Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. (R. A. ) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2007 m. vasario 15 d., apie 17.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbiami), siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas D. T. , gim. (duomenys neskelbiami), bejėgiška būkle dėl mažametystės, pastarąją prievarta nurengė, rankomis lietė mergaitės lytinius organus, pats nusimovęs kelnes bei kelnaites, paėmęs nukentėjusiajai už galvos, jėga vertė oraliniu būdu tenkinti jo lytinę aistrą, taip oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios valią tenkino savo lytinę aistrą.

Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir paskirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Apeliantas skunde ginčija jam teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšį ir dydį. Teigia, kad teismo jam paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir aiškiai per griežta. Byloje yra visos sąlygos ir pagrindai taikyti jam BK 62 straipsnio nuostatas bei skirti švelnesnę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bausmę arba, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Apelianto nuomone, daryti išvadą, jog bausmės tikslus galima pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės jam paskyrimo, taikant BK 62 straipsnio ar BK 75 straipsnio nuostatas, leidžia byloje esančių, bet apygardos teismo tinkamai neįvertintų aplinkybių visuma: jis anksčiau teistas nebuvo, prisipažino padaręs nusikaltimą, teismo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiosios, jos artimųjų, labai gailisi padaręs nusikaltimą, būdamas suimtas dėl savo neteisėtų veiksmų padarė išvadas, suprato blogai pasielgęs (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nukentėjusioji jam jokių pretenzijų neturi, jis padeda savo tėvams, kurie yra neįgalūs ir sunkiai serga (tėvas negali savarankiškai judėti, pastarajam reikalinga nuolatinė priežiūra, slauga, motina serga sunkia nepagydoma liga), taip pat juos remia materialiai (turi darbą). Apeliantas skunde mano, kad nagrinėjamoje byloje būtina buvo išreikalauti ir jį charakterizuojančią medžiagą, apklausti jo artimuosius (motiną – T. A. , seserį – O. A. ), kurie galėjo teismui pateikti duomenis apie jį. Visi šie duomenys yra reikšminga vertinant jo asmenybę, skiriant jam bausmę.

Apelianto teigimu, be realaus laisvės atėmimo jam paskirta bausmė būtų teisinga (taip būtų užtikrintas teisingumo pricipo įgyvendinimas) ir atitiktų bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnyje.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Nuteistojo T. A. apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis visiškai neginčija teismo išvadų dėl jo kaltės įrodytumo ir padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Jis tik nesutinka su jam parinkta bausmės rūšimi ir dydžiu, prašo už nusikaltimą, kurį jis padarė, skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, pritaikius BK 62 straipsnį ar BK 54 straipsnio 3 dalį. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, būdamas suimtas dėl savo neteisėtų veiksmų jau padarė išvadas, suprato blogai pasielgęs, atsiprašė nukentėjusiosios, jos artimųjų, atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą, anksčiau teistas nebuvo, dirba ir padeda savo tėvams, kurie yra neįgalūs ir sunkiai serga, yra pagrindas daryti išvadą, jog jam teismo nuosprendžiu parinkta bausmės rūšis – laisvės atėmimas yra neteisinga, o bausmės tikslus galima pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, jo neizoliuojant nuo visuomenės.

BK 54 straipsnis reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus ir nustato, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Paskiriant bausmę įvertinamas ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, ir nusikaltimo požymiai, jų turinys bei pobūdis, ir kaltininko asmenybė, ir jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Teismas bausmę paskiria tik tokią, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje, nes teismas neturi teisės peržengti joje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės dydžio ar paskirti joje nenumatytos rūšies bausmės, tačiau skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK bendrosios dalies nuostatomis. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Motyvuodamas konkrečią bausmę nuosprendyje, teismas jame turi aprašyti šioje konkrečioje byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertinti kiekvienos reikšmę ir nurodyti, kurios iš jų ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį, o individualizuodamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas kaltininko atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltąjį asmenį. Todėl baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinti išimtiniai atvejai, kai teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatytą švelniausioji bausmė nėra teisinga, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, t. y. gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas.

Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, turi būti laikomasi visų šių reikalavimų, nei vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį.

