Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo M. R. ir jo įstatyminio atstovo R. R. , nuteistojo P. M. bei Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams ir dviems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu iš P. M. priteista 3426,5 litų Valstybinės ligonių kasos naudai už nukentėjusiojo M. R. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. kovo 29 d. apie 22 val., Kazlų Rūdoje, Valančiaus g. įvykusio žodinio konflikto metu, vieną kartą sudavė kakta nepilnamečiui M. R. į galvą bei vieną kartą jam spyrė į galvą ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiam M. R. vidutinio laipsnio smegenų sukrėtimą bei vidurinės duobės kaukolės pamato dešinės pusės lūžimą, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusio M. R. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. R. bei jo įstatyminis atstovas prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir pritaikius nuteistojo P. M. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nukentėjusiojo bei jo įstatyminio atstovo nuomone, Kauno apygardos teismo nuteistajam P. M. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti BK bendrosios dalies normų reikalavimų, dėl to yra pagrindas apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir bausmę nuteistajam sušvelninti.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagristai konstatavo, kad nuteistajam šioje byloje nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir tokiu būdu skirti jam švelnesnę bausmę. Darydamas tokią išvadą teismas neįvertino visų aplinkybių, kurios nustatytos byloje surinktais įrodymais.

Visų pirma, nukentėjusysis mano, kad įvertinus tai, jog nusikalstama veika padaryta prieš fizinį asmenį, teismas skirdamas nuteistajam bausmę turėjo ženkliau atsižvelgti į nukentėjusiojo asmens nuomonę dėl nuteistajam skirtinos bausmės. Visgi, nors nukentėjusysis bei jo atstovai prašė nebausti nuteistojo laisvės atėmimo bausme, teismas į tai neatsižvelgė. Todėl apeliantas mano, kad tokio pobūdžio byloje teismo nuosprendis nėra teisingas.

Antra, apeliantas nurodo, kad nuteistasis P. M. ne tik prisipažino byloje kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bet ir surado galimybę atlyginti didelę jo veiksmais padarytos žalos dalį, kuri pinigine išraiška yra pakankamai didelės apimties. Be to, savanoriškai įsipareigojo atlyginti likusią žalos dalį. Nukentėjusiojo teigimu, šioje dalyje itin svarbu, kad taip nuteistasis pasielgė ekonominio sunkmečio laikotarpiu. Žalos didelės dalies atlyginimas ekonominės - finansinės krizės sąlygomis yra reikšminga, išskirtinė aplinkybė, kurios apygardos teismas, skirdamas nuteistajam P. M. bausmę pakankamai neįvertino. Nuteistasis rado galimybę atlyginti žalą, esant sunkiai jo paties turtinei padėčiai, nes jis ką tik sukūrė šeimą, augina mažametį vaiką, dirba pagal darbo sutartį bei studijuoja. Nukentėjusiojo manymu, toks P. M. elgesys rodo ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl jo praeities veiksmų, kritišką jų vertinimą. Be to nukentėjusysis mano, kad šis atvejis yra ryškus kontrastas dažnai pasitaikančiai situacijai, kai nukentėjusiesiems nebūna atlyginama nusikalstama veika padaryta žala. Kadangi tokio pobūdžio nusikalstamos veikos, visų pirma liečia nukentėjusį asmenį, tai būtent nusikalstama veika padarytos žalos tam asmeniui atlyginimas ir turėtų būti prioritetinis klausimas. Tuo tarpu akivaizdu, kad tuo atveju, jei nuteistajam P. M. teks atlikinėti laisvės atėmimo bausmę, tai likusiosios žalos dalies atlyginimo klausimas labai komplikuosis.

Be to nukentėjusysis nurodo, kad nuteistasis P. M. išties nuoširdžiai apelianto bei jo tėvų atsiprašė ir jie nuteistajam atleido, nes tiki, kad ateityje šis jaunas žmogus daugiau nenusikals, įstatymų nepažeidinės.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių apeliantas bei jo įstatyminis atstovas mano, kad yra pagrindas taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes aplinkybės, sudarančios pagrindą tą baudžiamąjį įstatymą taikyti, nebūtinai turi būti kokios nors itin išskirtinės, neįprastos.

Nuteistasis P. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėti jam paskirtos dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejų metų laikotarpiui.

