Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-227-555/2015

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-02-20
Bylos Nr.: 2A-227-555/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-12200-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
Atsakovas: V. Š.
Ieškovas: S. Š.

Kategorijos

75.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-227-555/2015;Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12200-2013-1;Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 121.18; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-636-924/2014 pagal ieškovo S. Š. ieškinį atsakovei V. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės, santuokos metu įgyto turto padalinimo, ir atsakovės V. Š. priešieškinį ieškovui S. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šalys S. Š. ir V. Š. susituokė 1985 m. vasario 15 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos biure, akto įrašo Nr. 401.

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas sudarytą santuoką nutraukti dėl V. Š. kaltės, padalyti santuokoje įgytą turtą: garažo boksą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (vidutinė rinkos vertė — 11 200 Lt), priteisti natūra ieškovui, atsakovei iš ieškovo priteisiant 5 600 Lt (1 621,87 Eur) dydžio piniginę kompensaciją už didesnę santuokoje įgyto turto dalį. Ieškovas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė tarp šalių sudarytą santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės, padalyti santuokoje įgytą turtą: pripažinti butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, priteisti atsakovei iš ieškovo 65 000 Lt (18 825,30 Eur) dydžio piniginę kompensaciją, ieškovui priteisiant butą su rūsiu natūra. Teismui nepripažinus buto su rūsiu sutuoktinių bendra jungtine nuosavybe, priteisti atsakovei kompensaciją už ieškovo asmenine nuosavybe turimo turto pagerinimą – 55 177,52 Lt (15 980,51 Eur), priteisti atsakovei santuokoje įgytą garažo boksą su rūsiu ieškovui išmokant 5 600 Lt (1 621,87 Eur) kompensaciją, taip pat priteisti atsakovei 3 500 Lt (1 013,67 Eur) dydžio kompensaciją už santuokos metu įgytus baldus bei buitinę techniką, atsakovui priteisiant šiuos daiktus natūra, priteisti iš ieškovo atsakovei 10 000 Lt (2 896,20 Eur) dydžio kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas nutraukė santuoką, sudarytą tarp V. Š. ir S. Š. dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Po santuokos nutraukimo V. Š. paliko santuokinę pavardę – Š. Teismas priteisė iš ieškovo atsakovei 6 228,50 Lt (1 803,90 Eur) kompensaciją už ieškovo asmeninio turto pagerinimus. Teismas patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį dėl garažo ir santuokoje įgyto kilnojamojo turto pasidalijimo joje nurodytomis sąlygomis ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. Kitoje dalyje ieškinio ir priešieškinio reikalavimus teismas atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 3 047,27 Lt (882,55 Eur) bylinėjimosi išlaidų, grąžino ieškovui 115,79 Lt (33,54 Eur) žyminio mokesčio, atsakovei - 194,54 Lt (56,34 Eur) sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas, spręsdamas dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai, atsižvelgė į tai, kad šalys nepateikė jokių įrodymų dėl vienas kito neištikimybės. Teismas įvertino tai, kad ne ieškovo smurtavimas nulėmė atsakovės apsisprendimą skirtis, todėl byloje nesant jokių objektyvių aplinkybių, jog kuris nors vienas iš sutuoktinių iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, teismo nuomone, pagrindine šalių santuokos iširimo priežastimi laikė skirtingus šalių charakterius, bendro intereso ir susitarimo nebuvimą, skirtingus šalių požiūrius į atskirų problemų sprendimą, todėl kaltais dėl santuokos iširimo laikė abu sutuoktinius. Pripažinus, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovės reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo teismas atmetė.

