Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas: Giedrius Endriukaitis Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00321-2011-5

2013 m. birželio 28 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Kristinai Mockienei, kaltinamajam V. L., jo gynėjui-advokatui Artūrui Baužai, nukentėjusiajam P. R., jo atstovui-advokatui Arnui Paliukėnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla V. L. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 284 str. 1 d. nutraukta LR BK 28 str. 2 d. numatytu pagrindu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinis ieškinys dėl 206,79 Lt nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiojo P. R. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 100 Lt turtinės žalos bei 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo-palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. kaltintas tuo, kad būdamas viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: 2011-07-28 apie 11.00 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, be jokios priežasties abiejų rankų kumščiais smogė P. R. ne mažiau du kartus į veido sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam P. R. odos nubrozdinimą dešinėje momeninėje srityje, kiaurinę – muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, galvos smegenų sukrėtimą.

Kauno apylinkės teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 3 str. 1 d. 9 p., baudžiamąją bylą V. L. atžvilgiu pagal LR BK 284 str. 1 d. nutraukė LR BK 28 str. 2 d. numatytu pagrindu, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai.

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė prašo Kauno apylinkės teismo 2013-02-08 nutartį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: V. L. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal LR BK 284 str. 1 d. - laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; nukentėjusiojo P. R. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, dėl turtinės žalos - tenkinti pilnai.

Prokurorė pažymi, jog liudytojai V. K. ir A. N. patvirtino matę kaip nukentėjusysis P. R. V. L. ar tai suėmė, ar smūgiavo į galvos sritį, po ko V. L. atsisukęs smogė P. R.. Antro smūgio, kurį, kaip teigia V. L., neva tai sudavė P. R., nepavirtino nei liudytojai, nei nukentėjusysis.

Skunde nurodoma, jog V. L. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini) gatvėje be jokios aiškios motyvacijos ir tokiu savo elgesiu šiurkščiai pažemino nukentėjusįjį, šokiravo tiek jį, tiek kitus liudytojus, kurie matė, kaip po V. L. suduoto smūgio P. R. nukrito. Tokiais savo veiksmais V. L. sukėlė neigiamus padarinius - sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį. Be to, V. L. viešoje vietoje savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. be jokios dingsties smogė nukentėjusiajam į veidą, ką patvirtino specialisto išvada bei teisme apklausta specialistė L. K.. Kadangi V. L. veiksmais buvo sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, V. L. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 284 str. 1 d.

Prokurorė nesutinka su teismo argumentu, jog V. L. veiksmai buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Prokurorė pažymi, jog būtent V. L. buvo konflikto iniciatoriumi – jis pirmas sudavė smūgį P. R., o specialisto išvada patvirtina, jog sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas galvos srityje. Skunde teigiama, jog suduodamas smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį, pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusysis P. R., o būtent V. L.. Anot prokurorės, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis prieš V. L. būtų atlikęs kokius nors jo gyvybei ar sveikatai pavojingus veiksmus, todėl V. L. nebuvo pagrindo manyti, kad jam iškilo realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio reikia gintis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, prokurorė mano, jog šioje baudžiamojoje byloje nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl nėra jokio pagrindo V. L. atžvilgiu taikyti LR BK 28 str. 2 d. nuostatų ir bylą nutraukti.

Asmuo, kuriam byla nutraukta, - V. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir , nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai nusprendė, jog V. L. veiksmai tik formaliai atitinka LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, tačiau buvo atlikti besiginant nuo P. R. kėsinimosi, veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi apeliaciniuose skunduose ginčijamas teismo sprendimas nutraukti baudžiamąją bylą, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (LR BPK 320 str. 3 d.).

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Asmuo pagal LR BK atsako tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu (LR BK 2 str. 1 d.). Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (LR BK 2 str. 3 d.).

Pagal LR BPK 3 str. 1 d. 9 p. baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu egzistuoja LR BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės reglamentuotos LR BK 28-35 straipsniuose.

