Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. , R. P. (R. P. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. 60 (šešiasdešimt) parų areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir R. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., paskirtoji bausmė subendrinta su 2009 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d. 9 p., 180 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. 60 (šešiasdešimt) parų areštu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos ir R. P. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 d., paskirtoji bausmė subendrinta su 2009 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir R. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 (keturiolikai) metų, 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. vasario 13 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Iš R. M. ir R. P. solidariai nukentėjusiosios S. G. naudai 13402,54 Lt turtinei žalai ir 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2008 m. lapkričio 16 d., apie 12 val., padedant R. P. , turėdamas su pastaruoju bendrą tikslą – panaudojant fizinį smurtą pagrobti ir vėliau parduoti nukentėjusiojo R. G. turtą: automobilį Mazda 626, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgaule išviliojo R. G. į Baltosios Vokės miško masyvą, kur nuošalioje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), R. P. einant nukentėjusiojo priekyje bei rodant kelią prie tariamai paslėptų pagrobtų daiktų ir taip atitraukiant nukentėjusiojo dėmesį nuo iš paskos nukentėjusiajam einančio R. M. , jis, t.y. R. M. sudavė nukentėjusiajam ne mažiau dviejų smūgių automobiliniu gesintuvu į galvą, tuo padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose pakaušio dešinėje ir kairėje pusėje, pakauškaulio skilimais kairėje ir dešinėje, smegenų sumušimu abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose ir kairės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje, dešinės akiduobinės plokštelės skilimą, nuo ko R. G. mirė.

Šiais veiksmais R. M. , padedant R. P. , nužudė R. G. , o R. P. , pridengdamas R. M. ir taip šalindamas pastarajam kliūtį – atitraukiant nukentėjusiojo dėmesį nuo R. M. , padėjo R. M. nužudyti R. G. .

R. M. ir R. P. nuteisti ir už tai, kad, tęsdami nusikalstamus veiksmus, veikdami bendrininkų grupėje, apieškojo R. G. bei pastarojo automobilį ir pagrobė pastarajam priklausančius fizinio asmens dokumentus: vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)ir automobilio Mazda 626, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat mobilaus ryšio telefonus „Sagem“ 50 Lt vertės, „Nokia“ 400 Lt vertės, „Samsung“ 50 Lt vertės ir magnetolą 500 Lt vertės, bei pasišalino iš įvykio vietos R. G. priklausančiu bei jų užvaldytu 6000 Lt vertės automobiliu Mazda 626, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Šiais bendrais veiksmais R. M. ir R. P. , R. M. panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą (automobilinį gesintuvą), pagrobė 6950 Lt vertės R. G. turtą ir pagrobė fizinio asmens dokumentus.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu nužudęs R. G. bei pagrobęs nukentėjusiojo asmens dokumentus, nurodo, kad šioje dalyje teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas, o jis dėl R. G. nužudymo ir dokumentų vagystės turi būti išteisintas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas jo kaltę šioje dalyje grindė R. P. parodymais, nurodydamas, kad tiki R. P. parodymais, taip pat atkreipdamas dėmesį į 2009 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo jis ir R. P. buvo teisiami už baudžiamųjų nusižengimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., padarymą. Tačiau, anot apelianto, minėtas apylinkės teismo nuosprendis neturi ir negali turėti jokio ryšio su šia baudžiamąja byla.