Nuteistasis P. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nežiūrint į tai, jog teismo posėdžio metu tiek jo gynėjas, tiek nukentėjusiojo atstovai bei gynėjas prašė neskirti nuteistajam laisvės atėmimo bausmės, prašė taikyti jos atidėjimą, teismas į šiuos prašymus neatsižvelgė. Apelianto manymu, teismas turėjo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir neskirti išimtinai realios laisvės atėmimo bausmės, kadangi tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Apelianto teigimu, iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nebuvo iš anksto sumanyta, suplanuota bei įvykdyta turint konkretų tikslą sunkiai sužaloti kitą asmenį. Tai buvo momentinis įvykis, kuris kilo dėl jo bei nukentėjusiojo žodinio konflikto. Suduodamas smūgį koja nukentėjusiajam, jis neturėjo tikslo, motyvo sutrikdyti jam sveikatą, juo labiau sunkiai ir su tokiomis pasekmėmis. Nuteistasis teigia, jog supranta, kad turėjo suvokti, jog jo smūgis gali sukelti tam tikras pasekmes, tačiau numanyti, kad tai sukels tokius padarinius jis tuo momentu nespėjo, nes konfliktas įvyko staiga, neplanavus įvykių eigos ir jiems nesiruošiant. Todėl P. M. mano, jog galima konstatuoti, kad nors jo veika ir buvo tyčinė, tačiau nesiekianti konkrečių pasekmių, juo labiau tokių sunkių, kokios kilo nukentėjusiam M. R. . Todėl skiriant bausmę teismas turėjo tai įvertinti ir atsižvelgti.

Nuteistojo manymu, BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus šiuo atveju galima pasiekti ir švelnesnėmis bausmėmis, nes jis nėra kriminalinę praeitį turintis asmuo, nuo jo nereikia saugoti visuomenės. Be to, nėra būtina priversti jį laikytis įstatymų, nes įstatymų jis laikėsi tiek iki įvykio, tiek ir po jo. Vienas įvykis negali įrodyti fakto, kad jam reikalingos kažkokios poveikio priemonės. Kaip matosi iš byloje esančių charakterizuojančių duomenų, tiek prieš įvykį, tiek šiuo metu jis studijuoja, po įvykio, bylos tyrimo metu sukūrė šeimą, susilaukė šeimos pagausėjimo, susirado darbą, dirba ir stengiasi išlaikyti tiek savo šeimą, tiek padėti nukentėjusiam M. R. atsigauti po įvykio. Apelianto nuomone, tai reiškia, kad jis nėra tas žmogus, kuriam yra svetimi visuomenės dorovės principai, savo gyvenime jis išsikėlęs tikslus, kurių siekia tiek studijuodamas, tiek kurdamas šeimą ir ja rūpindamasis bei išlaikydamas. Mano, kad vienas nelaimingas įvykis, neturėtų sugriauti viso žmogaus gyvenimo, kadangi jis yra jauno amžiaus ir supranta atsakomybę už savo veiksmus, nevengia pareigos naikinti tų pasekmių, kurios kilo dėl jo neapgalvotų ir momentinių veiksmų. Nei praeityje, nei po įvykio jokių nusikaltimų nėra padaręs, nebaustas administracine tvarka.

Be to, apeliantas nurodo, kad siekdamas panaikinti kilusias pasekmes, jis atlygino dalį padarytos žalos nukentėjusiajam, taip pat teismui pateikta sutartimi įsipareigojo žalą padengti visiškai. Tai reiškia, kad jis nevengia atsakomybės už atliktus veiksmus ir stengiasi padėti atgauti sveikatą sužalotam jaunuoliui. Todėl nuteistasis mano, kad teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, netaikant jos vykdymo atidėjimo, yra neatitinkanti teisingumo bei proporcingumo kriterijų, prieštarauja tiek jo, tiek ir nukentėjusio įvykio metu asmens interesams. Nuteistasis P. M. nurodo, kad pagal sutartį, jis įsipareigojo per nustatytą laikotarpį išmokėti likusią padarytos žalos dalį, mokėdamas kasmėnesinėmis išmokomis. Tai rodo, kad jeigu bus palikta pirmos instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė, jis neturės galimybės ne tik kad dirbti bei išlaikyti savo šeimą, tačiau ir išmokėti likusią skolos dalį. Tokiu būdu negalės įvykdyti įsipareigojimų, kuriuos yra prisiėmęs prieš nukentėjusįjį bei jo atstovą dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad jo mokamos lėšos tikriausiai yra reikšmingos siekiant atstatyti sužalotą nukentėjusiojo sveikatą, taip pat pasivyti bendramokslius, kai jis dėl patirtos traumos negalėjo mokytis. Todėl teismas turi atsižvelgti ne tik į baudžiamajame įstatyme išvardintas atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, bet ir į kitus, ne mažiau svarbius bei reikšmingus faktus, kurie turi įtakos tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiojo interesams.

