Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-01-29 · Administracinė byla Nr. A-143-365-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-29
Bylos Nr.
A-143-365-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01228-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
P. K.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Administracinė byla Nr. A143-365/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01228-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui P. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. K. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (1 t., b. l. 1–3), kurį patikslino (1 t., b. l. 18–20), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2012 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 28-2-24 paskirtą nuobaudą – papeikimą ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) 2012 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 2S-1436.

Pareiškėjo teigimu, drausminė nuobauda jam paskirta nepagrįstai. Kalėjimų departamento sprendimas nepagrįstas, formalus, neobjektyvus, šališkas, neišsamus, priimtas skubotai. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2012 m. vasario 24 d. naktį jį terorizavo kiti kambaryje gyvenantys nuteistieji, jam įvairiais būdais buvo trukdoma miegoti, dėl to jis buvo psichiškai ir fiziškai išsekęs. 2012 m. vasario 24 d. apie 07.10 val. nuteistasis S. A. prieš jį panaudojo fizinį smurtą, t. y. spyrė jam į koją bei ištraukęs iš po jo kėdę, ant kurios jis sėdėjo, ja užsimojo jam smogti, todėl jis buvo priverstas gintis, nes kilo reali grėsmė jo gyvybei ir sveikatai. Gindamasis S. A. atstūmė ranka, pataikydamas vieną kartą į kaklo sritį, jokių realių sužalojimų jam nepadarė, savigynos ribų neviršijo. Pareiškėjas nurodė, jog serga miego apnėja (knarkimu), ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių tarp jo ir kitų kartu gyvenusių nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos. Siekdamas išvengti konflikto ir neigiamų pasekmių, žodžiu ir raštu buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl jo atžvilgiu naudojamo smurto, patyčių, tačiau administracija jokių prevencinių veiksmų nesiėmė.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 71–72) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad nutarimas priimtas, remiantis Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus J. P. 2012 m. vasario 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 43-2-37 ir 2012 m. vasario 28 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-44. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl jo terorizavimo nepasitvirtino. Pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš nuteistąjį S. A., dėl to jis teisėtai ir pagrįstai buvo nubaustas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 101–102) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, išnagrinėjęs surinktą dokumentinę medžiagą, nustatė, jog pareiškėjas 2012 m. vasario 24 d. apie 07.10 val. konflikto metu kito nuteistojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, tuo pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus. Vilniaus pataisos namų direktorius, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes, atlikto tarnybinio tyrimo rezultatus bei vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, pagrįstai pareiškėjui paskyrė nuobaudą – papeikimą, kurios panaikinti pagrindo nėra. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (2 t., b. l. 47–52) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilęs dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 1 d. nutarimu Nr. 28-2-24 pareiškėjui už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo padarymą paskirtos nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, 11, 12, 5 straipsniais, 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 110 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (Bausmių vykdymo kodekso 11 str.). Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Teismas taip pat vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 142 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 143 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas dėl to, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad Vilniaus pataisos namuose 2012 m. vasario 24 d. apie 07.10 val. konflikto metu su kitu nuteistuoju – S. A., pastarojo atžvilgiu pareiškėjas naudojo fizinį smurtą. Pareiškėjas teigė, kad fizinę prievartą S. A. atžvilgiu panaudojo gindamasis nuo jo smurtinių veiksmų, pavojingų sveikatai ir gyvybei, tačiau neturėjo tikslo jo sužaloti. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose, 11 būryje, kambaryje Nr. 7 tarp jo ir kitų kartu gyvenusių nuteistųjų buvo susidariusi konfliktinė situacija, kurios viena galimų priežasčių buvo jam diagnozuotas susirgimas – miego apnėja. Medicininėje pažymoje apie pareiškėjo sveikatos būklę nurodyta, kad jis nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. kovo 9 d. gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pacientas buvo siųstas konsultuotis dėl miego apnėjos. Paminėta diagnozė nurodyta ir gydymo stacionare istorijoje. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas jau 2012 m. vasario 23 d. nakties metu kreipėsi į prižiūrėtoją ir budintįjį, nurodydamas, jog dėl psichologinio smurto, patyčių negali nakvoti kambaryje Nr. 7. Patikrinus pareiškėjo nusiskundimus, pažeidimų nustatyta nebuvo, tačiau pareiškėjas į kambarį negrįžo ir maždaug iki 04.30 val. praleido antrojo aukšto koridoriuje, tuo pažeisdamas nustatytą tvarką. Dėl tokio elgesio jo atžvilgiu jokios drausminio poveikio priemonės taikytos nebuvo. Pareiškėjas skundžia Vilniaus pataisos namų pareikšto papeikimo pagrįstumą dėl jo veiksmų kitą dieną, t. y. 2012 m. vasario 24 d. apie 07.10 val. jo pavartoto smurto S. A. atžvilgiu, o tai patvirtinta Vilniaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. vasario 24 d. pažymėjimu, liudytojų parodymais. Pats pareiškėjas taip pat pripažino ranka į kaklo sritį atstūmęs S. A., tačiau nesutiko su nustatytomis įvykio aplinkybėmis. Liudytojų, įspėtų dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymai teisme iš esmės atitiko jų pirminiuose paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Ištirtų įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, jog nebuvo nustatyta, kad 2012 m. vasario 24 d. apie 07.10 val. dėl S. A. spyrio į koją bei kėdės patraukimo pareiškėjo gyvybei ar sveikatai būtų grėsęs toks realus pavojus, kuris sąlygotų jo smurtinį veiksmą kito nuteistojo atžvilgiu. Po incidento praėjus valandai laiko pareiškėjas buvo apžiūrėtas ir buvo nustatyta gelsvai žalsvos spalvos kraujosruva ant jo kojos. Jos buvimas patvirtina, jog pareiškėjas buvo sužalotas, tačiau turėjo galimybę konfliktą spręsti kitokiu būdu, nei atsakomasis smurtinio pobūdžio veiksmas. Iš pareiškėjo veiksmų 2012 m. vasario 23 d. naktį matyti, kad jis sugebėjo savo teises ginti teisėtais būdais. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintos nuostatos, t. y. kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis, tikslas yra užtikrinti tvarką ir drausmę laisvės atėmimo vietose, siekiant išvengti ir galimų smurto protrūkių. Teismas pažymėjo, jog, kaip matyti iš tarnybinio tyrimo išvadoje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo baime būti patalpoje Nr. 7, smūgio sudavimo S. A. aplinkybių, šios aplinkybės detaliai išanalizuotos ir įvertintos tarnybinio tyrimo išvadoje. Teismas laikė, kad tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai ištyrus incidento aplinkybes. Tarnybinio tyrimo metu surinkta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta pagrįstai. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad administracija nesiėmė veiksmų pareiškėjo saugumui užtikrinti. Iš pateiktų liudijimų matyti, kad pareiškėjui skundžiantis dėl prieš jį naudojamo smurto, gyvenamasis kambarys Nr. 7 2012 m. vasario 23 d. naktį buvo dažniau tikrinamas ir, nors konkrečių pažeidimų nebuvo nustatyta, tačiau pareiškėjui nebuvo taikytos poveikio priemonės už nustatyto režimo pažeidimą, t. y. pasilikimą nakties metu antrojo aukšto koridoriuje. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Kalėjimų departamentas neobjektyviai, šališkai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Įvertinęs Kalėjimų departamento sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui buvo atsakyta į jo skundo argumentus dėl nuobaudos paskyrimo, nepranešimo apie įvykį prokuratūrai, pareiškėjo izoliavimo, susipažinimo su tarnybinio tyrimo išvada, kėdės ar taburetės išdavimo, skundo kopijos išdavimo, pareiškėjo gydymo. Teismo vertinimu, atsakovas, skirdamas nuobaudą pareiškėjui, laikydamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies nuostatų, atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo ir, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pagrįstai pareiškėjui paskyrė nuobaudą. Kalėjimų departamento atliktas tyrimas laikytinas objektyviu ir išsamiu. Pažymėjo, jog šioje byloje netiriamos ir nevertinamos aplinkybės dėl pareiškėjui neišduotos kėdės ir dėl jo nepaklusimo pareigūno nurodymui eiti į kambarį. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra motyvuoti, juose išdėstytos faktinės aplinkybės tinkamai įvertinos, pateiktas šių aplinkybių teisinis vertinimas, todėl skundžiami sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 58–62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad sprendimas priimtas skubotai, neatsižvelgus į esmines bylos aplinkybes, šališkai ir neobjektyviai, neanalizuojant ypatingai svarbių aplinkybių. Teismas tik formaliai nustatė bei konstatavo faktines aplinkybes, t. y. vadovavosi išskirtinai suinteresuotos institucijos – Vilniaus pataisos namų pareigūnų duotais parodymais bei galbūt šališkais dviejų nuteistųjų – D. K. ir S. A. duotais parodymais. Teigia, jog negalėjo vykdyti galbūt neteisėtų prižiūrėtojo nurodymų – eiti miegoti į kambarį, kuriame jam gresia realus pavojus sveikatai ir gyvybei. Kreipėsi į budėtojus pagalbos, pranešdamas apie iškilusį pavojų. Teismas visiškai (detaliai) neanalizavo P. S. (P. S.) parodymų. Nuteistųjų S. A. bei D. K. duoti parodymai turėtų būti vertinami itin kritiškai. Akcentuoja, kad jam buvo kilęs realus pavojus, kurio stengdamasis išvengti (būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas) ranka nustūmė S. A. Tai yra esminė aplinkybė, kurios teismas net neanalizavo. Remiantis nuteistųjų – O. Š. bei D. B. rašytiniais parodymais, ne prašymai buvo naudojami jo atžvilgiu, o agresyvesnė jų forma – perspėjimai. Pareiškėjo nuomone, teismas padarė klaidingą išvadą apie tai, kad nuteistųjų parodymai bei ištirti įrodymai yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Teismas nepaneigė fakto, jog S. A. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, t. y. spyrė jam į koją. Pabrėžia, kad kreipėsi pagalbos tiek žodžiu, tiek raštu, o vėliau buvo priverstas net izoliuotis nuo nuteistųjų. Jis negalėjo būti apgyvendintas kartu su už labai sunkius nusikaltimus – nužudymus teistais asmenimis. Esant aptartai situacijai, buvo priverstas gintis. Būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo sąlygos nebuvo viršytos. Jam paskirta drausminė nuobauda privalo būti panaikinta. Atkreipia dėmesį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje yra reglamentuota teisė į gyvybę (2 str.), teisė į laisvę ir saugumą (5 str.) ir kt. Šioms bei kitoms jo teisėms kilo realus pavojus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 114–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimą. Teismas nematė pagrindo abejoti šalių parodymais ar rašytinių įrodymų tikrumu, o pareiškėjo teiginiai, kad jo nurodytos įvykio aplinkybės buvo tirtos neobjektyviai ir šališkai, nepagrįsti bei neatitinka tikrovės. Teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją ir priimtas teisingai, įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2011 m. kovo 1 d. nutarimo matyti, jog drausminė nuobauda – papeikimas - pareiškėjui paskirta už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimą. Pagal nutarimą, šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad jis (pareiškėjas), turėdamas nuteistojo statusą, 2012 m. vasario 24 d. apie 7.10 val. konflikto su kitu nuteistuoju S. A. metu pastarojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nutarime nurodytu laiku pareiškėjas sudavė nuteistajam S. A. vieną smūgį ranka į galvos sritį. Ši faktinė, nagrinėjamai bylai reikšminga, aplinkybė teisme yra nustatyta byloje esančiais įrodymais: teismo įvertintais paminėto įvykio administracinio tyrimo metu surinktais įrodymais (šie įrodymai detaliai yra įvardinti ir apsvarstyti byloje esančioje 2012-02-28 tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 33-44) bei teismo apklaustų liudytojų parodymais. Kaip jau buvo pasakyta, pareiškėjas šio fakto iš esmės neginčija (tai jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme). Vertinant nurodytą faktinę aplinkybę teisės taikymo požiūriu, pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje yra nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos. Šio straipsnio 2 dalies 8 punkte imperatyviu būdu nuteistiesiems yra nustatytas draudimas naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Todėl šios teisės normos taikymo požiūriu aukščiau paminėta faktinė aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad toks draudimas pareiškėjo iš tikrųjų buvo pažeistas. Nesutikimą su jam paskirta nuobauda pareiškėjas sieja ne su aukščiau aptarto fakto paneigimu, o su aplinkybėmis, kurios, jo teigimu, neišvengiamai sąlygojo tokį jo elgesį nuteistojo S. A. atžvilgiu. Pareiškėjas nurodo, kad tokiu būdu jis buvo priverstas pasielgti, nes kiti kartu viename kambaryje su juo gyvenę nuteistieji, tarp jų ir S. A., 2012 m. vasario 24 d. naktį ir anksčiau terorizavo jį dėl jiems trukdančios miegoti jo (pareiškėjo) ligos – miego apnėjos (knarkimo). Dėl to jis buvo psichiškai ir fiziškai išsekęs, o paminėtą konfliktą sukėlė ir išprovokavo ne jis, o S. A., kuris pirmas panaudojo prieš jį (pareiškėją) psichinį ir fizinį smurtą. Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų argumentų vertinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pateikė jų vertinimą ir aptarė jų reikšmę nagrinėjamai bylai, t. y. atliko su šiomis (pareiškėjo nurodytomis) aplinkybėmis sietinų įrodymų įvertinimą. Pasisakydama dėl teismo atlikto byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija taip pat pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys tarnybiniai pranešimai, paminėto konflikto liudytojų paaiškinimai, duoti tarnybinio patikrinimo metu, ir parodymai teisme, taip pat duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pažymėtina, kad pagal pastarąją straipsnio dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Patikrinusi bylą įrodymų įvertinimo aspektu, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo fizinis smurtas nuteistojo S. A. atžvilgiu nėra pateisinamas ta prasme, kad jis nurodytoje konfliktinėje situacijoje negalėjo pasielgti kitokiu būdu, t. y. išvengti fizinio smurto panaudojimo. Kartu kolegija pažymi, kad už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto draudimo pažeidimą pareiškėjui paskirta švelniausia iš galimų (Bausmių vykdymo kodekso 142 str. 1 d. numatytų) nuobaudų. Tai, kolegijos manymu, leidžia daryti išvadą, kad į pareiškėjo šioje administracinėje byloje nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta parenkant padarytą pažeidimą ir jo padarymo aplinkybes atitinkančią (kaip pažymėta, švelniausią iš galimų) nuobaudą.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas