Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Gedimino Lukausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš R. M. 930,69 Lt J. J. materialiniai žalai atlyginti.

Priteista iš R. M. 5024,90 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. spalio 4 d., apie 23 val., (duomenys neskelbiami) kaime esančios sodininkų bendrijos ,,Pakrantė“ (duomenys neskelbiami) gatvės 434-ąjame sodo namelyje tarpusavio konflikto metu žibintuvėliu smogė sėdinčiam V. J. į galvą, padarydamas stiprų galvos sumušimą su muštinėmis žaizdomis, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame didžiajame pusrutulyje bei kraujosruvas minkštuosiuose galvos smegenų dangaluose. Nuo atokiųjų komplikacijų-skiltinio plaučių uždegimo pilkosios ir raudonosios hepatizacijos stadijoje, kurias sukėlė stiprus galvos sumušimas ir viršugalvio muštinės žaizdos, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, V. J. 2006 m. gruodžio 4 d., 5 val. 30 min., Klaipėdos miesto ligoninėje mirė, t. y. taip R. M. jį tyčia nužudė.

Nuteistojo R. M. gynėjas apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti, R. M. tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, paskirti teisingą bausmę, taip pat tinkamai išspręsti kitus nuosprendyje neteisingai išspręstus klausimus.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl R. M. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė bylos duomenis, nepašalino bylos rašytiniuose dokumentuose esančių prieštaravimų, kas paveikė teismo išvadas.

Apeliantas tvirtina, kad teismo medicinos specialisto išvada (Nr. KG 86/06 (03) apie sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmą prieštarauja kitai teismo medicinos specialisto išvadai (Nr. KG 100/06 (03). Pirmoje išvadoje konstatuota, kad 8 cm ilgio muštinė viršugalvio žaizda negalėjo būti padaryta smogiant nukentėjusiajam į galvą elektriniu žibintuvėliu, antroje, jau teigiama priešingai, jog 2006 m. lapkričio 28 d. apžiūrėjus V. J. rasti du išilginiai linijiniai randai kaktos plaukuotosios dalies ir viršugalvio srityje, kurie, sprendžiant iš žaizdų formos, dydžio, kraštų savybių bei kitų požymių, turėjo gautis nuo smūgio kietu buku cilindrinį paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu, galimai žibintuvėlio korpusu. Be to, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismo medicinos eksperto pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai. Ekspertas tvirtino, jog buvo suduoti du smūgiai ir didele jėga, o pagal liudytojo D. K. parodymus, taip pat nuteistojo R. M. parodymus, kuriuos šis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, R. M. elektriniu žibintuvėliu nukentėjusiajam sudavė į galvos sritį vieną kartą, smūgis nebuvo stiprus.

Apeliantas skunde abejoja ir liudytojo D. K. parodymų teisingumu. Teigia, kad liudytojo 2007 m. vasario 19 d. teismo posėdyje duoti parodymai yra neobjektyvūs, nelogiški, nenuoseklūs, iš esmės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu jo duotiems parodymams, ir jais negalėjo būti grindžiama R. M. kaltė. Liudytojas R. M. apkalbėjo, nes pyko ant pastarojo. Be to, apeliantas mano, kad liudytojas iš viso negalėjo prisiminti įvykio aplinkybių, nes buvo labai girtas. Taip teigdamas apeliantas remiasi tuo faktu, jog liudytojo girtumas 2006 m. spalio 6 d., kai norėta ši apklausti kaip liudytoją, buvo 3,37 promilės etilo alkoholio kraujyje.

Apelianto teigimu, teismas taip pat nepagrįstai R. M. kaltės įrodymu laikė liudytojos D. V. parodymus. D. V. parodymai yra netiesioginiai įrodymai (liudytoja tai, jog D. sūnėnas, kurio vardo, pavardės nežino, išgėręs būna agresyvus, sukelia muštynes, girdėjo iš kaimynės Z.), be to, iš esmės prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, kuriuose R. M. charakterizuojamas teigiamai. Nagrinėjamoje byloje D. V. iš viso nebuvo tikslinga apklausti kaip liudytojos, reikėjo apklausti minėtą kaimynę. Be to, apeliantas mano, kad byloje nėra paneigta, jog D. V. parodymuose apibūdintas asmuo yra ne R. M. , o pastarojo brolis A. M. , nes D. turi du sūnėnus.