Spręsdamas šalių ginčą dėl buto su rūsiu adresu (duomenys neskelbtini), padalijimo, teismas rėmėsi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenimis apie tai, kad butas registruotas ieškovo vardu, jo įgijimo pagrindas - dovanojimo sutartis. Teismas vertino, jog atsakovė neįrodė, kad už ieškovo motinos sūnui (ieškovui) padovanotą butą sutuoktiniai sumokėjo 4 000 JAV dolerių. Vien tai, kad liudytoja G. S. patvirtino, jog bylos šalims apie 1992 m. skolino 3 000 JAV dolerių buto išpirkimui ir remontui, teismo vertinimu, nėra pagrindas nuginčyti neatlygintiną sandorį - Dovanojimo sutartį. Esant nurodytoms aplinkybėms, ginčo nekilnojamas turtą: butas su rūsiu laikė asmenine ieškovo nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad atsakovė neįrodė, kad ginčo objektas – butas, santuokos metu buvo iš esmės pagerintas bendromis ar vieno sutuoktinio (atsakovės) lėšomis ar darbu. Byloje esančiais įrodymais teismas nustatė, kad ginčo objektas santuokos metu buvo remontuojamas, tą, teismo vertinimu, pripažino ir pats ieškovas, tačiau teismas padarė išvadą, kad ieškovas nesutiko, kad butas remontuojant buvo iš esmės pagerintas. Teismas taip pat nurodė, kad byloje buvo paskirta statybos techninė ekspertizė, siekiant išsiaiškinti, ar ginčo turtas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas. Ekspertas, atsakydamas į jam užduotus klausimus, nurodė, kad nors nustatyti, kada buvo atlikti remonto darbai bute neįmanoma, tačiau visi bute atlikti darbai priskirtini paprastajam (einamajam) remontui. Ekspertas, įvertinęs atliktų pagerinimų (darbų ir sunaudotų medžiagų) vertę, nustatė, kad visų atliktų pagerinimų vertė apie 2003 metus buvo 24 914,01 Lt (7 215,60 Eur)(pagerinimų vertė 2014 m. kovo mėn. kainomis lygi 29 688,25 Lt (8 598,31 Eur). Teismo ekspertizės akte ekspertas taip pat nurodė, kad buto pagerinimas automatiškai (atliktų pagerinimų kaina) nepakelia buto vertės. Tai, kad šalių prieš daugiau kaip dešimt metų atlikti ginčo buto pagerinimai iš esmės neįtakojo šiuo metu esančios buto rinkos vertės, o buto rinkos vertė labiausiai priklauso nuo rinkos padėties (pasiūlos – paklausos), teismo vertinimu patvirtina ir ieškovo pateikta buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertės nustatymo ataskaita, kurioje nurodoma, kad minėto buto vidutinė kaina 1994 m. vasario 14 d., t. y. kai ieškovui butas dovanotas, galėjo būti apie 34 000 Lt (9 847,08 Eur), 2003 m. gruodžio 31 d., t. y. po atliktų buto pagerinimų, - 37 000 Lt (10 715,94 Eur), o 2014 m. birželio 17 d. – 88 000 Lt (25 486,56 Eur). Teismas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto kainų pokyčiai, kurie vyko nuo buto įsigijimo ir vyksta iki šiol, yra visiems žinoma aplinkybė, todėl aplinkybės, jog minėtu laikotarpiu butų kainos kelis kartus padidėjo, nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Be to, atsakovės nurodyti buto remonto darbai: langų, grindų dangos pakeitimas, sienų, vamzdyno remontas, vienų durų pakeitimas, o kitų restauravimas, teismo nelaikyti pagerinimais, kokybiškai ar kiekybiškai iš esmės pakeičiančiais daiktą. Tai, kad atsakovės pateiktoje nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje (t. 3, b. l. 130-162) ginčo turtas 2014 m. birželio 5 d. įvertintas 110 000 Lt (31 858,20 Eur), o pačios atsakovės teigimu, jo vertė turėtų būti apie 130 000 Lt (37 650,60 Eur), taip pat, teismo vertinimu, neduoda pagrindo spręsti, kad ieškovo asmeninis turtas santuokos metu buvo pagerintas iš esmės. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl buto su rūsiu pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe atmestas.

Teismo vertinimu, byloje pakanka duomenų, kad atsakovė santuokos metu prisidėjo savo lėšomis ar darbu prie ieškovo asmeninės nuosavybės teise turimo turto – buto su rūsiu, kuriame šalys su nepilnamečiais vaikais gyvena nuo 1994 metų, – gerinimo, todėl turi teisę į kompensaciją. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad visų atliktų pagerinimų vertė apie 2003 metus buvo 24 914,01 Lt (7 215,60 Eur) (teismo ekspertizės aktas), pati atsakovė pripažino, kad po 2003 m. sutuoktiniai buto neremontavo, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių apie buto pagerinimų vertę ar buto remontui panaudotas lėšas, atsakovė nepateikė, tuo tarpu ieškovas nors ir sutiko su tuo, kad butas santuokos metu buvo remontuojamas, tačiau jo teigimu, didžiąją dalį pinigų buto remontui duodavo jo motina. Kad prie buto remonto prisidėdavo ir ieškovo motina, patvirtino taip pat ir liudytojos T. I. ir M. S. S., tačiau, teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, būtent prie kokios dalies buto pagerinimų ir kokio dydžio asmeninėmis lėšomis prisidėjo jo motina. Teismas nurodė, kad atsakovė taip pat neįrodė, kad ekspertizės akte įvertinti buto pagerinimai atlikti būtent sutuoktinių, po ginčo buto perdavimo ieškovui. Kada buvo atlikti remonto darbai bute negalėjo nustatyti ir ekspertas, o ieškovo teigimu, dalis buto remonto darbų (dalis langų, grindų dangos pakeitimo) buvo atlikti jo motinos prieš padovanojant jam butą. Bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja G. S. apie bute atliktus remontus taip pat negalėjo nieko konkretaus ir aiškaus pasakyti. Teismas, nustatydamas priteistinos kompensacijos dydį už ieškovui asmeninės nuosavybės teise turimo turto pagerinimą, įvertino ir tai, kad paskutinį kartą ginčo butas bendromis lėšomis buvo remontuotas daugiau kaip prieš dešimt metų, per šį laikotarpį buto remontas nusidėvėjo, beje, tą pripažino ir pati atsakovė. Be to, atsakovė, naudodamasi visą 20 metų santuokos laiką ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, turėjo geros moralės pareigą turtą prižiūrėti ir remontuoti. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė 55 177,52 Lt (15 980,51 Eur) investicijų į asmeninę ieškovo nuosavybę. Remdamasis nurodytu, vadovaudamasis teisingumo ir sąžiningumo bei turtinių interesų pusiausvyros atkūrimo principu, teismas sumažino atsakovei tenkančios 12 457 Lt (3 607,80 Eur)(atsakovei tenkanti ½ 24 914,01 Lt (7 215,60 Eur) lėšų dalis) kompensacijos už ieškovo asmeninio turto pagerinimą, kuris buvo atliktas iš bendrų ginčo šalių lėšų, dalį 50 proc. ir priteisė atsakovei 6 228,50 Lt (1 803,90 Eur) kompensaciją.

Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį teismas paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, panaikinti Kauno apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl buto su rūsiu padalijimo, kompensacijos už butą su rūsiu priteisimo, dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės bei neturtinės žalos priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovės manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pats nebuvo aktyvus ir nesiėmė tirti šalių pateiktų įrodymų, kas ir nulėmė, jog buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog dėl santuokos iširimo yra kaltas ne ieškovas, o abu sutuoktiniai. Atsakovė teigia, jog būtent ieškovas yra kaltas dėl santuokos iširimo, nes buvo atsakovei neištikimas, šalims gyvenant santuokoje susirado kitą moterį, tai patvirtina byloje esantys įrodymai: telefono išklotinės, kuriuose matyti ieškovo kontaktavimas su kita moterimi, paties ieškovo paaiškinimai, jog išklotinėse esantis telefono numeris iki šiol priklauso jam. Tokių aplinkybių teismas nevertino kaip pakankamų nustatant, jog ieškovas santuokos metu artimai bendravo su kita moterimi. Taigi, santuoka iširo išimtinai dėl ieškovo kaltės. Be to ieškovas smurtavo prieš atsakovę, buvo ją sumušęs, o tai patvirtinantys įrodymai yra bylos medžiagoje. Po fizinio smurto jis toliau žiauriai elgėsi su sutuoktine, ją žemino, iš jos tyčiojosi, savo poelgių nesigailėjo. Atsakovę itin sugniuždė toks ieškovo elgesys, ji susirgo depresija, lankėsi pas psichologus, vartojo vaistus ir taip ir negalėjo atleisti ieškovui, nes jis ją pažemino kaip moterį, kaip savo sutuoktinę. Akivaizdu, kad sistemingas, nuolatinis ieškovo elgesys, kuriuos jis grubiai pažeidinėdavo savo kaip sutuoktinio pareigas visais įmanomais būdais ir išardė šalių santuoką, o atsakovė visą laiką visomis įmanomomis jai galimybėmis bandė šalių santykius atkurti, prisidėti prie šeimos gerbūvio, susigrąžinti į šeimą ieškovą. Iš teismo sprendimo ir jo motyvų apelaintė sprendė, jog teismas laikė nepakankamai įrodytas beveik visas abiejų šalių byloje įrodinėtas aplinkybes. Teigia, kad tokiu būdu akivaizdu, kad byla negali būti laikoma išnagrinėta iš esmės, o teismui nereikalavus papildomų įrodymų teismo sprendimu byloje nėra atkurtas teisingumas ir nustatyta tikroji tiesa. Todėl apeliantės nuomone byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka. Pripažinus ieškovą kaltu dėl santuokos nutraukimo turi būti tenkintas ir atsakovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl buto su rūsiu padalijimo. Atsakovė mano, jog negalima remtis vien vertintojo išvada, nevertinant kitų byloje esančių dokumentų ir nuspręsti, kad butas nebuvo iš esmės pagerintas. Kaip matyti iš ekspertizės akto, ekspertas pasisakė tik dėl galimos remonto darbų kainos, tačiau nebuvo kompetentingas pasisakyti dėl paties buto dabartinės rinkos kainos ir rinkos kainos prieš buto remonto darbų atlikimą, rinkos kainos jeigu remontas nebūtų buvęs atliktas. Buto rinkos kainą ekspertas nurodė remdamasis tik VĮ „Registrų centras“ duomenimis t. y. pats panaudodamas savo specialias žinias dėl tokios rinkos kainos negalėjo pasisakyti. Pats ekspertas nurodė, kad buto rinkos vertės kainos klausimais galėtų pasisakyti nekilnojamojo turto vertintojas, netiesiogiai nurodydamas, kad jis nėra kompetentingas dėl to pasisakyti. Taigi eksperto pateikta išvada, šiuo klausimu nėra tinkama ir ja teismas remtis išimtinai neturėjo. Tokia išvada, atsakovės vertinimu, nėra tinkamas įrodymas, kuriuo teismas galėtų išimtinai remtis savo sprendime. Teismas nepagrįstai nevertino teismo ekspertizės išvados kaip rašytinio įrodymo kartu su kitais bylos esančiais įrodymais, jis apskritai neanalizavo kitų byloje esančių įrodymų, nevertino teismo ekspertizės išvados visų faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste, o tik konstatavo, kad turtas nėra iš esmės pagerintas remiantis eksperto išvada. Teismas nustatydamas, jog buto remontas nėra esminis daikto pagerinimas rėmėsi eksperto pateiktu paaiškinimu, jog atlikti remonto darbai savo prasme priskiriami einamajam remontui. Taigi teismas remiantis šia fraze darė išvadą, jog butas nebuvo iš esmės pagerintas. Tačiau akivaizdu, kad daugiabučiame name esančiame bute šiai dienai yra neįmanoma arba labai sudėtinga atlikti kitokius remonto darbus, tačiau tai negali reikšti, jog tokį daiktą objektyviai apskirtai negalima iš esmės pagerinti. Šiuo atveju kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktų dokumentų, remonto darbai neabejotinai turėjo reikšmės turto vertei. Kaip matyti iš VĮ „Registrų centras“ duomenų, ginčo buto vidutinė rinkos vertė 1994 m (iki atliktų remontų), buvo 4 446 Lt (1 287,65 Eur), o 2004 m. (po atliktų remontų) – 37 166 Lt (10 764,02 Eur). Tuo tarpu atliktos statybinės ekspertizės akte nurodyta, jog bute atliktų pagerinimų vertė jų atlikimo metu (butas buvo remontuojamas - 2003 m.) siekė 24 914,01 Lt (7 215,60 Eur). Tokiu būdu matyti, jog pagerinimų vertė 2004 m. (tuo metu kai jie buvo atlikti) sudarė daugiau negu pusę buto rinkos vertės. Taigi tokie pagerinimai, apeliantės verinimu, turėjo esminės reikšmės buto rinkos vertei, net ir įvertinant rinkos tendencijas ar kitas aplinkybes. Rinkos vertę atsakovė nustato iš VĮ „Registrų centras“ duomenų, kurie gauti įvertinus turtą atkuriamosios vertės (kaštų metodu). Skunde teigiama, kad atkuriamosios vertės metodas tai turto ir verslo vertinimo metodas, kuriuo turto arba verslo vertė nustatoma apskaičiuojant, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamų eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu esamas kainas ir naudojamas darbų technologijas. Tokiu būdu nurodo, kad ginčo buto atkūrimas būtų kainavęs 37 166 Lt (10 764,02 Eur), o tuo tarpu jame buvo atlikta pagerinimo darbų už 24 914,01 Lt (7 215,60 Eur). Visa tai rodo, jog be jokios abejonės pagerinimai yra esminiai. Be to, turto pagerinimai buvo atlikti santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų.

