Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės R. M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. B. ieškinį atsakovui V. J. B. dėl susitarimo privatizuoti butą ir pirkimo-pardavimo sutarties dalių pripažinimo negaliojančiomis, ieškovės nuosavybės teisę į ¼ dalį buto pripažinimo ir ¼ buto dalies dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, notarė G. K.

Ieškovė R. M. B. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti 1991-10-29 susitarimą privatizuoti butą ir 1992-03-14 Pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl ¼ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini) negaliojančiais, pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į šią ¼ dalį buto, pripažinti negaliojančia ¼ dalies ginčo buto 2009-10-28 dovanojimo sutarties, sudarytos tarp V. J. B., M. B. ir V. B.. Nurodė, kad kartu su motina M. B. (mirusi 2011-06-17), tėvu J. B. (miręs 2009-12-15) bei broliu V. J. B. nuo 1979 m. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). 1991-10-29 pateikė pareiškimą dėl buto pirkimo bei susitarimą, kad motinos M. B. vardu bus privatizuojamas ginčo butas. 1991-10-29 susitarimas nebuvo patvirtintas notarine tvarka, jame nėra ir registracijos numerio. Ieškovė nurodė, kad buto privatizavimui ji davė didžiąją dalį piniginių lėšų, nors juos sumokėjo motina, kuri rūpinosi šiais reikalais. Tuo tarpu atsakovas buvo bedarbis. Motina ir atsakovas už buto privatizavimą sumokėjo investiciniais čekiais. Ieškovė nurodė, kad suklydo sudarydama susitarimą dėl buto privatizavimo, visiškai ne taip suprato susitarimo ir sandorio esmę. Ieškovė buvo įsitikinusi, jog privatizavo minėtą butą visi šeimos nariai, todėl kiekvienam turėjo priklausyti po ¼ dalį buto. Kadangi ieškovės bei atsakovo tėvai nebuvo viso ginčo buto savininkai, todėl 2009-10-28 dovanojimo sutartis, sudaryta tarp V. J. B., M. B. ir V. B. toje dalyje, kurioje dovanotojai nebuvo savininkai, turi būti pripažinta negaliojančia (b. l. 2-5, 92-93).

Atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimais ir prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad už buto privatizavimą grynais pinigais ir nedidele dalimi investiciniais čekiais sumokėjo motina M. B., o kiek trūko, investiciniais čekiais sumokėjo jis. Nurodė, kad 2009-10-28 abu tėvai dovanojimo sutartimi, pasirašyta Vilniaus m. 18-ajame notarų biure, ginčo butą padovanojo jam. Atsakovas po tėvo mirties kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo ir sužinojo, kad tėvas likus vos 5 dienom iki mirties ieškovei padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Todėl mano, kad ieškovė pateiktu ieškiniu siekia nepagrįstai praturtėti. Atsakovas nesutinka su ieškovės ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, kad susitarimas dėl buto privatizavimo yra ydingos formos. Visi šeimos nariai susitarė, kad butas bus privatizuotas mamos vardu, kadangi jis privatizuotas tėvų santuokinėmis lėšomis, butas skirtas motinos darbovietės. Sudarant buto pirkimo - pardavimo sutartį laikytasi privatizacijos procedūrų, susitarimo tekstas yra aiškus, jame aiškiai ir geranoriškai išreikšta visų šeimos narių valia, kad ginčo butas būtų perkamas motinos vardu. Byloje nepateikta įrodymų, kad susitarimą privatizuoti butą ieškovė sudarė prieš savo valią, verčiama ar suklaidinta atsakovų, trečiųjų asmenų. Nesant pagrindo susitarimą privatizuoti ginčo butą ir pirkimo-pardavimo sutarties dalį pripažinti negaliojančiomis, bei pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ¼ dalį buto, nėra pagrindo ir dovanojimo sutartį pripažinti negaliojančia. Tvirtina, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą sandoriams nuginčyti. Apie tai, kad ieškovė nėra buto bendraturtė ji žinojo nuo to momento, kai pasirašė susitarimą dėl buto privatizavimo, t. y. nuo 1991-10-29, būtent nuo tada ir turi būti skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas (b.l. 66-69, 106-107).