Apeliantas skunde mano, kad labai reikšmingi nagrinėjamoje byloje buvo liudytojo R. P. parodymai (liudytojas nurodė, kad nukentėjusiojo veidas dažnai būdavo nubrozdintas, išgėręs griūvinėdavo, ką patvirtino ir nukentėjusioji J. J. ), taip pat teismo medicinos specialisto paaiškinimai (specialistas nurodė, kad nesaikingas alkoholio vartojimas besąlygiškai įtakojo žmogaus imuninės sistemos nusilpimą ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su komplikacijomis, dėl kurių nukentėjusysis mirė), kurių teismas nuosprendyje neįvertino.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas neteisingai įvertino kaltininko tyčios turinį. Tai, apelianto nuomone, sąlygojo, jog nebuvo pilnai ir visapusiškai ištirtos bylos aplinkybės (teismas, spręsdamas apie kaltininko tyčios turinį, neatsižvelgė, kokiu įrankiu buvo sužalotas nukentėjusysis, koks sužalojimo būdas, padarytų sužalojimų skaičius, jų pobūdis, nusikalstamų veiksmų intensyvumas, nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir kt.). Be to, apelianto teigimu, teismas turėjo pasisakyti ne tik dėl tyčios formos, bet ir tyčios rūšies, nes tai turėjo reikšmės skiriant bausmę. Teismas nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų nesilaikė ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Apeliantas mano, jog yra pagrindas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą aplinkybę R. M. atsakomybę lengvinančia, nes nukentėjusiojo elgesys įvykio metu buvo priešingas viešajai tvarkai bei R. M. turėjo pagrindo manyti, jog nukentėjusysis gali bandyti atsistojęs pagriebti daiktą ir šį panaudoti prieš jį (nukentėjusysis kelis kartus bandė atsistoti, išgėręs būna agresyvus).

Taip pat apeliantas prašo atsižvelgiant į tai, jog R. M. po nusikaltimo padarymo lankė nukentėjusįjį ligoninėje, pirko vaistus, nukentėjusiajam siūlė atlyginti materialinę žalą, tačiau pastarasis pinigų atsisakė, laikyti, jog R. M. savo noru atlygino ar pašalino nusikaltimu padarytą žalą ir pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apelianto teigimu, pritaikius R. M. tinkamą baudžiamąjį įstatymą, atsižvelgus į kitas jo skunde paminėtas aplinkybes, R. M. turi būti paskirta švelnesnė bausmė ir į ją įskaitytas ne suėmime išbūtas laikas, kaip nurodomo nuosprendyje, o laikinojo sulaikymo laikas, nes R. M. ikiteisminio tyrimo metu kardomoji priemonė – suėmimas nebuvo paskirta, šis buvo tik laikinai sulaikytas.

