- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-13
- Bylos Nr.
- 2S-822-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Andžej Maciejevski
- Skolininkas
- UAB „Y/N Trade“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės ir pranešėjos Almos Urbanavičienės, teisėjų Henricho Jaglinskio, Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (skolininko) UAB „Y/N Trade“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal kreditoriaus advokato M. M. pareiškimą skolininkui UAB „Y/N Trade“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius advokatas M. M. 2010-01-20 kreipėsi pareiškimu į teismą ir prašė priteisti iš skolininko UAB „Y/N Trade“ 15075 Lt skolos, 45,23 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko atžvilgiu ir areštuoti jam priklausantį turtą, pinigų sumas, priklausančias skolininkui ar esančias pas trečiuosius asmenis, nes skolininkas vengia atsiskaityti su kreditoriumi.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies; kreditoriaus advokato M. M. reikalavimo užtikrinimui taikė laikinąją apsaugos priemonę – kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių, priklausančių skolininkui UAB „Y/N Trade“ ir esančių pas skolininką arba trečiuosius asmenis, areštą 15120 Lt sumai, uždraudžiant skolininkui disponuoti areštuojamu turtu, išskyrus atsiskaitymus su kreditoriumi, darbuotojais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba bei Valstybine mokesčių inspekcija; areštuojamą turtą paliko naudoti ir valdyti skolininkui; antstolį įpareigojo pagal įstatymų reikalavimus paskirti areštuojamo turto saugotoją. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsižvelgus į pareikštų reikalavimų bendrą sumą (15120,23 Lt), į neatsiskaitymo laikotarpį, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Šiuo atveju 15120,23 Lt dydžio reikalavimų suma skolininkui, kaip ūkio subjektui, santykinai nėra didelė, o skolininko piniginių lėšų areštas gali suvaržyti juridinio asmens veiklą, todėl, teismas sprendė, kad taikyti areštą skolininko nekilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms nėra pagrindo ir laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) taikė tik skolininko kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių, priklausančių skolininkui ir esančių pas jį ar trečiuosius asmenis, atžvilgiu (CPK 145 str. 1 d. 3 p.).
Šalies argumentai
Skolininkas UAB „Y/N Trade“ atskiruoju skundu prašo 2010-02-02 nutartį panaikinti. Nurodo, jog kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Skundžiama teismo nutartis nemotyvuota, nes joje nurodyta tik tai, kad bendra reikalavimų suma yra 15120,23 Lt, bet nutartyje pripažįstama, jog tokio dydžio reikalavimų suma skolininkui, kaip ūkio subjektui, santykinai nėra didelė, taip pat nurodyta, kad atsižvelgiama į neatsiskaitymo laikotarpį. Tačiau tokie motyvai yra nepakankami, nes skolininkas yra moki įmonė, nuosavybės teise valdanti tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatliks joms keliamo tikslo bei paskirties tik nepagrįstai apribos skolininko teises. Šalių ginčas iš esmės kyla dėl kreditoriaus skaičiuojamos skolos dydžio, bet ne dėl skolos fakto, todėl būtina atsižvelgti į šią aplinkybę.
Atsiliepimas
Kreditorius advokatas M. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti kai kurių materialinių teisių gynybą. Kreditorius pateikė 2008-04-15 sutartį dėl teisinės pagalbos, 2010-01-20 ataskaitą Nr.02/2010 bei 2010-01-20 sąskaitą-faktūrą Nr.00008-11 AM, nurodė teisinę argumentaciją ir įstatyminius pagrindus dėl skolos ir delspinigių priteisimo, taip pat dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo ir pagrįstumo. Todėl nepagrįstas apelianto argumentas, kad kreditorius neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo. Pats apeliantas nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių skundžiama nutartis turėtų būti panaikinta. Reikalaujama priteisti suma yra didelė, todėl laikinosios apsaugos priemonės taikytos tikslingai. Apelianto motyvai, kad jo finansinė padėtis yra gera, nepagrįsti įrodymais. Skolininkas nepadengė net dalies įsiskolinimo, tai įrodo jo nenorą atsikaityti su kreditoriumi. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė, atsižvelgdamas į ekonomiškumo, proporcingumo principus, taigi, nesuvaržė skolininko teisių labiau, nei būtina užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Kreditorius advokatas M. M. kreipėsi į teismą pareiškimu CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka. Sutinkamai su CPK 432 straipsniu, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės. Viena iš tokių taisyklių yra CPK XI skyriaus 5 skirsnyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimo taisyklės.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Atskirajame skunde teigiama, jog kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, o skundžiama nutartis nemotyvuota, be to nutartyje pripažįstama, jog 15120,23 Lt dydžio reikalavimo suma skolininkui, kaip ūkio subjektui, santykinai nėra didelė. Apelianto tvirtinimu, UAB „Y/N Trade“ yra moki įmonė, nuosavybės teise valdanti tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį turtą, be to ginčas iš esmės kilęs dėl kreditoriaus skaičiuojamos skolos dydžio, bet ne dėl skolos fakto, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos netikslingai. Tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo.
Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šios normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nevertindamas paties ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesus bei užtikrindamas jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra, ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galės būti realiai įvykdytas. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d. ir 145 str. 2 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti.
Bylos duomenys tvirtina, kad kreditorius prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė faktine aplinkybe, jog skolininkas ilgą laiką nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų pagal 2008-04-15 sutartį dėl teisinės pagalbos (b.l. 1, 3-4) ir pateikė pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus – 2010-01-20 ataskaitą Nr.02/2010 bei 2010-01-20 sąskaitą-faktūrą Nr.00008-11 AM, patvirtinančias, kad skolininkas pareiškimo padavimo teismui dienai buvo skolingas kreditoriui 15075 Lt sumą bei 45,23 Lt delspinigių. Todėl teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentą, jog kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Pažymėtina, jog skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog taiko laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgdamas į pareikštų reikalavimų bendrą sumą (15120,23 Lt), į neatsiskaitymo laikotarpį, nors nagrinėjamu atveju 15120,23 Lt dydžio reikalavimo suma skolininkui, kaip ūkio subjektui, santykinai ir nėra didelė. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog skolininko piniginių lėšų areštas gali suvaržyti juridinio asmens veiklą ir taikyti areštą skolininko nekilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms atsisakė ir laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) taikė tik skolininko kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių, priklausančių skolininkui ir esančių pas jį ar trečiuosius asmenis, atžvilgiu (CPK 145 str. 1 d. 3 p.). Tokia teismo nutarties motyvacija yra pakankama konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nagrinėjamu atveju, dėl to atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, jog skundžiama nutartis yra nemotyvuota.
Nepaisant to, nors apeliantas ir tvirtina, kad jo finansinė padėtis yra gera, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, atspindinčių realią dabartinę apelianto (skolininko) finansinę padėtį ir apsprendžiančią laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (nebūtinumą). Dėl to negalima daryti išvados, kad apelianto (skolininko) finansinė padėtis yra pakankamai gera ir kad jis bus pajėgus įvykdyti galimai palankų ieškovui teismo sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 str. 1 d.), kadangi byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamų įrodymų apie skolininko (apelianto) finansinę padėtį. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės skundžiama nutartimi parinktos taip, kad nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog skolininko piniginių lėšų areštas gali suvaržyti juridinio asmens veiklą, todėl, konstatavo, kad taikyti areštą skolininko nekilnojamajam turtui bei piniginėms lėšoms nėra pagrindo ir laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) taikė tik skolininko kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių, priklausančių skolininkui ir esančių pas jį ar trečiuosius asmenis, atžvilgiu.
Pažymėtina, jog, nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėjamas ir nevertinamas paties ieškinio pagrįstumo klausimas, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra materialiniai teisiniai civilinių teisių gynimo būdai, jų paskirtis – užtikrinti materialinių teisių gynybą. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į tai, jog šalių ginčas iš esmės kilęs dėl kreditoriaus skaičiuojamos skolos dydžio, bet ne dėl paties skolos fakto, kadangi tokie apelianto argumentai iš esmės yra susiję su kreditoriaus reikalavimo pagrįstumu, o ne su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumu.
Dėl kitų skolininko UAB „Y/N Trade“ atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.
Atmetus atskirąjį skundą, iš skolininko valstybei priteistinos 7,05 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (skolininko) UAB „Y/N Trade“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 7 (septynis) Lt 5 centus pašto išlaidų.