- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-10-31
- Bylos Nr.
- 1A-54/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-1-00122-2008-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- G. D.
- Advokatai
- Kęstutis Stasiulis
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d., 260 str. 3 d. ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p., laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir G. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės atlikimo metu: mokytis ir neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. D. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: jis, 2008 m. spalio 11 d., dienos metu, ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytu laiku, vykdamas iš Tauragės į Vilnių automobiliu Ford Mondeo, v/n (duomenys neskelbtini) priklausančiu D. D., kurį vairavo su šia nusikalstama veika nesusijęs R. T., kelyje Kaunas-Vilnius, netoli Vilniaus miesto, ikiteisminio tyrimo metu konkrečiai nenustatytoje vietoje, neteisėtai įgijo iš tuo pačiu automobiliu važiavusio R. D. labai didelį kiekį narkotinių medžiagų - 214,067 g kokaino, kurias nuo įsigijimo momento ir vietos laikydamas prie savęs, paslėpęs į džinsinių kelnių juosmenį įsiūtose dviejose vidinėse kišenėse, po kelnaitėmis tarp kojų su elastiniu tvarsčiu pritvirtintuose polietileniniuose paketuose bei prie kojinių ties padu pritvirtintuose polietileniniuose paketuose, gabeno, turėdamas tikslą platinti, iki Tarptautinio Vilniaus oro uosto, esančio Rodūnės Kelias 10A, Vilniuje, kur 2008 m. spalio 11 d., apie 13.30 val., buvo sulaikytas Aviacijos saugumo keleivių patikros posto pareigūnų.
G. D. nuteistas už tai, kad pasikėsino, neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti narkotines medžiagas, o būtent: 2008 m. spalio 11 d., apie 13.30 val., neturėdamas leidimo pervežti ir nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs į džinsinių kelnių juosmenį įsiūtose dviejose vidinėse kišenėse, po kelnaitėmis tarp kojų su elastiniu tvarsčiu pritvirtintuose polietileniniuose paketuose bei prie kojinių ties padu pritvirtintuose polietileniniuose paketuose, pasikėsino vykdamas iš Lietuvos Respublikos į Kiprą lėktuvu, reisas Nr. (duomenys neskelbtini) gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Tarptautinį Vilniaus oro uostą, esantį Rodūnės kelias 10A, Vilniuje, privalomas pateikti muitinės kontrolei narkotines medžiagas - 214,067 g kokaino, tačiau šios nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi buvo sulaikytas Aviacijos saugumo keleivių patikros posto pareigūnų.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti:
- G. D. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 199 str. 2 d., padarymą skirti bausmę - laisvės atėmimą aštuoneriems metams;
- G. D. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., padarymą skirti bausmę - laisvės atėmimą dešimčiai metų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir G. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą dešimčiai metų.
Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. D. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pradmenų ir paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę. Anot prokuroro, nuteistojo G. D. padarytos nusikalstamos veikos yra priskirtos prie sunkių bei labai sunkių nusikaltimų, nusikaltimai, susiję su narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, ypatingai turint tikslą jas platinti, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai bei gyvybei, todėl aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas neatitinka nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio, neužtikrina teisingumo principo ir kitų Lietuvos Respublikos BK 41 str. keliamų tikslų įgyvendinimo.
Šalies argumentai
Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo G. D. vaidmenį darant nusikalstamas veikas pripažino antraeiliu ir netinkamai jam taikė Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatas. Anot apelianto, G. D. atliko tyčinius aktyvius nusikalstamus veiksmus, suprato daromų veiksmų esmę ir pavojingumą, būtent, G. D. laikė ir gabeno prie savęs paslėptą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir, būtent, jis kėsinosi šias narkotines medžiagas gabenti kontrabandos būdu. Prokuroro teigimu, šioje byloje nėra nustatyta Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 ar 2 dalių taikymui reikalinga aplinkybių visuma, todėl Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatos nuteistajam G. D. taikytos nepagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeitė - panaikino nuteistajam G. D. skiriant bausmes Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. taikymą ir paskyrė naujas bausmes: pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d. – laisvės atėmimą trejiems metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 2 d. – laisvės atėmimą dešimčiai metų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., G. D. paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir G. D. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 22 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šią išvadą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija motyvavo tuo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalaujama Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 1 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. antraeilį kaltininko vaidmenį sieja ne tik su bendrininkavimo forma, bet ir su bendrininkavimo rūšimi bei pobūdžiu. Nors ikiteisminis tyrimas dėl kito bendrininko padarytų nusikalstamų veikų nagrinėjamoje byloje yra atskirtas, tai netrukdo teismui pagal nustatytus bylos duomenis vertinti nuteistojo G. D. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 6 p., 58 str. 1 d.).