Nuteistojo teigimu, jo šeimos vienintelis pragyvenimo šaltinis yra jo uždirbamos pajamos, kadangi sutuoktinė iki santuokos sukūrimo niekur nedirbo ir gauna tik minimalią pašalpą. Todėl jeigu jam nebus galimybės uždirbti lėšų bei finansiškai aprūpinti šeimos, kyla abejonės dėl tolimesnio šeimos išgyvenimo. Neturint lėšų, sutuoktinė bus priversta kreiptis dėl socialinių pašalpų, o tai bus papildoma našta tiek valstybei, tiek ir nepatogumai jai pačiai. Be to, svarbus yra ir nuteistojo mažamečio vaiko auginimas, bendravimas su tėvu, pagalba sutuoktinei auginant bei prižiūrint mažametį šeimos narį. Nuteistojo teigimu, jam labai svarbu bendrauti su augančiu vaiku, matyti kaip vaikas auga, prižiūrėti jį, padėti žengti pirmuosius žingsnius gyvenime. Vaikui taip pat yra be galo svarbus bendravimas su abiem tėvais, dvasinio, moralinio ryšio palaikymas tiek su tėčiu, tiek su motina. Todėl paskirtos teismo bausmės vykdymas turės įtakos ir mažamečio vaiko interesams.

Apelianto nuomone, vadovaujantis aukščiau išvardintomis aplinkybėmis galima jam skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta bausmę. Be to jis nurodo, kad esant tokiai finansinei šalies situacijai yra labai sudėtinga ne tik kad surasti lėšų žalos atlyginimui, bet apskritai išgyventi jaunoms šeimoms, tačiau nepaisant to jis padengė pusę padarytos žalos, be to kas mėnesį moka numatytas įmokas, tokiu būdu vykdydamas tolimesnius savo įsipareigojimus.

Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, nuteistasis mano, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti ir netaikant jam išskirtinai BK 135 straipsnio l dalyje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti, P. M. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir iš nuosprendžio pašalinus nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nuteisti jį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas nuosprendyje teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis šią veiką padarė ne dėl chuliganiškų paskatų, o abipusio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo, metu. Apelianto nuomone, teismas neaptarė nuteistojo veiksmų pobūdžio pirminėje įvykio stadijoje, t. y. iššaukiančio ir įžūlaus jo elgesio, kai jis be jokios dingsties viešoje vietoje žodžiu prikibo prie praeivio. Bylos duomenimis nustatyta, kad būdamas žymiai vyresnis, fiziškai pranašesnis už nepilnametį M. R. , nuteistasis ne tik pradėjo konfliktą, bet ir buvo suinteresuotas jo tęsiniu. Nuosprendyje nurodyti asmenys: nukentėjusysis M. R. , liudytojai T. T. , P. U. , T. S. , G. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė jokių duomenų, galinčių pagrįsti teismo išvadą apie ilgiau trukusį P. M. ir M. R. žodinį tarpusavio konfliktą. Priešingai, nukentėjusysis ir liudytojai T. T. , P. U. nurodo, kad nuteistasis tuoj pat sudavė smūgį kakta M. R. į galvą, o netrukus po M. R. žodžių „galvoji, man skauda" spyrė jam į galvą. Byloje nėra jokių duomenų apie nepilnamečio M. R. atsakomuosius smurto veiksmus ar bent jau aktyvią gynybą nuo nuteistojo veiksmų. Taigi, šioje situacijoje nuteistasis, nesutikęs jokio pasipriešinimo, iš esmės tęsė savo chuliganiškus veiksmus, be motyvo, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, viešoje vietoje smurtavo akivaizdžiai fiziškai silpnesnio asmens atžvilgiu. Dėl šių aplinkybių prokuroras mano, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nustatė nuteistojo P. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Tokia teismo išvada, apelianto manymu, prieštaringa, nes nurodydamas, kad nuteistasis kaltę pripažino tik iš dalies, teismas tuo pačiu konstatavo, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Prokuroro manymu, šiuo atveju atsižvelgiant į nuteistojo poziciją, t. y. kai kurių bylos duomenimis įrodytų smurto veiksmų neigimą, negalima kalbėti apie jo kaltės pripažinimą, juo labiau apie nuoširdų gailėjimąsi. Pastaroji aplinkybė turėtų rodyti asmens požiūrį į jo padarytą veiką - savo veiksmų kritišką įvertinimą ir pasmerkimą, pastangas sušvelninti kilusius padarinius. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nuteistasis nebuvo nuoširdus, teisino savo veiksmus, teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus, stengdamasis sumenkinti savo veikos pavojingumą. Be to, apeliantas mano, kad apygardos teismas nepagrįstai dalies nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą vertino, kaip aplinkybę, rodančią nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi, nes ši aplinkybė nuosprendyje atskirai įvertinta kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Apeliantas teigia, kad netinkamai kvalifikuodamas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal švelnesnę baudžiamojo įstatymo normą bei nepagrįstai pripažindamas esant nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Maža to, prokuroro nuomone, net ir perkvalifikavus nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal švelnesnę baudžiamojo įstatymo normą, teismas nepagrįstai skyrė nuteistajam minimumui artimą bausmę. Sprendimo dėl bausmės dydžio teismas nemotyvavo. Nuosprendyje išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, tačiau nenurodyta, kokios „nusikaltimo padarymo aplinkybės, priežastys, sąlygos, pasekmės" konkrečiu atveju buvo reikšmingos bausmės dydžio parinkimui. Taip pat nenurodyta, kaip vertinamos aplinkybės, susijusios su nuteistojo ir nukentėjusiojo amžiumi, nuteistojo sveikatos būkle. Prokuroro nuomone, tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.12 punkto nuostatų, kurios numato, kad motyvuodamas konkrečią bausmę teismas nuosprendyje aprašo byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertina kiekvienos iš jų reikšmę ir nurodo, kurios ir kiek nulemia bausmės rūšį ir dydį. Šiuo atveju teismas netinkamai laikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatliko pilno jame nurodytų aplinkybių vertinimo, nenurodė, kurios iš šių aplinkybių ir kokia apimtimi įtakojo paskirtos bausmes dydį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis P. M. bei jo gynėja prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo bei nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašo nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą ir nuteistojo apeliacinius skundus atmesti, o Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo P. M. bei nukentėjusiojo M. R. ir jo atstovo pagal įstatymą apeliaciniai skundai atmetami, Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, apygardos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertinęs iš esmės teisingai nustatė nukentėjusiojo M. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes bei padarė motyvuotas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo P. M. tyčinės kaltės, ko apeliaciniais skundais iš esmės neginčija nei nukentėjusysis ir jo atstovas pagal įstatymą, nei nuteistasis, nei prokuroras. Tačiau, kolegijos manymu, Kauno apygardos teismas nevisiškai įvertino kaltinime apibrėžtas ir teisminio bylos nagrinėjimo metu pasitvirtinusias, juridinę reikšmę padarytai nusikalstamai veikai kvalifikuoti bei bausmei paskirti turinčias bylos aplinkybes, todėl nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką neteisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir P. M. paskyrė per švelnią bausmę.

Motyvai dėl P. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas pagrįstai konstatavęs, jog nuteistojo P. M. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį M. R. iššaukė tarp pastarojo ir nuteistojo kilęs žodinis konfliktas, visgi nepagrįstai nuteistojo smurto panaudojimą vertino, kaip kilusį dėl asmeninių santykių, todėl be pagrindo iš P. M. inkriminuoto kaltinimo pašalino sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas ir jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą baudžiamas tas, kas sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą dėl chuliganiškų paskatų. BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto norma yra specialioji BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos normos atžvilgiu. Teismų praktikoje, nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės bylos Nr. 2K-75/2005, 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009).

