Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuotieji asmenys A. L., V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z., R. V.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad atsakovė ginčijamu sprendimu nusprendė, kad pareiškėja pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, kadangi laikraščio „Anykšta“ 2013 m. spalio 17 d. publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ paskelbė, kad panašias sumas kaip ir V. P. UAB „Anykščių šiluma“ už bendrojo naudojimo patalpų šildymą yra skolingi ir V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z. ir R. V., dėl to yra iškelta civilinė byla.

Teigia, kad ji negali būti laikoma atsakinga už šios informacijos paskleidimą, kadangi publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ pateiktą informaciją apie anksčiau minėtus asmenis pateikė UAB „Anykščių šiluma“ atstovas juristas E. M. ir šis informacijos šaltinis buvo nurodytas publikacijoje.

Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas.

Pareiškėjos nuomone, šio straipsnio kontekste redakcinės atsakomybės netaikymas suprantamas plačiau, nei redakcinės atsakomybės netaikymas vien tik už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą. Įstatymų leidėjas redakcinę atsakomybę supranta plačiau, nei vien tik kaip atsakomybę už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą.

Aplinkybę, kad UAB „Anykščių šiluma“ atstovas E. M. pareiškėjos žurnalistui suteikė informaciją, iš esmės pripažino ir atsakovė. Pabrėžtina, kad pareiškėja publikacijoje neiškreipė UAB „Anykščių šiluma“ atstovo E. M. pasakytų žodžių apie vykstantį teisminį procesą, be to, ir asmenys, paminėti publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“, neteigia, kad pareiškėjos žurnalisto pateikta informacija apie teisminį ginčą tarp šių asmenų ir UAB „Anykščių šiluma“ būtų neteisinga.

Kita priežastis, kodėl pareiškėjai negali būti taikoma redakcinė atsakomybė, nustatyta Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo viešai pasakyta per atvirus posėdžius ir kt. Šiuo atveju laikraščio „Anykšta“ žurnalistas A. L. dalyvavo viešuose Anykščių rajono apylinkės teismo posėdžiuose civilinėje byloje UAB „Anykščių šiluma“ v V. P. ir kt. (civilinės bylos visiems atsakovams buvo sujungtos į vieną civilinę bylą), kuriuose buvo viešai skelbiama, kokia byla nagrinėjama, kas yra civilinės bylos ieškovas, atsakovai, kokio dydžio ieškinio reikalavimai reiškiami kiekvienam konkrečiam atsakovui, išklausomi šalių ir / ar jų atstovų paaiškinimai ir kt. (CPK 249–251 str.).

Publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ buvo analizuojama aktuali tema, susijusi ne su joje minimų asmenų privačiomis skolomis, tačiau su viešųjų paslaugų teikimu bei galimomis skolomis viešųjų paslaugų teikėjai UAB „Anykščių šiluma“. Šilumos ir karšto vandens tiekimas iš centralizuotų tinklų yra viešoji paslauga, todėl šioje situacijoje egzistuoja ir viešojo intereso elementas, ypač atsižvelgiant į tai, kad šilumos tiekėjas įsiskolinimą siekė prisiteisti ne už asmeninių butų, bet už namo bendrojo naudojimo patalpų, kurios visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 str. 1 d.), šildymą. Kai dalis šilumos vartotojų nesumoka, pavyzdžiui, kaip šiuo atveju už bendro naudojimo patalpų šildymą, šilumos tiekėjas patiria nuostolių.

Šiuo atveju Anykščių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjamas sudėtingas ir visiems šilumos naudotojams aktualus ginčas tarp šilumos tiekėjo ir asmenų – atskirų butų savininkų, kurie, kaip galima suprasti, yra atsijungę nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, – dėl šių asmenų pareigos mokėti už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Šis ginčas bei jo rezultatas aktualus ne tik asmenims, kuriems pareikšti ieškiniai, bet ir visiems daugiabučio namo gyventojams, kadangi už gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą turi mokėti visi butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai turimų patalpų plotui (CK 4.82 str. 3 d.). Kai dalis butų ir kitų patalpų savininkų – bendrojo naudojimo patalpų bendraturčių – atsisako mokėti, neišvengiamai kyla klausimas dėl nesumokėtos mokėjimo dalies už namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą naštos paskirstymo. Kad toks klausimas jau yra iškilęs, matyti ir iš publikacijos „Politikė nemoka mokesčių“ dalies, kur cituojamas UAB „Anykščių šiluma“ atstovas E. M.: „jos atstovai atsiliepime į ieškinį parašė, kad už laiptinės šildymą turėtų sumokėti gyventojai, naudojantys centralizuotą šilumą“. Taigi yra akivaizdus daugiabučio namo gyventojų – bendrojo naudojimo patalpų bendraturčių – nesutarimas dėl to, kas turi mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, todėl nepagrįsta atsakovės išvada, esą nebuvo teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso tokią informaciją žinoti,.