Atsakovė nesutinka su nustatyta buto verte, kadangi turi būti remiamasi jos pateikta ataskaita, kurioje butas įvertintas 110 000 Lt (31 858,20 Eur), taigi atsakovei priteistina 55 000 Lt (15 929,10 Eur) dydžio kompensacija lygi 1/2 ginčo buto vertės. Net ir nepripažinus, jog turtas buvo iš esmės pagerintas akivaizdu, kad atsakovei priteistinos kompensacijos dydis yra kur kas didesnis nei nustatė teismas. Banko sąskaitos išrašais yra patvirtinta, jog atsakovė papildomai į ginčo butą investavo 16 200, 02 Lt (4 691,85 Eur), kuriuos ieškovas nuimdavo nuo atsakovei priklausančios banko sąskaitos ir panaudodavo įvairiems poreikiams. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad papildomai atsakovė perdavė ieškovui 1200 Eur kvitais, po ieškovo prašymo bei 2 000 Eur per draugę. Įrodymai patvirtinantys, jog piniginės lėšos buvo perduotos per atsakovės draugę D. S. buvo pateikti tik iš dalies. Šiuos įrodymus sudaro D. S. rašytinis liudijimas su notaro patvirtinimu bei vertimu. Taigi vien rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovo prašoma atsakovė perdavė turtui išlaikyti ir gerinti reikalingus pinigus, viso 27 240,02 Lt (7 889,26 Eur). Teismas dėl tokių rašytinių įrodymų apskritai nepasisakė. Be to visiškai nepagrįstai teismas laikė neįrodyta aplinkybe, jog neįrodyta, kad šalių pasiskolintos lėšos, viso 3 000 dolerių iš kurių 1/2 laikytinos atsakovės lėšomis, buvo panaudotos ginčo turtui. Pats ieškovas pripažino, kad butas buvo remontuojamas, į jį buvo investuojama ne vieną kartą. Tuo tarpu teismo posėdžio metu liudijusi liudytoja, kuri yra tiek atsakovės, tiek ieškovo draugė, nesuinteresuota bylos baigtimi, patvirtino, kad skolino pinigus, kurie šalims buvo reikalingi būtent atitinkamoms investicijoms į butą. Taigi akivaizdu, kad šiai dienai neabejotinais įrodymais įrodyta, jog atsakovė į butą investavo 45 547,02 Lt (13 191,33 Eur) asmeninių lėšų, kurios turi būti priteistos atsakovei, kaip kompensacija už atliktus pagerinimus. Net ir atmetus visus aukščiau nurodytus argumentus, nėra suprantama kuo remiantis teismas apskritai sumažino įrodytos kompensacijos dydį net 50 proc.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo išvados dėl kaltės iširus santuokai yra pagrįstos, atsakovė neįrodė, kodėl ji turėtų būti laikoma nekalta dėl santuokos iširimo, tokių įrodymų nepateikė ir su apeliaciniu skundu. Atsakovė taip pat neįrodė, jog ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas buvo kapitaliai remontuotas, rekonstruotas ar pertvarkytas tokiu būdu iš esmės jį pagerinant.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, todėl pasisako dėl apskųstos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys susituokė 1985 m. vasario 15 d. Į teismą dėl santuokos nutraukimo kreipėsi ieškovas S. Š., prašydamas nutraukti santuoką pripažįstant, kad ji nutrūko dėl atsakovės V. Š. kaltės, taip pat padalinti santuokoje įgytą turtą. Atsakovė pareiškė priešieškinį prašydama nutraukti santuoką pripažįstant, kad ji iširo dėl ieškovo kaltės; priteisti iš ieškovo neturtinę žalą; pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe butą su rūsiu unikalus Nr. 1998-1007-1015:0001 Partizanų g. 51, Kaune; priteisti atsakovei pusę buto vertės, butą natūra priteisiant ieškovui, nepripažinus buto bendrąja jungtine nuosavybę, atsakovei priteisti jo pagerinimo išlaidas.

Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su sprendimo dalimi dėl kaltės dėl santuokos iširimo ir dėl buto su rūsiu pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe bei dėl jo padalijimo (kompensacijos priteisimo).

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

CK 3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Įstatymo leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. Vienas tokių atvejų, kai preziumuojama sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo, yra jo neištikimybė. CK 3.27 straipsnio 1 dalyje įvardytos esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos – pirmiausia jie privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti. Neištikimybė, kaip viena iš santuokos dėl kito sutuoktinio kaltės nutraukimo priežasčių, reiškia ne tik lojalumo pareigos pažeidimą, bet ir faktą, kad nebėra galimybių atkurti santuokinių ryšių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką iširus dėl atsakovės kaltės ir atsakovės priešieškinio reikalavimą – pripažinti santuoką nutrūkus dėl ieškovo kaltės – konstatavo abiejų sutuoktinių kaltę. Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovė kelia konfliktines situacijas, yra nelojali, nepuoselėja santuokinių ryšių. Tuo tarpu atsakovė įrodinėjo, kad ieškovas yra neištikimas, nes dar nenutraukęs santuokos su atsakove, bendrauja su kita moterimi, smurtauja.

Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, sprendė, kad nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad dėl santuokos nutraukimo kaltas tik vienas iš sutuoktinių. Atsakovė nesutinka su šia teismo išvada, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nesirėmė byloje surinktais įrodymais, byloje pateiktomis telefoninių pokalbių išklotinėmis, liudytojų parodymais.

Kolegija laiko nepagrįstais šiuos apeliacinio skundo argumentus, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus apie šalių kaltę dėl santuokos iširimo. Pirmosios instancijos teismo sprendime atlikta įrodymų analizė ir įvertinimas. Pagal CPK 185 straipsnį įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis; teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs proceso metu įrodinėjamas aplinkybes, vadovaudamasis įstatymais, įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Nagrinėjamos bylos atveju teismas vertino surinktus įrodymus – ieškovo ir atsakovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, susirašinėjimą, kurių pagrindu teismas nepripažino, kad ieškovas bendravo su kita moterimi, taip pat teismas nepripažino, kad santuokos iširimą lėmė ieškovo smurtas šeimoje. Teismas nustatė, kad ieškovas vieną kartą smurtavo prieš atsakovę, tačiau po to šalys susitaikė, palaikė tarpusavio ryšius, be to, teismas pažymėjo, jog atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad nėra pati kalta dėl santuokos iširimo, todėl sprendė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių nelojalumo vienas kitam. Kolegijos vertinimu, byloje, be pačios apeliantės samprotavimų apie ieškovo kaltę bei galimą jo neištikimybę turinčių patvirtinti telefoninių pokalbių, nėra jokių kitų patikimų duomenų, galinčių objektyviai patvirtinti, kad ieškovas iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas, kad buvo nelojalus šeimai ar gyvendamas kartu su apeliante bendravo dar ir su kita moterimi. Pažymėtina, kad pateikti telefoninių pokalbių duomenys nepatvirtina pokalbių turinio, todėl jie nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais ieškovo neištikimybę atsakovei. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių santuokiniai santykiai nutrūko daugiau nei vieneri metai iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. preliminariai nuo 2012 metų pradžios. Pati atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad 2013 m. liepos mėnesį vyko ieškovo motinos laidotuvės, į kurias buvo atvykusi, atsakovės teigimu, ir ieškovo draugė su savo artimaisiais ir tai, apeliantės vertinimu, įgalina spręsti, kad ieškovas buvo atsakovei neištikimas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad atsakovės nurodytos aplinkybės įvyko jau faktiškai nutrūkus šalių santuokiniams ryšiams, nes į teismą dėl santuokos nutraukimo kreiptasi dar tą patį 2013 m. liepos mėnesį. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog nėra objektyvių duomenų nustatyti tiek vieno, tiek kito sutuoktinio kaltei dėl santuokos iširimo, todėl teisiškai pagrįstai konstatavo abipusę sutuoktinių kaltę iširus santuokai (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad abu sutuoktiniai yra reiklios ne tik sau, bet ir kitiems asmenybės, kas išryškina akivaizdų charakterių ir požiūrio į gyvenimo vertybes skirtumą, todėl šalys nesutaria dėl bendro gyvenimo principų, abu skirtingai vertina šeimyninius bendro gyvenimo kriterijus, nevienodai supranta sutuoktinių pareigas. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų įvertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas; nustatęs, kad ieškovas ir atsakovė netinkamai vykdė sutuoktinio pareigas, pagal CK 3.61 straipsnio 2 dalį galėjo pripažinti, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Toks CK 3.60 ir 3.61 straipsnių teisės normų aiškinimas ir taikymas atitinka jų turinį ir neprieštarauja teismų praktikai, todėl naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

CK 3.70 straipsnio 2 dalies norma suponuoja kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio pareigą tokią žalą atlyginti. Tai yra sutartinės atsakomybės rūšis, kai žala atsiranda specifinėje srityje – šeimoje, tarp sutuoktinių, nutraukiant santuoką, kuria buvo įformintas savanoriškas jų susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Tam, kad būtų galima šią civilinę atsakomybę įgyvendinti, be žalos elemento, turi būti nustatytos visos kitos bendrosios atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys bei kaltė (CK6.245-6.250 straipsniai). Atsiradus teisiškai reikšmingai aplinkybei, t. y. sutuoktinio prašymu teismui sprendime konstatavus santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės, kitam sutuoktiniui įstatymas garantuoja teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu. Nesant pagrindo nagrinėjamos bylos atveju spręsti, jog dėl santuokos nutraukimo kaltas vienas iš sutuoktinių, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo.