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad bylose dėl susitarimo privatizuoti butą pripažinimo negaliojančiu, kuomet reikalavimas susitarimą pripažinti negaliojančiu motyvuojamas šį susitarimą sudariusio asmens suklydimu dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, būtina atkreipti dėmesį, kad pastaroji aplinkybė, t. y. aplinkybė, kas taps privatizuoto buto savininku, yra esminė tokio susitarimo sąlyga. Sprendžiant klausimą, ar asmuo tikrai dėl šios sąlygos suklydo, atsižvelgtina ne tik į konkretaus susitarimo turinį, bet ir jo sudarymo aplinkybes, asmens, sudariusio susitarimą amžių, kitas svarbias bylai aplinkybes (b.l. 60-62, 101-102).

Tretysis asmuo notarė G. K. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo nepateikė.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės 520 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, sumokant jas į VMI prie FM biudžeto surenkamąją sąskaitą, priteisė valstybės naudai iš ieškovės 26,30 Lt. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pasirašant susitarimą privatizuoti butą M. B. vardu, kuris buvo tinkamai patvirtintas Verkių seniūnijos juristės, suklydimo nebuvo. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė, pasirašydama susitarimą dėl buto pirkimo, dėl būsimo perkamo buto savininko, pagal išsilavinimo lygį galėjo ir turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę (buvo 29 metų amžiaus, studijavo Vilniaus universitete vokiečių filologiją, susitarimas pildytas ieškovei žinoma lietuvių kalba). Konstatavo, kad už ginčo butą buvo sumokėta 2170 rublių grynais pinigais ir 15624 rublių investiciniais čekiais, iš kurių 14536 investicinių čekių sumokėjo M. B. ir 1088 investicinių čekių sumokėjo atsakovas V. J. B.. Pažymėjo, kad ieškovė šios aplinkybės nenuginčijo. Teismas nurodė, jog suklydimo klausimą ieškovė iškėlė praėjus 11 metų po ginčo buto privatizavimo M. B. vardu, ieškovė prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo nepateikė, o atsakovo atstovė pareiškė reikalavimą dėl ieškinio senaties 3 metų termino taikymo. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad susitarimas buvo pasirašytas 1991-10-29, ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo-pardavimo privatizavimo būdu sudarymo momento. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą turėjo būti pasirašytos iki 1998-06-30, akivaizdu, kad ieškovė apie teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30. Todėl nurodė, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK, galiojęs iki 2001-07-01, kurio CK 84 str. nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2001-06-30. Teismas nustatė aplinkybę, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o nesant ieškovės bei jo atstovo prašymo atnaujinti šį terminą bei praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismas taikė ieškinio senatį ir atmetė ieškinį dalyje dėl reikalavimų pripažinti 1991-10-29 susitarimą privatizuoti butą ir 1992-03-14 pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl ¼ dalies ginčo buto negaliojančiu. Teismas konstatavo, jog atmetus minėtą ieškovės reikalavimą, nėra pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į ¼ dalį ginčo buto bei pripažinti ¼ dalies ginčo buto 2009-10-28 dovanojimo sutartį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) R. M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-10 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2010 metais, tačiau neteisingai vertino tai, kada ji turėjo apie tai sužinoti. Teismas sprendime nepagrįstai pažymėjo ir nemotyvavo, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti iki 1998-06-30.

2. Ieškinyje ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė aiškiai nurodė, kokiomis aplinkybėmis ji sužinojo apie tai, jog ieškovė nėra dalies ginčo buto bendrasavininkė, nors nuo pat 1991-10-29 buvo įsitikinusi, kad dalis ginčo buto priklauso ieškovei. Visos kitos aplinkybės dėl senaties termino taikymo pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėtos, o skundžiamame sprendime tik nurodytos, todėl nėra apeliacinio skundo dalykas.

