Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Paštuolio, teisėjų Romualdo Lincevičiaus, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, vertėjai Veronikai Rybalčenko, išteisintajam V.P., jo gynėjui advokatui Vytautui Merkšaičiui, nukentėjusiajai V.F., jos atstovei advokatei Dianai Višinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusios V.F. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V.P. pagal LR BK 140 str. 1d., 155 str. 2d. išteisintas nenustačius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas. Nukentėjusios V. F. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V.P. privataus kaltinimo byloje buvo kaltinamas pagal LR BK 140 str. 1d., 155 str. 2d. tuo, kad jis 2007-07-02 apie 08 val., būdamas savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugrįžus į butą V. F., su kuria santuoką nutraukė 2006-02-21, tačiau gyveno bendrame bute, pradėjo ją įžeidinėti, stumdyti, savo veiksmais įžeisdamas nukentėjusiąją V. F. ir sukeldamas jai fizinį skausmą.

Nukentėjusioji V.F. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007-11-23 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. P. pripažinti kaltu padarius BK 140 str. 1d., 155 str. 2d. numatytas nusikaltimas veikas ir priteisti 10 000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su kaltinamuoju tiek gyvenant santuokoje, tiek ir ją nutraukus, nuolat kildavo konfliktai dėl kaltinamojo V. P. besaikio alkoholio vartojimo ir agresijos. 2007-07-02 apie 8 val. grįžusi iš sodo, kaltinamasis ėmė nukentėjusią įžeidinėti, stumdyti, mušti. 2007-02-04 buvo gauta teismo med. specialisto išvada, kurioje V. F. konstatuotos poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, nosies srityje, dešinio peties srityje, dešinio žasto srityje, dešinio dilbio srityje, dešinės plaštakos srityje, kairio žasto srityje, kairio dilbio srityje, nugaroje, abejų šlaunų srityje, o šie sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši išvada patvirtina faktą, kad V. F. kaltinime nurodytu laiku buvo sumušta. Liudytoja G.P. parodė, kad girdėjo, kaip V. F. įvykio metu šaukėsi pagalbos, matė, jog nukentėjusi buvo visa mėlyna, jog kaltinamasis alkoholiu apipylė nukentėjusiąją ir ranka sudavė į jai veidą, po ko nukentėjusi nukrito ant lovos. Liudytojas S.P. parodė, jog taip pat girdėjo V. F. pagalbos šauksmą. Apylinkės teismas proceso dalyvių parodymus vertino neišsamiai, atsietai vieną nuo kito ir nepagrįstai teikė prioritetą kaltinamojo parodymams, objektyviai nepaneigė teismo med. specialisto išvados. Dėl to, nukentėjusios nuomone, teismas neteisingai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nukentėjusiąją ir jos atstovę, prašiusias apeliacinį skundą patenkinti, išteisintąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą atmesti, prokurorę, prašiusią apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą V. P. išteisinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias nuosp­ren­džio su­ra­šy­mą“ 3.1.8. punktą ap­kal­ti­na­ma­sis nuosp­ren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis, teis­mo iš­va­dos tu­ri bū­ti pa­grįs­tos įro­dy­mais, ne­gin­či­ja­mai pa­tvir­ti­nan­čiais kal­ti­na­mo­jo kal­tę pa­da­rius nu­si­kals­ta­mą vei­ką ir ki­tas svar­bias by­los