- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-09
- Bylos Nr.
- 2A-529-777/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00614-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Gailevičienė (pirm.), Albina Pupeikienė, Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- G. V.
- Atsakovas
- Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui
- Trečiasis asmuo
- I. M.
- Kategorijos
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-529-777/2014
2014 m. balandžio 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Žydrūno Bertašiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo G. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, trečiasis asmuo I. M., dėl 2007-04-03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/04/55T nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas 2013-04-12 kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti 2007-04-03 būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/04/55T (toliau – būsto kreditavimo sutartis) nutraukimą neteisėtu bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad būsto kreditavimo sutarties pagrindu atsakovas suteikė jam 153 623 EUR paskolą žemės sklypui su gyvenamuoju namu, esančiam Šlapšilės kaime, Klaipėdos rajone, pirkti ir apdailos darbams užbaigti. Paskolos gražinimui užtikrinti buvo įkeistas perkamas žemės sklypas su gyvenamuoju namu. Papildomų 2009-11-04, 2009-12-03, 2010-06-28 ir 2012-03-29 susitarimų prie kreditavimo sutarties pagrindu buvo keičiama kredito grąžinimo tvarka, sąlygos, padidinta kredito suma iki 181 000 EUR ir padaryti atitinkami pakeitimai hipotekos lakštuose. Atsakovas 2013-02-28 pranešimu ieškovą informavo, kad nuo 2013-03-19 nutrauks sutartį dėl 3 997,55 EUR įsiskolinimo, kuris susidarė per 5 mėnesius. Siekdamas nenutraukti sutarties, ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu atidėti įsiskolinimų sumokėjimą, tačiau atsakovas 2013-03-25 informavo, kad kredito sutartis yra nutraukta nuo 2013-03-19 sutarties 11.1 punkto pagrindu. Ieškovas pažymėjo, kad jo sunki turtinė padėtis pasidarė dėl to, kad sužlugo jo verslas, jis pateko į ligoninę, jam buvo daroma operacija, dėl to ilgą laiką negalėjo dirbti, jis 2012-11-09 įgijo tolimųjų reisų vairuotojo kvalifikaciją ir artimiausiu metu turi pradėti dirbti. Ieškovas nurodė ir tai, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai nutraukė sutartį, kadangi pradelsta prievolė sudarė apie 1/45 kredito dalį ir tai buvo ne kredito, o palūkanų mokėjimo uždelsimas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2013-12-02 sprendimu ieškinį atmetė. Būsto kreditavimo sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį. Nurodė, kad tarp šalių sudarytos būsto kreditavimo sutarties 11.1 punkte nėra numatytos sąlygos, suteikiančios atsakovui teisę nutraukti sutartį, jei ieškovas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui (atsakovui) bent vienos kredito dalies. Atsakovas, nutraukdamas sutartį, vadovavosi CK 6.217 str. ir 6.209 str. įtvirtintomis nuostatomis, todėl nėra pagrindo būsto kreditavimo sutarties 11.1 punkto pripažinti negaliojančiu. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo (pacta sunt servanda) – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas sutartinių prievolių pradėjo nesilaikyti 2009-05-20, atsakovas 2009-11-04 papildomu susitarimu atidėjo kredito mokėjimą, 2009-12-03 papildomu susitarimu atidėjo kredito dalies palūkanų mokėjimą, 2010-01-12 papildomu susitarimu nesumokėtos palūkanos pridėtos prie negrąžinto kredito, 2010-06-28 papildomu susitarimu įsiskolinimo suma pridėta prie negrąžinto kredito, 2012-03-29 papildomu susitarimu taikytas kredito įmokų atidėjimas iki 2012-09-20 ir tik 2013-03-19 atsakovas vienašališkai nutraukė ginčo sutartį. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad ieškovo prievolių pagal ginčo sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, o sistemingas. Sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys suteikia pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas netinkamai vykdė prievolę ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai – išrašas iš medicininių dokumentų, nepaneigia nurodytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad atsakovas 2013-02-28 pranešimu apie vienašalį sutarties nutraukimą informavo ieškovą, kad, jam nesumokėjus įsiskolinimo pagal sutartį iki 2013-03-19, sutartis be atskiro įspėjimo bus vienašališkai nutraukta. Ieškovas iki 2013-03-19 savo įsipareigojimų neįvykdė, atsakovas 2013-03-19 tarp šalių sudarytą būsto kreditavimo sutartį nutraukė. Konstatavo, kad atsakovas ieškovui apie vienašalį sutarties nutraukimą pranešė tinkamai ir suteikė daug ilgesnį terminą prievolei įvykdyti, nei buvo numatyta sutartyje (būsto kreditavimo sutarties 11.1 p. numatytas ne trumpesnis kaip 10 kalendorinių dienų terminas įsiskolinimui padengti).
