- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-21
- Bylos Nr.
- 1A-219-581/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43109-16
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas, Jolanta Raščiuvienė, Valdas Ciesiūnas
- Advokatai
- Vytautas Sketeris
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - J. J. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties, kuria J. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nutarčiai įsiteisėjus nutarta panaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Pripažinta, jog J. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, o būtent:
1.1. J. J. 2016 m. rugsėjo 10 d. apie 22.30 val., išlauždamas verandos duris, įsibrovė į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) priklausantį E. Ž., panaudodamas fizinį smurtą prieš name buvusį R. K. t. y. koja spirdamas į galvą tuo sukeldamas fizinį skausmą, nukentėjusiajam R. K. nukritus ant žemės, bei pagriebęs nuo stalo virtuvinį peilį įrėmė nukentėjusiajam R. K. į kaklą, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam R. K. priešintis, sudaužė mobilaus ryšio telefoną „Nokia“ - 20 eurų vertės, kad neišsikviestų pagalbos, ištraukė iš kišenės pinigus - 10 eurų, cigarečių pakelį „LD“, viso pagrobė svetimo turto bendros 30 eurų vertės.
1.2. Be to, J. J. 2016 m. rugsėjo 10 d. apie 23.00 val., išdauždamas ranka langą bei išlauždamas duris, įsibrovęs į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), priklausantį E. Ž., kur panaudodamas fizinį smurtą R. K. atžvilgiu, tai yra spirdamas koja ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį, bei pagriebęs nuo stalo virtuvinį peilį ir įrėmęs nukentėjusiajam R. K. į kaklą, sukėlė nukentėjusiajam R. K. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu J. J. prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį – pakeisti jo atliktų veiksmų teisinę kvalifikaciją bei vietoje paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės - stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje jam paskirti kitą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
2.1. Skunde nurodo, kad įvykio vakarą jis neturėjo tikslo ką nors apiplėšti, praturtėti, įsigyti pinigų. Tokią aplinkybę, pasak apelianto, patvirtina bylos medžiaga, nukentėjusiojo, liudytojo E. Ž. parodymai. Pažymi, kad liudytojas E. Ž., duodamas parodymus teisme, nenurodė, kad jis (J. J.) būtų reikalavęs atiduoti pinigus ar pan., taip pat nukentėjusysis R. K. teigė, kad įvykio metu jis (J. J.) nieko nesakė, o čiupo pinigus ir pabėgo, nieko nereikalavo, teigė, jog jis (J. J.) norėjo alaus išgerti. Nurodo, kad plėšimu nelaikomi tokie kaltininko veiksmai, kai smurtas yra vartojamas kitais tikslais (dėl chuliganiškų paskatų, pavydo, abipusių peštynių), o noras atimti ir pasisavinti turtą atsiranda jau pavartojus smurtą. Teigia, kad jo veiksmai buvo būtent tokie ir turi būti kvalifikuojami kaip vagystė ir viešosios tvarkos pažeidimas.
2.2. Apeliantas mano, kad jam gali būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teigia, jog tvarkysis savo gyvenimą – įsiregistruos darbo biržoje, savo noru eis gydytis į Psichikos sveikatos centrą.
3. Teismo posėdyje J. J. gynėjas prašė skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde ginčijama J. J. atliktų veiksmų teisinė kvalifikacija, nesutinkama su paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi ir sąlygomis. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai jo veiką kvalifikavo kaip plėšimą (BK 180 straipsnio 2 dalis), o ne kaip viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 straipsnis) ir vagystę (BK 178 straipsnio 2 dalis). Nurodo, kad jam galėjo būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė - ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo J. J. padarytas visuomenei pavojinga veikas ir pagrįstai jam paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
8. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis svetimo turto pagrobimas. Tuo tarpu plėšimui būdinga tai, kad turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Iš nukentėjusiojo R. K. parodymų, liudytojo E. Ž. parodymų nustatyta, kad J. J. nukentėjusiojo R. K. atžvilgiu pavartojęs fizinį smurtą – spyręs R. K. į galvą, po ko, R. K. parkritus ant žemės, pagriebė nuo stalo virtuvinį peilį, įrėmė R. K. į kaklą, taip atėmė R. K. galimybę priešintis, ir tuo pat metu ištraukė iš kišenės pinigus - 10 eurų, iš kitos kišenės - cigarečių pakelį „LD“. Tokie J. J. atlikti veiksmai neabejotinai rodo, kad turtas buvo pagrobtas ne vagystės, o plėšimo būdu. Tuo tarpu J. J. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog įvykio vakarą jis neturėjo tikslo ką nors apiplėšti, praturtėti, įsigyti pinigų, o noras atimti ir pasisavinti turtą atsirado jau pavartojus smurtą, nepaneigia jo veiksmuose esant plėšimo nusikaltimo sudėties. Kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį iš tiesų būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą (nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia), tačiau sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015). Byloje nustatytos įvykio aplinkybės – tai, kad J. J. panaudojęs smurtą J. J. atžvilgiu bei atėmęs galimybę nukentėjusiajam R. K. pasipriešinti – įrėmęs peilį į R. K. kaklą ir tuo pat metu iš R. K. kišenės ištraukė 10 Eur, iš kitos kišenės – cigarečių pakelį, leidžia spręsti, kad J. J. veikė tiesiogine tyčia, siekdamas pagrobti svetimą turtą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. J. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