Apeliantas pažymi, kad šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad jis anksčiau nukentėjusiojo R. G. nepažinojo, nukentėjusįjį gerai pažinojo ir jo telefono numerį turėjo R. P. , kuris ir pasiūlė apiplėšti R. G. . R. M. teigimu, jis nežino, kaip buvo nužudytas R. G. , jis pats to nedarė ir nematė, R. P. apie tai, kad nužudė R. G. jam nesakė, jis buvo reikalingas R. P. tam, kad šis paskambintų nukentėjusiajam iš jo mobilaus ryšio telefono bei vairuotų automobilį, kadangi R. P. pats nemokėjo vairuoti automobilio. Anot apelianto, su R. P. žudyti R. G. jis nesitarė. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš jį kaltinančių aplinkybių nurodė tai, kad jis turėjo turtinių įsipareigojimų. Tačiau, anot R. M. , tai yra tik teismo spėjimas, prielaida, ši aplinkybė negali būti traktuojama, kaip motyvas nužudyti nukentėjusįjį.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausme už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., padarymą, nurodo, kad paskirtoji bausmė yra per griežta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis R. P. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. M. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. P. ir R. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. M. ir R. P. , veikdami bendrininkų grupe, panaudoję specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, apiplėšė R. G. , t. y. pagrobė R. G. priklausančius mobilaus ryšio telefonus „Sagem“, „Nokia“, „Samsung“, magnetolą, automobilį ,,Mazda 626“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei R. G. asmens dokumentus - vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio ,,Mazda 626“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat R. M. , padedant R. P. , dėl savanaudiškų paskatų nužudė R. G. . Nuteistieji R. P. ir R. M. apeliaciniuose skunduose neneigia apiplėšę R. G. , tačiau abu nuteistieji neigia padarę veiksmus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, o nuteistasis R. M. taip pat neigia pagrobęs R. G. dokumentus.

Pirmosios instancijos teisme R. P. parodė, kad jis su R. M. susitarė apiplėšti R. G. ir pagrobti visus daiktus, kuriuos nukentėjusysis turės su savimi, jie buvo iš anksto nusižiūrėję vietą miške, kur apiplėš R. G. , R. M. turėjo lipnios juostos R. G. surišti. 2008 m. lapkričio 16 d. į susitikimą su R. G. jis su R. M. atvažiavo R. M. žmonos sesers automobiliu ,,Renault Twingo“, iš šio automobilio R. M. , eidamas į R. G. automobilį, kuriuo visi trys važiavo į sutartą vietą miške, pasiėmė gesintuvą ir pasikišo jį po striuke, sakydamas, kad juo ,,išjungs“ R. G. , o po to suriš. Nuvykus į mišką ir išlipus iš automobilio, R. M. nurodė jam eiti priekyje, iš paskos ėjo R. G. , o paskui R. G. – R. M. . Eidamas jis išgirdo smūgių garsą ir atsisukęs pamatė, jog R. M. gesintuvu daužo R. G. per galvą, jam tuo metu R. M. liepė eiti į automobilį, tą jis ir padarė. R. G. automobilyje jis rado mobilaus ryšio telefoną, grįžęs R. M. atsinešė dar du telefonus, taip pat gesintuvą, kurį padėjo po sėdyne. Dalį daiktų iš R. G. automobilio jie išmetė Liepkalnio rajone, likusius daiktus išmetė nuvažiavę į Nemėžį, pagrobtą R. G. automobilį tą pačią dieną R. M. pardavė už 1000 Lt. Nuteistasis R. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. P. pasiūlius, jis sutiko apiplėšti R. G. . 2008 m. lapkričio 16 d. R. P. iš jo mobilaus ryšio telefono paskambino R. G. ir pasiūlė susitikti. Susitikę su nukentėjusiuoju, persėdo į R. G. automobilį, kur reikės važiuoti jis nežinojo, nes jam R. P. nebuvo sakęs. Nuvažiavus prie Baltosios Vokės miško, R. P. paprašė R. G. eiti kartu ir jie abu nuėjo, o jis liko automobilyje. R. P. sugrįžo į automobilį maždaug po 15 minučių, liepė jam sėsti prie vairo ir važiuoti, R. P. atsinešė du mobilaus ryšio telefonus, automobilio raktelius ir lyg tai piniginę, dar vieną telefoną jie rado R. G. automobilyje. Nuvažiavus į Liepkalnį, R. P. išvalė automobilį, išmetė