3. Teigia, jog nepateikė prašymo atstatyti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jis nebuvo praleistas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pažymėjo, jog atsakovo atstovė prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantė apie jos teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30. Taip pat nurodė, jog šioje byloje tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ginčo buto pardavėja, neturi suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi.

Atsakovas V. J. B. ir tretysis asmuo notarė G. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) R. M. B. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-10 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad ieškovė apie savo pažeistas teises sužinojo 2010 metais, tačiau neteisingai vertino tai, kada ji turėjo apie tai sužinoti. Teismas sprendime nepagrįstai pažymėjo ir nemotyvavo, jog apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti iki 1998-06-30.

2. Ieškinyje ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė aiškiai nurodė, kokiomis aplinkybėmis ji sužinojo apie tai, jog ieškovė nėra dalies ginčo buto bendrasavininkė, nors nuo pat 1991-10-29 buvo įsitikinusi, kad dalis ginčo buto priklauso ieškovei. Visos kitos aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėtos, o skundžiamame sprendime tik nurodytos, todėl nėra apeliacinio skundo dalykas.

3. Teigia, jog nepateikė prašymo atstatyti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jis nebuvo praleistas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškininę senatį.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pažymėjo, jog atsakovo atstovė prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantė apie jos teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30. Taip pat nurodė, jog šioje byloje tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė, kaip ginčo buto pardavėja, neturi suinteresuotumo nagrinėjamos bylos baigtimi.

Atsakovas V. J. B. ir tretysis asmuo notarė G. K. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

Byloje nustatyta, jog ieškovės motina M. B., gim. 1929-09-28, Vilniaus miesto valdybai 1991-10-29 pateikė pareiškimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo (b.l. 9). 1991-10-29 R. M. B., V.J. B., J. B. B., M. V. B. pasirašė susitarimą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bus perkamas M. B. vardu (b.l. 10). Minėtą susitarimą patvirtino Verkių seniūnijos valdybos juristė V. B.. M. B. su Verkių seniūnija 1992-03-14 sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovės motina M. B. savo vardu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 13-14). Iš mokėjimo pranešimo nustatyta, kad už minėtą butą buvo sumokėta 2170 rublių grynais pinigais ir 15624 rublių investiciniais čekiais, iš kurių 14536 investicinių čekių sumokėjo M. B. ir 1088 investicinių čekių sumokėjo atsakovas V. J. B. (b.l. 11). Nuo 1992-03-14 iki 2009-11-04 butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas ieškovės motinos M. B. vardu pagal Pirkimo-pardavimo sutartį pagal LR 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, 1992-03-14, Nr. 19-1744, o nuo 2009-11-04 atsakovo V. J. B. vardu pagal 2009-10-28 Dovanojimo sutartį Nr. 4559 (b.l. 44-45).

Ieškovė procesiniuose dokumentuose teigia, kad ji visiškai ne taip suprato ginčo buto privatizavimo proceso metu pasirašyto susitarimo ir sandorio esmę. Nurodė, kad panaudojo lėšas ginčo buto išpirkimui, tikėjo, jog įgys nuosavybės teises į dalį ginčo buto, privatizavimo metu ji galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis, todėl 1991-10-29 pasirašydama susitarimą suklydo. Atsakovas V. J. B. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė dviem pagrindais. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, kad pasirašant susitarimą privatizuoti butą motinos vardu, ji suklydo, t.y. nesant pačio suklydimo fakto bei atsakovo prašymu byloje taikė ieškinio senatį.

Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas. Apeliantė nurodo, kad teismas nepaneigė aplinkybės, jog apie pažeistas teises ji sužinojo 2010 m., nepagrįstai konstatavo, jog apie teisių pažeidimą turėjo sužinoti po buto pirkimo-pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento, iki 1998-06-30.