ap­lin­ky­bes. Teisiamajame posėdyje apylinkės teismas apklausė nagrinėjimo teisme dalyvius, 4 liudytojus, ištyrė rašytinius bylos duomenis ir visus šiuos įrodymus įvertinęs, priėmė teisingą išvadą dėl kaltinamojo išteisinimo, nenustačius, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Siekdamas pašalinti abejones, teismas tiksliai nustatė įvykio faktines aplinkybes, teisingai pateikė jų įvertinimą bei teisinę reikšmę kaltės klausimo išsprendimui. Tuo tikslu teismas apklausė liudytoją policijos pareigūną Ž.Ž., kuris po kaltinamajam V. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų 2007-07-02 ryte priėmė nukentėjusios V. F. pareiškimą. Šis liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei teismui davęs priesaiką, parodė, kad pareiškimo priėmimo ir pokalbio su nukentėjusiąja V. F. metu jis nukentėjusios kūne nematė jokių sužalojimų; priešingu atveju, įstatymo nustatyta tvarka būtų siuntęs medikų apžiūrai. Apylinkės teismas, įvertinęs šiuos liudytojo Ž. Ž. parodymus, konstatavo, kad V. F. kaltinime nurodytu laiku prieš atvykstant į policijos komisariatą sumušta nebuvo. Su teismo nustatytomis aplinkybės ir pateiktu jų vertinimu nėra jokio pagrindo nesutikti bei faktines aplinkybes vertinti kitaip.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusi V. F. privataus kaltinimo procese V. P. kaltino BK 140 str. 1d., 155 str. 2d. numatytų nusikalstamų veikų padarymu 2007-07-02 apie 8 val. Nukentėjusi tiek privataus kaltinimo skunde, tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad minėtą dieną apie 8 val. jai grįžus į namus iš sodo, kaltinamasis V. P. ją tik stumdė ir įžeidinėjo, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą. Iš karto po to ji nuvyko į policijos komisariatą ir parašė pareiškimą dėl neteisėtų V. P. veiksmų. Vėliau grįžo namo, o kaltinamasis V. P. vėl prieš nukentėjusią naudojo fizinį smurtą, t.y. viena koja pradėjo šokinėti ant pilvo, spardė pilvą ir ant veido pylė degtinę, o sekančią dieną, t.y. 2007-02-03 apie 5 val. ryto, mušė diržu. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi teisės išeiti už bylos nagrinėjimo ribų ir nustatinėti bei vertinti tas faktines aplinkybes, kurių neprašoma nustatyti ir vertinti privataus kaltinimo skunde. Priešingu atveju būtų pažeista kaltinamojo konstitucinė teisė į gynybą, nes jis būtų kaltinamas už nusikalstamos veikos padarymą, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytųjų privataus kaltinimo skunde (BPK 255 str. 2d.). Kadangi šiame skunde nukentėjusi V. F. nekaltino V. P. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (o tik dėl įžeidimo ir fizinio skausmo sukėlimo), taip pat nekaltino dėl nusikalstamų veikų, padarytų po 2007-07-02 d. 8 val. ryto, tiksliau – dėl veikų, padarytų po nukentėjusios sugrįžimo iš policijos komisariato ir veiksmų, padarytų 2007-07-03 apie 5 val. ryto, tai, nukentėjusiajai pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui nepateikus prašymo dėl kaltinimo pakeitimo BPK 256 str. nustatyta tvarka, teisėjų kolegija neturi procesinio pagrindo išeiti už bylos nagrinėjimo teisme ribų ir analizuoti kaltinamojo V. P. veiksmų teisėtumo, dėl kurių jis nėra kaltinamas. Tokiu atveju vertinamos tik faktinės aplinkybės, buvusios 2007-07-02 apie 8 val. ryto.