Dėl turto, kuris yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe

Atsakovė reiškė reikalavimą pripažinti ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, kuriame santuokos metu šeima gyveno, bendrąja jungtine nuosavybe, teigdama, kad jis buvo pagerintas iš esmės. Taip pat atsakovė nurodė, jog bute buvo atliktas kapitalinis remontas, keisti langai, vamzdynai, taip pat, kad remontas buvo atliekamas iš esmės atsakovės pastangomis ir lėšomis, t. y. byloje įrodinėjama, kad ginčo buto vertė išaugo dėl žymaus atsakovės indėlio.

Pirmosios instancijos teismui netenkinus šių atsakovės reikalavimų, atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir visiškai be pagrindo nepripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buto, pakartodama iš esmės tuos pačius priešieškinyje išdėstytus argumentus, jog santuokos metu butas buvo iš esmės pagerintas – pakeisti langai vamzdynai, įrengta virtuvė, butas buvo suremontuotas.

Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Reikalavimas nustatyti, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, asmeninio turto esminio pagerinimo faktinė aplinkybė nustatoma konkrečioje nagrinėjamoje byloje.

Nustatyta, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini) ieškovo įgytas dovanojimo sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 13). Duomenų, kaip teigia atsakovė, jog jis dovanotas su tikslu gyventi šeimai, byloje nėra pateikta. Pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius VĮ „Registrų centras“ duomenis apie buto vidutinę rinkos vertę, jos pokyčius nuo buto dovanojimo ir nustatė, kad buto vertė išaugo daugiau nei du kartus, tačiau sprendė, kad šie vertės pokyčiai įvyko dėl objektyvių priežasčių, t. y. ne tik dėl to, kad butas buvo remontuojamas. Spręsdamas, ar butas buvo remontuotas santuokos metu, iš kokių lėšų tai buvo atliekama, kieno darbu, teismas vertino tai, kad nors bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad jos lėšomis butas buvo kapitaliai remontuotas, ji neįrodė, kad ginčo objektas santuokos metu buvo iš esmės pagerintas bendromis ar vienos atsakovės lėšomis ar darbu. Byloje esantys įrodymai patvirtina (to neneigia ir šalys), kad ginčo objektas santuokos metu buvo remontuojamas, tačiau ieškovas nesutiko, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad butas remontuojant buvo iš esmės pagerintas. Ieškovo ir pirmosios instancijos teismo teigimu, bute buvo atliktas tik einamasis remontas, kuris nepadarė jokios įtakos šiuo metu esančiai buto vertei.

Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog nekilnojamojo turto kainų pokyčiai, kurie įvyko nuo buto įsigijimo iki jo realizavimo (ar kitos aplinkybės), yra visiems žinoma aplinkybė, todėl aplinkybės, jog minėtu laikotarpiu butų kainos kelis kartus padidėjo nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Be to, apeliantės nurodyti buto remonto darbai: langų, grindų dangos pakeitimas, vamzdyno remontas, sienų dažymas, nelaikytini pagerinimais, kokybiškai ar kiekybiškai iš esmės pakeičiančiais daiktą. Kolegijos vertinimu, pripažintina pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė jokiais įrodymais nepagrindė atliktų pagerinimų vertės, įtakojančios buto kainos padidėjimą. Taip pat byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų ir apie tai, kiek atsakovė savo asmeninių lėšų investavo į ginčo buto remontą. Liudytojų parodymai, patvirtinantys aplinkybes, kad bute buvo atliekami remonto darbai, taip pat paaiškinimai dėl skolintų lėšų, nepatvirtina lėšų panaudojimo aplinkybių bei to, kieno lėšomis ir darbu buto remonto darbai buvo atlikti. Dėl nurodytų priežasčių pagrįstai spręsta, kad aplinkybė, jog butas buvo iš esmės pagerintas ir pagerintas iš santuokinių ar atsakovės asmeninių lėšų, yra neįrodyta. Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo butą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Apeliantė nesutinka ir su teismo nustatyta buto verte nurodydama, kad ji yra žymiai didesnė nei teismas sprendė, todėl ji prašo teismo remtis jos pateiktu turto vertinimu siekiant įrodyti, kad turto vertė padidėjo dėl jos asmeninio indėlio ir jai priklauso buto vertės padidėjimo dalis. Dėl nurodytos priežasties apeliantė prašo pakeisti tesimo sprendimą dalyje dėl turto pagerinimo išlaidų jai priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad buto vertės augimas iš dalies yra susijęs su rinkos pokyčiais ir pagerinimų nelaikė esminiais, sudarančiais pagrindą turtą priskirti bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Teismas įvertino eksperto išvadą, kurioje numatyta, kad buto remontas nesudarė esminės reikšmės turto vertei didėti. Apeliantė nesutinka su tokia teismo ir eksperto išvada nurodydama, kad teismas privalo vertinti eksperto išvadą neatsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, o ne remtis viena eksperto išvada. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuotas (CPK 218 straipsnis). Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog ekspertizės išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, todėl ji turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2001; 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-733/2002; 2007 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2007, kt.). Tačiau kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-733/2002). Dėl nurodytos priežasties, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiamą sprendimą priėmęs teismas, pažeisdamas CPK 218 straipsnio nuostatas, teismo paskirtos ekspertizės akte esančioms išvadoms ginčo klausimu suteikė didesnę įrodomąją galią, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal teismo procesiniame sprendime išdėstytus motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, kad ekspertizės akto išvadai suteikta didesnė įrodomoji galia. Pirmosios instancijos teismas sprendime aptarė abi byloje pateiktas specialistų išvadas, nurodė argumentus, kodėl remiasi būtent teismo paskirtos ekspertizės išvada, o ne atsakovės pateikta išvada, be to sprendime vertino ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus byloje esančius įrodymus, taip pat šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nemotyvavo savo sprendimo sumažinti atsakovei priteistiną kompensaciją už turto pagerinimus 50-čia procentų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokia dalimi atsakovė prisidėjo prie turto pagerinimo, t. y. atsakovė neįrodė jos teigiamų aplinkybių dėl turto pagerinimo šaltinių ir jo vertės, todėl, vadovaudamasis teismo paskirto eksperto išvada dėl remonto kainos, eksperto nurodytą kainą padalino lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams ir ją, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažino 50-čia procentų. Tokia išvada apeliacinės instancijos teismo laikytina pagrįsta atsižvelgius į prieš tai aptartas aplinkybes dėl byloje nesančių įrodymų, kieno lėšomis turtas buvo pagerintas, t. y. nustačius, kad atsakovės pateikti sąskaitos išrašai apie pervestas lėšas nepatvirtina fakto, kad būtent tos lėšos buvo investuotos į butą, be to, liko nepaneigtos ir ieškovo nurodomos aplinkybės, kad prie buto remonto darbų finansavimo prisidėjo ir ieškovo motina, be to atsakovės pervedamos lėšos buvo skirtos atsakovės individualios įmonės, registruotos ginčo buto adresu, turimoms skoloms likviduoti. Taip pat įvertintina ir tai, kad pati atsakovė po atlikto remonto bute gyveno su šeima daugiau nei dešimt metų, todėl buto pagerinimai, kokie jie būtų atlikti 2003 metais (šalys dėl šios aplinkybės ginčo nekelia), šiuo metu yra akivaizdžiai nusenę, nusidėvėję. Dėl nurodytos priežasties teismo sprendimas sumažinti atsakovei priteistiną pagerinimų sumą 50-čia procentų laikytinas pagrįstu.

Apeliantė prašė nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321, 322 straipsnius apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui neprivalomas. Nurodytos taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.). Taigi nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga. Atskirajame skunde ir prašyme dėl žodinio bylos nagrinėjimo apeliantė neišdėstė aplinkybių, sudariusių pagrindą skirti žodinį bylos nagrinėjimą, savo prašymą grindė pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumais (neišnagrinėtos visos aplinkybės, neišklausyti visi liudytojai ir pan.), kuris gali būti sprendžiamas pagal CPK XVI skyriaus taisykles, tačiau nesudaro pagrindo organizuoti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo pripažintinas nepagrįstu.

Dėl išdėstytų argumentų teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos 579,24 Eur (2 000 Lt) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnis, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.10 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui S. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus, 24 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginija LozoraitytėArūnas RudzinskasEgidijus Tamašauskas