Šiaulių apylinkės teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimą dėl A. U., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), skirtos priverčiamosios medicinos priemonės - ambulatorinio stebėjimo pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis pakeitimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 28 d., 2021 m. gruodžio 8 d., 2022 m. liepos 12 d. nutartimis pratęsta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose 2025 m. kovo 6 d. gautas VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimas, kuriuo siūloma A. U. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamą vietą pakeisti į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Teismo posėdžio metu VšĮ (duomenys neskelbtini) atstovė palaikė pateiktą teikimą.

Kiti proceso dalyviai – prokurorė ir gynėja siūlė teikimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas.

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti naują pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir BPK 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Pažymėtina, kad šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, ir teismas, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 str.) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: 1) asmens psichinė sveikata; 2) su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad A. U. nustatytos diagnozės: (duomenys neskelbtini), sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur ((duomenys neskelbtini)); (duomenys neskelbtini) (panašus į (duomenys neskelbtini)) sutrikimas ((duomenys neskelbtini)). Asmuo neįgalus, nuo 2024-08-30 iki 2026-08-30 nustatytas 40 % dalyvumo lygis ir III lygio individualios pagalbos kompensacijos poreikis. Veiksnus.

A. U. psichikos būklės įvertinimo 2025 m. kovo 3 d. akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad ambulatorinio stebėjimo metu numatyto ambulatorinio gydymo režimo pacientas nesilaikė, pas gydytoją psichiatrą, socialinius darbuotojus nesilankė, į skambučius neatsiliepdavo. Nepavykus susisiekti, prašyta tarpininkavimo sūnaus bei sesers, tačiau situacija nepasikeitė, į artimųjų prašymus taip pat nereagavo. Pacientas gyvena kartu su senyvo amžiaus mama, kuriai pačiai reikalinga kitų asmenų priežiūra bei pagalba. Kadangi pacientas pats į gydymo įstaigą neatvykdavo, savo iniciatyva nutraukė medikamentinį gydymą, 2025 m. vasario 24 d. gydytoja psichiatrė kartu su socialiniais darbuotojais aplankė pacientą namuose. Vizito metu pacientas elgėsi priešiškai, buvo verbaliai agresyvus, reikalavo išeiti, į gydymo įstaigą atvykti kategoriškai atsisakė. Pacientui paaiškinus, kad yra vykdoma teismo nutartis - ambulatorinis stebėjimas, pacientas pakeltu tonu atsakė, kad nieko nežinąs apie nutartį ir pas psichiatrą nesilankys. Atvykusių psichikos sveikatos centro darbuotojų nepažino. Nusiskundimų sveikata neišsakė, savo sveikatos būklei ir situacijai nekritiškas, prastos socialinės orientacijos, netvarkingos išvaizdos, ryškiai sutrikę asmens higienos įgūdžiai. Nors asmuo sąmoningas, tačiau stebimas labai blogas kontaktas, priešiškumas, dezorientacija situacijoje, be priežasties pyksta, reikalauja išeiti, paaiškinimų dėl vizito tikslo nesupranta, atvykusių komandos specialistų (gydančios gydytojos, socialinių darbuotojų) neatpažino, nors iki būsenos pablogėjimo Psichikos sveikatos centre lankydavosi. Bendrauja pakeltu, įsakmiu tonu, stumia su pašluoste rankose darbuotojus durų link. Psichozinė simptomatika nekonstatuota, tačiau vyrauja pykčio afektas, įniršis. Stebima labai prasta asmens higiena, nešvarūs rūbai, išnykę buitiniai įgūdžiai, nešvara ir netvarka bute. Poreikiai - tik fiziologiniai. Atmintis ryškiai sutrikusi, demenciškas. Į kiekvieną paaiškinimą ir teiginį reaguoja pykčiu, neigimu, atsisako atvykti į gydymo Įstaigą. Elgesys vertinamas kaip pavojingas, neprognozuojamas. Mąstymas neproduktyvus, nenuoseklus. Interesai labai riboti. Socialiniai kontaktai menki. Savo būklės atžvilgiu nekritiškas, kategoriškai atsisako ambulatorinio gydymo, nors šiuo metu stebimas reikšmingas psichinės būklės paūmėjimas, turintis įtakos paciento elgesiui. Tikėtina, kad dėl demencijos nesuvokia, kad privaloma gydytis ambulatorinėmis sąlygomis, vykdyti teismo nutartį. Deklaruoja, kad eis dirbti, savo būsenai neišsako jokios kritikos.