visus daiktus iš automobilio, tada nuvažiavo Nemėžio link, sustojo prie griovio ir ten R. P. išmetė daiktus iš bagažinės. Tą pačią dieną R. G. automobilį jis pardavė už 1200 Lt vienam iš R. P. surastų pirkėjų. Nuteistojo R. M. teigimu, jis nežino, kaip buvo nužudytas R. G. , pats nukentėjusiojo nenužudė, nematė jokio gesintuvo, nematė, kad R. P. iš jo žmonos sesers automobilio būtų paėmęs gesintuvą. Išanalizavus nuteistojo R. M. parodymus bei jo apeliacinio skundo argumentus, matyti, jog R. M. R. G. nužudymu kaltina R. P. , tvirtindamas, jog pats neatliko jokių veiksmų, sukėlusių R. G. mirtį, kaip buvo nužudytas nukentėjusysis nematė ir apie nukentėjusiojo nužudymo aplinkybes nieko nežino. Tuo tarpu nuteistasis R. P. apie įvykio aplinkybes bei apie R. M. veiksmus nukentėjusiojo R. G. atžvilgiu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuosekliu parodymus, būtent, R. P. parodymais pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino abiejų nuteistųjų parodymus ir pagrįstai patikėjo ir rėmėsi R. P. parodymais, kadangi R. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, tuo tarpu nuteistojo R. M. parodymai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir laikytini siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 51/09 (01) ir papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad R. G. mirties priežastimi labiausiai tikėtina buvo patirta galvos trauma. Tai objektyvizuoja galvos sumušimas, pasireiškęs kraujosruva pakaušio minkštuosiuose audiniuose pakaušio dešinėje ir kairėje pusėje, pakauškaulio skilimais: kairėje ir dešinėje nueinančiais į užpakalines kaukolės duobes abipus, smegenų sumušimu abiejų kaktinių skilčių pamatiniuose paviršiuose, kairės smilkininės skilties pamatiniame paviršiuje, dešinės akiduobinės plokštelės skilimu. Sužalojimai, kurie konstatuoti galvoje, padaryti veikiant kietu buku daiktu ir yra galimi du atsiradimo mechanizmai: suduodant kietu buku daiktu į pakaušį bei griūnant ir atsitrenkiant pakaušiu į kietus bukus paviršius. Tačiau, atsižvelgiant į sužalojimų, t. y. kraujosruvų pakaušio minkštuosiuose audiniuose kiekį, į bylos aplinkybėse nurodytas įvykio vietos ypatybes – miškas, minkšta danga, vienkartinis griuvimas ir atsitrenkimas į kietus bukus paviršius yra atmetamas. Galvos sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje (kiekvienas kurių kvalifikuojamas sunkiu), neilgai trukus iki mirties. Mirties priežastimi buvo galvos sužalojimų visuma, pasireiškusi kaukolės pamato kaulų lūžiais bei galvos smegenų sumušimu. R. G. tyrimo metu nustatyti galvos sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius gesintuvu (t. 1, b. l. 22 – 31, 33 – 34). Iš teismo medicinos specialisto išvadų matyti, jog R. G. mirė nuo galvos sužalojimų, padarytų mažiausiai dviejų trauminių poveikių pasėkoje kietu buku daiktu, galimai suduodant smūgius gesintuvu. Nuteistasis R. P. , būtent, ir nurodė, jog R. M. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. G. į galvą gesintuvu, kurį prieš eidamas į R. G. automobilį, pasiėmė iš automobilio ,,Renault Twingo“. Liudytoja apklausta A. Ž. , kuriai priklauso automobilis ,,Renault Twingo“ ir, kuriuo ji leisdavo naudoti savo sesers vyrui R. M. , nurodė, jog automobilis buvo pilnai sukomplektuotas, jame buvo gesintuvas, o, apžiūrėjus automobilį po nusikaltimo padarymo, gesintuvo bagažinėje nebuvo. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad, būtent, R. M. sudavė smūgius gesintuvu nukentėjusiajam R. G. į galvą, padarydamas sužalojimus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, tarp R. M. veikos – smūgių į galvą gesintuvu sudavimo ir pasekmių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Kaip matyti iš nuteistųjų R. P. ir R. M. parodymų, susitarimas tarp jų buvo apiplėšti R. G. , pagrobti iš nukentėjusiojo viską, ką šis turės, bet ne žudyti R. G. . Sprendžiant klausimą, ar R. M. veiksmai nužudant R. G. neišėjo už nuteistųjų susitarimo ribų ir, ar nebuvo vykdytojo ekscesas, svarbu įvertinti R. P. ir R. M. susitarimo bei tyčios turinį, t. y. svarbu nustatyti, ar buvo aptartos smurto prieš nukentėjusįjį naudojimo ribos, kokių priemonių panaudojimą, siekiant pagrobti R. G. turtą, ir galimų pasekmių kilimą apėmė nuteistųjų susitarimas. Kaip matyti iš nuteistojo R. P. parodymų, jis su R. M. iš anksto prieš susitikimą su R. G. surado nuošalią vietą miške plėšimui įvykdyti, parduotuvėje ,,Senukai“ nusipirko lipnios juostos, kuria turėjo surišti R. G. rankas, tam, kad šis netrukdytų pagrobti turtą, taip pat R. P. matė, kaip R. M. , eidamas į nukentėjusiojo R. G. automobilį, iš automobilio ,,Renault Twingo“, kuriuo jie atvažiavo į susitikimą su R. G. , pasiėmė gesintuvą ir pasikišo jį po striuke, sakydamas, kad juo ,,išjungs“ R. G. , o po to suriš nukentėjusįjį. Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad su R. M. nesitarė, kad šis smūgiuos nukentėjusiajam į galvos sritį, jis galvojo, jog R. M. gesintuvu smūgiuos R. G. į koją, tačiau toks nuteistojo paaiškinimas yra nelogiškas ir prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei paties R. P. parodymams. Gesintuvas yra daiktas, skirtas gaisrui gesinti, gesintuvas nėra daiktas, specialiai pritaikytas žmogui žaloti ar žudyti, tačiau šiuo atveju R. M. pasiėmė gesintuvą iš automobilio ir paslėpė jį po striuke, turėdamas tikslą jį naudoti akivaizdžiai ne pagal paskirtį, t. y. ne gaisrui gesinti, o R. G. sužaloti ir atimti jo gyvybę. Nuteistasis R. P. , matydamas R. M. veiksmus, t. y. matydamas kaip R. M. pasiima iš automobilio gesintuvą ir, pasikišęs jį po striuke, nešasi į R. G. automobilį, suvokė, jog gesintuvas bus naudojamas ne pagal paskirtį, o kūno sužalojimams daryti. Nors R. P. tvirtina manęs, kad R. M. gesintuvu suduos R. G. į koją, tačiau toks R. P. apeliacinio skundo teiginys yra nelogiškas ir prieštarauja paties R. P. parodymams. Kaip jau minėta, R. P. parodė, kad R. M. , pasiimdamas gesintuvą, jam pasakė, jog gesintuvu ,,išjungs“ R. G. , o po to suriš nukentėjusįjį, todėl būtų nelogiška tikėtis, kad smūgis gesintuvu į priekyje R. M. einančio nukentėjusiojo koją būtų ,,išjungęs“ R. G. ar kaip nors kitaip palengvinęs R. G. surišimą, priešingai – netikėtas smūgis nukentėjusiajam į galvą žymiai palengvino R. M. ir R. P. įveikti R. G. pasipriešinimą. Pasiruošimas plėšimui - nuošalios vietos suradimas, gesintuvo pasiėmimas rodo, kad nuteistieji R. P. ir R. M. buvo numatę fizinio smurto panaudojimą užvaldant nukentėjusiojo R. G. turtą, tačiau šio smurto panaudojimo ribos nebuvo aptartos ir nustatytos, smurto panaudojimo laipsnis ir intensyvumas priklausė nuo konkrečių aplinkybių, nuteistiesiems R. M. ir R. P. buvo priimtini bet kokie padariniai, siekiant užvaldyti R. G. turtą. Tai reiškia, kad smurto veiksmai, net ir esant išankstiniam susitarimui apiplėšti, galėjo vystytis ir pereiti į nužudymą. Todėl, nuteistojo R. M. veiksmuose negalėjo būti vykdytojo eksceso (išėjimo už susitarimo ribų). Nuteistųjų tyčia dėl nukentėjusiojo R. G. gyvybės atėmimo buvo netiesioginė, t. y. nuteistieji R. P. ir R. M. suprato, jog nusikalstamais veiksmais, užvaldydami svetimą turtą, tuo pačiu kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, suvokė, kad, suduodant metaliniu gesintuvu žmogui per galvą, galima padaryti bet kokius kūno sužalojimus, tame tarpe ir sužalojimus, galinčius sukelti žmogaus mirtį, ir, nors ir nenorėjo atimti nukentėjusiajam R. G. gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti – buvo abejingi galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apeliacinių skundų ribose nėra pagrindo svarstyti, ar nuteistieji R. M. ir R. P. nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., padarė tiesiogine ar netiesiogine tyčia, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tiek R. M. , tiek R. P. psichinį santykį su padaryta veika. Byloje nėra duomenų, kad R. P. būtų vartojęs smurtą prieš R. G. , tačiau jis, eidamas priekyje R. G. ir nukreipdamas jo dėmesį, žinojo, kad iš paskos nukentėjusiojo einantis R. M. nešasi gesintuvą, kuriuo suduos smūgius R. G. , tame tarpe ir smūgius į galvą, suvokė, jog tokiais savo veiksmais padeda R. M. užpulti nukentėjusįjį ir nors nesiekė R. G. mirties, tačiau, suvokdamas, kad R. M. , suduodamas gesintuvu smūgius nukentėjusiajam į galvą, gali atimti gyvybę, savo veiksmais padėjo tokioms pasekmėms kilti. R. P. , eidamas priekyje nukentėjusiojo ir, neva, rodydamas kelią, atitraukė R. G. dėmesį nuo iš paskos nukentėjusiojo einančio R. M. ir taip padėjo R. M. nužudyti R. G. . Nuteistojo R. M. , kuris, turėdamas tikslą pagrobti R. G. turtą, betarpiškai padarė sužalojimus, sukėlusius nuknetėjusiojo mirtį, veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., R. P. , kuris turėdamas tikslą pagrobti R. G. turtą, padėjo R. M. nužudyti nukentėjusįjį, veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 129 str. 2 d. 9 p.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde neigia pagrobęs nukentėjusiojo R. G. dokumentus, t. y. neigia įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. Toks nuteistojo R. M. teiginys neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jį paneigia byloje surinkti įrodymai. Nei vienas iš nuteistųjų neneigia susitarę apiplėšti R. G. , pagrobti iš jo viską, ką šis turės su savimi, bei šią nusikalstamą veiką įvykdę, t. y. pagrobę iš nukentėjusiojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus daiktus, tame tarpe ir R. G. priklausančius dokumentus – vairuotojo pažymėjimą bei automobilio transporto priemonės registracijos liudijimą, tik kiekvienas iš nuteistųjų skirtingai nurodo, kuris konkrečiai kokį nukentėjusiajam priklausantį daiktą paėmė. R. P. nurodė, kad R. G. automobilyje jis rado ir paėmė mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung“, R. M. atnešė dar du nukentėjusiojo mobiliuosius telefonus, automobilio dokumentai buvo R. G. automobilyje, kuriuo jie abu išvažiavo iš įvykio vietos ir tą pačią dieną R. M. pardavė nukentėjusiojo automobilį, pirkėjui atiduodamas ir automobilio dokumentus. Nuteistasis R. M. nurodė, kad R. P. atnešė du nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefonus, raktus, automobilio dokumentus, dar vieną R. G. telefoną jie rado nukentėjusiojo automobilyje, tą pačią dieną jis pardavė R. G. automobilį nepažįstamam asmeniui, kartu atiduodamas ir automobilio dokumentus. Nors iš nuteistųjų R. P. ir R. M. parodymų neaišku, kuriuos konkrečiai daiktus, kuris iš nuteistųjų paėmė, tačiau byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusįjį R. G. į mišką nuteistieji nuviliojo bendru sutarimu, turėdami vieningą tikslą – apiplėšti nukentėjusįjį, abu nuteistieji, veikdami bendrininkų grupe ir turėdami vieningą tyčią, realizavo bendrai daromos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Bendrininkų grupe padaryta nusikalstama veika kvalifikuojama visiems vykdytojams vienodai, nepriklausomai nuo kiekvieno vykdytojo veiksmų apimties. Šiuo atveju neturi reikšmės kokį konkrečiai nukentėjusiojo R. G. turtą kiekvienas iš bendrininkų betarpiškai užvaldė, jeigu abu nusikalstamos veikos bendrininkai veikė vieninga tyčia, turėdami vieningą tikslą, abiejų bendravykdytojų veiksmai kvalifikuojami vienodai pagal bendrininkų tyčios turinį ir kryptingumą, pagal kilusias pasekmes, jei šios pasekmės buvo bendrininkų siekiamybė. Todėl, nepriklausomai nuo to, kokį nukentėjusiojo turtą betarpiškai užvaldė nuteistasis R. M. , jo veika kvalifikuojama pagal abiejų nusikalstamos veikos bendrininkų veiksmus ir sukeltas pasekmes, tiek, kiek tai apėmė R. M. ir R. P. susitarimas ir tyčia. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei teisingai nuteistojo R. M. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. ir 302 str. 1 d.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmės paskyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali koreguoti paskirtą bausmę tik tuo atveju, kai ji yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta.