LR BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

LR BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, o būtent - kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas LR BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams ir gynyba turi būti proporcinga gresiančiam pavojui, t. y. atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas ištyrė visas būtinosios ginties konstatavimui būtinas aplinkybes bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis pripažino, jog V. L., suduodamas P. R. vieną smūgį, nesiekė šiurkščiai pažeminti nukentėjusįjį, sutrikdyti viešąją tvarką ir rimtį arba demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, o veikė būtinosios ginties sąlygomis, šalinančiomis baudžiamąją atsakomybę (LR BK 28 str.).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Akivaizdu, jog konfliktas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo ne dėl V. L. kaltės ir veiksmų, o dėl to, jog V. L., vykdydamas tarnybines pareigas, užfiksavo administracinį teisės pažeidimą, padarytą P. R.. Pastarasis dėl šio fakto be jokio teisėto pagrindo pradėjo reikšti kontrolieriui pretenzijas, griebė V. L. iš už nugaros už galvos ar tai sudavė į galvos-sprando sritį. Šios aplinkybės patvirtina, jog konflikto iniciatoriumi, priešingai nei nurodoma prokurorės skunde, buvo ne V. L., bet pats nukentėjusysis P. R.. Duomenys byloje patvirtina, jog tik pajutęs, kad kėsinamasi į jo fizinį neliečiamumą, V. L. atliko atsakomuosius veiksmus - sudavė P. R. vieną smūgį į galvos sritį. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog V. L., atsižvelgiant į jo darbo pobūdį, visiškai pagrįstai įvertino susidariusią situaciją kaip pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi į jo sveikatą. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog V. L. veiksmai buvo ne puolamojo, o gynybinio pobūdžio, todėl nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas buvo tik šalutinis V. L. veikos aspektas. Taigi, nors V. L. veika formaliai ir atitiko LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ji padaryta esant būtinajai ginčiai. Įvertinus šias nustatytas aplinkybes, apeliacinių skundų argumentai, jog V. L. be jokios aiškios priežasties P. R. atžvilgiu pavartojo visiškai neadekvatų P. R. veiksmams smurtą, atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde P. R. teigia, jog skundžiamoje nutartyje teismas konkrečiai nenurodė, kuo P. R. tariamai neteisėti veiksmai - panaudotas smurtas pasireiškė. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Iš bylos medžiagos matyti, jog tiek V. L., tiek ir liudytojai parodė, kad P. R. pirmasis atliko neteisėtus smurtinius veiksmus V. L. atžvilgiu, tačiau V. L. bei liudytojai šiuos veiksmus tik įvardijo skirtingais žodžiais. V. L. teigė, jog jį bakstelėjo, galimai kepštelėjo į pakaušį, kas galėjo būti ir smūgis (t.1, b.l.183-184). Liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog P. R. sudavė V. L. (t.1, b.l.45). Bylos nagrinėjimo teisme metu jis patvirtino, jog P. R. kirto V. L. (t.2, b.l.20). Liudytojas A. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog P. R. smūgiavo ar suėmė kontrolieriui iš už nugaros pusės, kažkur galvos-sprando srityje (t.1, b.l.48). Bylos nagrinėjimo teisme metu jis parodė, jog P. R. trenkė V. L. (t.2, b.l.55). Pats nukentėjusysis P. R. taip pat pripažino, jog galimai ir buvo palietęs V. L. petį (t.1, b.l.16, 184). Įvertinęs įrodymus byloje, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog P. R. sugriebė ar sudavė V. L. iš už nugaros į galvos-sprando sritį. Tai, jog P. R. atlikto veiksmo V. L. atžvilgiu teismas neįvardino vienu konkrečiu žodžiu, šiuo atveju jokios lemiamos reikšmės neturi, kadangi P. R. fizinio poveikio panaudojimo V. L. atžvilgiu faktas byloje yra visiškai įrodytas. Be to, net ir pati prokurorė, remdamasi liudytojų V. K. ir A. N. parodymais, apeliaciniame skunde nurodo, jog P. R. suėmė ar smūgiavo P. L. į galvos sritį, po ko atsisukęs V. L., smogė P. R. (t.2, b.l.92).

Teisėjų kolegija nesutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog suduodamas smūgį nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno dalį, pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusysis P. R., o būtent V. L.. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. L. sudavė P. R. kumščiu į veidą tik atsakydamas į paties P. R. neteisėtus veiksmus, sugriebus ar sudavus V. L. iš už nugaros į galvos-sprando sritį, t. y. labai panašią kūno vietą, į kurią ir pats patyrė fizinį poveikį. Specialisto išvada patvirtina, jog P. R. sveikata buvo surikdyta nežymiai (t.1, b.l.24). Iš minėtų duomenų akivaizdu, jog V. L. gynyba šiuo atveju buvo adekvati P. R. veiksmams, ji atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde P. R. netiksliai cituoja V. L. parodymus, teigdamas, jog V. L. bylos nagrinėjimo teisme metu pats prisipažino, jog jis labai jautriai reaguoja į bet kokį bruzdesį, o išgirdęs netikėtus žingsnius, atsisukęs gali ir suduoti. Iš bylos medžiagos matyti, jog duodamas parodymus teisme, V. L. teigė: „jeigu išgirstu netikėtus žingsnius, aš atsisuku. Galiu ir suduoti, jeigu jisai kokį veiksmą darys“ (t.1, b.l.184). Taigi, šie V. L. parodymai patvirtina, jog į fizinį veiksmą jis gali atsakyti fiziniu veiksmu. Nustatytos įvykio aplinkybės šiuos V. L. parodymus tik patvirtina bei nesudaro pagrindo teigti, jog dėl savo asmenybės bei charakterio savybių, įgytų kovinių veiksmų įgūdžių, V. L. šio įvykio aplinkybes suprato neteisingai ar reagavo į jas nusikalstamais veiksmais.

