Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Ž. ir atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. Ž. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisingos kompensacijos už visuomenės poreikiams paimamą turtą nustatymą ir nepagrįstai ieškovės praradimus vertino vadovaudamasis 1996 m. buto verte. Iš ieškovės ieškinio reikalavimo (atsakovei sumokėjus kompensaciją, minėtą turtą priteisti atsakovei) akivaizdu, kad turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūra iki šiol nėra baigta, nes iki šiol nekilnojamojo turto nuosavybė registruota ieškovės vardu. Atsižvelgiant į tai, teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą atitiktų 28 000 Eur dydžio kompensacija, kuri atitinka buto vertę civilinės bylos nagrinėjimo dieną (2016 m. sausio 1 d.) ir kuri iš tiesų atspindi prarasto turto vertę šio turto nuosavybės praradimo dieną.Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino ir klausimą dėl kompensacijos dydžio (nurodydamas, kokiai dienai turi būti atliekamas paimto visuomenės poreikiams turto vertinimas), padarė visiškai priešingas išvadas, tokiu būdu pažeisdamas teismo pareigą tinkamai argumentuoti sprendimą, daryti išvadas remiantis logikos dėsniais ir vidiniu įsitikinimu. Teismas nurodė, kad paimamo visuomenės poreikiams turto vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis turi būti artimiausias institucijos sprendimo paimti turtą visuomenės poreikiams priėmimo dienai, kadangi būtent institucijos sprendimo priėmimo dieną ieškovei tampa žinoma apie jos kaip savininkės teisių ribojimą į konkretų jos turėtą turtą. Tuo tarpu spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo teismas nurodė, jog ieškovė ieškinio senaties ginti savo pažeistą teisę nėra praleidusi, nes tik priėmus Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą 2008 m. gruodžio 15 d. civilinėje byloje Nr. 2-520-435/2008 suprato, kad atsakovės atlikti veiksmai iš tiesų pažeidė jos teises. Taigi tik 2008 m. gruodžio 15 d. pripažintina ieškovės sužinojimo apie jos kaip savininkės teisių pažeidimą diena, todėl vadovaujantis tokia teismo motyvacija, buto vertė turėjo būti nustatinėjama ne anksčiau nei šią dieną, o priešinga išvada (vertinant 1996 m. buto vertę) pažeidė ieškovės teises.Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė butą nusipirko už savo lėšas ir kad jai už paimtą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kompensacija nebuvo sumokėta. 1990 m. kovo 6 d. ieškovės atžvilgiu buvo priimtas sprendimas suteikti jai butą (duomenys neskelbtini). Prie minėto sprendimo pridėtos pažymos 65 punkte yra aiškiai nurodyta, kad ieškovei A. Ž. šis butas suteikiamas dėl to, kad ji keliama iš (duomenys neskelbtini) valdos, t. y. minėtas sprendimas suteikti ieškovei butą (duomenys neskelbtini), buvo priimtas, kaip kompensacija už paimamą jos nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Taigi tuometinė kompetentinga institucija atliko būtinus veiksmus – priėmė sprendimą suteikti butą ieškovei, aiškiai įvardijant to tikslą – iškeliant A. Ž. iš (duomenys neskelbtini).Teismas konstatavo, kad ieškovė butą (duomenys neskelbtini), įgijo visai kitais pagrindais, t. y. jį privatizuojant, tačiau neatsižvelgė į tai, kad pati ieškovė pasirinko būtent tokį buto įgijimo būdą, pati savo valia pateikusi pareiškimą leisti pirkti butą ir už jį sumokėti bendra tvarka, vykdant butų privatizavimą, nors jos atžvilgiu jau buvo priimtas sprendimas dėl to paties buto suteikimo.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog A. Ž. nebuvo tinkamai kompensuota, privatizavimo komisijai buvo žinoma, kadangi buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 1992 m. balandžio 14 d., o teismo nurodytas Kauno medicinos akademijos raštas Nr. 124, informuojantis Kauno miesto savivaldybės privatizacijos tarnybą, kad A. Ž. Kauno medicinos akademija nesumokėjo kompensacijos, buvo parengtas 1993 m. kovo 29 d., t. y. po buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kas patvirtina, kad tokia informacija Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybai buto privatizavimo procedūros metu nebuvo žinoma.Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų, susijusių su tuo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija nereiškia jokių pretenzijų bei nepretenduoja į ieškovės turimą nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdybos 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis Nr. 301-v de jure ir de facto nebuvo įgyvendintas, ginčo statinių nuosavybės teisės registruotos ieškovės vardu, atsakovė nepretenduoja į ginčo turtą, todėl ji negali būti įpareigota sumokėti už turtą, kuris priklauso ieškovei, kurio neperims ir nereiškia tokios valios.Teismas nepagrįstai priteisė sprendime nurodytą pinigų sumą pagal buto (duomenys neskelbtini), rinkos vertę. Neteisinga priteisti pinigų sumą už butą pagal tam tikru laikotarpiu nustatytą vidutinę rinkos vertę, kai butą ieškovė įgijo iš savo asmeninių lėšų, už jį sumokėjo dar 1992 m. balandžio 14 d. ir nuo to laiko juo naudojosi. Atsakovei sumokėjus priteistą pinigų sumą, nustatytą pagal rinkos vertę, tai būtų prilygintina pirkimo–pardavimo sandoriui savo esme, tačiau atsakovė neperka buto bei neįgytų nuosavybės teisės į jį. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog gali būti sprendžiama tik dėl tos kompensacijos, kas buvo sumokėta už buto įsigijimą, t. y. grąžinama ta pinigų suma, kurią ieškovė sumokėjo ir kurią gavo tuometinė institucija, vykdžiusi butų privatizavimą. Jei teismas sprendė, kad šį butą ieškovė turėjo gauti neatlygintinai, t. y. be pagrindo sumokėjo pinigus, jį įsigyjant, tai tik šią pinigų sumą teismas ir gali priteisti iš atsakovės.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, padaręs išvadą, kad ieškinio senatis nėra praleista. Ieškinį dėl tariamai pažeistų teisių ieškovė pareiškė 2014 m. rugsėjo 12 d., t. y. nuo 1991 m. iki ieškinio pareiškimo ieškovė nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teises, jeigu laikė, kad jos buvo pažeistos. Ieškovė neįrodė, kad ji siekė ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą, o turėjo tai padaryti, jei manė, kad savivaldybės institucijos neveikimu atsisako atlikti tam tikrus veiksmus.Teismas nepagrįstai savo išvadą, kad ieškinio senatis nėra praleista, motyvavo teisminiais ginčais, vykusiais 2008-2016 metais, bei ta aplinkybe, kad tik 2014-08-14 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Kauno miesto skyriaus vedėjo įsakymo Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-741 pagrindu buvo nutraukta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudos teisė. Šios aplinkybės nėra susiję su ieškinio senaties skaičiavimu ar jo praleidimo pateisinimu ieškovės atžvilgiu. 2008-2016 m. teisminiai ginčai vyko ne ieškovės iniciatyva, t. y. ne ji pati kreipėsi į teismą ginti savo tariamai pažeistų teisių, o žemės sklypo panaudos teisės nutraukimas taip pat niekaip negalėjo daryti įtaką ieškovės suvokimui, kad jos teisės yra tariamai pažeistos, ar apriboti jos kreipimąsi į teismą, kadangi panauda buvo sudaryta su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, o ne su ieškove.Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir atsakovės apeliacinio skundo argumentais ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Atsiliepime nurodo analogiškus argumentus, kaip ir savo apeliaciniame skunde, papildomai teigia, jog 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis yra galiojantis ir nenuginčytas, sprendimas dėl ginčo turto nuosavybės teisės buvo priimtas minėto potvarkio pagrindu, tik šis faktas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad ieškovės nuosavybės teisė į turto (duomenys neskelbtini), dalį nebuvo paimta potvarkio pagrindu ir jo priėmimo metu bei nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, kad kompensacijos dydis turėtų būti skaičiuojamas pagal bylos nagrinėjimo metu fiksuotą buto rinkos