Apeliantas skunde taip pat tvirtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, netyrė Valstybinės ligonių kasos pateikti 5024,90 Lt ieškinio pagrįstumo ir dėl to nuosprendyje priteisdamas iš R. M. 5024,90 Lt Valstybinei ligonių kasai netinkamai išsprendė šį klausimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą iš dalies: pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą, taip pat sušvelninti jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, kitos nuosprendžio dalies nekeisti; prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. J. be sąmonės, su smurto žymėmis galvos srityje, rastas 2006 m. spalio 5 d. ryte (duomenys neskelbiami) kaime, sodininkų bendrijoje ,,Pakrantė“ esančiame sodo namelyje. 2006 m. spalio 5 d. V. J. buvo paguldytas į Klaipėdos miesto ligoninės reanimacijos skyrių, kur 2006 m. gruodžio 4 d. 5.30 val. mirė. Ikiteisminio tyrimo metu teismo medicinos specialistui, atlikus tyrimą, buvo nustatyta, jog nukentėjusysis mirė nuo atokiųjų komplikacijų – skiltinio plaučių uždegimo pilkosios ir raudonosios hepatizacijos stadijoje. Komplikacijas sukėlė stiprus galvos sumušimas su viršugalvio srities muštomis žaizdomis, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais. V. J. kūne rasti sužalojimai - galvos sumušimas su viršugalvio srities muštomis žaizdomis, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais dešiniajame pusrutulyje bei kraujosruvos minkštuosiuose smegenų dangaluose – padaryti 2006 m. spalio 4 – osios vakare ar 2006 m. spalio 5 – osios naktį kietu, buku, cilindrinį paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu, galimai ir žibintuvėlio korpusu (t. 1, b.l. 64-65, 71-74, 76-78). Pats nuteistasis R. M. , apklaustas ikiteisminio tyrimo metu po nukentėjusiojo V. J. nužudymo, niekada neneigė, kad 2006 m. spalio 4 d. buvo sodininkų bendrijoje ,,Pakrantė“ esančiame sodo namelyje ir prieš V. J. vartojo fizinį smurtą, paaiškino kokiomis aplinkybėmis tai padarė. Jis parodė, kad 2006 m. spalio 4 d., apie 23 val., sodininkų bendrijoje ,,Pakrantė“ esančiame sodo namelyje tarp jo ir V. J. kilus konfliktui (jis norėjo išsivesti buvusį savo motinos sugyventinį D. K. , tačiau V. J. tam prieštaravo), sudavė sėdinčiam ant sofos V. J. vieną kartą žibintuvėliu į galvą. V. J. po šio smūgio susisėmė rankomis už galvos, po to žaizdą prisidengė kažkokiu tai rūbu. Jis suprato, kad parkirto V. J. galvą (t. 1, b. l. 156-158). Tikrinant šiuos parodymus R. M. parodymų patikrinimo metu juos patvirtino, parodė, kaip, į kurią kūno vietą jis trenkė V. J. (t. 1, b. l. 160-164). Šiuos parodymus apie smūgio žibintuvėliu sudavimą V. J. į galvą nuteistasis R. M. iš esmės patvirtino ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš nuteistojo R. M. apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad jis ir dabar iš esmės neneigia 2006 m. spalio 4 d. sudavęs žibintuvėliui į galvą V. J. , tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, būtent, jis padarė veiką, esančiame tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – V. J. mirtimi. Apeliantas teigia, kad byloje nėra paneigta, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys ar pats būdamas girtas kur nors pargriūti ir susižaloti galvą iki ar po jų konflikto. Kolegijos nuomone, šio apelianto nurodyto argumento negalima laikyti įrodančio, kad V. J. mušė kiti asmenys ar pats kur nors susižalojo, - tai tik prielaida. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie kolegijai leistų manyti, kad V. J. minėtu laiku be nuteistojo R. M. būtų mušę kiti byloje nenustatyti asmenys ar V. J. nustatyti sužalojimai, buvę jos mirties priežastimi, būtų padaryti iki ar po konflikto kilusio tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo (nukentėjusiajam nugriuvus). Priešingai, byloje surinktų įrodymų visetas (paties nuteistojo, liudytojo, nukentėjusiosios parodymai, teismo medicinos specialisto išvados ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį V. J. 2006 m. spalio 4 d. sužalojo nuteistasis R. M. ir, būtent, jo veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Byloje apklaustas įvykio vietoje buvęs ir betarpiškai nusikaltimo padarymą matęs liudytojas D. K. parodė, kad, būtent, nuteistasis R. M. , 2006 m. spalio 4 d., apie 23 val., kilus tarp pastarojo ir V. J. konfliktui, sudavė sėdinčiam ant sofos V. J. rankoje turėtu žibintuvėliu į galvą, po ko V. J. susiėmė už galvos. Liudytojas neparodė, kad kas nors kitas be nuteistojo R. M. 2006 m. spalio 4 d. būtų vartojęs fizinį smurtą prieš V. J. , ar tai, jog V. J. galvą būtų susižalojęs iki R. M. atėjimo į sodo namelį. Pagal liudytojo parodymus iki R. M. atėjimo į sodo namelį V. J. kūne jokių sužalojimų jis nematė. Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtais liudytojo parodymais ir manyti, kad jis dėl kokių nors priežasčių nuteistąjį R. M. apkalba. Tokių duomenų byloje nėra. Liudytojo D. K. parodymai apie R. M. atliktus smurtinius veiksmus (smūgio sudavimą į galvą žibintuvėliu) prieš V. J. viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir atitinka kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nukentėjusioji J. J. , apklausta apie jai žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, savo parodymuose taip pat nurodė, kad 2006 m. spalio 4 d. fizinį smurtą prieš V. J. vartojo R. M. (D. K. jai pasakė, jog V. J. taip sužalojo R. M. ). Be to, pagal nukentėjusiosios parodymus, 2006 m. spalio 5 d. ji, atvykusi į (duomenys neskelbiami) kaime, sodininkų bendrijoje ,,Pakrantė“ esantį sodo namelį, V. J. be sąmonės, su smurto žymėmis galvoje - matėsi didelė kirstinė žaizda, rado gulintį ant lovos, namelyje mėtėsi sukruvinti sūnaus marškiniai, ant grindų prie sofos buvo didelė kraujo dėmė, kas rodo, jog V. J. po smūgio į galvą žibintuvėliu sudavimo nejudėjo ir nebuvo niekur išėjęs (V. J. rastas jo sužalojimo vietoje – lovoje, apžiūrėjus įvykio vietą kraujo pėdsakų kitose sodo namelio vietose nerasta, kraujo pėdsakai koncentruoti tik prie lovos, kur buvo sužalotas nukentėjusysis). Šiuose liudytojo, kartu ir nuteistojo R. M. parodymuose, nurodytas V. J. padarytas kūno sužalojimų, sukėlusių V. J. mirtį, mechanizmas, laikas visiškai atitinka ir specialisto išvadas. Kaip matyti iš anksčiau aptartos specialisto išvados, specialistas, nustatė, kad V. J. galvoje rasti sužalojimai, buvę V. J. mirties priežastimi, padaryti jam 2006 m. spalio 4 – osios vakare ar 2006 m. spalio 5 – osios naktį kietu, buku, cilindrinį paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu, tai yra galimai byloje nustatytu metu ir įrankiu (žibintuvėliu) - 2006 m. spalio 4 d., apie 23 val., R. M. sudavus V. J. smūgį į galvą žibintuvėliu. Šią išvadą patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas. Nurodė, kad V. J. tyrimo metu nustatyti sužalojimai galvoje yra vienodo senumo, tai yra padaryti tuo pačiu metu kietu, buku, cilindrinį paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu. Jie nėra būdingi griuvimui bei atsitrenkimui į kokį nors paviršių (t. 2, b. l. 33-34).

