Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-05-21 · Civilinė byla Nr. e2S-750-934/2020

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-05-21
Bylos Nr.
e2S-750-934/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05897-2020-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Žilvinas Terebeiza
Atsakovas
V. B.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Ruvilana“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-750-934/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05897-2020-2Procesinio sprendimo kategorija 2.1.5.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. B. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-10901-925/2020, kuria tenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Ruvilana“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-10901-925/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ruvilana“ (toliau – ieškovė) ieškinį atsakovei V. B. individualiai įmonei (toliau – atsakovė arba V. B. IĮ) dėl nuomininko teisių bei pareigų perkėlimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Šalies argumentai

2. Ieškovė ieškinyje pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei V. B. IĮ trukdyti ieškovei naudotis kavinės patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), tame tarpe keisti durų užraktą, keisti signalizacijos kodą ir pan., iki teismas išspręs tarp šalių kilusį ginčą.

3. Ieškinyje nurodė, jog atsakovė atsisakiusi atnaujinti 2012-08-01 Negyvenamųjų patalpų ir įrangos nuomos sutartį (toliau – Sutartis) su ieškove ir nesuteikdama jai pirmumo teisės nuomotis ginčo patalpų pažeidė Sutarties 9.2 punktą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.482 straipsnio nuostatas. Ieškovė nurodė, kad į patalpas investavo dideles lėšas, daug išleido kavinės reklamai, o atsakovė dar nepasibaigus nuomos terminui išlaužė patalpų duris, pakeitė spynas ir signalizacijos kodus, atjungė elektros tiekimą, dėl ko ieškovė patiria nuostolių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-03-02 nutartimi tenkino ieškovės UAB „Ruvilana“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo atsakovei V. B. IĮ trukdyti ieškovei naudotis kavinės patalpomis, tame tarpe keisti durų užraktą, keisti signalizacijos kodą ir pan. (1 t., b. l. 10-11). Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:

4.1. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į ginčo pobūdį, į tai, kad ginčo patalpų nuomininkė pareikštu ieškiniu įrodinėja turinti pirmenybės teisę toliau tęsti ginčo patalpų nuomą, teismas vertina, jog nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovei išnuomojus ginčo patalpas tretiesiems asmenims, ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tuo tarpu ieškovė dėl jos iškeldinimo iš nuomotų patalpų, vykdomos veiklos tęstinumo užtikrinimo (tinkamų patalpų tolesnei kavinės veiklai vykdyti suradimo ir pritaikymo) gali patirti nepagrįstai didelių nuostolių. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju iki tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo pareikšto ieškinio reikalavimų užtikrinimui yra faktinis ir teisinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo argumentai

2. Atskiruoju skundu atsakovė V. B. IĮ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartį, kuria teismas patenkino ieškovės UAB „Ruvilana“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir prašo šį klausimą išspręsti iš esmės – visiškai atmesti ieškovės UAB „Ruvilana“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; iš ieškovės UAB „Ruvilana“ atsakovės V. B. IĮ naudai priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 48-54).

3. Atskirojo skundo argumentai, reikšmingi ginčo išsprendimui:

6.1. Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neatsižvelgė, nesiaiškino ir nevertino visų svarbių aplinkybių, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sukeliamų tikrųjų pasekmių. Skundžiama teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota, nes nebuvo išsiaiškintos visos svarbios aplinkybės teisingam procesiniam sprendimui priimti. Nors nutartyje lakoniškai teigiama, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, tačiau teismas visiškai nepasisakė dėl to, kas nagrinėjamu atveju sudaro pakankamą, objektyvų pagrindą taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, kokie objektyvūs duomenys leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas realiai pasunkės ir pan. Priimant skundžiamą nutartį buvo remiamasi tik deklaratyviais ieškovės teiginiais, kad ieškovė turi pirmumo teisę išsinuomoti patalpas, nepažeidė Sutarties sąlygų ir pan. Tačiau šiuo atveju visiškai nebuvo aiškinamasi, ar yra realūs duomenys, pagrindžiantys realią teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę ir ar ieškovės reiškiami reikalavimai yra realūs bei ar yra tikėtinai pagrįsti, kokia tikroji dabartinė faktinė situacija dėl ginčo patalpų. Neatsižvelgta į taikomų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei sukeliamus nuostolius, nesiaiškinta kokiu galiojančiu teisiniu pagrindu ieškovė toliau gali naudotis ginčo patalpomis. Pažymi, kad visa tai lėmė nepagrįstos, nemotyvuotos bei neteisėtos skundžiamos nutarties priėmimą;

6.2. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė savo reiškiamo reikalavimo pagrįstumo. Ieškovės reiškiamas reikalavimas perkelti nuomininko teises ir pareigas pagal sudarytą Sutartį, grindžiamas teiginiais, kad ieškovė turi tiek pagal Sutartį, tiek pagal CK nuostatas pirmumo teisę toliau nuomotis ginčo patalpas, nes visą nuomos laikotarpį nepriekaištingai vykdė visas Sutarties sąlygas. Atsakovė pažymėjo, kad Sutarties 9.2. punkte numatyta, kad, jei nuomininkas per visą nuomos laiką laikysis savo įsipareigojimų, jam bus suteikta pirmenybės teisė atnaujinti Sutartį. Nurodė, kad su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad visą Sutartyje numatytą laikotarpį ieškovė nuolatos pažeidinėjo Sutarties sąlygas, laiku nemokėjo nuomos mokesčio, nevykdė kitų Sutartyje prisiimtų įsipareigojimų. 2015-2017 metais buvo fiksuoti labai dideli ieškovės nuomos mokesčio įsiskolinimai. Ieškovei buvo pasirašytinai įteikti priminimai bei įspėjimai, kuriuose buvo nurodoma, jog ieškovė nuolatos delsia ir vėluoja atsiskaityti už negyvenamųjų patalpų bei įrangos nuomą ir dėl to susidaro didelės nuomos mokesčio skolos: 2015-11-17 pranešimu ieškovei buvo priminta apie susidariusią 4 692,09 Eur skolą; 2015-12-14 – 6 444,09 Eur skolą; 2016-01-05 – 8 196,09 Eur skolą; 2017-05-02 – 3 504 Eur skolą. Be to, Sutarties 4.3 punkte buvo numatyta, kad nuomos mokestis mokamas už kiekvieną būsimą mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 3 dienos. Nurodė, kad ieškovės pateiktame banko sąskaitos išraše matyti, kad beveik visi mokėjimai buvo atliekami pradelsus Sutartyje numatytą terminą atsiskaityti, kas patvirtina, kad ieškovė nuomos laikotarpiu tinkamai nevykdė savo pareigų, nuolat pažeidinėjo Sutarties sąlygas. Taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad pagal Sutartį pradelsus nuomos mokėjimo terminą ieškovė įsipareigojo mokėti 0,5 procentų dydžio delspinigius nuo įsiskolinimo sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kuriuos ji privalėjo be atskiro reikalavimo sumokėti kartu su sekančio mėnesio nuompinigiais, tačiau ieškovė nei karto geranoriškai nesumokėjo sutartyje numatytų netesybų;

6.3. Pažymėjo, kad apie tolimesnius nuomos santykius su ieškove jau buvo pradėta kalbėti 2019 metų vasarą, paaiškinant, kad tokiomis sąlygomis, kokios buvo 2012-08-01 Sutartyje, patalpos nebus toliau nuomojamos, kad nuo 2020 metų vasario mėnesio nuomos kaina bus nemažesnė kaip 4 000 Eur + pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) per mėnesį. Su tuo ieškovė kategoriškai nesutiko, kas leido atsakovei suprasti, kad ieškovė pati savo sprendimu neketina toliau nuomotis ginčo patalpas naujomis nuomos sąlygomis. Nurodė, kad ir 2020-02-10 pakartotinai buvo pažymėta, kad patalpos toliau išnuomojamos už nemažesnę nei 4 000 Eur + PVM per mėnesį nuomos kainą, tačiau ir tuomet ieškovė neišreiškė ketinimo nuomotis šias patalpas už minimą sumą, kas taip pat rodė, kad ieškovė toliau neketina nuomotis ginčo patalpas pakeistomis sąlygomis. 2020-03-03 pasiūlymu patalpų nuomai atsakovė dar sykį pasiūlė ieškovei toliau nuomotis patalpas minėtomis naujomis nuomos sąlygomis, kuriomis šios patalpos jau yra išnuomotos kitam trečiajam asmeniui, tačiau ir šiuo atveju ieškovė neišreiškė sutikimo patalpas toliau nuomotis pakeistomis nuomos sąlygomis. Tai tik patvirtina, kad ieškovė realiai nesiekia toliau nuomotis šių patalpų naujomis sąlygomis, o kartu tai paneigia ieškovės reiškiamo reikalavimo perkelti jai nuomininko teises ir pareigas pagal naują sudarytą nuomos sutartį realumą, todėl šiuo atveju yra nepagrįstai pritaikytos ir taikomos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės;