Vertinant nuteistajam R. A. paskirtą bausmę BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad nuteistajam už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra neteisinga. Teismo nuosprendžiu R. A. už padarytą nusikalstamą veiką motyvuotai parinkta tinkama bausmės rūšis ir dydis. Nors R. A. prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, taip pat savo noru atlygino neturtinę žalą, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, R. A. anksčiau teistas nebuvo, dirba, ir tai yra svarbios aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau jos negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitų įstatymo reikalavimų bei visuomenės intereso reikšmę teisingumo vykdyme. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat ir bendrą jų visumą. Pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. R. A. prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą, nusikalto pirmą kartą, dirba, tačiau padarė nusikaltimą, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), veikdamas tiesiogine tyčia. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad R. A. , pasinaudodamas D. T. , gim. (duomenys neskelbiami), bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš nukentėjusiosios valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Kaip matyti, R. A. seksualinio prievartavimo veiksmai buvo atliekami nukentėjusiajai būnant vos septynerių metų amžiaus, prieš jos valią, t.y. dėl mažametystės negalint tinkamai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės ir pavojingumo. R. A. pastoviai piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės alkoholiui sindromas, taip pat ne kartą buvo baustas už įvairius administracinius pažeidimus (nedidelį chuliganizmą, smulkų svetimo turto pagrobimą ir kt.). Teismas nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę: nusikaltimą padarė būdamas apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Esant tokiems duomenims, kolegija laiko, kad R. A. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra teisinga ir sudaro realias prielaidas visiems tikslams realizuoti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę R. A. , jo apeliacinio skundo ribose, teisingai taikė bendrosios dalies (BK 41, 54 straipsnių) normas, atsižvelgė tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į tai, kad byloje nustatyta dvi R. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tiek į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (anksčiau neteistas, dirba, baustas administracine tvarka ir kt.) ir, įvertinęs šių aplinkybių visumą, už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kurios sankcija už šį labai sunkų nusikaltimą numato tik itin griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki trylikos metų, R. A. paskyrė bausmę visiškai artima šios sankcijos žemutinei ribai - ketverius metus šešis mėnesius. R. A. už padarytą nusikalstamą veiką nustatytos bausmės švelninti nėra teisinio pagrindo. Bausmė nėra per griežta.

R. A. nėra sąlygų už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, BK 62 straipsnį, paskirti švelnesnę bausmę, nes byloje nustatyta, kad minėto straipsnio sankcijose numatytos bausmės paskyrimas neprieštarauja bausmės paskirčiai, teisingumo principui įgyvendinimui ir nėra aiškiai per griežta.

Kolegijos nuomone, nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jo neįgalus tėvas, sunkiai serganti motina liktų be tinkamos priežiūros ir išlaikymo, neatininka faktinių bylos aplinkybių. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuteistojo R. A. tėvas L. A. ir motina T. A. yra neįgalūs – L. A. nedarbingas I grupės invalidas, T. A. netekusi šešiasdešimt procentų II grupės invalidė (t. 1, b. l. 131-136, 138-142). Tačiau R. A. nėra vienintelis asmuo, galintis prižiūrėti ir išlaikyti savo neįgalų tėvą, taip pat padėti motinai. Pagal bylos duomenis (t. 1, b. l. 70-71) kartu su neįgaliu L. A. gyvena iš dalies darbinga jo žmona T. A. . Taip pat tame pačiame mieste – Vilniuje (Grigiškėse) – gyvena darbingi pilnamečiai kiti vaikai: kitas sūnus R. A. , dukra O. A. ir jie, ne tik nuteistasis R. A. , faktiškai gali ir privalo išlaikyti bei rūpintis neįgaliu L. A. , taip pat padėti T. A. . Nuteistojo R. A. neįgalaus tėvo L. A. ir neįgalios motinos T. A. reali padėtis nėra tokia, kad, paskyrus nuteistajam R. A. įstatyme numatytą bausmę, nebūtų kam išlaikyti ir prižiūrėti L. A. , padėti T. A. .

Nuteistojo R. A. prašymas atidėti jam bausmės vykdymą taip pat nepagrįstas. Asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu už labai sunkų nusikaltimą, BK 75 straipsnis nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą. R. A. nuteistas už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje. Šis nusikaltimas pagal BK 11 straipsnio 6 dalį yra labai sunkus nusikaltimas, kadangi už jį numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo. Todėl BK 75 straipsnio taikymas R. A. negali būti net svarstomas.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.