čiurka” jo gyvenamojoje vietoje ir aplinkoje vadina visus žmones, kurie yra mušeikos (nepriklausomai nuo jų tautybės, rasės, odos spalvos ar kitų požymių) ir šiuo žodžiu jis neniekino, nesityčiojo iš nukentėjusiojo, kaip kitos tautybės asmens, bei neskatino jo atžvilgiu kitų žmonių neapykantos ir nediskriminavo jo kitų žmonių akyse dėl nukentėjusiojo tautybės, tačiau bylos aplinkybės, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, nuteistojo tyčiniai, asmeninio pykčio vedami tęstiniai veiksmai ne kartą kartojant šį terminą nukentėjusiojo atžvilgiu bei raginimas jį ištremti iš Lietuvos, patvirtina nuteistojo nusikalstamus veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad „čiurka“ yra žargoninis žodis, kuris atlieka identifikacinę, atpažinimo funkciją ir kurio reikšmių niuansai priklauso nuo konteksto. Šiuo atveju nuteistojo pyktis nukentėjusiojo M. M. atžvilgiu, šio kitatautybė bei ją atspindinti išvaizda, bei šių aplinkybių kontekste apelianto nukentėjusiajam per kelis kartus skirtingose situacijose pakartotinai išsakyti žodžiai „čiurka“, taip pat teiginiai „kitataučiai čia nereikalingi“, „tokius kaip jis reikia tremti iš Lietuvos“, leidžia konstatuoti nuteistojo veiksmuose tyčios paniekinti nukentėjusįjį M. M. dėl pastarojo tautybės buvimą. Kad nuteistasis viešais pareiškimais paniekino nukentėjusįjį, patvirtina byloje esantys liudytojų parodymai, kurie, be kita ko, patvirtina ir tai, kad M. M. diskriminavimo pagrindas buvo tautybė. Liudytojas D. S. apie įvykio aplinkybes „Bikuvos“ parduotuvėje parodė, kad V., atsisukęs į M. pasakė, kad „tokius kaip jis, čiurkas, reikia ištremti iš Lietuvos“, V. pasakytus žodžius jis suprato kaip paniekinimą ir pasityčiojimą iš kitos tautybės asmens. Liudytoja R. G. apie įvykio aplinkybes prie „Norfos“ parduotuvės parodė, kad jai nepažįstamas asmuo M. M. vadino „čiurka“ ir siūlė „važiuoti iš Lietuvos“, ji šiuo M. M. atžvilgiu išsakytus žodžius suprato kaip įžeidimą ir paniekinimą kitos tautybės asmeniui. Taigi, nuteistasis V. V. sąmoningai veikė, siekė ir norėjo tyčiotis iš nukentėjusiojo tautybės, niekinti jį, tokie apelianto veiksmai buvo tyčiniai – skirti pasityčioti, paniekinti kitatautį M. M.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. V. veika yra nusikalstama ir kvalifikuota pagal BK 170 str. 1 d. teisingai. Apelianto teiginiai šios išvados nepaneigia.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo V. V. veiką, vadovaudamasis BK 54 straipsnio nuostatomis paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus, teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, kitas aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas V. V. parinko ir paskyrė lengviausią iš BK 170 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – baudą, nustatydamas mažesnį negu už šią nusikalstamą veiką leistinas pastarosios bausmės rūšies vidurkis. Tokią teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežtą ir dėl to neteisingą nėra jokio pagrindo. Skunde apelianto nurodomos aplinkybės – kad jis dirba, išlaiko žmonos nepilnametį vaiką, jo turtinė padėtis nėra gera, jo veika nesukėlė sunkesnių padarinių, išvados dėl bausmės dydžio nepaneigia ir nesudaro pagrindo dar labiau mažinti bausmę.

Teisme įrodžius V. V. kaltę ir priėmus jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai išspręstas ir civilinio ieškinio klausimas (BPK 115 str. 1 d.). Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos atlyginimo dydį, t.y. teisingą piniginę kompensaciją už asmens patirtus neturtinius praradimus, vadovaujantis nustatytų kriterijų visuma, yra teismo funkcija. Teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja numato būtinybę siekti skirtingų interesų pusiausvyros, turi būti aiški, prognozuojama, nediskriminuojanti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos pagrįstumo bei jos dydžio klausimą, CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė ir nuosprendyje nurodė išsamius motyvus dėl nustatytino neturtinės žalos dydžio. Byloje esantys duomenys – paties nukentėjusiojo, taip pat liudytojų D. S., A. B., R. R. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis patyrė pažeminimą, neigiamas emocijas. Nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas motyvuotai, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais nusprendė iš kaltininko priteisti M. M. neturtinę žalą (BPK 109 str.). Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas M. M. padarytos neturtinės žalos dydis aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja ir yra adekvatus padarytai žalai, todėl mažinti nuosprendžiu nustatytą neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-04-21 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.