R. M. padarė tris nusikalstamas veikas, tame tarpe ir nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, kuria sukelti negrąžinami padariniai – atimta žmogui gyvybė. Byloje nenustatyta R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veika, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. R. M. iki nusikalstamų veikų, už kurių padarymą pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padarymo teistas nebuvo. R. M. baustas administracine tvarka, niekur nedirbantis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, R. M. už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 6 p., 180 str. 2 d., padarymą paskyrė bausmes, nežymiai didesnes nei straipsnių sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai. Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus tai, kad byloje nenustatyta R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, plėšimą ir dokumentų pagrobimą R. M. padarė veikdamas bendrininkų grupe ir tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, taip pat atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. M. padarė kvalifikuotą nužudymą (dėl savanaudiškų paskatų), nelaikytina, jog R. M. tiek už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 9 p., tiek už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., padarymą paskirtos nežymiai didesnės nei minėtų straipsnių sankcijų vidurkiai, bausmės yra per griežtos. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. M. bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę subendrintą bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., 61 str. reikalavimų nepažeidė. Nenustačius minėtų baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam R. M. paskirtos bausmės neturi pagrindo koreguoti.

Bausmė R. P. taip pat paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., 61 str. reikalavimų. R. P. padarė tris nusikalstamas veikas, tame tarpe padėjo R. M. padaryti nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, sukėlusią negrįžtamas pasekmes. Byloje nenustatyta R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veika, numatytas Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., 302 str. 1 d., jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. P. iki nusikalstamų veikų, už kurių padarymą pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, buvo ne kartą teistas. Nors R. P. buvo teistas už baudžiamųjų nusižengimų padarymą, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos BK 97 str. nuostatomis, laikomas neturinčiu teistumo, tačiau ankstesni teistumai neigiamai charakterizuoja R. P. ir rodo, kad jis yra linkęs pažeidinėti įstatymų nustatytas elgesio normas. R. P. baustas administracine tvarka, niekur nedirbantis. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nelaikytina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. paskirta bausmė, nežymiai viršijanti baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos mediana, yra per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, be to, to nėra prašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde prašo sumažinti nukentėjusiajai S. G. priteistos neturtinės žalos dydį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Dėl nuteistųjų R. M. ir R. P. veiksmų nukentėjusioji S. G. bei jos sutuoktinis neteko sūnaus, dėl sūnaus netekties tėvai patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sukrėtimą. Įvertinus šias aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų veiksmais, taip pat į tai, jog nuteistasis R. M. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti nukentėjusiajai iš jo priteistą neturtinės žalos dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios S. G. naudai priteisė 150000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistųjų R. P. ir R. M. apeliacinius skundus atmesti.