Chuliganiškos paskatos yra veiką kvalifikuojanti aplinkybė, kuri yra įrodinėjimo dalykas, todėl BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas gali būti taikomas tik nustačius, kad sunkaus sveikatos sutrikdymo motyvas – būtent chuliganiškos paskatos. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis P. M. pirmosios instancijos teisme parodė, jog pirmas konfliktą pradėjo nukentėjusysis, visgi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistojo parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad jie nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai bei kiti byloje surinkti ir išsamiai ištirti įrodymai. Iš nukentėjusiojo M. R. parodymų matyti, kad 2008 m. kovo 29 d. Valančiaus gatve su P. U. ir T. T. eidamas į parduotuvę, pažiūrėjo į prie savivaldybės su mergina sėdėjusį nuteistąjį. Šis jo paklausė, „ko žiūri?“. Jis lyg tai jam atsakė „kas man neleis?“. Nuteistasis P. M. tuoj pat atsistojo ir ėjo link jo, o jis sustojo. Priėjęs nuteistasis, jiems besižodžiuojant, kakta trenkė nukentėjusiajam galva į galvą. Nei nukentėjusysis, nei jo draugai P. M. negrasino. Daugiau jis nieko neprisimena, bet iš draugų pasakojimo žino, kad nuteistasis po to jam į galvą dar ir spyrė (t. 1, b. l. 228 – 229). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino ir liudytojai T. T. bei P. U. , kurie iš esmės analogiškai parodė, kad pirmas konfliktą pradėjo būtent nuteistasis P. M. nukentėjusiojo M. R. paklausdamas „ko jis žiūri?“, o šiam atsakius „noriu ir žiūriu“ iš karto prieidamas prie nukentėjusiojo ir suduodamas pastarajam galva į galvą. Liudytojams T. T. su P. U. pabandžius nuteistąjį nuo nukentėjusio nustumti, šis nustūmė juos ir spyrė nukentėjusiajam į galvą. Nukentėjusysis krito ant nugaros, jo galva trenkėsi į asfaltą. Jokių stiklo šukių niekas neturėjo ir niekam jomis negrasino (t. 1, b. l. 230 – 231, 232 - 233).

Kolegijos manymu, šios liudytojų T. T. ir P. U. bei nukentėjusiojo M. R. nurodytos įvykio aplinkybės, kurias patvirtina ir byloje esantis įrašas Kazlų Rūdos ligoninės sveikatos istorijoje (t. 1, b. l. 178 – 179) bei 2008 m. balandžio 24 d. teismo medicinos specialisto išvada Nr. G437/08(09) (t. 1, b. l. 9) apie M. R. patirtų sužalojimų lokalizaciją, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis P. M. būdamas pilnametis, dėl aiškaus gerokai jaunesnio, vos keturiolikos metų sulaukusio, ir fiziškai silpnesnio nukentėjusiojo M. R. negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, siekdamas priešpastatyti save nukentėjusiajam bei įvykio vietoje buvusiems liudytojams T. T. ir P. U. , pats inicijavo konfliktą bei smurtavo prieš nukentėjusįjį dėl mažareikšmės dingsties, t. y. dėl to, kad nuteistojo subjektyviu suvokimu, nukentėjusysis M. R. nepagarbiai į jį pažiūrėjo bei atsikirto į nuteistojo pasakytus žodžius. Naudotas smurtas, pagal nustatytas bylos aplinkybes, nebuvo iššauktas ir išprovokuotas nukentėjusiojo veiksmais. Pats nuteistasis P. M. pradėjęs žodinį konfliktą griebėsi fizinio smurto prieš nepilnametį nukentėjusįjį. Kolegijos manymu, tokie nuteistojo veiksmai vertintini, kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog tokiu atveju, jei kaltininko padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, chuliganiškos paskatos kaip veiką kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinės nutartys Nr. 2K-136/2008, 2K-144/2008, 2K-24/2008). Tačiau kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilęs trumpas žodinis konfliktas, kuris nulėmė, kad prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas smurtas, negali būti pripažintas kilusiu dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki konflikto nuteistasis su nukentėjusiuoju pažįstami nebuvo, tarp jų nebuvo susiklostę jokie asmeniniai tarpusavio santykiai, kuriuos būtų galima vertinti, kaip galinčius sukelti kaltininkui pavydą, kerštą, pyktį ar kitokias paskatas smurtauti prieš nukentėjusįjį. Akivaizdu, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas spontaniškai, netrukus po to, kai pastarasis atsikirto į nuteistojo pasakytą frazę „ko žiūri?“. Pats nukentėjusiojo M. R. atsakymas nuteistajam, nebuvo kokiu nors būdu jį įžeidžiantis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis būtų kokiu nors būdu priešinęsis, ar kaip nors aktyviai gynęsis nuo nuteistojo P. M. vartojamo smurto, tuo tarpu pastarasis nesutikęs jokio pasipriešinimo tęsė savo smurtinius veiksmus.

