- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- I-3525-402/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 6) nurodė, kad nuo 2015 m. iki 2017 m. liepos mėnesio atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) bendrabutyje Nr. 2, kuris yra pripažintas avariniu nuo 2008 m. Pažymėjo, kad 3-ame lokaliniame sektoriuje jam neužteko gyvenamojo ploto. Gyvenamosiose patalpose buvo netinkama temperatūra, dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta, langai buvo nesandarūs, rėmai išpuvę, grindys išpuvusios, ventiliacija neveikė, miegamuosiuose buvo drėgna, ant sienų buvo pelėsis, grybelis, sienos ištrupėjusios, patalpose veisėsi parazitai. Sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, laiptų pakopos ištrupėjusios. Dėl nurodytų sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas – Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovė, ir Alytaus PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 10-14) nurodė bendrabučio tipo patalpas (miegamuosius), kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko paskirtą bausmę, gyvenamųjų patalpų plotus, miegamų vietų skaičių jose. Atsakovo skaičiavimais vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo nerakinamose patalpose, kur nuteistieji gali laisvai judėti įstaigos teritorijoje – tiek patalpose, tiek lauke, gali sportuoti krepšinio, futbolo, tinklinio aikštelėse. Akcentavo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pataisos namų bendrabučio tipo patalpose gyvenamojo ploto trūkumą kompensuoja taikytinas režimas. Alytaus visuomenės sveikatos centras atlikęs tikrinimus higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Miegamieji ventiliuojami atidarius langus, juos ir kitas bendro naudojimo patalpas valo patys nuteistieji. 2-as bendrabutis nėra avarinės būklės, avarinės būklės pastate nuteistieji nebūtų apgyvendinami. 2018 m. liepos mėnesį buvo pradėti 2-o bendrabučio rekonstrukcijos darbai. Sanitariniai mazgai yra atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis ne žemesnėmis kaip 1,5 m. aukščio ir kiekviena kabina visada turėjo duris, kurias nuteistieji gali užsidaryti. Pažymėjo, kad Alytaus PN buvo sudarę sutartį su V. M. individualia įmone, taip pat yra sudarytas sutartis su UAB „Alytaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kurios pastoviai ir pagal poreikį atliko ir atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo perkėlimo į kitą būrį ar lokalinį sektorių. Jam buvo suteiktos medicininės ir psichologinės paslaugos. Išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas patirtos žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2017 m. liepos mėnesio (b. l. 6) patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo Alytaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 64-65).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2015 m. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, nuo pat tokio pažeidimo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. sausio 30 d. (b. l. 2). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. iki 2016 m. sausio 29 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 30 d. iki 2017 m. birželio 30 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis (b. l. 10, 16), kad:
laikotarpiu nuo 2015-06-05 iki 2018-06-30 pareiškėjas buvo paskirtas į 10-ą būrį 2-ą miegamąjį, kurio plotas 44,17 kv. m., yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,68 kv. m. gyvenamojo ploto;
laikotarpiu nuo 2015-07-07 iki 2015-08-18, nuo 2015-09-01 iki 2015-10-27, nuo 2015-11-03 iki 2017-08-31 pareiškėjas buvo paskirtas į 11-ą būrį 3-ą miegamąjį, kurio plotas 44,39 kv. m., yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,69 kv. m. gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, jo paskyrimo į atitinkamus būrius ir miegamuosius, miegamųjų patalpų plotus neginčijo, tačiau nurodė, kad buvo 16 miegamųjų vietų, o ne 12 miegamųjų vietų, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokioje konkrečioje patalpose ir koks nuteistųjų skaičius kalėjo, jos neįrodinėjo jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (pvz. liudytojų parodymais), todėl, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, nėra pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktais duomenimis ir jais nesivadovauti byloje.
Įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis, nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose, jam buvo užtikrinta reglamentuota 3,1 kv. m vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Alytaus PN veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, kad 2-as bendrabutis buvo pripažintas blogos, avarinės būklės (langų rėmai mediniai, išpuvę, langai nesandarūs, grindys medinės išlūžinėjusios, laiptų pakopos ištrupėjusios), neatitiko higienos normų reikalavimų (sienos nuo drėgmės buvo ištrupėjusios, apipelijusios, buvo netinkamas apšvietimas, netinkama oro temperatūra).
Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, vėdinimui, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. (Higienos normos HN 134:2015 14 p.). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2016 m. gruodžio 9 d., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) atlikto periodinio patikrinimo aktą (b. l. 54-57 toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo akte konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomo pelėsio. Minėtas Patikrinimo aktas paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl patalpose buvusių vizualiai matomų pelėsių. Be to, Patikrinimo akte konstatuojama, kad patalpų valymui skirtas inventorius, skiriamos valymo priemonės, patalpas valo patys nuteistieji. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl patalpose buvusio pelėsio negali būti pripažinta atsakovo neteisėtais veiksmais.
Teismas pritaria atsakovo argumentui, kad pareiškėjo nurodytu 2008 m. vasario 27 d. aktu Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės. Tokį Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. Valstybei nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu akto vertinimą pateikia ir LVAT (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Nors Patikrinimo akte konstatuojama, kad 2-ajam bendrabučiui (šiame bendrabutyje buvo apgyvendintas pareiškėjas) yra būtinas kapitalinis remontas, tačiau jokios užuominos apie pastato avarinę būklę Patikrinimo akte nėra.
Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad patalpose buvo netinkamas apšvietimas, netinkama oro temperatūra, nedetalizavo, kada konkrečiai jis jautė diskomfortą dėl, jo nuomone, netinkamo apšvietimo ar netinkamos oro temperatūros, pareiškėjui prašant bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, teismui nėra galimybės nurodytų aplinkybių patikslinti, todėl argumentai dėl gyvenamosiose patalpose buvusio netinkamo apšvietimo, netinkamos oro temperatūros atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Patikrinimo akte nurodyti duomenys yra apie visas Alytaus PN patalpas ir nė viename iš jų higienos normų pažeidimai nekonstatuoti. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais įrodymais, nes priešingų įrodymų pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas Alytaus PN administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, ar kreipęsis į institucijas, galinčias patikrinti gyvenamųjų patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams. Todėl pareiškėjo argumentai vertintini abstrakčiais ir nėra pagrindo, nurodytų aplinkybių apimtyje, konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų (tarakonų).
Higienos normos HN 134:2015, 20 punkte reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (nauja redakcija nuo 2013 m. gegužės 1 d.; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovas į bylą pateikė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 305-37, sudarytą tarp V. M. individualios įmonės ir Alytaus pataisos namų (b. l. 18-19), ir sutartį dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo sudarytą su UAB „Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotis“ (b. l. 51-52).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Atsakovas nepateikė įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinfekcijos darbus, nepateikė duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (Aprašo 3 priedas), teikiami užsakymai paslaugoms, įforminami prekių ar paslaugų priėmimo aktai, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų) buvimą pataisos įstaigos patalpose. Teismas vertina, kad vien sutartys dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose buvo kenkėjų (tarakonų). Atsakovui nurodytų aplinkybių nepaneigus, yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas dėl patalpose buvusių buitinių parazitų (tarakonų) galėjo patirti perteklinius nepatogumus
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo netinkamai atitvertas sanitarinis mazgas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktuose vertinimuose, susijusiuose su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, konstatuota, kad žema (1,2 m. aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl nesudarytų sąlygų privatumui (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1177-556/2018; EŽTT bylą G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; bylą A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas).
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad tualetai sanitarinėse patalpose yra atskirti ne žemesne nei 1,5 m. aukščio sienele, kiekviena kabina turi duris ir pateikė minėtą aplinkybę patvirtinančią fotonuotrauką (b. l. 66).
Pagal pareiškėjo pateiktus abstrakčius ir deklaratyvius argumentus, teismas negali nustatyti, kuo konkrečiai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimas susijęs su sanitarinio mazgo atitvėrimu, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais nepatogumais, orumo pažeminimu, pasitikėjimo savimi trūkumu, galimybių sumažėjimu, stresu, depresija, emociniu sukrėtimu.
Byloje nėra duomenų, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nėra.
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Pagal CK 1.138 straipsnio 8 punktą asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Byloje nenustačius, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl patalpose buvusių buitinių parazitų, tarakonų) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad teisės aktų pažeidimų sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančioje aplinkoje pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista E. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.