vertę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Byloje nustatyta, kad ieškovei A. Ž. nuosavybės teise priklausė ir tebepriklauso 2/9 gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Kauno miesto valdybos 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Nr. 301-v „Dėl žemės sklypo suteikimo Kauno medicinos akademijai“ buvo nuspręsta paimti 448 kv. m valdą (duomenys neskelbtini) iš potvarkyje nurodytų asmenų, tarp jų ir iš ieškovės A. Ž., o Kauno medicinos akademija įpareigota sumokėti potvarkyje išvardintiems asmenims už paimtuose sklypuose esančius pastatus, želdinius ir įrenginius pagal paskirtos komisijos įkainojimo aktą. Taip pat nustatyta, kad anksčiau 1990 m. kovo 6 d. Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 101 buvo nuspręsta suteikti A. Ž. 5 asmenų šeimai 3 kambarių 37,70 kv. m gyvenamojo (63,29 kv. m. bendrojo) ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1992 m. balandžio 14 d. Kauno miesto valdyba su ieškove A. Ž. sudarė sutartį, pagal kurią ji nupirko šį trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumokėdama 2 659 rublius grynais pinigais, o likusią 19 143 rublių sumą valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos už visuomenės poreikiams paimtą A. Ž. nuosavybės teise priklausiusį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), 28 000 Eur kompensaciją, grindžiamą dabartine ieškovės įgyto buto verte, o atsakovei sumokėjus kompensaciją, minėtą turtą priteisti atsakovei. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei A. Ž. iš atsakovės 11 779 Eur kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą nuosavybės teise priklausiusį turtą (duomenys neskelbtini), o išmokėjus kompensaciją leido A. Ž. vardu registruotą turtą registruoti Kauno miesto savivaldybės vardu. Teismas sprendė, kad ieškovei už visuomenės poreikiams paimtą turtą nebuvo atlyginta, todėl priteisė kompensaciją, kurios dydį nustatė pagal ieškovės įgyto turto (buto) vertę, nustatytą artimiausiu turto paėmimo momentui laikotarpiu, t. y. pagal 1996 m. nustatytą buto vidutinę rinkos kainą – 40 672 Lt (11 779,43 Eur).Su priimtu teismo sprendimu nesutinka tiek ieškovė A. Ž., tiek atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija. Ieškovė nesutinka su nustatytu kompensacijos dydžiu, kadangi, jos nuomone, teismas neteisingai sprendė, kad buto vidutinė rinkos vertė nustatytina pagal 1996 m. duomenis, o ne pagal turto rinkos vertę teismo sprendimo priėmimo dieną. Atsakovė ginčija ieškovės teisę į kompensaciją, kadangi ieškovei buvo kompensuota suteikiant butą, o butas buvo privatizuotas pačios ieškovės valia, be to, atsakovė nepretenduoja į ieškovės turėtą turtą, o 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis Nr. 301 nebuvo įgyvendintas. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė kompensaciją pagal buto (duomenys neskelbtini) rinkos vertę ir nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį.

Dėl ieškovės teisės į kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą nekilnojamąjį turtą

Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovei už visuomenės reikmėms paimtą jos nekilnojamąjį turtą jau yra kompensuota, nes jai buvo suteiktas butas (duomenys neskelbtini). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovei už paimtą iš jos nuosavybę nėra atlyginta. Kauno miesto valdybos 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Nr. 301-v „Dėl žemės sklypo suteikimo Kauno medicinos akademijai“ buvo nuspręsta paimti 448 kv. m valdą (duomenys neskelbtini) iš potvarkyje nurodytų asmenų, tarp jų ir iš ieškovės A. Ž., o Kauno medicinos akademija įpareigota sumokėti potvarkyje išvardintiems asmenims už paimtuose sklypuose esančius pastatus, želdinius ir įrenginius pagal paskirtos komisijos įkainojimo aktą. Tai reiškia, kad ieškovei turėjo būti kompensuota už jai priklausiusį turtą būtent kompensacijos išmokėjimo būdu. Duomenų, kad būtų paskirta komisija ir ji būtų pasirašiusi įkainojimo aktą, byloje nėra pateikta, kaip