Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. P. priteista Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos 2223,45 Lt A. R. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 9 d. apie 23 val. 30 min. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu trenkė vieną kartą ranka nukentėjusiajam A. R. į veidą, peiliu perrėžė jo kairį skruostą ir vieną kartą dūrė peiliu A. R. į pilvo sritį ir padarė kiauryminę durtinę-pjautinę pilvaplėvės ertmės žaizdą su kepenų kairės skilties sužalojimu – sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo R. P. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė R. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir R. P. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 str. l d., pagrįsta išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde neneigia sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, jog ginčija jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Apeliantas, skunde teigdamas, kad nukentėjusįjį peiliu sužalojo netyčia po pastarojo įžeidžiančio elgesio su L. J. bei su pačiu nuteistuoju, kolegijos nuomone, siekia, kad jo veika būtų kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus) arba 137 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo).

Kolegija pažymi, kad sunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam sunkiai sutrikdoma sveikata kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Veika gali būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str. tik nustačius, kad veika padaryta esant visoms Lietuvos Respublikos BK 136 str. numatytoms sąlygoms. Pirma sąlyga kaltininko nusikalstamus veiksmus, kuriais padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 136 str. yra nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Antra sąlyga yra didelis susijaudinimas, kuris kyla dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų. Trečia sąlyga – kaltininko veiksmai turi būti greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį. Ketvirta sąlyga – nukentėjusiajam padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas. Tik esant šių sąlygų visumai, kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas padarytas staiga labai susijaudinus. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba gavus specialistų išvadą kai turima duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną.

Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. numato atsakomybę už sunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Būtent tokį savo veikos psichinį santykį su kilusiomis pasekmėmis pripažįsta nuteistasis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis iki sužalojimo konfliktavo su L. J. bei su nuteistuoju, tačiau smurto jų atžvilgiu nenaudojo, buvo žodinis konfliktas ir buvo vartojami necenzūriniai žodžiai. Byloje nėra surinkta duomenų, kad nukentėjusiojo elgesys L. J. atžvilgiu būtų buvęs itin įžeidžiantis, dėl ko nuteistasis būtų galėjęs labai susijaudinti, t. y. būti fiziologinio afekto būsenoje. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad L. J. ir nuteistasis R. P. į L. B. namus, kur buvo ir A. R., atėjo patys ir visi kartu girtavo, ir, kaip nurodė pats nuteistasis, jis į konfliktą nesikišo, jam buvo neįdomu, o tik vėliau jis (R. P.) supyko ir, pašokęs nuo kėdės, trenkė delnu nukentėjusiajam į veidą, o šiam (A. R.) pagrasinus, peiliu sužalojo veidą ir pilvą A. R. (t. 1, b. l. 97).

Tokias aplinkybes patvirtina ir liudytojų L. J., L. B. parodymai, specialisto išvada. Visi šie surinkti įrodymai tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus ir savo patikimumu abejonių nekelia. Skundo teiginys, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis siekė apginti save ir L. J. nuo A. R., atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi nei ikiteisminio tyrimo nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatytos aplinkybės, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti apie realiai kilusią grėsmę pačiam nuteistajam ar L. J.. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistam nebuvo jokio pagrindo su peiliu gintis nuo nukentėjusiojo, kuris nepuolė nei L. J. nei jo.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis būtų peiliu sužalojęs nukentėjusįjį dėl neatsargumo. Liudytojas J. B. nurodė matęs, kai R. P. vieną kartą įdūrė peiliu A. R. į pilvą (t.1, b.l.57), o ir pats nuteistasis, apklausiamas įtariamuoju, parodė, kad pridėjo peilį A. R. prie pilvo norėdamas pagąsdinti, tačiau peilis įsmigo, o vėliau, nurodydamas savo veiksmų eigą, teigė, kad paėmęs peilį rėžė per skruostą ir po to įdūrė (t. 1, b. l. 97), kas paneigia nuteistojo skundo teiginius, kad jis (R. P.) nukentėjusįjį sužalojo netyčia. Neginčytina, kad nuteistasis, įremdamas peilį į nukentėjusiojo kūną, turėjo suprasti, kad tokioje situacijoje panaudodamas įrankį, galintį žalojančiai paveikti žmogaus kūną, savo veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, t. y. gali jį sužaloti, ir nors tokių pasekmių, kaip sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti. Todėl nuteistojo R. P. veika pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. kvalifikuota teisingai. Tačiau pritartina apylinkės teismo nuomonei, kad konfliktas įvyko tarp pažįstamų, o nukentėjusysis taipogi turėjo įtakos nusikaltimo įvykdymui, kadangi įžeidinėjo L. J. ir grasino nuteistajam.

Kolegijos nuomone, neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytojai davė melagingus parodymus, kadangi, kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymai sutapo esminėse aplinkybėse.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. P. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos (BK 135 str. 1 d.) pobūdį, pavojingumo laipsnį (padaryta nusikalstama veika žmogaus sveikatai, kuri pagal Lietuvos Respublikos BK 11 str. 5 d. nuostatas priskiriama prie sunkių nusikaltimų), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė nusikalstama veika), nusikalstamos veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas anksčiau teistas šešis kartus, teistumas neišnykęs ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintas, laikomas pavojingu recidyvistu, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus tik keliems mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Recidyvisto ar pavojingo recidyvisto statusas parodo nuteistojo asmenybės pavojingumą. Kolegija pažymi, kad baudžiamajame kodekse yra numatytos specialios bausmės skyrimo taisyklės recidyvistui ar pavojingam recidyvistui, padariusiam tyčinį nusikaltimą (BK 56 str.), ir teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, privalo jas taikyti. Todėl atmetami apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis nuteistas ir už praeitį.

Aukščiau nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, jog R. P. yra linkęs nusikalsti, nedaro pozityvių išvadų iš ankstesnių teistumų, nesistengia pasitaisyti bei pakeisti savo gyvenimo būdo. Taigi, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas R. P. už sunkaus nusikaltimo padarymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu (mažesnė nei BK 135 str. 1 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris yra 5 m. 1 mėn. 15 d.), nėra aiškiai per griežta.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija pažymi, kad keisti skundžiamą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendį apelianto skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.