Paaiškina, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, ištyrė skundą pagal Visuomenės informavimo įstatyme nustatytą kompetenciją ir laikėsi šiame įstatyme nustatytų pareigų, todėl priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir išsamiai, atsižvelgta į skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, publikacijos turinį, jos kontekstą, imperatyvias teisės aktų nuostatas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką neturtinių teisių gynimo bylose.

Nesutinka su pareiškėja, kad turėjo būti taikomas Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kurio pagrindu pareiškėja turėjo būti atleista nuo redakcinės atsakomybės. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto dispozicijoje atleidimui nuo redakcinės atsakomybės yra numatyta būtina sąlyga – paskelbta informacija turi neatitikti tikrovės, be to, ji turi būti pateikta kaip subjektyvaus, vertinamojo pobūdžio suvokimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo skundą atsakovei pateikė dėl jo atstovaujamų asmenų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesikreipė, o atsakovas nenustatė paskelbtos informacijos neatitikties tikrovei, todėl Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, kadangi yra susijęs su kitos neturtinės teisės (garbės ir orumo), nei šiuo atveju, pažeidimu. Taigi informacijos teisingumo ar neteisingumo klausimas konkrečiu atveju nebuvo sprendžiamas.

Nagrinėjamu atveju viešuose teismo posėdžiuose buvo nagrinėjamas civilinis ginčas dėl skolos priteisimo tarp fizinių asmenų ir juridinio asmens, tiekiančio šildymo paslaugą. Nei iš publikacijos konteksto, nei iš jos turinio nėra pagrindo teigti, kad, sprendžiant teisminį privačių asmenų ginčą su paslaugos teikėju, prioritetas paskelbiant privataus pobūdžio informaciją turėjo būti teikiamas visuomenės teisei žinoti, o ne privačių asmenų teisei į privataus gyvenimo apsaugą.

Viešame teismo posėdyje paviešinta privačių fizinių asmenų privataus pobūdžio informacija buvo skirta teismui ir civilinės bylos šalims, todėl, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, be asmens sutikimo negalėjo būti skleidžiama viešai. Pabrėžė, kad, viešai skleidžiant informaciją visuomenės informavimo priemonėje, būtent viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) tenka pareiga ir atsakomybė įvertinti ketinamos skleisti informacijos pobūdį ir prioritetą tarp saviraiškos laisvės bei asmeninių neturtinių teisių, idant nebūtų peržengta teisės skleisti informaciją riba.

Pareiškėja, prieš skleisdama viešai teismo posėdyje sužinotą informaciją, turėjo ją įvertinti asmens interesų apsaugos požiūriu, o neturėdama asmens sutikimo, susilaikyti nuo jį identifikuojančios informacijos paskleidimo. Tai, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą buvo gauta teisėtai, dar nereiškia, jog tokią gautą informaciją galima besąlygiškai skelbti. Informacijos apie asmens privatų gyvenimą gavimas, nepaisant teismo posėdžio viešumo ar kitų byloje asmenų teisės susipažinti ir žinoti bylos medžiagą, nesuteikė teisės pareiškėjai viešinti tokią informaciją. Vertinant informacijos apie asmens privatų gyvenimą paskelbimo teisėtumą, ne tiek svarbu nustatyti, ar informacija buvo gauta teisėtai, kiek tai, ar tokios informacijos skelbimas atitiko teisėtą ir pagristą visuomenės interesą būti supažindintai su tokia informacija, šią informaciją žinoti. Nagrinėjamu atveju teismo posėdžio viešumas nesuteikė besąlygiškos teisės viešo teismo posėdžio metu sužinotą informaciją skelbti visuomenės informavimo priemonėje. Privataus pobūdžio informacijos paskelbimas skundžiamoje publikacijoje nebuvo būtinas situacijai analizuoti, nes tokia analizė tiek, kiek ji tenkina pagrįstą visuomenės interesą, galėjo būti atlikta nenurodant privačių asmenų vardų ir pavardžių. Šiuo atveju paskelbus su privačių asmenų tapatybe susijusius duomenis, buvo atskleista platesnė privataus pobūdžio informacija: namo, kuriame gyvena asmenys, numeris, nemokumas, skolos dydis ir tai, jog dėl skolos priteisimo iš jų buvo kreiptasi į teismą.

Sistemiškai taikant įstatymų, reglamentuojančių asmens teisę į privataus gyvenimo apsaugą bei jo slaptumą, taip pat ir Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad būtina sąlyga informacijai apie privatų asmens gyvenimą paskelbti be to asmens sutikimo – teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti, t. y. objektyvus šios informacijos žinojimo būtinumas visuomenėje. Privataus pobūdžio informacijos visumos apie privačius asmenis paskelbimas nėra pateisinamas viešuoju interesu, todėl laikytinas pertekliniu. O Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta išimtis, atsižvelgiant į ginčo pobūdį (civilinis ginčas), privačių asmenų statusu bei pareiškėjos pareigomis netaikytina.