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Prokuroras apeliaciniame skunde neginčija G. D. kaltės, veikų kvalifikavimo, prokuroras tik nesutinka su Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatų taikymu bei švelnesnės, nei numatyta įstatymo, bausmės paskyrimu nuteistajam G. D..
Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti Lietuvos BK 62 str. 2 d. teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas G. D. paskyrė švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę, nustatęs tokias Lietuvos Respublikos BK 62 str. taikymo sąlygas: 1) byloje nustatyta G. D. atsakomybę lengvinantis aplinkybė – nuteistasis G. D. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas bei nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.); 2) G. D., kaip bendrininko vaidmuo, darant nusikalstamas veikas buvo antraeilis (Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p.).
Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad, sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną G. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Ši baudžiamoji byla jau buvo nagrinėjama apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatas ir nuteistajam G. D. paskyrė švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę bei G. D. už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 199 str. 2 d., 260 str. 3 d., padarymą paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą kasacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydamas Lietuvos apeliaciniam teismui atlikti byloje įrodymų tyrimą, nustatyti, ar G. D. nusikalstamos veikos nėra padarytos dėl labai sunkios nuteistojo turtinės padėties ir didelių skolų, taip pat vertinti nuteistojo G. D. dalyvavimo darant nusikalstamas veikas rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį (Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. 6 p., 58 str. 1 d.), nustatyti, ar G. D. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis.
Lietuvos Respublikos BPK 386 str. 2 d. nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, t. y. kasacinės instancijos teismo nurodymai turi būti įvykdyti. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausas nuteistasis G. D., liudytojais apklausti nuteistojo brolis A. D., nuteistojo motina R. D., nuteistajam G. D. paskirta ir atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. D. parodė, kad dar dešimtoje klasėje jį pradėjo reketuoti Tauragės vietiniai vaikinai, kurie matė, kad juo galima pasinaudoti, kad jis niekur neis ir nesiskųs, jis buvo mušamas, spardomas, vengė eiti į mokyklą, tada jis ir pradėjo skolintis pinigus. Pinigus jis skolindavosi tam, kad sumokėtų jį reketavusiems asmenims, tie asmenys reikalaudavo įvairių sumų, vieną kartą – trijų tūkstančių, kitą kartą –dviejų tūkstančių ir panašiai. Į policiją jis nesikreipė, nes jam buvo grasinama, kad sudegins namus, tėvų turtą, jį sužalos. Nuteistojo teigimu, gavosi lyg užburtas ratas – jis skolinosi pinigus iš vienų asmenų, žadėdamas jiems atiduoti pinigus sutartą dieną, tą dieną neturėdamas pinigų, eidavo skolintis iš kitų asmenų, pinigus skolindavosi žadėdamas atiduoti su prieaugiu, taip skolos ,,augo“ ir susidarė didelės sumos pinigų. Iš viso jį reketavusiems asmenims jis atidavė apie keturiasdešimt tūkstančių litų, nors buvo pasiskolinęs apie penkiolika tūkstančių. Apie tokią situaciją, t. y., kad jis yra reketuojamas žinojo ir jo tėvai, tačiau ir tėvai bijojo kur nors kreiptis, nes ir mamai buvo grasinama. Nuteistasis G. D. nurodė, kad jis buvo taip spaudžiamas, jog dėl susidariusių skolų bijojo išeiti į gatvę, krūmuose pasilėpęs pratūnodavo visą dieną galvodamas iš kur gauti pinigų skoloms. Dalį skolų jis grąžino, eidavo dirbti ir užsidirbdavo, taip pat dalį jo skolų atidavė mama. Nuteistojo G. D. teigimu, nusikaltimo padarymo metu jam buvo devyniolika metų, jis ėjo į dvyliktą klasę, savų pajamų ir turto neturėjo, gyveno su tėvais, jų šeimos pajamos buvo apie du tūkstančius litų per mėnesį. Nuteistasis parodė, kad iš R. D. jis skolinosi virš šešių tūkstančių litų, bet ir ta skola vėliau ,,užaugo“. Tada R. D. jam pasakė, kad jis turi pervežti narkotines medžiagas, pažadėjo dalį skolos nurašyti, o dalį pinigų už pervežimą duoti grynais, kad jis galėtų padengti skolas kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja apklausta nuteistojo G. D. motina R. D. parodė, kad apie tai, jog jos sūnus G. D. yra reketuojamas ji sužinojo iš sūnaus klasės auklėtojos, tada ji sužinojo, kad sūnus turi skolų, kad kažkas iš jo atima pinigus. Ji domėjosi, iš kur tos skolos, sūnus sakė, kad jį reketuoja, į policiją kreiptis jie bijojo. Liudytojos R. D. teigimu, ji ne vieną kartą grąžino sūnaus skolas, vieną kartą ji mokėjo keturis tūkstančius litų, kitą kartą paėmė kreditą ir sumokėjo septynis tūkstančius litų, po to paėmė dešimties tūkstančių kreditą, per porą metų ji sumokėjo sūnaus skolų apie dvidešimt tūkstančių litų. Pakartotinai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, liudytoju buvo apklaustas nuteistojo G. D. brolis A. D., kuris parodė, kad jis gyvena atskirai nuo tėvų ir brolio kitame mieste, todėl nelabai žino visos susidariusios situacijos, tačiau liudytojas patvirtino, kad du kartus jis skolino pinigus savo broliui Gintarui, vieną kartą – du tūkstančius litų, kitą kartą – keturis tūkstančius litų. Brolis G. D. jam nepaaiškino kam tie pinigai reikalingi, tik pasakė, kad yra kažkam skolingas ir, kad pinigai reikalingi skolai grąžinti. Liudytojo A. D. teigimu, jų tėvai gyveno gana kukliai, didelių santaupų tikrai neturėjo, tėvų pajamos per mėnesį buvo keli tūkstančiai litų. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, paskyrė nuteistajam G. D. teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę. Atlikus minėtą ekspertizę, buvo pateiktas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 85TPK-84/2012, kuriame konstatuota, kad nėra jokių objektyvių duomenų, kad G. D., jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, būtų buvęs lėtinio ar laikino psichikos veiklos sutrikimo paūmėjimo būsenoje, dėl kurio negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Nepaisant tiriamojo asmenybei būdingų ypatumų jis turėjo galimybę priimti sprendimus, numatydamas jų galimas pasekmes. Nenustatyta, kad G. D., po jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, būtų sirgęs kokiu nors psichikos sutrikimu, dėl kurio būtų negalėjęs suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. G. D. šiuo metu nustatomas mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas, dėl kurio jis gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, dalyvauti teismo posėdžiuose ir duoti parodymus, taip pat G. D. gali suvokti jam paskirtos bausmės esmę (t. 2, b. l. 234 – 238).