ir nėra įrodymų, kad kokia nors kompensacija ieškovei būtų buvusi išmokėta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomajam komitetui 1990 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 101 nusprendus A. Ž. šeimai suteikti butą, esantį (duomenys neskelbtini), jai tokiu būdu nebuvo atlyginta už paimtą nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. Ž. šį butą nuosavybėn įgijo 1992 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, t. y. atlygintinai už savo lėšas, o ne neatlygintinai. Atsakovės argumentai, kad prie Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 6 d. sprendimo Nr. 101 esančioje pažymoje yra duomenų, jog butas ieškovei buvo suteiktas dėl to, kad ji buvo keliama iš A. Puškino g. buvusios valdos, jokiu būdu nepatvirtina, kad ieškovei buvo sumokėta 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Nr. 301-v numatyta kompensacija už pastatus, želdinius ir įrenginius pagal paskirtos komisijos įkainojimo aktą. Pažymėtina, kad potvarkis dėl kompensavimo būdo buvo priimtas tuomet, kai butas ieškovei jau buvo suteiktas. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad potvarkio, kuriame buvo nuspręsta dėl atlyginimo už paimtuose sklypuose esančius pastatus, želdinius ir įrenginius pagal paskirtos komisijos įkainojimo aktą, priėmimo metu galiojusio Butų kodekso 136 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu griaunami piliečių asmeninėje nuosavybėje esantys gyvenamieji namai dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams, šiems piliečiams, jų šeimų nariams, taip pat nuolat šiuose namuose gyvenantiems kitiems piliečiams pagal nustatytas normas suteikiami butai valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose. Be to, gyvenamųjų namų savininkams jų pačių pasirinkimu arba išmokama nugriaunamų namų, statinių ir įrenginių vertė, arba suteikiama teisė naudoti šių išardytų namų, statinių ir įrenginių medžiagas savo nuožiūra. Tai reiškia, kad buvo atlyginama, ne tik suteikiant butą valstybinio ar visuomeninio butų fondo namuose, bet ir atlyginant nugriaunamų namų, statinių ir įrenginių vertę. Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė nepretenduoja į ieškovės A. Ž. turimą nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini) ir dėl šio turto nereiškia jokių pretenzijų, pripažintini nereikšmingais ir iš esmės nepagrįstais. Kauno miesto valdybos 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkis Nr. 301-v, dėl kurio atsakovei kyla pareiga išmokėti ieškovei kompensaciją, nėra panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, todėl atsakovei kyla pareiga jį vykdyti. Byloje nustatyta aplinkybė, kad tiek Kauno medicinos universitetas, tiek Kauno miesto savivaldybės administracija siekė įregistruoti potvarkiu visuomenės poreikiams perimtą turtą, taip pat duomenys apie valstybinės žemės panaudos teisės nutraukimą žemės sklype (duomenys neskelbtini) (2014 m.) rodo, kad turto paėmimo procedūra buvo pradėta, tačiau iki šiol nėra baigta, nes kompensacija ieškovei A. Ž. nėra išmokėta.Potvarkio paimti žemės sklypus su gyvenamaisiais namais, želdiniais ir įrenginiais metu galiojusio 1964 m. redakcijos CK 163 straipsnis numatė, kad valstybei paimti turtą iš savininko visuomenės poreikiams, išmokant jam turto vertę (rekvizicija), taip pat valstybei neatlygintinai paimti turtą kaip sankciją už teisės pažeidimą leidžiama tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Turto paėmimas iš savininko valstybės arba visuomenės reikalams ir tinkamas atsiskaitymas su savininku kartu reiškia ir nuosavybės teisės į turėtą turtą pasibaigimą (1964 m. CK 163 straipsnis). Taip nuosavybės teisės pasibaigimo pagal pirmiau nurodytus teisės aktus klausimas aiškinamas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1162/2000; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2009). Todėl atsakovė pradėjusi turto paėmimo procedūrą privalo ją ir tinkamai užbaigti, t. y. turi atlyginti už paimtą turtą.

