Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais atsakovės atstovo Viešojo saugumo tarnybos veiksmais, konvojuojant jį Viešojo saugumo tarnybos specialiaisiais konvojaus automobiliais netinkamomis sąlygomis.

Atsakovės atstovas prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – ir CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomas senaties terminas, nes pareiškėjo skundas paduotas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kuris nenumato senaties termino. Tačiau teismas pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006-03-29 sprendimą byloje S. prieš Italiją).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė dvasines kančias, stresą, baimę, fizines kančias, orumo pažeminimą. Tačiau, teismas pažymi, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas dėl senaties taikymo patenkintinas, skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2016-09-16 iki 2019-05-31 taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas už minėtą laikotarpį atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas laikotarpis nuo 2019-06-01 iki 2022-03-31.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad konvojaus automobiliuose nebuvo saugos diržų. Tačiau teismas pažymi, kad Konvojavimo taisyklėse nėra numatyta, jog specialiame konvojaus automobilyje turi būti įrengti saugos diržai, skirti atskirai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950, 196 punkte nustatyta, kad saugos diržų naudojimas autotransporto priemonėse yra privalomas tuomet, kai jie yra įrengti. Į bylą yra pateikti duomenys apie specialiųjų autotransporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį, tai patvirtina Lietuvoje akredituotų techninės apžiūros kontrolierių išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 108-119). Minėti duomenys patvirtina specialiųjų automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, tinkamumą naudoti asmenų konvojavimui. Duomenų apie tai, kad minėti konvojaus automobiliai negalėtų būti naudojami pagal paskirtį (sulūžę, netinkamai įrengti ir pan.) byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybėmis, kad konvojaus automobiliuose trūko oro, vėdinimo sistema buvo neefektyvi.

Iš 2019-07-17 kelionės žiniaraščio matyti, kad konvojavimo metu buvo pastebėta neveikianti specialaus automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kameros Nr. 4 oro padavimo ir ištraukimo sistema (b. l. 43-44). Minėtais duomenimis nustatyta, kad jokių skundų konvojaus metu nebuvo užregistruota. Taigi, minėtos aplinkybės iš dalies patvirtina pareiškėjo argumentus dėl netinkamos vėdinimo sistemos konvojaus automobilyje. Tačiau teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (netinkamo vėdinimo) būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus ar Viešojo saugumo tarnybos administraciją. Konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai ir skundai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami, jokių skundų konvojaus metu nebuvo užregistruota. Iš byloje esančių Kelionės žiniaraščių matyti, kad konvojaus automobiliai kaskart buvo apžiūrėti ir tiko asmenų konvojavimui, skundų ir pretenzijų nebuvo gauta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad konvojaus automobilių kameros retai dezinfekuojamos, automobiliais buvo vežami užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys, jis nebuvo aprūpintas asmens apsaugos ir dezinfekcijos priemonėmis.

Konvojavimo taisyklių 138 punkte numatyta, kad išlaipinus sergančius pavojinga ir ypač pavojinga užkrečiamąja liga konvojuojamuosius, atliekama kamerų, koridoriaus ir specialiojo vagono (specialiojo automobilio) sanitarinio mazgo dezinfekcija.