Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.5.; 2.2.4.3.; 2.3.6.3.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2015 m. vasario 26 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo G. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus Telšių rajono apylinkės teismo 2012-10-02 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, G. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. R. civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistųjų A. G. ir G. Z. solidariai 3000 Lt nukentėjusiajai M. R. turtinės žalos atlyginimui.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista A. G., tačiau nuosprendis jos atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Z. nuteistas už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su ten pat laisvės atėmimo bausmę atliekančiu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir A. G., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2013-10-18, 19 val. 51 min., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui iš mobilaus ryšio telefono, kuriame buvo įdėta SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), paskambinus M. R. į fiksuoto ryšio telefoną, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir melagingai prisistačius policijos tyrėju, melagingai pranešus, kad jos anūkui J. R. atsitiko nelaimė, t. y., kad jis sužalojo mergaitę ir mergaitei reikia atlyginti padarytą žalą, sumokant 3000 litų, o pinigų paimti atvažiuos sužalotosios mergaitės sesuo, bei nurodžius M. R. susirašyti žalos atlyginimo sutikimo raštą, jis, veikdamas pagal bendrą susitarimą su šiuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tą pačią dieną, apie 18 val. iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto telefono numerio paskambino A. G., su ja sutarė, kad ši nueis pas M. R. į namus, adresu: (duomenys neskelbtini), ten melagingai prisistatys nukentėjusiosios mergaitės seserimi D. P., iš M. R. paims 3000 litų ir pasirašys žalos atlyginimo sutikimo rašte, kurį jai paduos M. R., ko eigoje, A. G. tą pačią dieną, apie 20 val. 10 min. nuėjus į M. R. namus, esančius minėtu adresu, ir pagal jų susitarimą iš M. R. paėmus 3000 Lt, tokiu būdu, apgaule, savo, A. G. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto bendrininko naudai įgijo M. R. turtą – 3000 litų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Z. prašo bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes teismas, nagrinėdamas bylą, padarė daug procesinių pažeidimų dėl to buvo šališkas. Teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 91-92 straipsnių nuostatas, nes byloje nėra daiktinių įrodymų (telefono, SIM kortelės), balso įrašo ekspertizės, o kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Taip pat teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 301 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, nes nutartyje (turėjo būti nuosprendyje) surašyta tai, kas nebuvo nagrinėta teismo posėdyje. Pastebi, kad pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiąjį teismą ir BPK byloje negali būti neaiškumų arba įrodymų trūkumų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl G. Z. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jame išdėstyti būtent teisme duoti kaltinamųjų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, taip pat nurodyti įrodymai, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje. Tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuosprendį teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, todėl nepagrįstas apelianto skundo teiginys, jog nuosprendyje surašyta tai, kas nebuvo nagrinėta teismo posėdyje. Be to, be pagrindo G. Z. skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatas. Minėta įstatymo norma numato, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymais, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Iš bylos matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklausiami asmenys, kuriems būtų taikomas anonimiškumas.

Apeliantas skunde teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, tačiau nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis nesukonkretino, nenurodė, kas kaltinamajame akte nenurodyta ar nurodyta neteisingai. BPK 219 straipsnio 3 punkte numatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Iš byloje esančio kaltinamojo akto (2 t. 2–6 b. l.) turinio matyti, kad jame pateiktas ne tik nusikalstamos veikos aprašymas, t. y. nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, kitos svarbios aplinkybės (pvz. bendrininkų veiksmai ir kt.), taip pat nurodyti duomenys apie nukentėjusiąją, bei tai, kad nėra G. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, kad nusikalstamą veiką jis kaltinamas padaręs bendrininkų grupėje. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus. Taip pat teisėjų kolegija nustatė, kad kaltinamasis aktas atitinka ir kitus BPK 219 straipsnio 1-8 punktų reikalavimus. Be to, iš pirmosios instancijos teismo 2014-09-05 nutarties (2 t. 9 b. l.) matyti, kad teismas, nenustatęs kliūčių nagrinėti bylą teisme (t. y. nustatė, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus), baudžiamąją bylą, kurioje G. Z. ir A. G. kaltinami padarę BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, perdavė nagrinėti viešame teisiamajame posėdyje. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad nepagrįstas G. Z. skundo argumentas, jog kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad bylą išnagrinėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas. Be to, nušalinimas bylą nagrinėjančiai teisėjai nebuvo pareikštas.

Iš nuteistojo skundo reikalavimo bylą nutraukti, akivaizdu, kad jis nepripažįsta savo kaltės padarius jam inkriminuoto nusikaltimo bei pirmosios instancijos teisme G. Z. tvirtino nepažinojęs A. G., neskambinęs nei jai, nei liudytojui R. A.. Nors apeliantas neigi kaltę, tačiau jo kaltė įrodyta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų objektyvių duomenų visuma.