6.4. Skundžiamoje nutartyje nėra aptariami jokie faktiniai bylos duomenys, kurie pagrįstų grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Nutartyje tik formaliai paminima, kad egzistuoja tokia grėsmė, tačiau kuo konkrečiai ji pasireiškia, kokie faktiniai duomenys leidžia daryti tokią išvadą, nutartyje nėra aptariama. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad ieškovė dar 2019 metų gruodžio mėnesį raštu buvo įspėta, kad Sutartis nebus pratęsta, todėl ieškovė jau tuomet galėjo ieškotis kitų patalpų tolesnei savo veiklai. Be to, kaip minėta, ieškovė tinkamai nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, nuolatos pažeidinėjo Sutarties sąlygas, laiku nemokėjo nuomos mokesčio, nevykdė kitų nuomininko pareigų, todėl ieškovė neturi pirmumo teisės nuomotis ginčo patalpas, o tai kartu rodo, kad nėra jokios grėsmės teismo sprendimo vykdymui. Pažymėjo, kad ieškovė yra iškraustyta iš ginčo patalpų pasibaigus Sutarčiai, ieškovės patalpose turėti daiktai, dalyvaujant antstoliui ir kitiems asmenims, yra iškraustyti iš ginčo patalpų;

6.5. Teismo nutartyje daromos niekuo neparemtos išvados, kad atsakovei išnuomojus ginčo patalpas tretiesiems asmenims, ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovė pažymėjo tai, kad naujomis sąlygomis ginčo patalpos naujiems nuomininkams buvo išnuomotos dar iki ieškovei kreipiantis į teismą. Ieškovės ir atsakovės sudaryta Sutartis yra pasibaigusi, suėjus numatytam terminui. Ieškovės ginčo patalpose buvę daiktai buvo iškraustyti dar iki teismui pritaikant ginčijamas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės negali būti įgyvendinamos, kadangi ieškovė šiuo metu neturi jokio teisinio ir teisėto pagrindo naudotis ginčo patalpomis. Ginčo patalpos naujomis nuomos sąlygomis yra išnuomotos naujam nuomininkui. Būtent naujasis nuomininkas, o ne ieškovė, yra teisėtas ginčo patalpų naudotojas, todėl nustatytas atsakovės įpareigojimas netrukdyti ieškovei patekti į patalpas yra realiai neįgyvendinamas bei pažeidžia naujojo patalpų nuomininko teises ir teisėtus interesus;

6.6. Ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės vertinimu, yra ne kas kita, o siekis be teisėto pagrindo apriboti atsakovės teises bei tokiu būdu šioje byloje įgyti nepagrįstą pranašumą atsakovės atžvilgiu, tai sudaro pagrindą teigti apie ieškovės piktnaudžiavimą savo subjektinėmis teisėmis, todėl turėtų būti pripažinta, kad išdėstyti ieškovės reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismo turėjo būti netenkinami, ieškovei nepagrindus realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo;

6.7. Pirmosios instancijos teismas uždraudė atsakovei trukdyti ieškovei naudotis kavinės patalpomis, tačiau nutartyje nenurodė ir nesiaiškino, kokiu tikslu ieškovė ketina patekti į ginčo patalpas, kokiu pagrindu ieškovė ketina toliau naudotis ginčo patalpomis. Lieka neaišku, ar pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas sudaro sąlygas ieškovei ginčo patalpomis naudotis neatlygintinai, nes, kaip minėta, ieškovė nesutinka su pakitusiomis nuomos sąlygomis, nesutinka mokėti padidinto nuomos mokesčio. Taigi, pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis sudaromos sąlygos pažeisti patalpų savininkų teises ir teisėtus interesus, kilti atsakovei dideliems nuostoliams, o tai rodo akivaizdų pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumą;

6.8. Atkreipė dėmesį į pačios ieškovės veiksmus, kuomet pasibaigė Sutarties terminas, Sutartis nebuvo šalių pratęsta. 2020-02-18 ieškovei pakartotinai pranešus, kad Sutartis pasibaigia 2020-02-19 bei prašoma tą pačią dieną atlaisvinti patalpas ir jas perduoti patalpų savininkui, ieškovė šį pranešimą ignoravo ir patalpų savininkui neperdavė, todėl atsakovės atstovai, pasitelkę antstolį bei įmonę, teikiančią spynų atrakinimo paslaugas, pateko į ginčo patalpas. 2020-02-19 pranešimu atsakovė ieškovei pakartotinai nurodė, kad ieškovė jai priklausantį turtą iš ginčo patalpų privalo išsivežti iki 2020-02-23, o į ginčo patalpas patekti be savininko žinios yra griežtai draudžiama. Tačiau ieškovė ignoravo ir šį atsakovės pranešimą, savavališkai, neturint jokio teisėto ir galiojančio pagrindo, pažeidžiant patalpų savininko teises ir interesus pateko į ginčo patalpas, savavališkai pakeitė ginčo patalpų užraktus, signalizacijos kodus ir iki 2020-02-25 savavališkai ginčo patalpose vykdė komercinę veiklą. Pažymėtina, kad ieškovė ir toliau ignoravo atsakovės prašymus atlaisvinti ginčo patalpas, išsivežti iš patalpų jai priklausančius daiktus ir produkciją, kadangi ginčo patalpomis ieškovė toliau naudojasi neturint jokio teisėto pagrindo, toks neteisėtas ginčo patalpų tolimesnis naudojimas kiekvieną dieną sukėlė atsakovei didelius nuostolius.

