Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Bronius Vinciūnas, susipažinęs su V. B. skundu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teisme 2015-04-02 gautas V. B. skundas, kuriuo prašoma pradėti privataus kaltinimo bylos procesą V. P. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 155 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2014 m. spalio 31 d. apie 13.30-13.57 val. Ž. k., Šiaulių r., prie ŽŪB „A. Ž.“ buveinės, antstoliui R. K. konstatuojant faktines aplinkybes, V. P. viešai, t. y. antstolio ir kitų asmenų akivaizdoje, žodžiu užgauliai pažemino V. B., sakydamas, jog „V. B. yra psichinis ligonis ir jam vieta psichiatrinėje ligoninėje“. Skunde pažymėta, kad nurodytas V. P. viešas teiginys yra užgaulus ir įžeidžiančio pobūdžio. V. B. niekada neturėjo jokių psichinių susirgimų (juo labiau tokių, dėl kurių jam būtų reikalingas hospitalizavimas į psichiatrijos kliniką/ligoninę). Priešingai - V. B. yra žemės ūkio bendrovių vadovas ir vykdo aktyvią visuomeninę veiklą, apie kurią liudija pareiškėją charakterizuojanti medžiaga. Nurodoma, kad dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens V. P. veiksmų nukentėjusysis patyrė pažeminimą, stresą, dvasinius išgyvenimus dėl galinčios pablogėti jo reputacijos (tiesioginis priežastinis ryšys). Nukentėjusysis buvo viešai menkinamas, kaip asmuo, todėl jam yra padaryta neturtinė žala, nes nukentėjusysis yra pakankamai žinomas plačiam žmonių ratui, kurie juo pasitiki, seka V. B. pavyzdžiu ir laiko nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjo nuomone, nurodyti V. P. neteisėti veiksmai atitinka LR BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, todėl prašo V. P. atžvilgiu pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, taip pat prašo priteisti iš V. P. 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsisakytina pradėti privataus kaltinimo procesą.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - LR BPK) 1 str. 1 d.). Baudžiamojo proceso normos reglamentuoja procesą ne bet kokių teisės pažeidimų, o būtent nusikalstamų veikų padarymo. Pagal LR BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai. Nusikaltimas yra pavojinga ir LR BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė.

Motyvuojamoji dalis

LR BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už įžeidimą, t. y. viešą užgaulų kito žmogaus pažeminimą, padarytą veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Kalbant apie asmens įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, konkuruoja dvi vertybės- žmogaus saviraiškos laisvė ir kito asmens garbė bei orumas ir kiekvieną kartą ginant vieną iš jų neišvengiamai apribojama kita, todėl būtina užtikrinti šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Be to, būtina įvertinti jog saviraiškos laisvė, teisė laisvai reikšti savo nuomonę yra ginama Konstitucijos ir įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir gali būti ribojama tik griežtai numatytais įstatyme atvejais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Todėl kiekvienu atveju turi būti įvertintas veikos pobūdis ir pavojingumas. Šiuo atveju galimai išsakytas sakinys „V. B. yra psichinis ligonis ir jam vieta psichiatrinėje ligoninėje“ yra neigiamas asmens apibūdinimas, tačiau, įvertinus tai, kad tarp asmenų, dirbančių ž. ū. sferoje, susiklostę gana konfliktiški santykiai (tai akivaizdu iš antstolio R. K. 2014-10-31 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 158), taip pat veiksmų intensyvumą (minimas tik vienas sakinys, kuris, anot pareiškėjo, yra įžeidžiantis), jis (apibūdinimas) nelaikytinas tokio pobūdžio įžeidimu, kuris nukentėjusiojo orumą, savivertę būtų pakirtęs taip, kad šiems teisiniams gėriams apginti ir pasiekti skirtingų interesų pusiausvyrą būtų būtinas valstybės prievartos priemonių taikymas. Esant šioms aplinkybėms, teismo nuomone, šiuo atveju nėra objektyvaus nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 1 d., požymio - pavojingos veikos, t. y. kilęs konfliktas negali būti laikomas tokio pavojingumo veika, už kurią turi būti taikoma tik kriminalinė bausmė.

LR BPK suteikia teisę teismui nepradėti privataus kaltinimo proceso – LR BPK 412¹ straipsnyje numatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant procesas negali būti pradedamas.

Teismo nuomone, šiuo atveju yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių), todėl baudžiamasis procesas negali būti pradedamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 412¹ straipsnio 1 dalimi, teisėjas

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą V. P. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nutarčiai įsiteisėjus, V. B. skundą bei prie jo pridėtą medžiagą grąžinti pareiškėjui.

Nutartis per septynias dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.