Kaip minėta, šioje baudžiamoje byloje nustatyta viena G. D. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatų taikymui būtina nustatyti bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismui, iš naujo nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro apeliacinį skundą ir sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. taikymo teisėtumą, nelaikytina išėjimu už apeliacinio skundo ribų ir kitų Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas (aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje). Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartyje nurodyta, kad šioje byloje yra būtina išsiaiškinti, ar G. D. nusikalstamos veikos nėra padarytos dėl labai sunkios materialinės padėties. Iš objektyviosios pusės sunki turtinė (beviltiška) padėtis pripažįstama tada, kai susiklosto objektyvios sąlygos (prievartinis nedarbas, turto praradimas, didelis išlaikytinių asmenų skaičius, kaltininko ar šeimos nario sunki liga ir pan.), nulemiančios kaltininko elgesį. Tačiau nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Teismas atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p., gali pripažinti ir tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką, t. y., jeigu nebūtų tokių aplinkybių poveikio, asmuo nebūtų daręs nusikalstamos veikos. Beviltiška kaltininko padėtis nustatoma atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, įvertinant ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktus ir teismo posėdžio metu išnagrinėtus faktinius duomenis apie objektyviai susiklosčiusias kaltininko gyvenimo aplinkybes, psichologinę kaltininko būseną dėl šių aplinkybių (pvz. slegianti įtampa, neviltis ir pan.), asmens suvokimą, ar jis galėjo išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan. Pirmosios instancijos teismas nenustatė G. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p. – nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, tačiau pirmosios instancijos teisme buvo tiriami faktiniai duomenys apie aplinkybes, apibūdinančias kaltininko ir jo šeimos turtinę, finansinę padėtį, skolas ir pan. Kasacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, privalo atlikti įrodymų tyrimą tam, kad būtų patvirtintas arba paneigtas G. D. aiškinimas, jog nusikalstamas veikas jis padarė dėl labai sunkios turtinės padėties ir didelių skolų. Pakartotinai nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarką ir atlikus įrodymą tyrimą, nuteistojo G. D. teiginiai apie tai, kad nusikalstamas veikas jis ryžosi daryti bei padarė, būtent, dėl beviltiškos ir labai sunkios turtinės padėties, dėl susidariusių ir vis augančių skolų kitiems asmenims, nebuvo paneigti, priešingai – šiuos nuteistojo G. D. parodymus patvirtino ir liudytojais apklausti jo artimieji – motina ir brolis. Kaip jau minėta, nuteistojo motina R. D. apeliacinės instancijos teisme patvirtino sūnaus G. D. pasakojimus apie tai, kad jį nuo devintos ar dešimtos klasės reketavo vietiniai Tauragėje gyvenantys asmenys, nuolat reikalaudami pinigų, jog sūnus G. D. turėjo didelių skolų, kurių dalį ji pati, paėmusi kreditus, atidavė. Nuteistojo G. D. brolis A. D. taip pat patvirtino, kad G. D. du kartus davė pinigų, kurie jam buvo reikalingi kažkokioms skoloms padengti. Byloje atlikus nuteistojo G. D. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nustatyta, kad nusikalstamų veikų padarymo metu G. D. nebuvo laikino ar lėtinio psichikos veikos sutrikimo paūmėjimo būsenoje, dėl kurios negalėtų suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Tačiau iš ekspertizės akto tiriamosios dalies, kurioje aprašyti nuteistojo G. D. asmenybės bruožai, matyti, kad asmenybės tyrimo duomenys rodo, jog tiriamajam būdinga pažeminta nuotaika, pesimistinis perspektyvos vertinimas susijęs su pastovia vidine įtampa, aukštu nerimo lygiu, nepasitenkinimas esama situacija bei savo paties galimybėmis sąlygoja siekimą pakeisti esamą padėtį, bet tikslinga veikla yra apsunkinta dėl savo neadekvatumo ar nesugebėjimo jausmo pergyvenimo, bejėgiškumo jutimo, katastrofinių pasekmių laukimo, jam būdinga bloga frustracijos tolerancija, žemas streso slenkstis, nepakankama ego kontrolė, nepakankamas adaptatyvumas, sumažintas darbingumas bei aktyvumas. Susidūrus su sunkia, frustruojančia situacija tiriamasis linkęs reaguoti pasimetimu ir tada jam gali būti sunku pamatyti ir plačiau įvertinti situaciją bei galimus veikimo būdus, todėl tokiomis aplinkybėmis jo elgesys gali būti nukreiptas į kliūties pašalinimą ne visada sugebant numatyti galimas elgesio pasekmes (t. 2, b. l. 234 – 238). Nuteistojo G. D. asmenybės bruožus, jo jauną amžių, gyvenimiškos patirties neturėjimą nusikaltimų padarymo metu, įvertinus kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis – piniginių skolų kitiems asmenims buvimu, šių skolų didėjimu, savų pajamų neturėjimu bei negalėjimu skolų grąžinti, pakankamai sudėtingais santykiais šeimoje (tiek nuteistojo G. D., tiek jo motinos R. D. bei brolio A. D. parodymais nustatyta, kad šeimoje santykiais buvo įtemti, ypatingai komplikuoti buvo visų šeimos narių santykiai su tėvu), leidžia daryti išvadą, kad G. D. buvo susiklosčiusios tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurias nuteistasis, vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jo amžiaus asmeniui būdingu suvokimu, remdamasis savo gyvenimiška patirtimi, įvertino kaip situaciją, kurioje vienintele išeitimi tapo nusikaltimo darymas. Nėra pagrindo netikėti nuteistojo G. D. parodymais, kad jo turtinė padėtis, jo paties suvokimu, buvo labai sunki ir, kad, būtent, susidariusi labai sunki padėtis, išorinis spaudimas grąžinti skolas, spartus palūkanų augimas ir buvo priežastis, dėl kurios jis ryžosi daryti nusikaltimus – nugabenti narkotines medžiagas į užsienio valstybę. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad, jeigu nebūtų byloje nustatytų aplinkybių, t. y. vis didėjančių skolų bei objektyvaus negalėjimo tų skolų grąžinti, G. D. nebūtų sutikęs neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis bei narkotines medžiagas gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Kiprą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, jog G. D. veiksmams darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas turėjo įtakos labai sunki turtinė padėties bei ši aplinkybė pripažįstama nuteistojo G. D. atsakomybę lengvinančia (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p.).
Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš sąlygų, leidžiančių skirti G. D. švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę, nurodė antraeilį G. D., kaip bendrininko darant nusikalstamą veiką, vaidmenį (Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p.). Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, motyvuodamas tuo, jog G. D. atliko tyčinius aktyvius nusikalstamus veiksmus, suprasdamas daromų veiksmų esmę ir pavojingumą, jis laikė ir gabeno prie savęs paslėptą labai didelį kiekį narkotinių medžiagų bei kėsinosi šias narkotines medžiagas gabenti kontrabandos būdu.
Bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką vaidmuo – kiekvieno iš bendrininkų veiksmų reikšmingumas ir indėlis darant nusikalstamą veiką kai siekiama nusikalstamų padarinių. Vertinant kaltininko kaip bendrininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką antraeiliu, turi būti nustatoma, ar konkretaus bendrininko veiksmai iš esmės turėjo reikšmės nusikalstamos veikos padarymui. Be to, atsižvelgiama į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį ir pobūdį. Prokuroro apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad G. D. atliko aktyvius tyčinius veiksmus - laikė ir gabeno prie savęs paslėptas narkotines medžiagas bei pasikėsino šias medžiagas gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną kontrabandos būdu, t. y. G. D. buvo nusikalstamų veikų vykdytojas. Tačiau formaliai teismui nėra draudžiama nei vieno iš bendrininkų veiksmų laikyti antraeiliais. Nors G. D. buvo nusikalstamų veikų vykdytojas, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad aktyvius nusikalstamus veiksmus G. D. atliko pasiūlius ir suorganizavus kitam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą. Būtent, asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, pasiūlė G. D. nugabenti narkotines medžiagas į Kiprą, organizavo šią nusikalstamą veiką – nupirko lėktuvo bilietus, paruošė priemones (specialius drabužius, pritaikytus narkotinėms medžiagoms gabenti), suorganizavo nuvykimą į oro uostą, perdavė G. D. narkotines medžiagas ir turėjo tas medžiagas nuskridęs iš G. D. pasiimti, t. y. atliko svarbiausius organizacinius veiksmus, taip pat lydėjo G. D. kelionės metu. Tuo tarpu, G. D. užduotis buvo vienintelė – per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nugabenti narkotines medžiagas į užsienio valstybę, jokių kitų funkcijų ir užduočių G. D. neturėjo atlikti, narkotinės medžiagos, kurias nuteistasis laikė ir gabeno, jam nepriklausė, jis neturėjo galimybės jomis savarankiškai disponuoti, už visas esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes atsakingas buvo kitas asmuo. Asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, organizavo narkotinių medžiagų kontrabandą bei koordinavo nusikalstamos veikos vykdytojo – G. D. veiksmus. G. D. turėjo tik nugabenti narkotines medžiagas į Kiprą ir šias medžiagas grąžinti kartu su juo turėjusiam vykti asmeniui, kuris suorganizavo narkotinių medžiagų kontrabandą, jokių kitų funkcijų ar užduočių G. D. neturėjo atlikti ir neatliko. Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo G. D. vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo antraeilis.
Iš naujo išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikus byloje įrodymų tyrimą bei nustačius dar vieną nuteistojo G. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p., yra visos sąlygos taikyti G. D. atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. nuostatas bei paskirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Be to, viena iš G. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų - narkotinių medžiagų kontrabanda - nutrūko pasikėsinimo stadijoje, o ši aplinkybė taip pat yra viena iš Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. numatytų aplinkybių (Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 4 p.), kurios pagrindu, esant kitoms būtinoms sąlygoms, kaltininkui gali būti skiriama švelnesnė, negu numatyta įstatyme, bausmė.
Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo sudėties požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirta bausmė turi būti teisinga. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad G. D. nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, padaryti nusikaltimai nėra G. D. gyvenimo būdo pasekmė, G. D. neteistas, mokosi, dirba, darbovietėje charakterizuojamas labai gerai bei pritaikęs Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. nuostatas, paskyrė nuteistajam bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Tačiau kaltininko asmenybę charakterizuojantys duomenys yra tik viena iš Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, į kurias teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti. Teigiama kaltininko charakteristika nėra prioritetinė kitų Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytų aplinkybių, į kurias skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti, atžvilgiu. G. D. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai bei pasikėsino padaryti nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai. G. D. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – kokaino bei šią narkotinę medžiagą pasikėsino gabenti kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. LR Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakyme Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ nustatyta, kad labai didelis kiekis narkotinės medžiagos – kokaino yra daugiau kaip 100 g., kas rodo, kad kokainas pripažįstamas gana stipria ir pavojinga narkotine medžiaga. Tuo tarpu G. D. neteisėtai disponavo labai dideliu – 214,067 g narkotinės medžiagos – kokaino, daugiau nei du kartus viršijančiu minėtose rekomendacijose nustatytą minimalaus kiekio ribą (100 g), kurią viršijus neteisėtai disponuojamo kokaino kiekis laikomas labai dideliu. Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kelia didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp nepilnamečių. Išplatinus G. D. laikytą ir gabentą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, žala visuomenei būtų padaryta labai didelė. Šios aplinkybės rodo didelį G. D. padarytos nusikalstamos veikos rūšinį pavojingumą. Būtent, rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas šiuo atveju nulemia bausmės rūšį. Kadangi G. D. padaryta nusikalstama veika yra labai sunki ir pavojinga (Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d.) jam neturėtų būti parenkama kita bausmės rūšis, t. y. ne laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, bausmės dydį parinkus tokį, koks nustatytas įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už G. D. padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, bausmė nebūtų teisinga. Įvertinus G. D. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, G. D. vaidmenį nusikaltimų padaryme (antraeilis), nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą (G. D. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.) bei nusikalstamas veikas G. D. padarė dėl labai sunkios turtinės padėties (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p.)), taip pat tą aplinkybę, kad G. D. nors ne pats atvyko į teisėsaugos institucijas ir prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, o buvo sulaikytas Aviacijos saugumo keleivių patikros posto pareigūnų, tačiau nuo pat sulaikymo momento prisipažino padaręs nusikalstamas veikas bei davė parodymus ne tik apie savo paties nusikaltimus, bet ir įvardijo savo bendrininką, kuris, pagal G. D. parodymus, ir buvo nusikalstamos veikos organizatorius, tuo sudarydamas galimybę nustatyti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn itin pavojingos nusikalstamos veikos – neteisėto disponavimo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – organizatorių ir pagrindinį bei svarbiausią bendrininką, G. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis turėtų būti artimas minimaliai terminuoto laisvės atėmimo bausmės ribai (Lietuvos Respublikos BK 50 str. 2 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas G. D. nebūtų teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 18 d. nuosprendį pakeisti.
Pripažinti G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarytos dėl labai sunkios G. D. turtinės padėties (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p.).
G. D., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 199 str. 2 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. ir 4 p., skirti bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
G. D., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p., skirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir skirti G. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į G. D. paskirtą bausmę įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2008 m. spalio 11 d. iki 2008 m. spalio 15 d., taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirtos ir atliktos laisvės atėmimo bausmės dalį - nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2011 m. vasario 23 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.