4. Atsakovė su atskiruoju skundu nesutiko, prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais (1 t., b. l. 104-107):

5.1. Nesutikto su atsakovės teiginiu, jog ieškovė nepagrindė savo reiškiamo reikalavimo pagrįstumo ir nepateikė jokių esminių motyvų ir įrodymų, pagrindžiančių tokio prašymo pagrįstumą. Nurodė, kad ieškovė kartu su ieškiniu teismui pateikė atsakovės 2019-12-04, 2020-02-11 raštus, iš kurių matyti, jog atsakovė atsisakė atnaujinti Sutartį net nesvarstant Sutartyje šalių aptartos nuomininko pirmumo teisės išsinuomoti patalpas pasibaigus Sutarties galiojimo laikui, tuo pažeidžiant tiek Sutarties 9.2 punktą tiek CK 6.482 straipsnio 2 dalies nuostatas. Taip pat ieškovė pateikė teismui duomenis apie tai, kad ji investavo į kavinę didelę sumą lėšų ją įrengiant (remontui investavo 19 208,83 Eur sumą, papildomai įrangai skyrė 5 228,00 Eur sumą), labai daug skyrė resursų kavinę reklamuojant, sukūrė kavinės „Špunka“ įvaizdį, pritraukė beveik 1000 klientų. Be viso to, ieškovė pateikė teismui duomenis apie faktiškai sumokėtas įmokas už nuomą, kas patvirtina, jog ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus ir visą nuomos terminą laiku mokėjo nuomos mokestį. Be to, nurodė, kad atsakovės teiginiai apie 2015-11-17, 2015-12-14, 2016-01-05 ir 2017-05-02 susidariusius įsiskolinimus, kurie galėtų paneigti ieškovės pirmumo teisę, yra nepagrįsti, nes atsakovė neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog nepaisant teigiamų įsiskolinimų, ieškovė ir atsakovė 2017-09-25 sudarė naują susitarimą, kuriuo buvo nustatytas naujas nuomos terminas (iki 2020-02-19), o susitarimo 3 dalis nustatė, kad kiti Sutarties punktai lieka nepakitę ir jokių pretenzijų ar reikalavimų dėl vykdytinų atsiskaitymų ieškovė iš atsakovės nėra gavusi;

5.2. Negalima laikyti sąžiningu 2020-03-03 atsakovės pateikto pasiūlymo, po to, kai atsakovė, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, organizavo ieškovės turto iškraustymą apie tai nepranešus ieškovei. Dėl šių priežasčių yra visiškai nepagrįsti atsakovės teiginiai apie tai, jog ieškovė prarado bet kokį teisėtą suinteresuotumą toliau naudotis ginčo patalpomis, nes po to, kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios ieškovei trukdyti ieškovei naudotis patalpomis, atsakovė tokius veiksmus vis tiek atliko ir iškraustė ieškovę, todėl iš neteisėtų atsakovės veiksmų negali kilti teisėti padariniai. Be to, atsakovė patvirtina, kad ginčo patalpos naujiems nuomininkams buvo išnuomotos dar iki galiojančios Sutarties sudarymo, kas rodo galimo susitarimo su konkuruojančiais asmenimis egzistavimą, tokiu būdu neteisėtai perimant ieškovės sukurtą ir vykdomą verslą;

5.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagal ieškovės pateiktus įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, tik preliminariai vertino ieškovės pareikštus reikalavimus, taigi, nesprendė ir nevertino pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Taip pat pažymėjo ir tai, kad grėsmę dėl galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galėtų kelti jau vien faktas, kad ieškovei negalint vykdyti veiklos ir negaunant pajamų bus patirti dideli nuostoliai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 straipsnis).

3. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020-05-05 nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, civilinę bylą nutraukė ir atsižvelgiant į šalių prašymą panaikinto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas tenkino šalių prašymą tiek dėl taikos sutarties patvirtinimo, tiek dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei nesant byloje duomenų, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-05-05 nutartis šalių būtų apskųsta apeliacine tvarka, spręstina, jog skundžiama nutartis negali būti apeliacijos objektu (CPK 13 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų nevertina, o apeliacinį procesą, pradėtą pagal apeliantės atskirąjį skundą, nutraukia (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsniu, 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi bei 338 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį procesą pagal atsakovės V. B. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-03-02 nutarties nutraukti.

Teisėjas Žilvinas Terebeiza