Šalies argumentai
Ieškovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančiu kredito sutarties 11.1 punkto, kadangi pagal šį punktą bankui yra suteikta teisė vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu yra pradelsta bent viena įmoka ir pradelsimas užtruko ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų. Tokia sutarties sąlyga yra nesąžininga, o tai yra pagrindas ją pripažinti negaliojančia. Pasak apelianto, aplinkybė, kad atsakovas nutraukdamas sutartį vadovavosi CK 6.217 straipsniu, neturi įtakos sutarties 11.1 punkto pripažinimui negaliojančiu. Tuo tarpu pats sutarties nutraukimo teisėtumas turi būti vertinamas CK 6.217 straipsnyje numatytais aspektais ir turi būti patikrinta, ar nebuvo pažeista CK 6.218 straipsnyje numatyta sutarties nutraukimo tvarka. Apelianto vertinimu, atsakovas pažeidė sutarties nutraukimo tvarką, kadangi sutarties 11.1 punkte nenumatyta, prieš kiek laiko turi būti informuota apie sutarties nutraukimą, o pagal CK 6.218 straipsnį pranešimas turi būti pateikiamas prieš 30 dienų iki sutarties nutraukimo. Kaip nurodo ieškovas, atsakovas sutartį nutraukė praėjus tik 19 dienų nuo pranešimo apie sutarties nutraukimą. Be to, atsakovas sutartį nutraukė vienašališkai, nesikreipdamas į teismą. Apelianto vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad kredito įmokų sumokėjimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Aplinkybę, jog griežtas įmokų grafiko laikymasis neturi reikšmės, patvirtina atsakovo veiksmai, kuriais jis dėl ankstesnių kredito grąžinimų vėlavimų sudarė papildomus susitarimus dėl kredito sumų ir terminų. Be to, atsakovas tikėjosi gauti pelno per palūkanas ir susigrąžinti paskolą, tačiau nebūtinai griežtai apibrėžtais terminais. Kredito grąžinimas yra užtikrintas hipotekiniu įkeitimu, o tai reiškia, kad atsakovas nepraranda galimybės susigrąžinti kredito.
Atsakovas su ieškovo apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino materialines ir proceso teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurį naikinti nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Daugiau atsiliepimų negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti kreditavimo sutarties 11.1 punktą negaliojančiu kaip nesąžiningą, kadangi sutartis iš esmės nutraukta, kaip pripažino ir pats apeliantas, ne pagal sutarties nuostatas, o pagal CK 6.217 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bankas nepasinaudojo savo teise nutraukti sutartį vienašališkai pagal būsto kreditavimo sutarties 11.1 punktą, nes tęsė santykius ir vis ragindavo vykdyti sutartį. Bylos faktų kontekste negalima identifikuoti aiškios banko valios pasinaudoti būsto kreditavimo sutarties 11.1 punktu pagal jame nurodytas sąlygas. Jeigu atsakovas būtų laikęsis kreditavimo sutarties 11.1 punkte numatytų sąlygų, jis sutartį būtų nutraukęs ieškovui praleidus 10 kalendorinių dienų terminą sumokėti paskolą bei palūkanas, tačiau, kaip minėta, bankas tęsė sutarties įsipareigojimus ir netgi sudarė su ieškovu papildomus susitarimus. Atsižvelgiant į tai, kad po 10 kalendorinių dienų ieškovui nesumokėjus paskolos ir palūkanų bankas vadovaudamasis kredito sutarties 11.1 punktu sutarties nenutraukė, o sudarė papildomus susitarimus, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad sutarties sąlyga yra nesąžininga ir dėl to turi būti pripažinta negaliojančia. Kaip matyti iš 2013-02-28 banko pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą, jis grindžiamas sistemingu sutarties pažeidimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sutarties nutraukimas yra grindžiamas nebe sutartiniais pagrindais, bet įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir bandymu pagrįsti CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkantį skolininko elgesį. Šių esminių sąlygų atitiktį susiklosčiusiai faktinei situacijai tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog sistemingas mokėjimo grafike numatytų įmokų nemokėjimas gali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog atsakovas tikėjosi gauti pelno per palūkanas ir susigrąžinti paskolą, tačiau nebūtinai griežtai apibrėžtais terminais. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į banko veiklos specifiką, sutarties sąlygas bei skolininko (ieškovo) elgesį konstatuoja, jog tinkamas prievolės vykdymas nustatytais terminais yra esminė sutarties sąlyga. Įmokų nustatytais terminais nemokėjimas iš esmės nulemia kredito intereso dėl sutartinių santykių praradimą. Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad po ieškovui taikyto paskutinio mokėjimo atidėjimo termino iki sutarties nutraukimo praėjus pusei metų, ieškovas atsakovui mokėjimų neatliko. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad kreditorius (atsakovas) dėjo maksimalias pastangas, kad išsaugotų sutartį, ir ne kartą susitarė su ieškovu dėl mokėjimų atidėjimo. Šios aplinkybės negali būti vertinamos, kaip nurodė apeliantas, kaip parodančios, jog mokėjimo grafiko laikymasis kreditoriui yra ne esminė sutarties sąlyga. Priešingai, šios aplinkybės patvirtina, jog nepaisant to, kad ieškovas sistemingai pažeidinėjo esmines sutarties sąlygas, atsakovas buvo suinteresuotas sutarties išsaugojimu. Vis dėlto intereso sutartiniuose santykiuose praradimas suteikė atsakovui pagrindą sutartį nutraukti nesikreipiant į teismą (CK 6.218 straipsnio 1 dalis).
Tuo tarpu teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą termino, konstatuoja, kad 30 dienų terminas, prieš kurį vienašališkai sutartį nutraukianti šalis privalo pranešti kitai šaliai apie savo ketinimus, yra siekis apsaugoti kitos šalies interesus, kad ši per nustatytą terminą pasirengtų sutarties nutraukimo teisiniams ir faktiniams padariniams, siekdama išvengti papildomų nuostolių. Tuo atveju, kai sutarties šalis šį terminą pažeidžia ir kita šalis tuo grindžia savo reikalavimą pripažinti vienašališką sutarties nutraukimą negaliojančiu, teismas sprendžia, ar tokio termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies civilinių teisių pažeidimą ir šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių. Šias aplinkybes atitinkamai turi įrodyti šalis, kuri patyrė nuostolių dėl netinkamo sutarties nutraukimo. Tik įrodžius minėtas aplinkybes yra tikslinga šiuo pagrindu panaikinti sutarties vienašališką nutraukimą, siekiant užtikrinti šalių civilinių teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. ir kt. v. UAB „Olympic Gym“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2004). Taigi, pareigos prieš trisdešimt dienų informuoti apie sutarties nutraukimą pažeidimas pats savaime nesuponuoja pagrindo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, jeigu faktinis sutarties nutraukimo poreikis buvo akivaizdus ir asmuo, savo teisių pažeidimą grindžiantis sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimu, neįrodo, kad pranešimo termino pažeidimas realiai lėmė sutarties šalies (nagrinėjamo ginčo atveju – ieškovo) civilinių teisių pažeidimą, šalis dėl to patyrė papildomų nuostolių ir pan. Nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nustatyto termino pranešti apie sutarties nutraukimą pažeidimas lėmė apelianto teisių pažeidimą, atėmė iš jo galimybę vykdyti sutartį.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, todėl jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos apeliacine tvarka išnagrinėjimo iš esmės negauta, todėl šis klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
LR CPK 80 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo ir kt.) mokamas 500 Lt žyminis mokestis. Šis žyminio mokesčio dydis yra nustatytas LR 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1480, įsigal. 2011-10-01 redakcija. Po šios įstatymo redakcijos ketvirčio vartojimo kainų indeksas nebuvo didesnis už 110 (LR CPK 82 str.), todėl LR CPK 80 str. 1 d. 3 p. nustatyto žyminio mokesčio indeksuoti nereikia. Ieškovas byloje už ieškinį ir apeliacinį skundą sumokėjo po 715 Lt žyminio mokesčio, nors reikėjo mokėti tik po 500 Lt. Todėl ieškovui grąžintinas permokėtas žyminis mokestis (LR CPK 87 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ieškovui G. V. grąžinti permokėtą už ieškinį 215 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2013-04-08 kasos pajamų orderiu Nr. 632203 AB Šiaulių banko Klaipėdos filiale, ir 215 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, sumokėtą 2014-01-02 mokėjimo nurodymu Nr. 18179 AB Šiaulių banko Klaipėdos filiale.