Atsižvelgdama į tai kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija keičia apygardos teismo nuosprendį ir konstatuoja, kad P. M. 2008 m. kovo 29 d. apie 22 val., Kazlų Rūdoje, Valančiaus g., dėl chuliganiškų paskatų, vieną kartą sudavė kakta nepilnamečiui M. R. į galvą bei vieną kartą jam spyrė į galvą ir tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam M. R. vidutinio laipsnio smegenų sukrėtimą bei vidurinės duobės kaukolės pamato dešinės pusės lūžimą, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo M. R. sveikatą. Šiais veiksmais P. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, t. y. ji skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką ir turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį. BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistajam P. M. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina reali terminuota laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis, nei BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Tokia išvada darytina remiantis baudžiamosios bylos medžiaga. Visų pirma pastebėtina, kad tiek BK 135 straipsnio 1 dalies, tiek šio straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Taigi, byloje nenustačius jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis nuteistajam būtų galima skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta bausmę, apygardos teismas tinkamai parinko nuteistajam P. M. skirtinos bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Antra, kolegija mano, kad apygardos teismas padarydamas išvadą, jog nuteistajam turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė ženkliai mažesnė nei BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo P. M. kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo aplinkybes, priežastis, sąlygas ir padaryto nusikaltimo pasekmes, taip pat į nukentėjusiojo ir nuteistojo amžių bei į tai, kad jis su nukentėjusio įstatyminiais atstovais susitaikė. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis (BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei savanoriškas dalies padarytos neturtinės žalos atlyginimas (BK 59 str. 1 d. 3 p.), ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, įvertinta ir nuteistojo asmenybė, t. y. jo sveikatos būklė, tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, po nusikaltimo padarymo negauta duomenų, kad būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, turi šeimą, augina mažametį sūnų. Kartu kolegija konstatuoja, jog nuteistasis neteisus nurodydamas, kad apygardos teismas parinkdamas jam skirtinos bausmės rūšį ir dydį neatsižvelgė į tai, kad jis suduodamas nukentėjusiajam nesiekė konkrečių pasekmių. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas skirdamas nuteistajam P. M. bausmę nurodė, kad atsižvelgia į nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Iš to darytina išvada, kad teismas įvertino aplinkybę, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia.

Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas be pagrindo nenustatęs nuteistojo P. M. padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 8 p.), neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, o tai sąlygojo per švelnios laisvės atėmimo bausmės už šią nusikalstamą veiką, paskyrimą.