Dėl kompensacijos dydžio nustatymo

Pirmosios instancijos teismas kompensacijos dydį nustatė pagal ieškovės įgyto buto vidutinę rinkos vertę 1996 m., tai vertindamas, kaip jos galimybę įsigyti analogišką turtą vietoje prarasto turto, taip pat atsižvelgęs į tai, kad byloje nepateikus įrodymų nėra galimybės nustatyti turto vertę. Su tokiu kompensacijos nustatymo būdu nesutinka tiek ieškovė, tiek atsakovė. Ieškovė ginčija buto vertės nustatymo momentą, o atsakovė, kad teismas nepagrįstai kompensaciją nustatė pagal buto rinkos vertę, o ne pagal ieškovės turėtas šio buto įsigijimo išlaidas. Kolegija mano, kad teismo pasirinktas ieškovei išmokėtinos kompensacijos nustatymo būdas neatitinka nei teisės aktų reikalavimų, nei pripažintinas pagrįstu. Pirmiausia, ieškovei turi būti atlyginta už jai nuosavybės teise priklausiusį ir visuomenės poreikiams paimtą turtą, o tai yra 2/9 dalys gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo išvados, kad kompensacija nustatytina pagal ieškovės įgytą analogišką turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), nėra motyvuota ir pagrįsta. Ieškovės butas nėra įgytas už lėšas, gautas nusavinus turtą, be to, buto bendrasis plotas yra kur kas didesnis už jai priklausiusį plotą nusavintame name, skirtingas ir jų nusidėvėjimo laipsnis, vieta ir pan. Atsižvelgiant į tai, negalima pripažinti, kad ieškovės nusavinta turto dalis yra lygiavertė jos įsigyto naujo buto vertei, todėl kompensacijos dydis turėjo būti nustatytas pagal nusavinto turto rinkos vertę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė iš savininko gali būti paimama tik tada, kai ji būtina visuomenės poreikiams ir kai už ją teisingai atlyginama. CK 4.93 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant, o 4.100 straipsnio 2 dalyje – kad paėmus daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams daikto (turto) savininkui atlyginama pinigais to daikto (turto) rinkos kaina. Taigi atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti nustatytas teisingas. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata reiškia ir tai, kad asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, jog nustatytas atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei.Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra konstatuota, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe ribojimas (Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 1 protokolo 1 straipsnis) turi nustatyti teisingą bendrojo visuomenės intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų pagrindinių asmens teisių apsaugai, pusiausvyrą. Turi egzistuoti pagrįstas naudojamų priemonių ir priemone (kurią taikant atimamas asmens turtas) siekiamo tikslo proporcingumo ryšys (žr. 2012 m. spalio 25 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Vistinš ir Perepjolkins prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71243/01 § 108; 2006 m. kovo 29 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (Nr. 1), pareiškimo Nr. 36813/97, § 93). Tais atvejais, kai asmens turtas buvo nusavintas, turi būti nustatyta procedūra, užtikrinanti visa apimantį ekspropriacijos padarinių įvertinimą, įskaitant kompensacijos sumos, derančios su nusavinto turto verte, priteisimą, asmenų, turinčių teisę į kompensaciją, nustatymą ir bet kokių kitų su nusavinimu susijusių klausimų išsprendimą. Kompensacijos suma paprastai turi būti apskaičiuojama remiantis turto verte, buvusia nuosavybės praradimo dieną (žr. 2009 m. gruodžio 22 d. Didžiosios Kolegijos sprendimą byloje Guiso-Gallisay prieš Italiją (teisingas atlyginimas), pareiškimo Nr. 58858/00, § 94-95;Vistinš ir Perepjolkins,§ 111). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį pateisinamą ne visos paimamo turto vertės kompensavimą (vis dėlto disproporcija negali būti pernelyg didelė) gali nulemti įvairios aplinkybės, pavyzdžiui, turto pobūdis (neįmanoma objektyviai nustatyti tikrosios turto vertės dėl valstybei priklausančių išimtinių pirkimo teisių ir pan.), asmens investicijų, susijusių su paimamu turtu, nebuvimas ir kt. (žr., pvz., cituotą Vistinš and Perepjolkins).Nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams tenkinti yra vientisas procesas, kuriame tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų požiūriu gali būti svarbus tiek jo pradžios, tiek pabaigos momentas. Šiame procese svarbu tinkamai įvertinti praėjusio laiko (žr. 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimą byloje Barbara Wisniewska prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 9072/02), nepagrįstų delsimų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje Theodossiou Ltd prieš Kiprą, pareiškimo Nr. 31811/04, par. 17) padarinius asmeniui.Atsižvelgiant į tokią EŽTT praktiką, nagrinėjamu atveju svarbus yra tiek teisinis, tiek faktinis nuosavybės paėmimo (nuosavybės praradimo) laikas. Byloje nustatyta, kad ieškovės turtas buvo nusavintas Kauno miesto valdybos 1991 m. lapkričio 19 d. potvarkiu Nr. 301-v, ieškovei dar 1990 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. 