Su šiais apeliantės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas byloje atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį, konstatuodamas, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė turėjo sužinoti iki 1998-06-30 d., t.y. objektyviu kriterijumi laikydamas LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo paskutinę dieną, nurodė, kad senatis pasibaigė 2001-06-30 d, tuo tarpu ieškovė ieškinį teismui pateikė 2012-09-03.

Įvertinusi bylos aplinkybių visumą, su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Ginčijami privatizavimo metu atlikti sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 str. 1 d. buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė yra įtvirtinta ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo Civilinio Kodekso 1.127 str. 1 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu pagal anksčiau galiojusius įstatymus numatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomi jame nustatyti ieškinio senaties terminai. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas tiek taikant subjektyvųjį momentą, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Iš bylos duomenų nustatyta, kad susitarimas pirkti privatizuotą butą sudarytas 1991-10-29, susitarime yra aiškiai konstatuota, kad „sutinkame, kad perkamo namo, namo dalies savininku įforminus pirkimo pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus aukščiau paminėtas pirkėjas“, t.y. aiškus susitarimo turinys, todėl įvertinus ieškovės amžių, išsilavinimą, aplinkybę, kad ji nepasirašė pirkimo – pardavimo sutarties, laikytina, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo-pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad privatizavimo procesas Lietuvoje užtruko ne vienerius metus, privatizavimo procesas apėmė ne vieną procedūrą ir veiksmą, kuriems reikėjo laiko, o teisiniai santykiai, susiklostę dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo buvo specifiški, teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti atliekami privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagristai laikė ieškinio senaties termino pradžios momentą paskutinę dieną, t.y. maksimalų terminą - 1998-06-30 datą iki kada turėjo būti pasirašytos nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal LR butų privatizavimo įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė būdama atidi, rūpestinga ir sąžininga, turėjo realias galimybes ir teises domėtis ginčo buto privatizavimo eiga, susipažinti su visais dokumentais, su ginčijama sutartimi, kuri įregistruota viešajame registre, t.y. sužinoti apie savo teisės pažeidimą ir tokiu būdu savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog visos kitos bylos aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėtos dėl senaties taikymo, o skundžiamame sprendime tik nurodytos.

Kolegija nesutinka su šiuo apeliantės apeliacinio skundo argumentu. Pirmosios instancijos teismas ieškinį nagrinėjo iš esmės dėl jo pasisakydamas, vertino faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, ir ištyręs bylos įrodymų visumą padarė išvadą, jog pasirašant susitarimą privatizuoti butą motinos vardu ieškovė suklydimo fakto neįrodė (CPK 178 str.). Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija iš esmės sutinka. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė buvo laikoma asmenų, gyvenančių privatizuotame bute, šeimos nariu (b.l. 9). Taigi, pagal ieškovės teisinį statusą ir įstatyminį reglamentavimą, ji galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis ir, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti buto turinio, buto savininkė ar bendrasavininkė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuoti suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jų sudarymo. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia spręsti, kad pasirašydama ginčijamą susitarimą ieškovė esmingai suklydo. Ginčijamo susitarimo tekstas yra aiškus (b.l. 10), jame pateikta formuluotė jog „Sutinkame, kad perkamo namo, namo dalies, buto savininku (ais) įforminus nuomojamo namo, namo dalies, buto pirkimo-pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje bus aukščiau paminėtas (i) pirkėjas (jai)“ nėra klaidinanti. Byloje taip nustatyta, jog ieškovė neprisidėjo savo lėšomis prie buto pirkimo (b.l. 11, 149). Ieškovė nepasirašė privatizavimo proceso antrojo sandorio, t.y. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties (b.l. 13-14). Ginčo susitarimo pasirašymo metu ieškovė buvo 29 metų amžiaus, ieškovės išsilavinimo lygis – ji studijavo Vilniaus universitete vokiečių filologiją, Todėl, įvertinus šių aplinkybių visumą, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė pasirašė susitarimą dėl ginčo buto, nebūdama esminio suklydimo įtakoje.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.