9. Taip pat nukentėjusiojo R. K., liudytojo E. Ž. parodymais nustatyta ir tai, kad J. J., įvykdęs plėšimą, išvarytas iš E. Ž. namo, dar kartą brovėsi į E. Ž. gyvenamąjį namą, t. y. nuosprendyje nurodytu laiku, išdauždamas ranka langą bei išlauždamas duris, įsibrovęs į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) priklausantį E. Ž., kur panaudodamas fizinį smurtą R. K. atžvilgiu, tai yra spirdamas koja ne mažiau 5 smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį, bei pagriebęs nuo stalo virtuvinį peilį įrėmęs nukentėjusiajam R. K. į kaklą, sukėlė nukentėjusiajam R. K. fizinį skausmą. Iš bylos įrodymų matyti, jog J. J. ir nukentėjusysis yra pažįstami; liudytojas E. Ž. nurodė, jog J. J. su R. K. nesutardavo (b. l. 6, 2 tomas), pats nukentėjusysis R. K. taip pat patvirtino aplinkybę, jog su J. J. pykosi (b. l. 196, 1 tomas). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos išvadai, kad J. J. padarė ir baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
10. Apeliantas skundu nesutinka su jam paskirta priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi
ir sąlygomis – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje ir prašo ją pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
11. Baudžiamajame įstatyme yra numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.
12. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šios nutarties priėmimo metu nėra pagrindo J. J. taikyti kitos rūšies priverčiamąją medicinos priemonę negu taikė pirmosios instancijos teismas. Taikyta priverčiamoji medicinos priemonė atitinka J. J. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei.
13. Byloje esantis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 17, 2 tomas) patvirtina, kad J. J. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas šizoafektinis sutrikimas, mišrus tipas; J. J. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu sirgo šiuo susirgimu ir dėl savo psichikos būklės negalėjo suvokti savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. J. J. ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, rekomenduojamos taikyti priverčiamosios medicinos priemonės ambulatorinėmis sąlygomis (b. l. 17-18, 2 tomas). Iš teismo psichiatro eksperto J. Meškelės, kuris atliko specialų tyrimą, paaiškinimų, kuriuos jis teikė teismo posėdžio metu, matyti, kad J. J. ekspertizės atlikimo metu gailėjosi, žadėjo nevartoti alkoholio, lankytis pas gydytojus, gerti vaistus, tačiau po ekspertizės atlikimo J. J. toliau girtauja, pas gydytojus nesilanko, vaistų nevartoja (b. l. 36, 2 tomas). Ekspertas J. Meškelė, įvertinęs šiuos duomenis, taip pat naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad J. J. galimai padarė naujų visuomenei pavojingų veikų, rekomendavo J. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Taip pat ir teismo ekspertas K. M. pirmosios instancijos teisme akcentavo, jog J. J. reikalinga skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kadangi J. J. nesilanko pas psichiatrus, vaistų nevartojo ir nevartoja (b. l. 25, 2 tomas). Įvertinus šias aplinkybes, J. J. skunde nurodomi teiginiai, jog jis tvarkysis savo gyvenimą, gydysis, laikytini deklaratyviais. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad J. J. atžvilgiu Rokiškio rajono apylinkės teisme pradėtas procesas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo kitoje baudžiamojoje byloje (Nr. 1-192-233/2017), kurioje nagrinėjamos galimai J. J. įvykdytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos (BK 284 straipsnis, 140 straipsnio 2 dalis), įvykdytos 2017 m. kovo 12 d. ir 2017 m. kovo 17 d. Iš administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad J. J., būdamas neblaivus, sistemingai daro administracinius nusižengimus (b. l. 113-134, 1 tomas, b. l. 29-34, 2 tomas). Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, jog nėra pagrindo J. J. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.
14. Atsižvelgus į Teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas, ekspertų paaiškinimus, taip pat į J. J. padarytų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, konstatuotus psichikos sutrikimus, jo asmenybę bei elgesį prieš veikų padarymą ir po veikų padarymo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad J. J. reikalingas stacionarinis, o ne ambulatorinis stebėjimas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Nors J. J. gynėjas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pateikė duomenis, kad J. J. užsiregistravo darbo biržoje, įsigijo asmens tapatybės kortelę, teigė, jog apeliantas lankosi pas gydytojus, tačiau šie duomenys nėra pakankami spręsti, kad J. J. šios nutarties priėmimo metu gali būti taikomas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kadangi visi aukščiau nurodyti ir aptarti duomenys pagrindžia būtinumą J. J. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
15. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo (BK 98 straipsnio 6 dalis). Pagerėjus J. J. psichikos sveikatos būklei bei išnykus jo pavojingumui, gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas.
16. Remiantis aukščiau išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai pripažino, kad J. J. padarė visuomenei pavojingas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir pagrįstai taikė priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu
nutaria:
J. J. apeliacinį skundą atmesti.