Teismų praktikoje konstatuota, kad kiekvienu atveju skleidžiant privataus pobūdžio informaciją apie asmenį turi būti gaunamas jo sutikimas. Pareiškėjai neabejotinai žinoma, kad privatus asmens gyvenimas visada siejamas su konkretaus asmens asmenine nuožiūra, t. y. tik pats asmuo turi teisę nuspręsti, kokią informaciją apie savo privatų gyvenimą ir kiek jos atskleisti viešai. Viešame teismo posėdyje, kuriame nagrinėjamas civilinis privačių subjektų ginčas, sužinota informacija gali būti skleidžiama, informuojant visuomenę apie tam tikrą problematiką, įvykį, įvairius aktualius klausimus, tačiau privati ginčo šalių informacija, nesant pagrįsto ir teisėto visuomenės intereso, negali būti skleidžiama.

Ginčo straipsnyje yra nurodytos asmenų vardai ir pavardės, gyvenamoji vieta ir tariamo įsiskolinimo dydis. Nors parengiamieji teismo posėdžiai buvo įvykę tik V. G., G. L. (2013-10-14 13:30), V. P. (2013-10-14 15:00), L. S. (2013-10-15 9:00) ir R. V. (2013-10-15 13:30), tačiau publikacijoje paminėta ir L. Z., nors jos posėdis dar neįvykęs (įvyko tik 2013-11-14 9:00).

Pareiškėjos žurnalistas L. L. nedalyvavo šiuose posėdžiuose, todėl negalėjo žinoti informacijos apie bylos eigą ir joje nagrinėtus klausimus, nes ši informacija viešai neskelbiama.

Tretieji suinteresuoti asmenys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 75–80).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar teisėta ir pagrįsta Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. SPR-29 dalis pripažinti iš dalies pagrįstu pareiškėjų V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z. ir R. V. skundą dėl publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ („Anykšta“, 2013-10-17, Nr. 117/8704) paskelbtos informacijos ir įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos“ redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Byloje remdamasis proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos persiųstas pareiškėjų V. P., V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z. ir R. V. skundas dėl publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ („Anykšta“, 2013-10-17, Nr. 117/8704) paskelbtos informacijos ir žurnalisto A. L. veiksmų. Skunde nurodyta, kad laikraštyje „Anykšta“ buvo neteisėtai paskelbti pareiškėjų (kaip skolininkų) asmens duomenys, gauti iš UAB „Anykščių šiluma“, taip pat skundžiama publikacija yra neetiška, kadangi buvo paskelbta neišklausius kitos pusės pozicijos (b. l. 25).

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. SK-205/S-86 UAB „Anykštos redakcija“ pasiūlė pateikti paaiškinimus dėl gauto skundo aplinkybių (b. l. 33).

UAB „Anykštos redakcija“ žurnalistas A. L. 2014 m. sausio 27 d. paaiškinime nurodė, kad skundžiamoje publikacijoje rašoma apie viešo asmens, politikės, Socialdemokratų partijos narės, Anykščių rajono savivaldybės tarybos narės, Anykščių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojos V. P. skolą UAB „Anykščių šiluma“. Publikacija buvo parašyta po to, kai teismų administracijos skelbiamame teismų tvarkaraštyje buvo rasta informacija, kad Anykščių rajono apylinkės teisme vyks civilinės bylos nagrinėjimas dėl skolos priteisimo, bylos šalys – V. P. ir UAB „Anykščių šiluma“. A. L. teigimu, jis nurodytą dieną dalyvavo viešame teismo posėdyje ir civilinėje byloje išgirstą situaciją aprašė skundžiamoje publikacijoje. Publikacijoje ir buvo paskleista tai, ką A. L. viešame teismo posėdyje išgirdo iš pareiškėjų atstovų (patys pareiškėjai bylos nagrinėjime nedalyvavo). A. L. paaiškino, kad V. P. atsisakė komentuoti situaciją ir teigė, jog nuo centralizuotos šilumos yra atsijungę ir daugiau to paties daugiabučio namo gyventojų, todėl kitų pareiškėjų – skolininkų – pavardes sužinojo iš UAB „Anykščių šiluma“ juristo E. M., kuris cituojamas publikacijoje (b. l. 35–36).

Žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-29 „Dėl publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ („Anykšta“, 2013-10-17. Nr. 117/8704) paskelbtos informacijos“, kuriuo, inter alia, nuspręsta pripažinti pareiškėjų V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z. ir R. V. skundą dėl publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ („Anykšta“, 2013-10-17, Nr. 117/8704) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalies pažeidimo (b. l. 44–49).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir teisė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją. Tame pačiame Konstitucijos straipsnyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ir ginti konstitucinei santvarkai. Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Taigi aukščiausios galios teisės aktas – Konstitucija, įtvirtindama informacijos laisvę, nenustato absoliučios informacijos laisvės, reikalauja, kad, naudojantis šia konstitucine vertybe, įstatymų nustatyta tvarka būtų užtikrintos kitos konstitucinės vertybės, iš jų – žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) saviraiškos laisvę vertina kaip vieną esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir vieną svarbiausių jos pažangos bei kiekvieno individo raidos sąlygų; jo sprendimuose yra pabrėžiama, kad ši laisvė taikytina ne tik ,,informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Kaip ir dauguma Konvencijoje įtvirtintų teisių, teisė į saviraiškos laisvę nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų. Kartu EŽTT akcentuoja, kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos saviraiškos laisvei taikomos išimtys turi būti aiškinamos griežtai (angl. strictly), apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai. Saviraiškos laisvės ribojimui taikant „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ kriterijų, turi būti nustatyta, ar asmens laisvės apribojimas atitiko „primygtinį socialinį poreikį“. Valstybės turi tam tikras vertinimo laisvės ribas, spręsdamos, ar yra toks poreikis, tačiau negali pažeisti Konvencijos 10 straipsnyje užtikrintų saviraiškos laisvės standartų ir principų (dėl pirmiau nurodytų principų žr. sprendimus bylose Hertel prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 25181/94, 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas, par. 46; Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 68416/01, 2005 m. vasario 15 d. sprendimas, par. 87; Axel Springer AG prieš Vokietiją (GC), pareiškimo Nr. 39954/08, 2012 m. vasario 7 d., par. 78 ir kt.).

Asmens privataus gyvenimo apsaugai skirtas Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Visuomenės informavimo įstatymas nurodo asmens privataus gyvenimo sąvokos apibrėžimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 45 punkto nuostatas privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

EŽTT praktikoje ne kartą akcentuota, jog, skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus (EŽTT 2004 m. gegužės 18 d. sprendimas byloje Editions Plon prieš Prancūziją; EŽTT 2004 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Von Hannover prieš Vokietiją; EŽTT 2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associes prieš Vokietiją). Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju būtina atriboti visuomenės norą žinoti sensacijas ir teisėtą bei pagrįstą visuomenės interesą. Ginant asmens teisę į privatų gyvenimą, kyla dviejų lygiaverčių konstitucinių vertybių – teisės į privatų gyvenimą ir visuomenės teisės žinoti (teisės skleisti informaciją) – konfliktas, todėl kiekvienu atveju būtina ieškoti protingos ir sąžiningos šių dviejų teisės ginamų vertybių pusiausvyros.

Įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatuotina, kad pareiškėja neįvykdė Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos rengiant ir platinant viešąją informaciją užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Negalima sutikti su jos teiginiais, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikytini Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktai, kaip teisingai pastebi atsakovas, nes šis įstatymo straipsnis įtvirtina atvejus, kada viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą. Ši įstatymo nuostata neturi jokio ryšio su pozityvia pareiga rengiant ir platinant viešąją informaciją užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad publikacijoje „Politikė nemoka mokesčių“ („Anykšta“, 2013-10-17, Nr. 117/8704) buvo paviešinti V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z. ir R. V. asmens duomenys (vardai ir pavardės), taip pat įsiskolinimo faktas, duomenys apie namų ūkio tvarkymą (atsijungę nuo centralizuoto šildymo), dalyvavimas teismo procesuose („bylinėjamasi teisme“). Minėtų asmenų sutikimo atskleisti šiuos duomenis pareiškėja neturėjo. Vien aplinkybė, kad yra viešai nagrinėjama byla, nesudaro pagrindo viešosios informacijos rengėjui nevertinti, ar yra tikslinga atskleisti privataus pobūdžio informaciją. Privataus pobūdžio informacijos atskleidimas visas atvejais turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Šioje byloje, teismo nuomone, V. G., R. S., G. L., L. S., L. Z. ir R. V. privataus pobūdžio informacijos atskleidimas buvo neproporcingas, nes, kaip nurodė ir pati pareiškėja, publikacija yra nesusijusi su joje minimų asmenų privačiomis skolomis, o susijusi su viešųjų paslaugų teikimu, todėl šioje byloje esantys tretieji asmenys, kurie minimi publikacijoje, visiškai nesusiję su pareiškėjos nurodytu publikacijos tikslu ir šių asmenų privataus pobūdžio informacijos atskleidimas yra iš esmės betikslis ir neproporcingas. Tai nesuderinama su anksčiau pateikta EŽTT jurisprudencija.

Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Anykštos redakcija“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.