Nepagrįsta yra ir R. M. iškelta versija, kad V. J. galėjo mirti ne dėl jo suduoto smūgio į galvą, o todėl, kad nesaikingai vartojo alkoholiniu gėrimus, kas besąlygiškai įtakojo pastarojo imuninės sistemos nusilpimą, ir tai buvo pagrindinė komplikacijų kilimo priežastis. Kaip matyti iš specialisto išvados, teismo medicinos eksperto pirmosios instancijos teisme duotų paaiškinimų, pagrindinė priežastis, dėl kurios prasidėjo komplikacijos, buvo stiprus galvos sumušimas su viršugalvio srities muštomis žaizdomis, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais, o nesaikingas alkoholio vartojimas ir dėl to susilpnėjusi imuninė sistema tik pagreitino kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dangalais, kartu ir kilusias komplikacijas bei nukentėjusiojo mirtį.

Visi paminėti faktiniai duomenys (nuteistojo, liudytojo D. K. , nukentėjusiosios J. J. parodymai ir kiti byloje surinkti duomenys) papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą, kad 2006 m. spalio 4 d., apie 23 val., R. M. buvo (duomenys neskelbiami) kaime, sodininkų bendrijoje ,,Pakrantė“ esančiame sodo namelyje, sudavė nukentėjusiajam V. J. smūgį žibintuvėliu į galvą, padarydamas pastarajam tyrimo metu specialisto nustatytus sužalojimus, ir, būtent, R. M. , o ne kurio nors kito asmens, veiksmai (smūgis į galvą žibintuvėliu) prieš nukentėjusįjį V. J. buvo esminė nukentėjusiojo mirties priežastis ir būtina tokių padarinių kilimo sąlyga.

R. M. taip pat nurodo, kad jis nenorėjo nužudyti V. J. , tokio tikslo niekada neturėjo. Tačiau R. M. ir nėra inkriminuojama tiesioginė tyčia nužudyti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, R. M. elgesį nusikaltimo padarymo metu, padarė teisingą išvadą, kad R. M. , suduodamas nukentėjusiajam smūgį į galvą žibintuvėliu, padarydamas viršugalvio srities muštines žaizdas, suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti mirtį, ir nors ir nenorėjo šių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra nukentėjusįjį V. J. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje surinktais įrodymais nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji R. M. inkriminuoto nusikaltimo, už kurį pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė, sudėties požymiai.

Pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą R. M. paskyrė bausmę - laisvės atėmimą devyneriems metams. Nuteistasis R. M. ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme teigė, kad teismas, nustatydamas R. M. bausmės dydį, neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinktybes, todėl paskyrė neteisingą bausmę. Jų teigimu, teismas R. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo laikyti tai, jog šis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru iš dalies atlygino žalą, atsiradusią dėl pastarojo neteisėtų veiksmų (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai). Kolegijos nuomone, šis teiginys, pagrįstas.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis sankcijos taikymą. BK 54 straipsnyje įstatymo leidėjas įtvirtino bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas visų pirma jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kurias jį įpareigoja nustatyti BK 61 straipsnio 1 dalis.

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Šią normą teismas gali taikyti, jeigu nustatoma, kad kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Priklausomai nuo bylos aplinkybių teismas savanorišką padarytos žalos atlyginimą ar pašalinimą gali pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tais atvejais, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos žalos, tačiau šiais atvejais būtina atsižvelgti į atlygintos žalos dalies dydį, savalaikiškumą ir kitas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nusikaltimu žala padaryta 2006 m. spalio 4 d., žalos dydis (pagal nukentėjusiosios ir Valstybinės ligonių kasos pateiktus civilinius ieškinius) – 930,69 Lt ir 5024,90 Lt. Kaip matyti iš nukentėjusios J. J. ir nuteistojo R. M. parodymų, nuteistasis, kai V. J. gulėjo ligoninėje, lankė šį, kelis kartus pirko vaistus, taip pat nukentėjusiajai po V. J. mirties siūlė 200 Lt, tačiau ji atsisakė paimti pinigus. R. M. , nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pateikė dokumentus: sutartį tarpininkauti vykdant turtines prievoles, sudarytą tarp R. M. ir antstolės V. D. , žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį, kasos pajamų orderį ir kvitą, iš kurių matyti, kad R. M. , priteistus iš jo 930,69 Lt J. J. materialiniai žalai atlyginti, pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą, kurie įsiteisėjus nuosprendžiui bus išmokėti J. J. , taip pat šis yra jau atlyginęs didžiąją dalį Valstybinei ligonių kasai padarytos žalos – 2950,00 Lt, kitą dalį – 2074,90 Lt įsipareigojo atlyginti per 12 mėnesių, įmokant kiekvieną mėnesį į išieškotojo sąskaitą po 172,91 Lt. Esant tokiems bylos duomenims, kolegija laiko, jog R. M. atlikti veiksmai leidžia daryti išvadą, kad yra BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos taikyti šią normą ir pripažinti R. M. savanorišką padarytos žalos dalies atlyginimą jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šioje byloje, nors nusikaltimu padaryta žala atlyginta tik iš dalies, R. M. atlikti veiksmai rodo, jog R. M. pats savo noru siekia kuo greičiai ir pilniau atlyginti visą padarytą žalą, jo veiksmai nėra formalūs, tokiu būdu siekiant sušvelninti bausmės už padarytą nusikaltimą dydį.

Neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje sąlygos, kurios būtų pagrindas R. M. prisipažinimą ir gailėjimąsi pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra įvykdytos.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, tai yra savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimas dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, kremtasi dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamoje byloje, nors R. M. ir abejojo, kad nukentėjusiojo mirties priežastimi galėjo būti jo veiksmai, teigė, jog jis V. J. tikslo nužudyti niekada neturėjo, kitas esmines nusikaltimo aplinkybes R. M. pripažino. R. M. viso proceso metu savo noru pripažino buvęs 2006 m. spalio 4 d., apie 23 val., (duomenys neskelbiami) kaime, sodininkų bendrijoje ,,Pakrantė“ esančiame sodo namelyje, konfliktavęs su nukentėjusiuoju ir šio konflikto metu sudavęs nukentėjusiajam žibintuvėliu smūgį į galvą. Taip pat jis po nusikaltimo padarymo lankė V. J. ligoninėje, kelis kartus pirko pastarojo gydymui reikalingus vaistus, po V. J. mirties siūlė nukentėjusiajai J. J. atlyginti padarytą materialinę žalą (pasiūlė 200 Lt, kurių nukentėjusioji atsisakė), priteistus iš jo 930,69 Lt J. J. materialiniai žalai atlyginti pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą, kurie įsiteisėjus nuosprendžiui bus išmokėti J. J. , taip pat R. M. yra jau atlyginęs didžiąją dalį Valstybinei ligonių kasai padarytos žalos – 2950,00 Lt, kas rodo, jog R. M. stengėsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, kritiškai vertino savo veiksmus. Esant tokiems bylos duomenims, kolegija laiko, jog buvo pagrindas pripažinti R. M. prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte).