Tai, kad nukentėjusioji V. F. iš tiesų patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, patvirtina teismo med. specialisto išvada. Tačiau ji nėra esminis įrodymas, neginčijamai patvirtinantis V. P. kaltę. Iš specialisto išvados matyti, kad nukentėjusi V. F. į teismo medikus, tikslu nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą, kreipėsi praėjus dviems dienoms nuo įvykio, t.y. 2007-07-04 14.00 val. ir specialistui paaiškino, kad ją 2007-07-02 apie 08.00 val. sumušė kaltinamasis V. P. kumščiais suduodamas į veidą, o odiniu diržu suduodamas į rankas, nugarą, šonus ir kojas (b.l. 33). Teismui nustatant tikrąsias faktines aplinkybes, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad šioje teismo med. specialisto išvadoje konstatuoti kūno sužalojimai, sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo padaryti būtent 2007-07-02 08.00 val. Pati nukentėjusi paaiškino, kad šiuo laiku V. P. jai vieną kartą ranka sudavė į akį. Iš karto po to ji nuvyko į policijos komisariatą ir ten parašė pareiškimą. Iš šio pareiškimo matyti, kad nukentėjusi policijos pareigūnui pasiskundė, jog apie 8 val. jai grįžus į namus iš sodo, V. P. ją ėmė stumdyti ir naudoti smurtą, tačiau konkrečių to veiksmų neįvardijo (b.l. 5). Policijos pareigūnas liudytojas Ž. Ž. parodė, kad pareiškimo priėmimo ir pokalbio su nukentėjusiąja V. F. metu jis nukentėjusios kūne, juo labiau veide, nematė jokių sužalojimų. Be to, tai, kad V. P. apie 8 val. buvo įvykdęs kaltinime nurodytus veiksmus nepatvirtino jokie liudytojai. Teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai G. P. ir S. P. parodė, kad 2007-07-02 apie 9 val. girdėjo, kaip V. F. šaukėsi pagalbos, vėliau matė, kad ji buvo visa mėlyna, o V. P. apipylė nukentėjusiąją konjaku ir sudavė į veidą. Taigi šie liudytojai paliudijo aplinkybes, galimai vykusias po to laiko, kuris nurodytas privataus kaltinimo skunde, todėl į jas atsižvelgti ir jų vertinti nėra procesinio pagrindo.

Taigi visų šių faktinių aplinkybių tikslaus laiko nustatymas ir pagrindimas turėjo svarbią reikšmę formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui kaltinamojo kaltės nustatymui. Juk pagal BPK 20 str. 5d. teismas įrodymus privalo vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu principą. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad teismas turi pilnai ištirti ir nustatyti nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kitas bylai reikšmės turinčias svarbias aplinkybes, nuo kurių priklauso teismo sprendimas kaltinamąjį pripažinti kaltu ar jį išteisinti. Vidinis įsitikinimas — tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta surinkus visus reikiamus įrodymus, išnagrinėjus reikšmingus faktus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, iškėlus ir ištyrus visas galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Šių taisyklių pirmosios instancijos teismas laikėsi ir jų nepažeidė. Įvertinus nešališko teismo išsamiai ištirtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių V. P. kaltę. Nei vienas liudytojas nematė, ar kaltinamasis 2007-07-02 apie 8 val. sudavė tyčinius smūgius nukentėjusiajai, negirdėjo, ar jis ją įžeidė. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų G. P. ir S. P. parodymais, kaip neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių. Jokių kitų neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių V. P. kaltę, byloje nenustatyta. Teismo med. specialisto išvadoje konstatuotas tik nežymus nukentėjusios sveikatos sutrikdymas, tačiau liko neįrodyta, kokiu tiksliai laiku ir kokiomis tiksliomis faktinėmis aplinkybėmis jis buvo padarytas. Pagal minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkto 2 dalį abe­jo­nės aiš­ki­na­mos kal­ti­na­mo­jo nau­dai ta­da, kai iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes ne­pa­vyks­ta jų pa­ša­lin­ti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas dėjo visas galimas pastangas tokias abejones pašalinti, tačiau jų pašalinti nepavyko, abejonės V. P. kaltumu išliko, o tai sudaro pagrindą išteisinamojo nuosprendžio priėmimui. Priešingu atveju, būtų pažeista LR Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos garantuojama nekaltumo prezumpcija, nes kaltė būtų konstatuojama remiantis tik nepašalintomis prielaidomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR BPK 326 str. 1 d. 1 p., 367 str. 3 d.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nukentėjusios V.F. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis kasacine tvarka neskundžiama.