P. R. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi tik nenuosekliais, prieštaringais, nepatikimais, tinkamai neištirtais ir nepatikrintais kaltinamojo bei jo liudytojų parodymais. Tiek iš skundžiamos nutarties, tiek iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas analizavo visų paaiškinimus byloje teikusių asmenų parodymus, aiškinosi tarp jų iškilusius prieštaravimus, atmetė nukentėjusiajam P. R. itin nepalankius N. Z. parodymus- kaip subjektyvius ir prieštaraujančius visiems kitiems byloje surinktiems įrodymams (t.2, b.l.68). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi V. L. bei liudytojų V. K. ir A. N. parodymais, kadangi jie vieni kitiems neprieštarauja ir nuosekliai atskleidžia įvykio aplinkybes. Nutraukdamas baudžiamąją bylą LR BK 28 str. 2 d. numatytu pagrindu, pirmosios instancijos teismas ikiteisminio tyrimo metu V. L. duotais parodymais apie P. R. ketinimą suduoti V. L. antrą smūgį (t.1, b.l.72) bei teisme V. L. duotais parodymais apie iš baro išėjusių dviejų jaunuolių naudotą smurtą P. R. atžvilgiu (t.1, b.l.184) nesirėmė, todėl teisėjų kolegija nesutinka su P. R. skundo argumentais, jog teismas privalėjo išsiaiškinti V. L. ketinimus duodant tokius parodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teisiamojo posėdžio metu V. L. duotais parodymais, jog jis pajuto fizinį kontaktą – kepštelėjimą ar bakstelėjimą, kas galėjo būti ir smūgiu (t.1, b.l.183-184), juo labiau, kad jo parodymus patvirtino ir liudytojai V. K. ir A. N..

Teisėjų kolegija sprendžia, jog kritiškai vertinti liudytojo V. K. parodymus vien dėl to, kad jis yra V. L. bendradarbis, nėra pagrindo. Apklaustas pirmosios instancijos teisme V. K. nedvejodamas patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad P. R. vieną kartą ranka sudavė V. L. į sprando sritį (t.1, b.l.44-45, t.2, b.l.20). Nesiremti šio liudytojo parodymais vien dėl tol kad jis tiksliai negalėjo įvardinti, kuria ranka P. R. sudavė smūgį V. L., nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad iš liudytojo parodymų matyti, jog tuo metu buvo sumaištis, viskas įvyko labai greitai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi ir liudytojo A. N. parodymais. Nors ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas teigė, jog P. R. smūgiavo ar suėmė kontrolieriui iš nugaros pusės kažkur galvos-sprando srityje (t.1, b.l.48), o teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog P. R. trenkė V. L. į galvos sritį (t.2, b.l.55), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šis parodymų neatitikimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo šio liudytojo parodymais nesivadovauti.Kolegija pažymi, jog neatitikimai parodymuose dėl neesminių aplinkybių negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti liudytojo parodymus, nes stresinės aplinkybės, sumaištis turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog abejoti liudytojo A. N. galimybėmis tinkamai suprasti įvykio aplinkybes apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde P. R. stebisi, kodėl A. N. teigia nematęs įvykio vietoje liudytojo N. Z., nors šis atėjo iš karto po įvykio. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog duodamas parodymus teisme, A. N. pripažino nežinantis, kaip N. Z. atrodo (t.2, b.l.55), todėl yra visiškai natūralu, jog įvykio vietoje jo neįsiminė. Jokių duomenų, patvirtinančių, jog įvykio metu A. N. buvo tokios būsenos, jog negalėjo tinkamai prisiminti įvykio aplinkybių bei jas suprasti, byloje nėra. Šis liudytojas nėra suinteresuotas bylos baigtimi, nei V. L., nei P. R. nepažinojo. Taigi, abejonių dėl šio liudytojo parodymų patikimumo nekyla, tuo labiau, kad jie atitinka byloje nustatytas įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis jog susidariusioje situacijoje V. L. savo veiksmais būtinosios ginties ribų neperžengė. LR BK 28 str. 3 d. numato, jog būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria V. L. baudžiamoji byla pagal LR BK 284 str. 1 d. nutraukta nežymiai sutrikdžius P. R. sveikatą, veikiant jam būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengiant būtinosios ginties ribų, yra teisėta bei pagrįsta, todėl tenkinti nukentėjusiojo P. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Pripažinus, jog baudžiamoji byla V. L. atžvilgiu buvo nutraukta pagrįstai, P. R. apeliacinio skundo reikalavimas patenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

nutarė:

nukentėjusiojo P. R. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Kristinos Mockienės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsigalioja nuo jos paskelbimo.