Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 145 straipsnio 1 dalyje ir skirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžia V. U. nustatyta skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. U. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. rugsėjo 11 d. apie 20.00 val., adresu: (duomenys neskelbtini), : (duomenys neskelbtini) kieme, grasino nužudyti S. B. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent: laikydamas rankose peilį, išsakė žodžius „nužudysiu“ bei peiliu bandė smogti nukentėjusiajam, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo V. U. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. U. apeliacinis skundas atmestinas

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai V. U. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, padarius išvadą, kad konflikto metu V. U. išsitraukė peilį, grasino nužudyti bei peiliu kelis kartus bandė smogti nukentėjusiajam, todėl nukentėjusiajam buvo pagrindas bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti.

5. Nuteistasis nesutinka su jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigia, kad teismas pasisakydamas dėl jo kaltės nepagrįstai vertino asmenų, kurie yra patys kaltinamieji, parodymus, neatsižvelgė į tai, jog jis pats buvo primuštas ir jam buvo išmušti dantys, kad nėra surinkta įrodymų patvirtinančių, jog jis įvykio metu turėjo peilį ir juo grasino nukentėjusiajam.

5.1. Nors V. U. neigia turėjęs peilį ir juo grasinęs nukentėjusiajam S. B., tačiau šie nuteistojo parodymai paneigti nuosekliais nukentėjusiojo S. B. parodymais, kuriuos patvirtina liudytojų Ž. K., R. D. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, liudytojo K. R., kuris pagal gautą pranešimą, jog prie nakvynės namų agresyviai nusiteikęs nakvynės namų gyventojas puola prieš kitą gyventoją peiliu, vyko į įvykio vietą, parodymai bei vaizdo įraše užfiksuotos įvykio aplinkybės.

5.1.1. Kaip matyti iš nukentėjusiojo S. B. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, teisme, akistatos su V. U. metu, jog tarp jo ir V. U. įvyko konfliktas dėl to, kad jis paklausė V. U. kada jam grąžins 10 eurų skolą. V. U. pradėjo jam grasinti, tačiau jis nekreipė dėmesio ir nuo jo atsitraukė. Tada V. U. nuėjo į kambarį ir po 15 minučių grįžo atgal, jam pasiūlė eiti už kampo ir išsiaiškinti vyriškai. Nuėjus už nakvynės namų kampo V. U. išsitraukė peilį, grasino, bandė juo smūgiuoti jam į kūną, todėl jis gynėsi nuo peilio ir peilį iš V. U. rankos išspyrė koja.

5.1.2. Šias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojas Ž. K., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog lauke tarp V. U. ir S. B. kilo konfliktas, tada V. U. nuėjo į kambarį ir už kelių minučių grįžo nešinas peiliu. Už namo kampo V. U. peiliu puolė S. B., grasino papjauti. Mosikavo peiliu į šonus priešais S. B., bandė jį sužaloti, S. B. traukėsi ir po to išmušė V. U. peilį iš rankų.

5.1.3. Tai, kad V. U. rankose turėjo peilį ir juo grasino S. B., patvirtinto ir liudytojas R. D.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme, akistatos su V. U. metu, liudytojas parodė, kad jis matė kaip V. rankose laikė peilį ir juo mosikavo atkišęs priekyje, girdėjo kaip S. B. V. U. pasakė „aš tave paštyrinsiu“.

5.1.4. Į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas K. R. apklaustas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad įvykio vietoje nukentėjusysis jam paaiškino, jog įvyko konfliktas dėl 10 eurų skolos ir V. U. nuėjo į nakvynės namus, pasiėmė peilį ir mosikuodamas peiliu jį puolė. Taip pat liudytojas patvirtino, jog apžiūrėjus įvykio vietą ant smėlio, ar žvyro krūvos buvo rastas peilis.

5.2. Taigi byloje esantys iš esmės nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo S. B., liudytojų Ž. K., R. D., liudytojo K. R. parodymai kartu su kita byloje esančia rašytine medžiaga, taip pat ir vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, kurios išsamiai detalizuotos skundžiamame nuosprendyje, sudaro vieningą nuteistojo V. U. kaltę įrodančią medžiagą, esminių prieštaravimų tarp minėtų asmenų parodymų nėra, todėl jais netikėti apygardos teismas neturi jokio pagrindo. Apylinkės teismas įvertinęs tai, kad nuteistasis V. U. konflikto metu grasino nužudyti S. B. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent: laikydamas rankoje peilį grasino nužudyti, bei peiliu bandė smogti nukentėjusiajam, padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

5.3. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad nuo peilio nebuvo paimti pirštų antspaudai, kurie patvirtintų, ar jis įvykio vietoje turėjo peilį, atmestini, kadangi anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, jog V. U. laikydamas rankose peilį grasino bei peiliu bandė smogti nukentėjusiajam. O tai, kad įvykio metu V. U. pats buvo sumuštas, jog jam buvo išmušti dantys, nepaneigia jo kaltės padarius nusikalstamą veiką.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. U. taip pat nesutinka su jam paskirta bausme.

6.1. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

6.2. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, parinkdamas nuteistajam V. U. BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į tai, jog nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas recidyvistu. Taip pat įvertino nuteistojo asmenybę – teistas 10 kartų, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nevedęs, nedirba, darbo biržoje neregistruotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog jam už ankstesnius teistumus taikytos bausmės teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. U. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

6.3. Skirti kitos rūšies bausmę (viešuosius darbus, arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą), įvertinus nuteistojo nusikalstamo elgesio sistemiškumą, anksčiau taikytų bausmių neveiksmingumą ar kitaip švelninti nuteistojo teisinę padėtį šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo. Konstatuojama, kad bausmė V. U. individualizuota tinkamai, už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkaus nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė jam mažesnę nei minėto straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausmę, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo.

7. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 20 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.