101 buvo suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo ji naudojosi ir 1992 m. privatizavo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovė nuo potvarkio paimti jos nuosavybę visuomenės poreikiams būtų naudojusi nusavintu turtu. Turtas šiuo metu yra sunykęs, kas nustatyta ir įsiteisėjusiame Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-250-435/2008, todėl nėra galimybės nustatyti jo rinkos vertę tiek turto paėmimo metu, tiek šiuo metu, tačiau ieškovė, kaip buvusi jo savininkė, bet kuriuo atveju turi teisę gauti kompensaciją už jį. Atsižvelgdama į tai kolegija sprendžia, kad turto paėmimo momentas nustatytinas jo faktinio paėmimo metu, t. y. potvarkio nusavinti turtą priėmimo dieną, o atsižvelgiant į tai, kad kompensacija neišmokėta iki šiol dėl atsakovės neveikimo, turto vertė nustatytina pagal turimus nusavinto turto vidutinės vertės duomenis, t. y. pagal byloje pateiktą Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašą, pagal kurį ieškovės 2/9 nusavinto turto dalių vidutinė rinkos vertė 2011 m. buvo 50 700 Lt arba 14 685,70 Eur ( 221 000 Lt + 2 270 Lt + 4 880 Lt = 228 150 Lt : 9 x 2). Nei ieškovė, nei atsakovė, privalėjusios vykdyti įrodinėjimo pareigą (CPK 178 straipsnis), nėra pateikusios įrodymų apie kitokią paimto turto rinkos vertę, be to, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad ginčo turtas faktiškai nėra išlikęs, o nuo potvarkio priėmimo praėjo itin ilgas laikotarpis, spręstina, kad byloje kitų įrodymų surinkimo galimybių faktiškai nebėra.Dėl nurodytų aplinkybių teismo sprendimo dalis, nustatanti kompensacijos dydį, keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), padidinant ieškovei priteistą kompensaciją už visuomenės poreikiams paimtą turtą iki 14 685,70 Eur.

Dėl ieškinio senaties

Pirmosios instancijos teismas atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį laikė nepagrįstu, kadangi nustatė, kad šis terminas nėra praleistas, nes ginčai dėl šio turto vyko 2008-2016 m. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties eiga skaičiuotina nuo 1991 m., kai buvo priimtas potvarkis dėl turto paėmimo visuomenės reikmėms. Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o šio straipsnio 4 dalyje – kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.Ginčas tarp šalių vyksta dėl kompensacijos už visuomenės reikmėms paimtą turtą išmokėjimo, kurios išmokėjimas yra turto paėmimo visuomenės reikmėms proceso baigiamasis aktas. Todėl paėmus ieškovei priklausantį turtą visuomenės poreikiams, kol už jį nėra atlyginta šis procesas nėra baigtas. Kompensacijos išmokėjimas yra asmens, paėmusio turtą, pareiga, todėl jos nevykdymas ilgą laiką reiškia, kad daromas trunkamasis pažeidimas ir ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tokių veiksmų ir atsakovės neveikimo prasideda kiekvieną dieną. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas iš esmės teisinga, tik netinkamai pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pakeitus sprendimą dėl kompensacijos dydžio, keistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės reikalavimai patenkinti 52 %, todėl ieškovei sumokėjus 331 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir pirmosios instancijos teisme turėjus 579,24 Eur atstovavimo išlaidas, iš atsakovės ieškovei priteistina 473,32 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (331 Eur + 579,25 Eur = 910,24 Eur x 52 %). Ieškovė A. Ž. paduodama apeliacinį skundą sumokėjo 31 Eur žyminį mokestį, o likusi 334 Eur žyminio mokesčio dalis buvo atidėta iki sprendimo priėmimo apeliacine tvarka. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, padidinus kompensaciją 2 906,70 Eur suma (14 685,70 Eur – 11 779 Eur), t. y. 18 %, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas sumokėtas žyminis mokestis – 31 Eur, kuris neviršija proporcingai patenkintos apeliacinio skundo dalies, o iš atsakovės – valstybei priteistinas žyminis mokestis atmestos apeliacinio skundo dalies apimtyje, t. y. 273,88 Eur (334 Eur x 82 %).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas kompensacijos dydis, pakeisti ir priteistos iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovei A. Ž. kompensacijos dydį padidinti nuo 11 779 Eur iki 14 685,70 Eur.

Pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių ir priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovei A. Ž. 473,32 Eur bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme.

Papildomai priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovei A. Ž. 31 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, o iš ieškovės A. Ž. – valstybei 273,88 Eur atidėtą žyminį mokestį, jį sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke Swedbank, įmokos kodas 5660.

Likusios sprendimo dalies nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.