Nagrinėtinu atveju teismas pažymi, jog, vertinant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į gydymo trukmę, jo veiksmingumą, sveikatos pokyčius, paties paciento savo ligos vertinimą ir motyvaciją tęsti gydymą. Iš teismui pateiktų duomenų ir psichikos būklės įvertinimo akto matyti, kad A. U. veda netinkamą gyvenimo būdą, nepajėgus tinkamai tvarkytis buityje. Jį gydančių specialistų nei atpažįsta, nei pripažįsta, į gydymo įstaigą vykti atsisako, savo iniciatyva nutraukė medikamentinį gydymą. Savo ligai išlieka visiškai nekritiškas, nesuvokia gydymosi reikalingumo. Paskirto ambulatorinio gydymosi režimo nesilaiko, pas specialistus nesilanko, į telefono skambučius neatsako, į namus atvykusius specialistus veja lauk, su jais bendrauja grubiai, įsakmiu, pakeltu tonu, nusiteikęs priešiškai, jam teikiamų paaiškinimų dėl gydymosi tikslo nesupranta. Todėl A. U. užtikrinti priverstinį stebėjimą ir gydymą ambulatorinėmis sąlygomis galimybės nėra. Išlieka didelio socialinio pavojingumo rizika. Vertinant asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį socialinį pavojingumą, teismo vertinimu, byloje nustatytų duomenų visuma neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog A. U. psichinė sveikatos būklė yra pablogėjusi ir blogėja toliau, nėra objektyvių galimybių kontroliuoti jo gydymosi proceso, kadangi pats asmuo nei savanoriškai, nei raginamas jį gydančių specialistų paskirto gydymosi režimo nesilaiko, o blogėjanti psichinė sveikata kelia pavojų tiek jam pačiam, tiek ir aplinkai. Akivaizdu, kad asmuo vengia lankytis gydymo įstaigoje, gydymosi nei prasmės, nei tikslo nesuvokia, jam sudaryto gydymo plano nepripažįsta, stebimas asmens neadekvatus elgesys, pykčio proveržiai be priežasties, įniršis. Į kontaktą su gydymo specialistais visiškai neina. Toks, teismo manymu, asmuo savo veiksmais gali padaryti realios žalos ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikatai ar net gyvybei.

Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, darytina išvada, kad A. U. priverstinis gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiuo metu yra netikslingas, kadangi gydymosi procesas nebevyksta (paskirtų medikamentų nevartoja, pas specialistus nesilanko, atvykusius specialistus veja lauk, nes jų nei pažįsta, nei atpažįsta, nei supranta jų vizito reikšmės, savo būklei visiškai nekritiškas), kas neabejotinai daro ryškią neigiamą įtaką jo psichinei būsenai, kuri nuolat blogėja, bei didina jo socialinį pavojingumą. Tai suponuoja išvadą, kad ir toliau taikant A. U. ambulatorinį gydymą, sveikimo efektas nebūtų pasiektas, stabilizuoti psichinę būklę būtų sudėtinga arba išvis neįmanoma, kad be griežtesnės priežiūros iškiltų grėsmė dėl ligos paūmėjimo, galinčio lemti pakartotiną neteisėtą elgesį, dėl ko priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu jo nuolatinis stebėjimas bei gydymas stacionare yra reikalingas ir būtinas, todėl pateiktas teikimas yra tenkintinas ir A. U. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis keistina į priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (BK 98 str. 1 d. 2 p., BPK 405 str. 2 d., 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsniu, 440 straipsniu,

nutaria:

VšĮ (duomenys neskelbtini) teikimą tenkinti.

Pakeisti A. U. taikomą priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą į priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje - VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis ir gydymą tęsti.

Įpareigoti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę toliau vykdyti A. U. stebėjimą ir gydymą.

Įpareigoti VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui išvadą dėl tolimesnio priverčiamosios medicininio poveikio priemonės taikymo A. U. reikalingumo.

Nutarties nuorašus nedelsiant išsiųsti (įteikti) A. U., jo gynėjai, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūrai, VšĮ (duomenys neskelbtini).

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.