Kaip jau minėta pirmosios instancijos teismas R. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė devynerių metų laivės atėmimo bausmę. Vertinant nuteistajam R. M. paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, taip pat BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, kolegija laiko, jog nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta. Nusikaltimas, už kurį R. M. nuteistas, yra tyčinis ir priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), tačiau padarytas netiesioginės tyčios forma, taigi padarytos veikos pavojingumo laipsnis yra mažesnis, negu nužudymo, padaryto tiesioginės tyčios forma. Reikšminga aplinkybė vertinant R. M. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir individualizuojant jam bausmę, yra taip pat ir R. M. nusikaltimui padaryti panaudotas įrankis, pastarojo panaudojimo aplinkybės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. M. panaudotas įrankis – žibintuvėlis, skirtas ne kūno sužalojimams daryti ar gyvybei atimti, o yra buitinės paskirties prietaisas. R. M. , jį atsinešdamas į sodo namelį, tikslo panaudoti prieš V. J. neturėjo - norėjo tik pasišviesti, nes sodo namelyje nebuvo šviesos. Pagrindinė priežastis, kurį sąlygojo neteisėtus R. M. veiksmus (sudavė žibintuvėliu nukentėjusiajam į galvą) prieš V. J. buvo tai, jog tarp jų kilo konfliktas dėl V. J. ir D. K. pastovaus girtavimo, R. M. liepė V. J. baigti gerti ir norėjo išsivesti D. K. , tačiau V. J. tam prieštaravo ir R. M. sudavė vieną smūgį rankoje laikytu žibintuvėliu nukentėjusiajam į galvą, padarydamas sužalojimus, kurie, kaip nustatyta, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. R. M. neneigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus - tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino sudavęs smūgį žibintuvėliu nukentėjusiajam į galvą, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (lankė ligoninėje nukentėjusįjį, pirko vaistus, siūlė nukentėjusiajai atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau nukentėjusioji atsisakė, priteistus J. J. 930,69 Lt materialinei žalai atlyginti pervedė į antstolės sąskaitą, kuri šiuos pinigus įsipareigojo įsiteisėjus nuosprendžiui išmokėti nukentėjusiajai, taip pat atlygino didžiąją dalį Valstybinei ligonių kasai padarytos žalos – 2950,00 Lt, kitą dalį – 2074,90 Lt susitarė išmokėti per 12 mėnesių, įmokant kiekvieną mėnesį į išieškotojo sąskaitą po 172,91 Lt, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Byloje R. M. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pagal bylos duomenis R. M. yra neteistas, iki nusikaltimo padarymo mokėsi, Klaipėdos Naujakiemio suaugusiųjų vidurinės mokyklos ir Všį Klaipėdos darbo rinkos mokymo centro pateiktose charakteristikose apibūdintas kaip mandagus, draugiškas, ramaus būdo, mėgstantis bendrauti. Iš buvusios sodininkų bendrijos pirmininkės paaiškinimų taip pat matyti, kad R. M. nėra būdingi tokie asmenybės bruožai, kaip konfliktiškumas, padidintas agresyvumas, sodininkų bendrijos valdyba iki nusikaltimo padarymo skundų dėl R. M. elgesio negavo. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad R. M. nusikaltimą padarė atsitiktinai, dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, jo antivisuomeninės nuostatos iki nusikalstamo poelgio nebuvo susiformavusios. Liudytojos D. V. ir nukentėjusiosios J. J. parodymai, kad R. M. yra agresyvus, išvestiniai iš žmonių (sodo bendrijos narių) kalbų, nei D. V. , nei J. J. pačios nėra mačiusios, jog R. M. būtų ką nors iki nusikaltimo padarymo sumušęs, be to, jie prieštarauja ir byloje surinktiems duomenims, pagal kuriuos R. M. yra charakterizuojamas teigiamai, todėl kolegija šioje dalyje D. V. ir J. J. parodymus vertina, kaip neatininkančius faktinių bylos aplinkybių, ir juos atmeta. Vadovaujantis BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, ir, įvertinus šių paminėtų aplinkybių visumą, kolegija laiko, jog R. M. bausmės tikslus galima pasiekti paskiriant jam švelnesnę bausmę, įstatymo, numatančios atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo įskaityti R. M. į paskirtą bausmę laikinojo sulaikymo laiką.

BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl suėmimo įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas. Toks pagrindas numatytas BK 66 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Kardomojo kalinimui (suėmimui) taip pat yra prilyginamas ir į paskirtą bausmę įskaitomas dėl padarytos nusikalstamos veikos paskirto laikinojo sulaikymo laikas. Šioje baudžiamojoje byloje R. M. , vadovaujantis BPK 140 straipsniu, buvo sulaikytas nuo 2006 m. spalio 6 d. iki 2006 m. spalio 7 d., vėliau jam paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (t. 1, b. l. 143, 145, 146), kurios, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, pakeistos į suėmimą. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas R. M. į paskirtą bausmę įskaitė šį jo laikinojo sulaikymo laiką – nuo 2006 m. spalio 6 d. iki 2006 m. spalio 7 d. Todėl laikyti, kad šioje byloje buvo padaryta BK 66 straipsnio pažeidimų, nėra pagrindo.

Apeliacinio skundo teiginys, kad neteisingai išspęstas klausimas dėl Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio, nepagrįstas.

BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. konflikto metu prieš V. J. panaudojo fizinį smurtą (sudavė smūgį žibintuvėliu į galvą). Nukentėjusysis dėl sužalojimų buvo gydomas Klaipėdos miesto ligoninės reanimacijos skyriuje. Šiai gydymo įstaigai Valstybinė ligonių kasa už V. J. gydymą sumokėjo 5024,90 Lt. Taigi išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl nuteistojo R. M. veiksmų. Valstybinei ligonių kasai padaryta turtinė žala priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl R. M. neatlyginta. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš R. M. 5024,90 Lt Valstybinei ligonių kasai yra neteisingas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti R. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą.

R. M. , pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę - laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.