Nuteistoji A. G. parodė, kad jai iš įkalinimo vietos paskambino vyriškis, pravarde K., pokalbio metu prisistatė G. ir nurodė jos telefono numerį gavęs iš R. A. bei paprašė nueiti paimti pinigus, kad už tai gaus 1000 Lt, kadangi jai tuo metu reikėjo pinigų ir ji žinojo, kad tas vyriškis atlieka laisvės atėmimo bausmę ir dėl to pats negali nueiti paimti pinigų, ji sutiko. A. G. taip pat nurodė, kad jai būnant netoli nukentėjusiosios namų, ji telefonu kalbėjosi su vyriškiu, pravarde K., kuris jai nurodė, kuo prisistatyti nukentėjusiajai, taip pat nurodė kiek ir kam perduoti pinigų. Tokius parodymus nuteistoji A. G. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 118–119, 124 b. l.), bet ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei bylą nagrinėjant teisme (1 t. 121 b. l., 2 t. 63–64 b. l.). Taip pat tokius savo parodymus A. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 125–128 b. l.). Be to, A. G. parodymai atitinka ir nukentėjusiosios M. R. parodymus (1 t. 7, 15 b. l., 2 t. 64 b. l.) bei liudytojo R. A. parodymus, jog jam paskambino jo pažįstamas G., pravarde K. (jis suprato kalbąs su G. Z.), kuris prašė A. G. telefono numerio, kurį jis G. Z. davė (1 t. 19 b. l., 2 t. 87 b. l.). Pats nuteistasis G. Z. pripažino, kad jo pravardė yra K. Įvertinus visumą paminėtų įrodymų, akivaizdu, kad nuteistosios A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo netikėti jos parodymais, jog pinigus iš nukentėjusiosios ji paėmė ir perdavė G. Z. nurodymu. Dėl to pagrįstai apelianto kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą grindžiama A. G. parodymais.

Be to, nukentėjusiosios fiksuoto ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinė (1 t. 29 b. l.) patvirtina, kad 2013-10-18 nuo 19.51 val. iki 20.40 val. į šį telefono numerį skambino neregistruotas išankstinio mokėjimo paslaugos vartotojas iš mobiliojo ryšio telefono, kurio SIM kortelės numeris (duomenys neskelbtini) ir kuri įvykio metu buvo įdėta į mobiliojo ryšio telefoną (IMEI Nr. (duomenys neskelbtini)), kad skambučiai vyko per bazinę stotį (celę) (duomenys neskelbtini) (1 t. 35–52 b. l.), kuri pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymą (1 t. 77 b. l.) veikia (duomenys neskelbtini) mieste. Iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų pranešimo matyti, kad nuo 2013-10-01 iki 2013-11-01 (duomenys neskelbtini) pataisos namuose bausmę atlikinėjo ir apeliantas, kuris prisipažino pažįstąs liudytojus R. A., K. V., bei J. R., t. y. nukentėjusiosios M. R. anūką. Be to, mobiliojo ryšio telefonas, iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajai, 2013-10-23, t. y. po nusikaltimo praėjus vos penkioms dienoms, buvo rastas ir paimtas (duomenys neskelbtini) pataisos namuose nuteistojo K. V. asmens kratos metu. Liudytoju apklaustas K. V. nurodė, kad šį mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele jis už 300 Lt įsigijo iš kito nuteistojo ir šį telefoną turėjo vos 3-5 dienas (1 t. 131 b. l., 2 t. 65 b. l.). Taigi, K. V. nurodytos telefono įsigijimo aplinkybės rodo, kad iš karto po nusikaltimo padarymo tyrimo metu nenustatytas asmuo, kuris ir skambino nukentėjusiajai, minėtą mobiliojo ryšio telefoną realizavo kitam pataisos namuose kalinčiam asmeniui. Nors mobiliojo ryšio telefonas pas apeliantą ir nebuvo rastas, tačiau tai nepatvirtina jo parodymų, jog jis neskambino ir nebendravo su A. G. nusikalstamos veikos padarymo metu, nes nuteistoji A. G. nurodė, jog G. Z. jai skambino dažnokai ir iš skirtingų telefonų, taip pat nurodė, kad nusikaltimo dieną, net ir tada, kai jau buvo prie nukentėjusiosios namų, ji telefonu kalbėjo su G. Z..

Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad A. G. pas nukentėjusiąją paimti pinigų ėjo G. Z. nurodymu, kad tų pinigų dalį perdavė taip pat apelianto nurodytam asmeniui, kad liudytojas R. A. patvirtino G. Z. pasakęs A. G. telefono numerį, kad pinigų paėmimo ir perdavimo metu G. Z. buvo Kybartų pataisos namuose ir skambino nuteistajai, daroma išvada, kad byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, t. y. apgaule įgijus nukentėjusiosios turtą – pinigus.

Nuteistasis taip pat skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 91-92 straipsnių reikalavimus, nes byloje nėra daiktinių įrodymų bei neatlikta balso ekspertizė. Nors byloje nėra rastas ir paimtas mobiliojo ryšio telefonas, kuriuo nusikalstamos veikos padarymo metu naudojosi apeliantas skambindamas nuteistajai A. G. ir nebuvo atlikta fonoskopinė ekspertizė, tačiau nėra pagrindo manyti, kad A. G. telefonu kalbėjosi ne su G. Z., o kitu asmeniu, tik prisistačiusiu K., kurio vardas taip pat G., kadangi A. G. parodė, jog jai skambinęs vyriškis tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę bei nurodė jos mobiliojo ryšio telefono numerį gavęs iš R. A., kuris teisme taip pat patvirtino davęs jos telefono numerį G. Z.. Be to, skirti tokią ekspertizę po nusikalstamos veikos praėjus daugiau kaip metams ir nesant balso lyginamųjų pavyzdžių (pokalbiai tarp nuteistųjų nebuvo įrašyti, o pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnį ir 66 straipsnio 5 dalį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenys saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius) yra netikslinga. Nors byloje nėra G. Z. naudoto mobiliojo ryšio telefono bei tyrimo metu neatlikta balso ekspertizė, tačiau kitų byloje esančių įrodymų visuma patvirtina G. Z. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl apelianto kaltės padarius nusikalstamą veiką ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo G. Z. išteisinti.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas G. Z. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Pastebėtina, kad pats apeliantas neskundžia jam paskirtos bausmės. Taip pat pagrįstai iš nusikalstamą veiką padariusių kaltų asmenų solidariai priteisė nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistojo G. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio.