Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Viktoro Preikšo ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rasai Kamantauskienei, nuteistojo gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

M. M. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteistas 60 parų arešto bausme, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015-05-29 nuosprendžiu paskirta bausme, taikant dalinį bausmių sudėjimo principą, ir paskirta galutinė 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

UAB „Maxima LT“ civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. M. civiliniam ieškovui priteista 280,36 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. kovo 25 d., 22 val. 45 min., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, UAB „Maxima LT“ prekybos centre „Hyper Maxima“, esančiame (duomenys neskelbtini), pagrobė neįgaliesiems klientams skirtą vežimėlį, tai yra pagrobė svetimą UAB „Maxima LT“ priklausantį 280,36 Eur vertės turtą, padarydamas 280,36 Eur turtinę žalą.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis apeliaciniame skunde formuluoja alternatyvius prašymus – panaikinti skundžiamą nuosprendį, kadangi jis nusikaltimo nepadarė, arba sušvelninti jam nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis yra teisėtas, teismo išvados, kad M. M. kaltinime nurodytu laiku, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, UAB „Maxima LT“ prekybos centre „Hyper Maxima“ pagrobė svetimą – UAB „Maxima LT“ priklausantį, neįgaliesiems klientams skirtą vežimėlį, pagrįstos ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir visiškai teisingai jo veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Nors apeliaciniame skunde M. M. kaltę dėl vagystės neigia, nurodydamas, kad nusikaltimo nepadarė, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, jo kaltę kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu pagrobus neįgaliesiems klientams skirtą vežimėlį patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro iš dalies paties nuteistojo parodymai, juos atitinkantys filmuotoje vaizdo medžiagoje užfiksuoti duomenys, taip pat liudytojo A. J. parodymai ir kiti faktiniai duomenys, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.

M. M., apeliaciniame skunde prašydamas jį išteisinti, iš esmės nurodo vienintelį argumentą – kad jo parodymai melagingi. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad po to, kai asmenį, pravarde „Č.“, išstūmė su vežimėliu iš „Maximos“, pats „Č.“ stūmėsi vežimėlį, o M. M. tik ėjo šalia. Tačiau byloje esantys filmuotos medžiagos duomenys patvirtina, kad vežimėlį su jame sėdinčiu asmeniu tiek prekybos centro viduje, tiek nuo prekybos centro gatvėmis link (duomenys neskelbtini), stūmė vienas ir tas pats vagystėje dalyvavęs asmuo. Liudytojo A. J. parodymais ir 2015-04-01 tarnybinio pranešimo duomenimis byloje nustatyta, kad vežimėlį stūmęs asmuo buvo M. M.. Taigi šiais įrodymais iš esmės paneigta nuteistojo gynybinė versija, kad jis vežimėlį stūmė tik parduotuvės teritorijoje, po to tik ėjo šalia ir vagystėje nedalyvavo. Be to, byloje nustatyta, kad vežimėlis buvo stumiamas iki Jonavos gatvės ir ten paliktas, tačiau M. M., kaip teigė supratęs, jog yra vagiamas svetimas daiktas, nesiėmė jokių veiksmų grąžinti pavogtą daiktą į prekybos centrą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. M. veiksmuose yra visi BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai ir jis dėl neįgaliesiems klientams skirto vežimėlio vagystės iš UAB „Maxima LT“ prekybos centro „Hyper Maxima“ skundžiamu nuosprendžiu nuteistas visiškai pagrįstai.

Kaip minėta, apeliaciniame skunde keliamas bausmės individualizavimo klausimas, prašant sušvelninti nuteistajam paskirtą 60 parų arešto bausmę. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas M. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę, kurią subendrino su Kauno apylinkės teismo 2015-05-29 nuosprendžiu paskirta bausme, nepažeisdamas BK 63-65 straipsnio nuostatų.

Tai, jog apeliantas vis dėlto mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies ir dydžio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. M. už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą paskirta arešto bausmė, kurios dydis šiek tiek didesnis nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas šios bausmės vidurkis, yra teisinga. Atsižvelgus į neigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę (anksčiau ne kartą teistas už analogiškus nusikaltimus, niekur nedirba, baustas administracine tvarka ir turintis galiojančią administracinę nuobaudą), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, spręstina, kad paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra proporcinga nuteistojo pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusi bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti M. M., bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat paveikti jį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar būtų neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistasis nenurodė jokių aplinkybių, kurios ypatingai lengvintų jo teisinę padėtį ar būtų pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo M. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro 23,16 Eur advokato užmokestis. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš M. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.