Principinė nuostata nustatant konkretų bausmės dydį yra ta, kad kriminalinė bausmė turi būti proporcinga, t. y. bausmės griežtumas turi atitikti padarytos konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Vienas esminių bausmės dydžio parinkimo nuteistajam kriterijų yra BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kurį, be kitų požymių, apibūdina ir nusikalstamos veikos sunkumas. Apeliacinės instancijos teismui šiuo nuosprendžiu konstatavus, kad nuteistasis P. M. padarė ne BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą, o kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 str. 2 d. 8 p.), iš esmės konstatuojama, kad nuteistasis padarė ne sunkų, o labai sunkų nusikaltimą BK 11 straipsnio prasme. Atitinkamai darytina išvada, kad nuteistasis P. M. padarė socialiai pavojingesnę nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties jam turi būti paskirta griežtesnė laisvės atėmimo bausmė BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijos ribose. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiu atveju kai byloje nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenką nuteistajam švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo P. M. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo redakcijoje, už BK 135 straipsnio 2 dalyje numatytą kvalifikuotą sunkų sveikatos sutrikdymą, šio straipsnio sankcijoje buvo numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios minimumas buvo dveji metai, o maksimumas dvylika metų. Taigi, šios bausmės vidurkis yra septyneri metai, būtent nuo šio vidurkio ir turi būti skaičiuojamas P. M. skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis. Kaip jau minėta, byloje nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Pastebėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistojo socialinis elgesys bei gyvenimo būdas po nusikalstamos veikos padarymo vertintinas teigiamai. Jis nevengia įsipareigojimų, dirba ir mokosi, išlaiko šeimą, universitete charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 73). Kolegijos manymu, šios aplinkybės leidžia manyti, kad priešingai nei nuteistojo P. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas, pačios jo asmenybės pavojingumas nėra didelis. Dėl šios priežasties kolegija mano, kad nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė artima minimaliai BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei. Atmetami prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kaip vertinamos atskiros bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės ir tokiu būdu nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" 3.1.12 punkto nuostatų. Kolegijos manymu iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos, bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės yra nurodytos ir jų visuma įvertinta, kaip palanki nuteistajam P. M. , nustatant jam laisvės atėmimo bausmę žemesnę, nei BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija negali sutikti su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad byloje nėra teisinio pagrindo nustatyti P. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Pagal teismų praktiką asmens prisipažinimas yra tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tai daro neverčiamas surinktų įrodymų, be to, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, atlieka kitus veiksmus, kuriais siekia sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius (kasacinė byla Nr. 2K-327/2007). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad P. M. duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme neneigė esminių įvykio aplinkybių, pripažino, kad spyrė nukentėjusiajam M. R. į galvą. Kaip nustatyta byloje, būtent šio smūgio pasekmė ir buvo sunkus sveikatos sutrikdymas. P. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme ne kartą pareiškė, kad labai apgailestauja dėl įvykio, asmeniškai atsiprašė nukentėjusiojo, ką pastarasis bei jo atstovas pagal įstatymą patvirtino ir apeliaciniame skunde. Be to, apie bylos aplinkybes davė išsamius ir iš esmės teisingus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija mano, kad apygardos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas, jog P. M. atsakomybę lengvina aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad nuteistasis nepatvirtino kai kurių smurto veiksmų, kurie iš esmės neturėjo įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, ir kad apygardos teismas tai įvertino, kaip dalinį prisipažinimą, o taip pat paties nuteistojo teisinis savo veiksmų vertinimas, šiuo atveju negali būti pripažįstami pagrindu šalinti iš nuosprendžio šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Taip pat prokuroras nepagrįstai tvirtina, kad teismas pripažino dalies nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, kaip aplinkybę rodančią nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad šis faktas pripažintas savarankiška atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Tuo tarpu nuteistojo nuoširdus gailėjimasis nustatytas įvertinus nuteistojo atsiprašymą ir susitaikymą su nukentėjusiojo įstatyminiais atstovais.

Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo P. M. bei nukentėjusiojo M. R. ir jo atstovo pagal įstatymą apeliacinių skundų argumentus dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistojo atžvilgiu.

BK 54 straipsnio 3 dalis (švelnesnės bausmės skyrimas) teismų praktikoje taikoma tada, jei bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, be to, ji gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalyje esančią normą teismas pirmiausia apsvarsto bausmės skyrimo galimybę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose (kasacinė nutartis Nr. 2K-22/2008), ką šiuo atveju ir padarė apygardos teismas. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys Nr. 2K-632/2007, 2K-77/2007, 2K–395/2007 ir kt.), o BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-7/2010). Nagrinėjamu atveju, apygardos teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kad nėra įstatyminio pagrindo nuteistojo P. M. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Kartu apygardos teismas taip pat išsamiai motyvavo, kodėl nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pastebėtina, kad nuteistojo bei nukentėjusiojo ir jo atstovo pagal įstatymą apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai susiję su nuteistojo P. M. noru auginti vaiką, padėti finansiškai šeimai, taip pat su jo asmenybės vertinimu, elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo atlyginant žalą, kartu ir nukentėjusiojo ir jo įstatyminio atstovo teigiama nuomonė apie nuteistąjį šiuo atveju yra įvertinti skiriant jam bausmę artimą BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui. Kolegija mano, kad šios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo atliktą bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių vertinimą, konstatuoja, kad nustatytos P. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir aplinkybės, apibūdinančios jo asmenybę, nėra išimtinės ir rodančios, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas jam aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi pirmosios instancijos teismui skiriant nuteistajam P. M. bausmę, BK 54 straipsnyje įtvirtinti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nebuvo pažeisti.

Taip pat kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kuriuo jis prašo BK 75 straipsnyje numatytais pagrindais atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, vienas esminių pagrindų taikant BK 75 straipsnio nuostatas yra kaltininko padarytos nusikalstamos veikos sunkumas. Nagrinėjamu atveju nuteistojo P. M. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 135 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, konstatuotina, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo nuteistojo P. M. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nuspren džia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl P. M. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį pakeisti.

P. M. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo P. M. bei nukentėjusiojo M. R. ir jo atstovo pagal įstatymą apeliacinius skundus atmesti.